Žyma: laikas

  • Kada geriausia pietauti? Laikrodis gali būti svarbesnis, nei manėme

    Kada geriausia pietauti? Laikrodis gali būti svarbesnis, nei manėme

    Pietūs 12 valandą, 14-ą ar tada, kai pagaliau pavyksta atsitraukti nuo darbų? Atrodytų, organizmui turėtų būti vis tiek – juk svarbiausia, kas atsiduria lėkštėje. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad reikšmės gali turėti ne tik tai, ką valgome, bet ir kada.

    Mitybos specialistai dažniausiai kaip palankų pietų laiką įvardija laikotarpį maždaug nuo 12 iki 14 valandos. Vis dėlto tai nėra stebuklingos dvi valandos, per kurias kotletas staiga tampa sveikesnis, o po 14.01 val. salotos ima auginti kilogramus.

    Kur kas svarbiau bendras dienos režimas, valgymo reguliarumas ir tai, kad didžioji maisto dalis nebūtų paliekama vėlyvam vakarui.

    Organizmas irgi turi laikrodį

    Žmogaus kūnas gyvena pagal cirkadinius, arba maždaug 24 valandų, ritmus. Jie lemia ne tik tai, kada norime miegoti ir pabusti. Su biologiniu laikrodžiu susijusi hormonų veikla, gliukozės apykaita, jautrumas insulinui ir daugybė kitų procesų.

    Šviesa yra svarbiausias mūsų centrinio biologinio laikrodžio „reguliuotojas“, tačiau kepenys, kasa ir kiti organai taip pat turi savus paros ritmus. Maistas jiems – vienas iš signalų, padedančių suprasti, kokia dabar „organizmo dienos dalis“.

    Tyrimai leidžia manyti, kad žmogaus organizmas maistą apskritai palankiau apdoroja aktyviojoje dienos dalyje nei vėlai vakare ar naktį. 2025 metais paskelbtame tyrime vėlesnis valgymas, vertinant pagal individualų žmogaus biologinį laikrodį, buvo susijęs su mažesniu jautrumu insulinui. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad svarbus ir individualus chronotipas – vyturys ir pelėda nebūtinai turėtų gyventi pagal identišką grafiką.

    Pietūs tarp 12 ir 14 valandos – visai neblogas orientyras

    Žmogui, kuris keliasi ryte, pusryčiauja maždaug 7–9 valandą ir dirba įprastu dienos grafiku, pietūs tarp 12 ir 14 valandos atrodo logiškas pasirinkimas.

    Taip tarp pagrindinių valgymų neatsiranda milžiniška pertrauka, o vakare mažesnė tikimybė namo grįžti tokio alkio, kad šaldytuvo durys tampa paskutine kliūtimi tarp žmogaus ir visko, kas jame yra.

    Amerikiečių leidinio „Health“ kalbinta registruota dietologė Trista Chan taip pat 12–14 val. nurodo kaip daugumai žmonių tinkamą pietų laiką, tačiau pabrėžia kitą dalyką: medžiagų apykaitai gali būti net svarbiau valgyti gana reguliariai, o ne kasdien desperatiškai taikytis į vieną konkrečią minutę.

    O jeigu pietūs – tik po 15 valandos?

    Vieną kitą kartą vėlai papietavus organizmas, žinoma, nesuges. Nėra ir mokslinio pagrindo manyti, kad 15 valandą jame įsijungia koks nors mistinis jungiklis „nuo šiol viską verčiame riebalais“.

    Tačiau įprotis pagrindinį dienos valgį nuolat nukelti labai vėlai gali būti ne pats palankiausias.

    Dar 2013 metais Ispanijoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 400 antsvorio turinčių žmonių, parodė, kad tie, kurie pagrindinį dienos valgį valgė po 15 valandos, per 20 savaičių trukusią svorio mažinimo programą numetė mažiau svorio ir jį metė lėčiau nei pietavusieji anksčiau. Tiesa, tai nereiškia, kad vien pietų valanda nulėmė rezultatą – tokie tyrimai parodo ryšį, bet ne visada įrodo priežastį.

    Kitas eksperimentinis tyrimas, kuriame buvo lyginami pietūs 13 ir 16.30 val., parodė, kad vėlyvesni pietūs buvo susiję su prastesne gliukozės tolerancija.

    Dar platesnį vaizdą pateikia 2024 metais žurnale „JAMA Network Open“ paskelbta 29 atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizė. Joje nustatyta, kad didesnės dienos kalorijų dalies suvartojimas anksčiau buvo susijęs su šiek tiek didesniu svorio sumažėjimu. Tačiau autoriai specialiai pabrėžė: efektas buvo nedidelis, o įrodymų patikimumą riboja tyrimų skirtumai. Taigi pietų laikrodis nėra nauja stebuklinga lieknėjimo dieta.

    Didžiausia vėlyvų pietų problema gali ateiti vakare

    Kartais bėda slypi net ne metabolizme, o paprasčiausiame alkyje.

    Jei ryte pavalgėte septintą, o iki keturių popiet gyvenote kava ir pažadu „tuoj nueisiu pietauti“, tikimybė ramiai rinktis maistą gerokai sumažėja. Stipriai išalkus lengviau suvalgyti didesnę porciją, norisi kaloringesnio maisto, o vėlyvi sotūs pietūs gali pastumti ir vakarienę į vėlyvą vakarą.

    Todėl žmogui, žinančiam, kad normalių pietų teks laukti ilgai, gali praversti nedidelis užkandis – vaisius, natūralus jogurtas, saujelė nesūdytų riešutų ar kitas ne itin kaloringas, tačiau sotumo suteikiantis maistas.

    Čia svarbi viena detalė: užkandis turėtų būti tiltas iki pietų, o ne pietūs, vakarienė ir desertas viename.

    Lietuviškos rekomendacijos laikrodžio prie lėkštės nestato

    Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijos konkrečios pietų valandos nenustato. Jose akcentuojama reguliari ir saikinga mityba – sveikam suaugusiajam rekomenduojama valgyti 3–5 kartus per dieną, o didesnę paros energijos dalį gauti per pusryčius ir pietus, ne vakarienę.

    Ankstesnėse išsamiose SAM rekomendacijose taip pat nurodyta, kad valgymo laikas gali skirtis, o tarp pagrindinių valgymų siūlyta palikti maždaug 5–6 valandas ir vakarieniauti likus 2–3 valandoms iki miego.

    Vadinasi, žmogui, kuris pusryčiauja aštuntą, pietūs apie 13 valandą atrodo visai natūraliai. Tačiau jei dirbate pamainomis, keliatės dešimtą ryto ar grįžtate iš naktinio darbo tada, kai kiti tepa sumuštinius pusryčiams, aklai laikytis taisyklės „pietūs būtinai 12–14 val.“ nėra prasmės.

    Svarbu ne tik kada, bet ir kas lėkštėje

    Net idealiausiu biologinio laikrodžio momentu suvalgyta milžiniška porcija bulvyčių su riebiu padažu nuo to netaps subalansuotais pietumis.

    Geri pietūs turėtų suteikti baltymų, skaidulų turinčių angliavandenių, daržovių ir saikingai sveikųjų riebalų. Tai gali būti žuvis ar liesesnė mėsa, ankštiniai, kiaušiniai ar kiti baltymų šaltiniai, greta – daržovės, viso grūdo produktai, bulvės ar kitas garnyras.

    Tokie pietūs ilgiau suteikia sotumo ir padeda išvengti situacijos, kai apie ketvirtą popiet darbo stalčiuje netikėtai „atrandamas“ visas sausainių pakelis.

    Taigi kada sėsti pietų?

    Daugumai įprastu dienos ritmu gyvenančių žmonių 12–14 valanda yra geras, bet ne privalomas orientyras. Dar svarbiau – pietauti gana reguliariai, nepalikti didžiosios dienos maisto dalies vakarui ir nepadaryti tokios ilgos pertraukos, kad prie stalo atsisėstumėte pasirengę suvalgyti ir pietus, ir patį stalą.

    Mokslas vis aiškiau rodo, kad valgymo laikas yra viena iš sveikos mitybos dėlionės dalių. Tik viena detalė, o ne visas paveikslas.

    Todėl laikrodį retkarčiais verta žvilgtelėti. Bet svarstyklių prie pietų stalo statyti dar nereikia.

  • Kodėl kai kurie patiekalai kitą dieną būna skanesni

    Kodėl kai kurie patiekalai kitą dieną būna skanesni

    Galbūt esate pastebėję, kad kai kurie patiekalai po nakties šaldytuve ne tik nepraranda skonio, bet netgi tampa skanesni.

    Tai gali būti troškinta mėsa, lazanija ar kiti patiekalai.

    Ir ne, jums tikrai nepasivaideno — kai kurie valgiai iš tiesų tampa gardesni praėjus šiek tiek laiko.

    Šis reiškinys neturi nieko bendra su magija — jį jau seniai paaiškino mokslas.

    Kas vyksta su maistu laikymo metu?

    Maisto skonį lemia daugybė veiksnių — nuo druskos kiekio iki aplinkos, kurioje valgoma.

    Vienas iš svarbiausių veiksnių — laikas, kiek patiekalas buvo laikytas.

    Bet kodėl laikas daro tokį poveikį?

    Yra keletas paaiškinimų.

    Vienas jų — ryškūs, aštrūs skoniai ilgainiui susibalansuoja. Pavyzdžiui, po terminio apdorojimo produktai, turintys daug sieros (svogūnai, česnakai, brokoliai, kopūstai), oksiduojasi, todėl jų aštrumas sušvelnėja.

    Šis oksidacijos procesas taip pat palankus kai kuriems prieskoniams, pavyzdžiui, ciberžolei, juodiesiems pipirams ar kalendrų sėkloms.

    Krakmolingos daržovės, tokios kaip bulvės, gali pradėti skaidytis į cukrus, suteikdamos subtilų salstelėjimą.

    Be to, šie produktai tampa minkštesni, jų tekstūra tampa švelnesnė ir kremiškesnė.

    Pagal kitą versiją, kai kuriuos mėsos patiekalus palikus per naktį šaldytuve, jie tarsi „marinuojasi“. Marinavimas — tai baltymų turinčio maisto sąveika su rūgštiniais ar fermentiniais komponentais. Dėl šios sąveikos mėsoje baltymai suskaidomi į laisvąsias aminorūgštis, o tai pagerina tekstūrą ir išlaisvina naujus skonius bei aromatus.

    Kodėl salotos ir troškiniai kitą dieną būna skanesni?

    Pagrindinė skonio pagerėjimo priežastis — aromatų „brendimas“.

    Net ir atšaldytame paruoštame patiekale toliau vyksta cheminiai procesai.

    Skonio ir kvapo molekulės iš skirtingų ingredientų pradeda sąveikauti, persismelkia viena kita ir kuria gilesnius, harmoningesnius skonio niuansus.

    Tai ypač pastebima daugiasluoksniuose patiekaluose, pavyzdžiui, makaronuose su sūriu ir padažu — jų tekstūra tampa vienalytė ir švelni.

    Tas pats galioja salotoms, troškiniams ar sriuboms.

    Mokslininkai šį reiškinį vadina skonio difuzija.

    Tai reiškia, kad druskos, rūgštys ir kvapiosios medžiagos palaipsniui įsiskverbia į kitus ingredientus.

    Pavyzdžiui, troškinyje esanti mėsa labiau persigeria padažu, o daržovės įgauna prieskonių skonį. Dėl to bendras skonis tampa subalansuotas, nugludintas.

    Be to, kai kurios aromatinės medžiagos, ypač tirpios riebaluose (pavyzdžiui, iš česnako ar svogūno), laikui bėgant atsiskleidžia dar ryškiau.

    Nors verdant jos gali likti nevisiškai išreikštos, po atvėsimo ir pastovėjimo įgauna intensyvesnį kvapą.

    Visgi tai galioja ne visiems patiekalams.

    Tie, kurie ruošiami lėtai — troškiniai, kepti patiekalai — tikrai išlošia nuo laiko.

    Tačiau traškių tekstūrų patiekalai, pavyzdžiui, gruzdintos bulvytės ar salotos su padažu, praranda savo kokybę, tampa minkšti ir mažiau patrauklūs.

    Kaip laikas ir temperatūra veikia skonį?

    Kad patiekalo skonis iš tiesų pagerėtų, svarbu tinkamai jį atvėsinti ir laikyti.

    Jis turėtų būti atvėsinamas per 2 valandas po paruošimo, kad neatsirastų bakterijų augimo pavojus.

    Tuomet jį reikėtų laikyti šaldytuve, kurio temperatūra apie 4 °C.

    Optimalus laikas — 12–24 valandos.

    Būtent per šį laiką vyksta aktyviausia skonio difuzija.

    Pakartotiniam pašildymui geriausia rinktis lėtą, tolygų šildymą.

    Mikrobangų krosnelė gali padėti, bet kaitinimas ant viryklės ar orkaitėje užtikrina geresnę tekstūrą ir tolygų šilumos pasiskirstymą — ypač jei patiekale yra mėsos.

    Kurie patiekalai ypač pagerėja kitą dieną?

    Kai kurios kulinarinės tradicijos tarsi sukurtos tam, kad jų patiekalai būtų dar skanesni kitą dieną. Pavyzdžiui:

    Makaronai su pomidorų padažu – skonis tampa sodresnis, o tekstūra minkštesnė.

    Troškiniai, mėsos patiekalai ir sriubos – mėsa suminkštėja, o sultinys įgauna daugiau skonio.

    Plovas – ryžiai geriau susigeria aliejumi ir prieskoniais, kvapas ir skonis tampa darni.

    Būtent dėl to tokius patiekalus dažnai rekomenduojama ruošti iš anksto — jų skonis po paros tampa ryškesnis nei ką tik išvirtų.

    Apibendrinimas

    Taigi, maisto likučiai neretai tampa skanesni kitą dieną dėl sudėtingų biocheminių ir kulinarinių procesų.

    Skonio difuzija, aromatų susiformavimas ir tinkamas laikymas leidžia patiekalui atsiskleisti visapusiškai.

    Nors tai negalioja visiems produktams, lėtai ruošiamiems, prieskoningiems ar vienos struktūros patiekalams laikas gali tapti didžiausiu sąjungininku.

    Taigi, kai kitą kartą atidėsite porciją rytdienai — žinokite, kad skonis ne tik išliks, bet tikėtina, net pagerės.

  • Idealus laikas miegui: vėliau keliate riziką širdžiai

    Idealus laikas miegui: vėliau keliate riziką širdžiai

    Naujas tyrimas parodė, kad sveikatai svarbu ne tik miego trukmė, bet ir tai, kada mes einame miegoti.

    Jei esate pratę ilgai neužmigti, laikas peržiūrėti savo įpročius: mokslininkai nustatė idealų laiką užmigimui – ir jis gali jus gerokai nustebinti.

    Pasirodo, užmigimas tarp 22:00 val. ir 23:00 val. ne tik gerina savijautą, bet ir realiai mažina rimtų širdies problemų riziką.

    Kodėl būtent šis laikas yra toks svarbus?

    Kada reikėtų eiti miegoti?

    Tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 88 tūkstančiai Jungtinės Karalystės gyventojų, nustatyta, kad užmigimo laikas turi kur kas didesnę reikšmę, nei buvo manyta anksčiau.

    Dalyviai nešiojo išmaniąsias apyrankes, fiksavusias jų miegą, ir rezultatai parodė – žmogaus širdis nemėgsta kraštutinumų.

    Per ankstyvas arba per vėlyvas užmigimas padidina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Priklausomybė nuo užmigimo laiko buvo U formos: kenksminga tiek užmigti 21:00, tiek pirmą nakties, tačiau ypač pavojingas vėlyvas miegas moterims – joms širdies problemų rizika padidėja net 63 proc.

    Saugiausiu laiku užmigti pasirodė esąs laikotarpis tarp 22:00 val. ir 22:59 val.

    Šiuo metu organizmas įjungia širdies ir kraujagyslių „atkūrimo režimą“, kuris sumažina infarkto ir insulto tikimybę 12–25 proc.

    Vis dėlto svarbu ne tik laiku atsigulti, bet ir laikytis pastovaus režimo.

    Kiekviena papildoma valanda skirtumo miego grafike padidina ligų riziką dar 4 proc. Kitaip tariant, jei vieną dieną atsigulėte 22:30 val., o kitą – 01:00 val., organizmas tai suvokia kaip stresą.

    Ypatingai nepalankioje padėtyje atsiduria vadinamosios „pelėdos“.

    Statistiškai jos dažniau rūko, serga hipertenzija ir diabetu – visa tai papildomai apsunkina širdies darbą.

    Jei prie to dar prisideda nereguliarus miegas po vidurnakčio, rizika padidėja dar labiau.

    Mokslininkų išvada vienareikšmė: jei norite gyventi ilgiau ir jaustis geriau – atidėkite telefoną anksčiau, išjunkite šviesą ir stenkitės užmigti ne vėliau kaip 23:00 val.

    Kaip greitai užmigti

    Jei dažnai ilgai vartotės lovoje prieš užmigdami, pabandykite metodą, kuris iš pradžių buvo sukurtas kariškiams.

    Jis padeda užmigti vos per 2 minutes – net ir triukšmingoje aplinkoje.

    Viskas labai paprasta: atpalaiduokite veidą, ypač vokus, lūpas ir žandikaulį.

    Tuomet nuleiskite pečius, rankas padėkite prie kūno ir giliai kvėpuokite.

    Pamažu atpalaiduokite kojas – nuo šlaunų iki pėdų.

    Galiausiai įsivaizduokite ramią vietą, pavyzdžiui, kaimo peizažą arba tylų ežerą.

    Tai padeda smegenims atsijungti nuo streso ir greičiau užmigti.

    Šis būdas tinka net tiems, kurių miego režimas sutrikęs ar kurie patiria nuolatinį stresą.

  • Valgyti – kas 4 valandas

    Valgyti – kas 4 valandas

    Laikas, kada valgome, gali pastebimai paveikti virškinimą ir virškinimo trakto gerovę, sako gydytojai gastroenterologai.

    Ir nors dauguma žmonių daugiau dėmesio skiria tam, ką valgo, intervalai tarp vargių, anot specialistų, gali būti ne mažiau svarbūs. Kai virškinimo traktas turi pakankamai laiko poilsiui, užuot nuolat skaidęs kokį nors maistą, tai į naudą visam organizmui.

    Palaikyti ritmą

    Mitybos ir virškinimo klausimais nėra tokio standarto, kuris tiktų visiems, pripažįsta gydytojai gastroenterologai.

    Tačiau išskirsčius dienos valgius valandomis lengviau palaikyti mitybos ritmą, vadinasi – ir sveiką, nepriekaištingai veikiantį žarnyną.

    Todėl racionalus sprendimas būtų pavalgius palaukti maždaug keturias valandas iki kito valgio, sako žinovai.

    Kodėl būtent keturias?

    Yra toks gliukagono tipo peptidas-1, arba GLP-1– peptidinis hormonas, kuris reguliuoja gliukozę, apetitą, širdies ir kraujagyslių sistemą (beje, jo yra pagarsėjusiame lieknėti naudojamame vaiste „Ozempic“).

    GLP-1 organizme išsiskiria maždaug 15 minučių po valgio. O piką pasiekia praėjus 30–60 minučių – ypač jeigu maiste būna prebiotinių skaidulų, kuriomis minta žarnyno bakterijos (taip skatinamas dar gausesnis GLP-1 išsiskyrimas).

    Tačiau virškinimo procesas tuo nesibaigia.

    „Valymo komandai“ reikia laiko

    Kai GLP-1 kiekis ima mažėti, žarnyne prasideda kita – ypatinga virškinimo stadija, vadinama migruojančiu motoriniu kompleksu.

    Ši stadija prasideda 2–3 val. po valgio ir trunka apie 90–120 minučių.

    Vaizdžiai tariant, tai žarnyno apsivalymo ciklas, per kurį pašalinamos nesuvirškintos maisto dalelės ir bakterijos. Tai padeda apsisaugoti nuo plonųjų žarnų bakterijų išvešėjimo bei paruošia virškinimo sistemą kitam valgymui.

    Štai kodėl taip svarbu daryti ganėtinai ilgas pertraukas tarp valgių – kad apsivalymo ciklui pakaktų laiko. Jeigu tarp dienos valgių nuolat užkandžiausime, jis neįvyks.

    Geriausia palaukti nuo 4 iki 6 valandų tarp valgių.

    Išvada – geriausia palaukti nuo 4 iki 6 val. iki kito valgymo, kad organizmo „valymo komanda“ spėtų susitvarkyti.

    Kai ji baigia darbą, kūnas apie tai paprastai praneša pats – tikro alkio jausmu.

    Ne visiems vienodai

    Laikytis šių natūralių ritmų – tai lengviausias ir kartu veiksmingiausias būdas užtikrinti žarnyno sveikatą, sako specialistai. Tačiau yra vienas svarbus „bet“.

    Nors 4–6 val. pertraukų tarp valgių taisyklė tinka daugeliui žmonių, turėkite omenyje, kad jūsų individualūs poreikiai gali skirtis.

    Pavyzdžiui, dauguma moterų prieš menstruacijas pastebi padidėjant apetitą.

    Dar 2018 metais atliktas tyrimas patvirtino, kad tomis dienomis moterys likusios norėti kaloringesnio maisto – riebesnio, saldesnio ir sūresnio.

    Tokie svyravimai menstruacinio ciklo metu gali didinti alkį, o sykiu ir paveikti virškinimą – kartais sutrumpindami, kartais pailgindami intervalus tarp valgių.

    Todėl geriausias būdas – įsiklausyti į savo kūną, tiksliau, į alkio balsą ir pagal jį reguliuoti savo mitybą. Nes tik taip organizmas spėja atlikti ir virškinimo, ir apsivalymo procesus.

    Svarbus ciklas

    Tinkamas valgių planavimas, anot gydytojų gastroenterologų, turi aibę privalumų:

    • Suteikia daugiau energijos.

    • Slopina uždegiminius procesus.

    • Mažina pilvo pūtimą.

    • Gerina virškinimą.

    Tokia mityba taip pat gali pagerinti medžiagų apykaitą optimizuodama jautrumą insulinui – tai kritiškai svarbu norint išvengti tokių metabolinių problemų kaip nutukimas ir II tipo diabetas.

    Pertraukos tarp valgių leidžia organizmui pagauti sveiką ritmą. Apie tai retai kada kalbama, bet šis ritmas – prasidedantis nuo alkio, pasibaigiantis valgymu iki pasisotinimo ir ciklui vėl pasikartojant nuo alkio, – ypač svarbus virškinimui.

     

  • Chronodieta: valgis pagal laikrodį

    Chronodieta: valgis pagal laikrodį

    Mūsų organizmo gebėjimas pasisavinti skirtingas maistines medžiagas priklauso nuo paros meto. Kaip tik remdamiesi minėtu faktu specialistai ir sukūrė vadinamąją chronodietą.

    Skirtingai nuo kitų dietų, chronodieta neturi nieko bendra su maisto ribojimu ir tuo labiau badavimu. Tačiau reikalauja griežtos drausmės. Besilaikantiems chronodietos privaloma maitintis griežtai nurodytomis valandomis ir valgyti konkrečiam paros laikui skirtus produktus.

    Be skriaudos sau

    Nors pavadinime yra žodis „dieta“, su įprastine stereotipine jos sąvoka šis maitinimosi režimas nieko bendra neturi. Priešingai – jo šalininkai laikosi nuomonės, kad naudingųjų medžiagų deficitas, kurį patiria organizmas laikantis daugiau ar mažiau kalorijas ribojančios dietos, gali liūdnai atsiliepti sveikatai. Juk ne kas kitas, o įvairūs madingi lieknėjimo metodai šiais laikais dažnai sukelia anemijos, nervų sistemos sutrikimų, širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, virškinamojo trakto organų bei inkstų ligų protrūkius.

    Tarsi to būtų negana, nekaloringosios dietos dar yra ir mažai veiksmingos. Jau nekalbant apie tai, sako specialistai, kad jos pačiu pavojingiausiu būdu kertasi su taisyklingos mitybos principais. Jau vien dėl to, kad prisibadavęs žmogus, liovęsis laikytis dietos, dažniausiai „nutrūksta nuo grandinės“ ir… pradeda vėl kaupti kilogramus.

    Lieknėjant pagal valandas, maisto riboti nereikia, kalorijų skaičiuoti – irgi. Tiesą sakant, netgi reikalaujama, kad raciono kaloringumas nebūtų mažesnis kaip 1 600–1 800 kilokalorijų.

    Chronodieta aprūpins organizmą viskuo, ko jam reikia normaliai funkcionuoti: fruktoze, ląsteliena, vitaminais ir mineralais, riebalais ir visaverčiais baltymais, kad medžiagų apykaita veiktų kaip laikrodis, būtų geras kraujas. O ritminga mityba normalizuos virškinamojo trakto darbą.

    Jeigu jūs kiekvieną dieną vienu ir tuo pačiu laiku – kas tris keturias valandas – sėsite prie stalo, skrandis įpras taip pat drausmingai, pagal laikrodį, išskirti virškinimo fermentus. Ir dar tiksliai tiek, kiek reikia.

    Dar viena gera žinia, kad dėl chronodietos jums nereikės atsisakyti nė vieno mėgstamo produkto ar patiekalo – bus galima ir net reikalaujama valgyti viską, ne tik mėsą, šviežius vaisius ir daržoves, bet ir saldumynus. Taigi nereikės aukoti brangaus laiko stypsant virtuvėje, kad pasigamintumėte sveikų patiekalų, – dieta nesutrukdys jūsų aktyviam (ar, jei jau vadinti daiktus savais vardais, darboholiškam) gyvenimo būdui.

    Nuo 7 iki 10 valandos – pusryčiai

    Rytais mūsų organizmas beveik visiškai pasisavina visus riebalus, kuriuos gauna, – už tai turėtume būti dėkingi tuo metu be pertrūkių gaminamam fermentui lipazei. Todėl pusryčiams galite drąsiai sukirsti sumuštinį su dešra ar kietuoju sūriu, dubenėlį vaisių salotų su plakta grietinėle, suvalgyti net 18 proc. riebumo varškės su grietine, daržovių salotų su alyvuogių aliejumi.

    Išgerkite puodelį kavos, kakavos, tamsaus šokolado arba arbatos su pienu. Šiuose gėrimuose yra tonizuojančių medžiagų (teofilino, teobromino, kofeino), suteiksiančių žvalumo ir įjungsiančių smegenis. Suprantama, piktnaudžiauti jais nereikėtų, antraip galite patys sau sukelti galvos skausmą ar širdies permušimus.

    Turėkite omenyje: pusryčiams turėtumėte suvartoti 20–25 proc. viso dienos raciono kalorijų. Todėl atsisakyti šio dienos valgio jokiu būdu negalima, antraip vidury dienos apetitas taip įsišėls, kad pietums prisivalgysite daugiau nei paprastai.

    Be to, kuo menkiau valgote rytais, tuo lėtesnė dieną būna medžiagų apykaita jūsų organizme.

    Pagrindinis produktas rytais – riebalai. Jie – geriausias energijos šaltinis (1 g riebalų pagamina jums 9 kilokalorijas, o tas pats kiekis baltymų ir angliavandenių – tik 3–4 kilokalorijas).

    Riebalai yra neatsiejama ląstelių ir audinių dalis, dalyvauja daugelyje apykaitos procesų. Kone visoms organizmo sistemoms jie būtini tam, kad jos galėtų funkcionuoti be trikdžių.

    Moterims kiekvieną dieną būtina gauti ne mažiau kaip 50 g baltymų.

    Dar daugiau: daugybė svarbių vitaminų (tokių kaip A, E, K) tirpsta tik riebaluose, taigi be jų yra nepasisavinami.

    Riebalai svarbūs net mūsų išvaizdai. Būtent jie užtikrina lygią švelnią odą sudarydami plonytę apsauginę plėvelę, leidžiančią odai išsaugoti drėgmę ir elastingumą.

    Kiek mūsų organizmui per parą reikia riebalų, priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualių poreikių atsižvelgiant į amžių ir tai, kiek energijos jis išeikvoja. Tačiau apskaičiuota, kad maždaug 30 proc. visų per parą gaunamų riebalų turėtų sudaryti nesočiųjų riebalų rūgščių turtingi augaliniai aliejai (saulėgrąžų, alyvuogių, kukurūzų, kiti).

    Nuo 13 iki 15 valandos – pietūs

    Šiuo paros metu organizmas geriausiai pasisavina baltymus.

    Baltymų turtingas maistas greitai numalšina alkį, apsaugo nuo galvos svaigimo ir silpnumo pojūčio, neišvengiamų laikantis įvairiausių dietų. Tad neatsisakykite sriubos su žuvies, mėsos ar grybų sultiniu. Juolab kad sriubos yra tikras balzamas skrandžiui ir žarnynui. Visos jos (bet ypač tirštos) – puiki gastrito, kolito, cholecistito ir vidurių užkietėjimo profilaktikos priemonė.

    Antram patiekalui galite suvalgyti daržovių troškinio, omletą su žaliaisiais žirneliais, žuvies, liesos mėsos su virtomis ar folijoje keptomis bulvėmis, ryžiais, pupelėmis arba makaronais. Tačiau keptų mėsos ir žuvies patiekalų verčiau venkite – jie kaloringesni ir sunkiau virškinami. Mėsą ir žuvį verčiau gaminkite ant grilio, garuose, troškinkite. Blogiausiu atveju – apkepkite.

    Desertui pasirinkite nesaldžius vaisius ir daržovių sultis (pavyzdžiui, pomidorų, morkų).

    Pagrindinis produktas pietums – baltymai. Jie – pagrindinė ląstelių ir audinių statybinė medžiaga, jiems talkinant gaminami fermentai bei hormonai.

    Baltymai taip pat yra vertingas natūralių aminorūgščių – nepakeičiamų kaulų stiprintojų, naujų audinių kūrėjų bei senųjų, pažeistų audinių restauratorių, – šaltinis.

    Gyvulinės kilmės produktai turi gerokai daugiau aminorūgščių nei augaliniai. Maždaug pusė visų į mūsų organizmą su maistu patenkančių baltymų privalo būti gyvulinės kilmės. Taigi pernelyg nesižavėkite vegetarizmu ir pusbadžio dietomis.

    Ypač tai svarbu moterims, kurių organizmas kiekvieną dieną privalo gauti ne mažiau kaip 50 g baltymų.

    Nuo 16 iki 17 valandos – pavakariai

    Tai paros metas angliavandeniams, tad galite drąsiai paskanauti saldėsių: suvalgykite nedidelį šokoladuką, mėgstamų saldainių, grietinėlės ledų, šokoladinių putėsių, vaisių salotų, džiovintų vaisių ar uogų mišinių. Galų gale – pyragaitį. Tiesa, geriau nekaloringesnį – su jogurtu, neriebia varške, konservuotais vaisiais ar uogomis.

    Nuo 18.30 iki 19 valandos – vakarienė

    Rinkitės daržovių, pieniškus, žuvies patiekalus. Mėsa vakariniam valgiui netinka, nes fermentų, atsakingų už mėsiškų patiekalų virškinimą, darbo laikas tuomet jau būna pasibaigęs.

    Turėkite omenyje, kad mėsoje gausu jungiamojo audinio kolageno, o jis lėtina virškinimo procesą. (Štai paprastas pavyzdys: menkė mūsų skrandyje užsibūna 2–3 valandas, jautiena ir vištiena – iki 4 valandų.)

    Išvengti įkyraus noro dar ko nors užkąsti vakarais padės prieš pat miegą išgerta stiklinė pomidorų sulčių be druskos, natūralaus jogurto, šilto pieno, rūgpienio arba kefyro su riekele duonos.

    Pagrindinis patiekalas ir vakarais išlieka angliavandeniai. Būtent jie parūpina daugiau kaip pusę visos paros kalorijų normos ir yra nepakeičiamas energijos šaltinis.

    Be to, angliavandeniai stimuliuoja ypatingų malonumo hormonų – endorfinų – išsiskyrimą smegenyse, o tai reiškia, gerina nuotaiką ir vaiko depresyvias mintis.

    Tačiau rinktis vis dėlto turėtumėte sudėtinguosius angliavandenius: jie pasisavinami lėtai, o augalinė ląsteliena praktiškai nesuvirškinama. Užtat jos pluoštai gerina virškinimą, žarnyno peristaltiką, taigi padeda organizmui greičiau ir veiksmingiau atsikratyti atliekų.

        Svarbu žinoti

    Jeigu esate reprodukcinio amžiaus, nepriklausomai nuo lyties, jūsų racione turi būti seleno, jodo ir folio rūgšties.
    • Vyrams kasdienė seleno norma yra 70 mg, moterims – 55 mg.
    • Jodo atsargas papildysite valgydami žuvį ir jūros gėrybes (pavyzdžiui, jūros kopūstus). Taip pat galite vartoti joduotą druską.
    • Folio rūgšties yra paukščių ir gyvūnų kepenyse, daigintuose kviečiuose, sėlenose, ankštinėse daržovėse, petražolėse, bazilikuose, špinatuose.
    • Labai svarbus ir cinkas. Tik moterims jo užtenka 9–12 mg per dieną, o vyrams reikalingi 11–15 mg. Cinko yra austrėse, grybuose, riešutuose, saulėgrąžose.