Žyma: kvėpavimas

  • Kodėl negalima džiovinti skalbinių kambaryje?

    Kodėl negalima džiovinti skalbinių kambaryje?

    Iš pirmo žvilgsnio skalbinių džiovinimas kambaryje atrodo visiškai nekaltas įprotis – ypač žiemą arba tada, kai neturite balkono.

    Tačiau drėgnas oras po skalbimo gali tapti nepastebimu, bet pavojingu jūsų sveikatos priešu.

    Kai skalbiniai džiūsta patalpoje, oro drėgmės lygis gali padidėti net 30–40 proc.

    Tokia aplinka – puiki terpė grybeliams, pelėsiui ir dulkių erkutėms daugintis.

    Dėl to nukenčia ne tik gyvenimo komfortas, bet ir kvėpavimo sistemos būklė.

    Drėgmė ir pelėsis – pagrindinis pavojus

    Nuolatinė drėgmė skatina pelėsio susidarymą ant sienų, tapetų ar net baldų.

    Pelėsio sporos patenka į orą ir sukelia alergines reakcijas, bronchitą, sinusitą, o sergantiems astma – netgi ligos paūmėjimą.

    Ypač pavojinga skalbinius džiovinti miegamajame – tokiu atveju visą naktį kvėpuojate oru, prisotintu pelėsio sporų.

    Rizika imuninei sistemai ir odai

    Drėgna aplinka – puiki terpė bakterijoms, kurios gali likti audiniuose, jei skalbiniai džiūsta per ilgai. Vėliau jos patenka ant odos ir gali sukelti sudirginimus ar net dermatitą.

    Jei prie to prisideda prasta patalpų ventiliacija, susidaro uždaras ratas: mikroorganizmai nuolat cirkuliuoja ore, o tai ilgainiui silpnina imuninę sistemą ir skatina odos problemas.

    Nematoma žala plaučiams

    Tyrimai rodo, kad per didelės drėgmės oro įkvėpimas gali pabloginti žmonių, sergančių lėtinėmis plaučių ligomis, būklę.

    Be to, tokiomis sąlygomis ore kaupiasi lakiųjų organinių junginių iš skalbimo priemonių likučiai.

    Šios dalelės dirgina nosies ir gerklės gleivinę, sukelia kosulį, čiaudulį ar nemalonų deginimo pojūtį kvėpavimo takuose.

    Kaip sumažinti riziką, jei skalbinius vis dėlto džiovinate kambaryje

    • Vėdinkite patalpas džiovinimo metu ir po jo – bent kelis kartus per dieną atverkite langus 10–15 minučių.
    • Įjunkite ventiliatorių ar gartraukį. Net nedidelis oro judėjimas padeda sumažinti drėgmę.
    • Naudokite oro sausintuvą arba kondicionierių su „Dry“ funkcija.
    • Statykite džiovyklę šalia šilumos šaltinio, bet ne per arti radiatoriaus ar šildytuvo – pernelyg aukšta temperatūra gali pažeisti audinius.
    • Neperkraukite džiovyklės. Geriau džiovinti drabužius dalimis – taip jie greičiau išdžius ir nesusidarys perteklinė drėgmė.
    • Reguliariai nuvalykite sienas, langus ir palanges, kuriose gali kauptis kondensatas.

    Apibendrinimas

    Skalbinių džiovinimas kambaryje – ne tik buitinė smulkmena.

    Tai nematomas drėgmės, bakterijų ir alergenų šaltinis, kuris ilgainiui gali neigiamai paveikti jūsų savijautą ir sveikatą.

    Jeigu vis dėlto tenka džiovinti drabužius patalpoje, laikykitės paprastų vėdinimo taisyklių – ir jūsų oras išliks švarus, o sveikata bus apsaugota.

  • Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Apie įsisenėjusį įkyrų kosulį sklando daugiau mitų, nei būtų galima pamanyti.

    Apie jo pavojingumą, oficialius gydymo metodus ir alternatyvius būdus, tokius kaip kvėpavimas bulvių nuoviro garais, kurie, anot gydytojų, sveikatai gali ir pakenkti.

    Peršalimo ligų sezonui įsigalint, autobusuose ir kitose viešosiose vietose daugėja kosėjančių žmonių. Tai nemalonu ir patiems kosulio kamuojamiesiems, ir dar labiau tiems, kas atsiduriame greta – taip ir norisi nuo jų pasitrauki kuo atokiau.

    Bet ar visada kosulys toks pavojingas?

    Anot specialistų – pulmonologų, alergologų-imunologų, – bijoti svetimo kosulio tikrai yra dėl ko. Juk kosėjant gleivės su virusų ir bakterijų dalelėmis iš burnos išlekia 16 km per valandą greičiu ir nuskrieja nuo 1,5 iki net 9 metrų!

    Tačiau tiesa ir tai, kad ne kiekvienas kosulys – dėl virusinės infekcijos.

    1-asis mitas: kosulys gali atsirasti tik dėl infekcijos

    Taip, iki 90 proc. suaugusiųjų ir vaikų ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų lydi kosulys, o tų infekcijų sukėlėjai – būtent virusai.

    Bet neretai pasitaiko, kad ligos sukėlėjų būna keletas, taigi prie virusinės infekcijos gali prisidėti ir bakterinė.

    Priežasčių, kodėl kyla kosulys, esama daugybės. Tai ir alergija, lėtinės viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, gastroezofaginis refliuksas, širdies ligos ir pan.

    Todėl nederėtų nustatinėti sau diagnozių patiems, nepasikonsultavus su gydytoju.

    2-asis mitas: iš pradžių kosulys visada sausas ir tik paskui tampa šlapias

    Dažniausiai ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos tikrai prasideda sausu kosuliu. Bet vėlgi: ne kaskart, be gydytojo pagalbos, įmanoma įvertinti kosulio pobūdį. Kai kurių ligų – pavyzdžiui, ūminio nazofaringito atveju, abiejų tipų kosulys kamuoja tuo pačiu metu. Sausasis pasireiškia dėl to, kad išbrinksta nosies gleivinė, sergantysis ima kvėpuoti burna – ypač naktimis, ir taip išdžiovina viršutinių kvėpavimo takų gleivinę, jog ima peršėti gerklę ir kyla sausas kosulys.

    Bet kartu gleivėms tekant užpakaline gerklės sienele išsivysto ir drėgnas kosulys.

    Anot specialistų, egzistuoja gerokai daugiau kosulio rūšių nei tik sausas ir drėgnas. Būna sausas kosulys (be skreplių), drėgnas (produktyvus, su skrepliais), lojantis (sergant laringitu) arba pasikartojantis, tai yra su stipriais priepuoliais (dėl kokliušo, parakokliušo).

    Svarbiausia, sako gydytojai, nesivadovauti mitu, kad sausą kosulį žūtbūt reikia paversti drėgnu. Sergant įprastomis ūmiomis kvėpavimo takų ligomis visiškai normalu pereiti kelias skirtingo kosulio fazes.

    3-iasis mitas: baigus sirgti kosulys visada užsilieka, tad gydyti jo nebūtina

    Daugeliu atvejų ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukeltas kosulys praeina per 1–2 savaites. Jeigu gydytojas neskiria kokių nors ypatingų preparatų, savigyda užsiimti nederėtų.

    Visgi kosuliui arba kitiems simptomams per dvi savaites nepraėjus, svarbu kreiptis į gydytoją – kad būtų galima atmesti rimtesnes ligos priežastis.

    Bet trukmės prasme kosulys kosuliui irgi nelygus.

    Gydytojai išskiria ūmų kosulį (dažniau pasitaikantį susirgus ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis) – toks trunka mažiau nei 2 savaites. Dar yra užsitęsęs kosulys, kamuojantis nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Na, o lėtinis kosulys gali tęstis ir ilgiau kaip 3 mėnesius.

    Kodėl kosulys ilgai nepraeina, priežasčių gali būti ne viena. Bet gydytojai sako, jog dažniausiai užsibūna bakterinių infekcijų – mikoplazmų, pneumocistų, kokliušo, parakokliušo ir pan. – sukeltas kosulys. Taip pat kai yra LOR patologijos, kaip adenoidai, gastroezofaginis refliuksas arba svetimkūnis plaučiuose.

    Užsitęsusio lėtinio kosulio priežastimi gali būti ir užnosinis lašėjimas. Jį provokuoja gleivės, iš nosiaryklės tekančios į gerklę. Tuomet daugiausia kosima naktimis ir rytą, tik atsikėlus. Be to, būna sunku kvėpuoti per nosį – dėl limfoidinio audinio sankaupos nosiaryklėje.

    Tokius piktus pokštus mėgsta krėsti ūmūs virusiniai ir postvirusiniai rinosinusitai, polipozinis rinosinusitas, vazomotorinis ir alerginis rinitas.

    Vis dėlto, anot specialistų, negalima neigti, jog būna situacijų, kai kosulys tėra užsilikęs reiškinys persirgus virusine infekcija ar bronchitu.

    Tokio kosulio išties nereikia specialiai gydyti – jis praeina savaime per 3–4 savaites.

    Tačiau kosulys, kuris nepaleidžia 2–3 mėnesius ir dar ilgiau, jau svari priežastis kreiptis į specialistą. Taip ilgai užsitęsusio kosulio priežasčių paieškos be gydytojo neįmanomos.

    4-asis mitas: kosulį reikia skubėti gydyti kuo greičiau

    Kosulys gali kaip reikiant iškankinti, trikdyti miegą, vaikams – dar ir keisti elgesį. Todėl suprantama, kad su juo skubama susidoroti kaip įmanoma greičiau.

    Bet kosulys – natūralus reiškinys kvėpavimo takų infekcijai pasiekus sunkiausią stadiją. Jis būtinas tam, kad kvėpavimo takai apsivalytų nuo gleivių, mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybelių), alergenų, smulkių svetimkūnių.

    Neproduktyvų sausą dirglų kosulį, gydytojų patarimu, galima pradėti gydyti, kai ligonio būklė jau ganėtinai gera. Tai daroma koreguojant režimą ir mitybą. Reikia gerti daugiau skysčių, palaikyti oro drėgmę namuose (pageidautina 50 proc. bet ne daugiau) ir dažniau vėdinti kambarius.

    Jeigu nėra temperatūros ir normali savijauta, galima išeiti pasivaikščioti.

    Būtent vaikštynės gali paspartinti kosulio atsitraukimą.

    O štai gydymą vaistais turėtų skirti tik gydytojas.

    Optimalus variantas – kai pataikoma paskirti vaistą, veikiantį įvairias patogenezės grandis ir turintį minimalų šalutinį poveikį. Tinkamai parinkta kosulio terapija sumažina komplikacijų ir bronchų hiperreaktyvumo (pradedant periferiniu uždegimu, kuris gali peraugti į centrinį) riziką.

    5-asis mitas: pakvėpuosi bulvių nuoviru ir viskas praeis

    Esame pratę manyti, kad inhaliacijos – taip pat ir šiltos, – bei garų procedūros kosulį palengvina. Ir išties: šiltoje, garų pilnoje vonioje kosėjama daug račiau. Tačiau tiesa ta, kad netgi nebulaizerį tinka naudoti toli gražu ne visada.

    Sergant bronchitu nei šiltos, nei garų inhaliacijos netinka. O kvėpuoti bulvių nuoviru išvis pavojinga: karšti garai gali nudeginti gleivinę (ypač vaikams).

    Jei karščiuojama, tokia procedūra dargi gali ir pakelti temperatūrą (bet kokias šilumos procedūras išvis derėtų atidėti, iki temperatūra taps normali).

         Kada kosulys tampa pavojingas

    Skubiai kreiptis į gydytoją reikėtų, kai:
    • Kosulį lydį karščiavimas (temperatūra aukštesnė kaip 39 laipsniai), kuris sunkiai leidžiasi įveikiamas.
    • Aukšta temperatūra laikosi ilgiau kaip 5 dienas.
    • Temperatūros nepavyksta numušti arba ji kyla, sergantysis itin glebus, atsisako valgyti ir gerti.
    • Juntamas dusulys, kvėpavimas – švilpiantis.
    • Lojantį kosulį papildo sutrikęs kvėpavimas.
    • Kosėja naujagimis.

  • Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Ką kvėpavimo dažnis sako apie mūsų sveikatą.

    Žmogaus kvėpavimo dažnis – kiek kartų per minutę įkvepiama ir iškvepiama oro.

    Įkvėpdamas oro mūsų kūnas gauna deguonies, reikalingo ląstelėms gaminti energiją. Iškvėpdamas orą, jis atsikrato anglies dvideginio – nuodingų dujų, kurių susikaupimas gali būti žalingas.

    Medicinoje kvėpavimo dažnis – vienas iš keturių gyvybinių rodiklių (kiti – kūno temperatūra, kraujospūdis ir pulsas), naudojamų pagrindinėms organizmo funkcijoms vertinti.

    Sveikas suaugusysis ramybės būsenoje įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę.

    Įprastai suaugęs asmuo įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę. Jeigu mažiau arba daugiau, tai jau gali būti užslėptos sveikatos problemos, tokios kaip širdies ar plaučių liga, nerimas, ženklas.

    Kas yra normalu?

    Kvėpavimo dažnis skaičiuojamas esant ramybės būsenos, taigi sėdint, gulint ir net miegant – pagal tai, kiek kartų per minutę pakyla ir nusileidžia krūtinė.

    Sveikas, arba normalus, kvėpavimo dažnis nėra universalus visiems žmonėms skaičius – kiekviename gyvenimo etape jis būna kitoks. Todėl yra skirstomas pagal amžiaus grupes:

    • 1 mėnuo – 30–60 įkvėpimų per minutę.

    • 3–6 mėnesiai – 30–45 įkvėpimai.

    • 6–12 mėnesių – 25–40 įkvėpimų.

    • 1–3 metai – 20–30 įkvėpimų.

    • 3–6 metai – 20–25 įkvėpimai.

    • 6–12 metų – 14–22 įkvėpimai.

    • 12 metų ir daugiau – 12–18 įkvėpimų.

    Nors plaučių funkcija kasmet po truputį mažėja, suaugusiųjų kvėpavimo dažnis su amžiumi paprastai nekinta, jeigu neatsiranda sveikatos problemų.

    Nuo emocijų iki blogų įpročių

    Faktorių, galinčių paveikti kvėpavimo dažnį, yra ne vienas. Dauguma jų akivaizdūs: žmogaus aktyvumo lygis, patiriamas stresas, miegojimo įpročiai, bendra sveikatos būklė, aplinka.

    Psichologiniai veiksniai

    Sveikiems suaugusiesiems krūviai, poilsis ir stresas kvėpavimo dažnį pakeičia tik laikinai.

    Mankšta ir fizinis aktyvumas: tada širdis ir plaučiai priversti darbuotis sunkiau, kad aprūpintų organizmą papildomu deguonimi – dėl to kvėpavimo dažnis didėja.

    Tačiau žmonėms, kurie aerobine fizine (kardio-) veikla užsiima reguliariai, kvėpavimo dažnis esant ramybės būsenos paprastai vėl sumažėja, nes ilsėdamasis kūnas gali efektyviau aprūpinti deguonimi kraujotaką, o šioji – pristatyti deguonį į raumenis.

    Miegas: užmigus kvėpavimo dažnis natūraliai lėtėja ir giliojo miego metu tampa pats lėčiausias. REM (greito akių judėjimo) fazėje kvėpavimas padažnėja ir tampa ne toks reguliarus.

    Stresas: jis, kaip ir stiprios emocijos, gali padažninti kvėpavimą, nes tokios būklės mūsų kvėpavimo takai susitraukia.

    Be to, dėl streso gali išsiskirti hormonai – adrenalinas ir kortizolis. Jie priverčia širdį plakti smarkiau, taigi ir padažnina kvėpavimą.

    Įdomu tai, kad ilgalaikis stresas ir nerimas gali lemti lėtesnį už normalų širdies raumens susitraukinėjimą.

    Aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai

    Jie irgi daro įtaką kvėpavimo dažniui.

    Rūkymas: rūkant iš plaučių išstumiamas deguonis, todėl nereikėtų stebėtis, kad rūkaliai beveik triskart dažniau nei nerūkantieji skundžiasi dusuliu.

    Be to, išstumtas deguonis nepatenka ten, kur turėtų, – į raumenis ir kitus kūno audinius.

    Antsvoris ir nutukimas: nereikalingų kilogramų turintiems asmenims tikimybė, kad sumažės plaučių funkcija, išauga, o kartu ir grėsmė, kad tai paveiks kvėpavimo dažnį.

    Oro kokybė: oro tarša, pavyzdžiui, kietosiomis dalelėmis, sudirgina plaučius ir sukelia uždegimą. Įsiplieskus uždegimo židiniui organizmas gali pats bandyti pakoreguoti kvėpavimą – jį pagreitinti, kad į plaučius patektų daugiau deguonies ir jis išstumtų anglies dvideginį.

    Aukštis: kadangi dideliame aukštyje oras retesnis, kvėpavimas tampa dažnesnis, nes reikia palaikyti adekvatų deguonies kiekį kraujyje.

    Alkoholis: reguliarus alkoholio vartojimas arba piktnaudžiavimas juo dideliais kiekiais gali sulėtinti kvėpavimą.

    Liga

    Kvėpavimą gali paveikti tiek ūmios, tiek lėtinės ligos. Pavyzdžiui, kvėpavimo takų infekcijos sukeltas uždegimas ir gleivių sankaupos gali pasunkinti kvėpavimą, taigi jį padažninti.

    Bet taip pat yra ligų, kurioms būdingas priešingas poveikis – tarkime, skydliaukės sutrikimai arba elektrolitų disbalansas. Jų atvejų kvėpavimas sulėtėja.

    Per greito kvėpavimo ligos

    Atrodytų, koks skirtumas, kiek kartų per minutę įkvėpti oro, – svarbu, kad organizmui jo užtektų. Bet skirtumas yra, ir didelis.

    Dažnesnis arba retesnis kvėpavimas gali įspėti apie užslėptą sveikatos problemą.

    Greitas paviršutiniškas kvėpavimas ir tankesnis už normalų kvėpavimo dažnis vadinamas tachipnėja. Ją gali sukelti deguonies trūkumas arba anglies dioksido perteklius organizme.

    Jeigu kvėpavimas padažnėja, bet po kurio laiko normalizuojasi, tai vadinama praeinančia tachipnėja.

    Staiga paspartinti kvėpavimo dažnį gali pneumonija, astma, skysčių kaupimas plaučiuose (dėl širdies nepakankamumo). O žmonėms, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga arba plaučių fibroze, tachipnėja gali tapti ir nuolatine būkle.

    Į sąrašą negalavimų, galinčių sukelti tachipnėja, taip pat patenka šios ūminės ir lėtinės ligos:

    • Alerginės reakcijos.

    • Nerimo arba panikos sutrikimai.

    • Trombozės (kraujo krešuliai).

    • Apsinuodijimas anglies monoksidu.

    • Diabetinė ketoacidozė.

    • Pleuros efuzija (skysčio kaupimasis pleuros ertmėje).

    • Plaučių embolija.

    • Sepsis.

    Per lėto kvėpavimo ligos

    Lygiai taip pat, kaip yra kvėpavimą dažninančių ligų, esama ir jį lėtinančių negalavimų.

    Lėtesnis nei normalus kvėpavimo dažnis vadinamas bradipnėja. Su ja siejamos raumenų nervų ligos, pasireiškiančios raumenų silpnumu, arba kai kurios smegenų ligos.

    Tarp kitų būklių, lėtinančių širdies ritmą, taigi ir kvėpavimą, medikai taip pat išskiria:

    • Įkvėptus neurotoksinus (pvz., kaip anglies monoksidą).

    • Galvos traumas (ypač pažeidus apatinę smegenų kamieno dalį ir nugaros smegenis).

    • Hipotireozę (kai skydliaukė negamina pakankamai skydliaukės hormonų).

    Kada kreiptis į gydytoją

    Kai pasidaro sunku kvėpuoti ir pradeda kamuoti dusulys (vadinamoji dispnėja), būtina kreiptis skubios pagalbos.

    Jeigu kvėpavimas dažnas ir pasireiškia bet kuris iš šių simptomų, taip pat nedelsdami skambinkite pagalbos telefonu arba vykite į ligoninės priimamąjį:

    • Pamėlusi arba papilkėjusi oda, nagai, dantenos, lūpos ar sritis aplink akis.

    • Krūtinės skausmai.

    • Krūtinės ląsta su kiekvienų įkvėpimu įtraukiama į vidų (vadinamoji retrakcija).

    • Karščiavimas.

    • Pirmas kartas, kai pasireiškia padažnėjęs kvėpavimas.

    • Simptomai sunkėja.

        Kaip kvėpuoti sveikai

    Reguliaria mankšta stiprinkite plaučius ir gerinkite deguonies pritekėjimą.
    Sveikai maitinkitės ir palaikykite sveiką svorį – taip sumažinsite kvėpavimo sistemai tenkantį krūvį.
    Praktikuokite kvėpavimo pratimus – jie didina plaučių tūrį ir padeda kontroliuoti kvėpavimą.
    Naudokitės streso mažinimo priemonėmis, kaip meditacija ar joga: atsipalaidavusiam kūnui lengviau kvėpuoti.
    Meskite rūkyti, kad išvengtumėte ilgalaikės žalos plaučiams ir bendrai pagerintumėte kvėpavimo funkciją.
    Kiek įmanoma venkite kontaktų su taršalais, smogu, cheminėmis medžiagomis, kad sumažintumėte uždegimo tikimybę ir apsaugotumėte plaučius.
    Kasmet tikrinkitės plaučių sveikatą. Dėl bet kokių kvėpavimo sutrikimų iškart kreipkitės į gydytoją.