Žyma: kūnas

  • Diagnozė iš kūno kvapo: aromatai, kurie nemeluoja

    Diagnozė iš kūno kvapo: aromatai, kurie nemeluoja

    Ką natūralus kūno kvapas gali atskleisti apie jūsų sveikatą? Gydytojų teigimu, labai daug svarbių dalykų. Štai į kokius „aromatus“ pirmiausia turėtumėte atkreipti dėmesį.

    Kūno kvapą dažnai laikome tiesiog nepatogumu – kažkuo, ką reikia paslėpti po dezodoranto sluoksniu ar greitai nuplauti duše.

    Tačiau mūsų skleidžiami kvapai iš tikrųjų gali pateikti stebėtinai daug informacijos apie bendrą sveikatos būklę.

    Iš kur atsiranda kvapai

    Pagrindinis kaltininkas yra prakaitas, tačiau ne visas prakaitas vienodas.

    Dažniausiai specifinis kvapas atsiranda bakterijoms sąveikaujant su apokrininių liaukų, esančių pažastyse ir kirkšnyse, išskyromis.

    Šios liaukos gamina tirštesnį, baltymų turtingą skystį, kuris pats savaime beveik neturi kvapo. Tačiau ant odos esančioms bakterijoms jį skaidant, atsiranda visiems pažįstamas aštrus pažastų tvaikas.

    Priešingai veikia ekrininės liaukos, paplitusios beveik po visą kūną, – jos išskiria labiau praskiestą vandens ir druskos mišinį. Šis skystis paprastai irgi neturi specifinio kvapo, nors taip pat gali prisidėti prie bendro aromato, jei ant odos pradeda daugintis bakterijos.

    Ką išduoda kūno kvapas

    Subtiliai pasikeitęs kūno kvapas kartais signalizuoja apie užsislėpusias medicinines problemas.

    Pavyzdžiui, blogai kontroliuojamas cukrinis diabetas gali suteikti kvėpavimui ar odai salstelėjusį, vaisinį kvapą, dažnai lyginamą su kriaušinių ledinukų arba acetoninio nagų lako valiklio.

    Toks kvapas gali būti diabetinės ketoacidozės ženklas – būklės, pavojingos gyvybei, kuri išsivysto dėl insulino trūkumo kraujyje pradėjus kauptis organinėms rūgštims ketonams.

    Panašiai ir kepenų ligos siejamos su specifiniu pelėsio ar išmatas primenančiu kvapu, o inkstų nepakankamumas gali lemti amoniako tvaiką, nes organizmui pasidaro sunku veiksmingai šalinti medžiagų apykaitos produktus.

    Kūno kvapą gali pakeisti ir infekcijos bei hormoniniai pokyčiai nėštumo, menstruacijų ar menopauzės metu.

    Mokslininkai šiuo metu tiria, kaip žmogaus kvapas galėtų padėti diagnozuoti ir daugiau ligų – kiek įmanoma anksčiau bei tiksliau. Jau nustatyta, kad sergantiesiems Parkinsono liga per odą išsiskiriantys specifiniai lakieji organiniai junginiai gali pasikeisti likus dar daug laiko iki akivaizdžių neurologinių simptomų atsiradimo.

    Įdomiausia, jog šią tyrimų sritį iš dalies įkvėpė žmonių, pasižyminčių itin jautria uosle, pastebėjimai. Viena moteris išgarsėjo tuo, jog pajuto nuo savo vyro sklindantį specifinį muskuso kvapą likus keleriems metams, iki jam diagnozuojant Parkinsono ligą.

    Gyvenimo būdas, mityba ir genetika

    Žinoma, ne visi kvapai turėtų kelti nerimą. Tokie produktai, kaip česnakai, svogūnai ar karis turi lakiųjų junginių, pasišalinančių per prakaitą – taigi ir suteikiančių jam „aromatą“.

    Alkoholis, kofeinas ir įvairūs vaistai taip pat gali pakeisti jūsų kūno kvapus.

    Net ir stresas daro įtaką tam, kaip kvepiame, nes jam veikiant keičiasi prakaito sudėtis.

    Be to, milžinišką įtaką tam daro natūralus odos mikrobiomas – ant jūsų odos gyvenančių bakterijų bendruomenės. Būtent todėl vienų žmonių kūno kvapas natūraliai yra stipresnis nei kitų.

    Ką daryti, jei kūno kvapas kelia nerimą?

    Svarbiausia yra tinkama higiena. Reguliarus prausimasis su muilu – ypač tose vietose, kur gausu apokrininių liaukų, – sumažina bakterijų, skaidančių prakaitą, kiekį.

    Antiperspirantai mažina patį prakaitavimą, o dezodorantai maskuoja kvapą.

    Taip pat bakterijų dauginimąsi – ypač sportuojant – gali padėti apriboti orui pralaidūs audiniai, tokie kaip medvilnė, arba drėgmę sugeriančios medžiagos.

    Padeda kvapą sušvelninti ir pakankamas vandens vartojimas bei subalansuota mityba.

    Jei kūno kvapo pokyčiai yra nuolatiniai, nepaaiškinami arba juos lydi kiti simptomai – ypač sergant diabetu, kepenų ar inkstų ligomis – verta pasitarti su gydytoju.

         Kuo „kvepia“ ligos

    Penkios ligos, turinčios išskirtinius kvapus, nors patys jų galite ir nepajusti.
    Parkinsono liga. Būdingas muskuso kvapas. Jis gali tapti aštrus dėl sebume besikaupiančių bakterijų ir mielių. Sebumas yra mūsų odos išskiriama riebalinė medžiaga, kurios gamyba sergant Parkinsono liga suintensyvėja.
    Alcheimerio liga. Šiai ligai būdingas švelnesnis muskuso aromatas, primenantis ruginę duoną. Oda skleidžia mielių kvapą, kuris ligai progresuojant gali stiprėti.
    Tuberkuliozė. Jos kvapas lyginamas su išsikvėpusio alaus. Jis sklinda iš burnos ir keičiasi ligai progresuojant. Teigiama, jog oda kvepia kaip šlapias kartonas ir sūrymas.
    Diabetas. Pasižymi saldžiu kvapu, kuriame susipina citrusų ir švelnus ananaso aromatas. Kvapas gali kisti visą parą atspindėdamas gliukozės kiekio kraujyje svyravimus ir priklauso nuo to, kaip gerai liga yra kontroliuojama.
    Vėžys. Šis kvapas primena mieles arba grybus, bet skirtingos vėžio rūšys turi savo specifinį aromatą. Taip pat gali būti įmanoma užuosti skirtumą, kai po gydymo pacientui prasideda remisija.

  • Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Daugelis įsitikinę, kad riebalai tiesiogine prasme „tirpsta“ ir virsta energija.

    Tačiau tai nėra visai taip: energija – tik šalutinis procesas, o didžioji dalis perteklinio svorio išnyksta kur kas mažiau akivaizdžiu būdu.

    Įsivaizduokite: nubėgate penkis kilometrus, išprakaituojate – atrodo, viskas aišku: prakaitas, kalorijos, riebalai ištirpo.

    Iš tiesų jūs… juos iškvėpavote!

    Kodėl lieknėjant mes iškvėpuojame riebalus

    Kai organizmas naudoja riebalų atsargas, jis skaido riebalų molekules (trigliceridus) į anglies, vandenilio ir deguonies atomus.

    Sudėtingų cheminių reakcijų metu šie elementai virsta anglies dioksidu (CO₂) ir vandeniu (H₂O).

    Ir štai svarbiausias faktas: apie 84 % riebalų mes netenkame su iškvėpimu, o likusius 16 % – su skysčiais (prakaitu, šlapimu ir net ašaromis).

    Kitaip tariant, po aktyvios treniruotės jūs tiesiogine prasme įkvepiate energiją ir iškvepiate riebalus.

    Šis procesas nėra magiškas – tai gryna chemija: norint „sudeginti“ 10 kg riebalų, reikia įkvėpti maždaug 29 kg deguonies ir iškvėpti 28 kg CO₂.

    Iš tų 10 kg riebalų 8,4 kg pasišalina su iškvėpimu (anglies dioksido pavidalu), o likę 1,6 kg – su vandeniu.

    Svarbu suprasti, kad vien tik dažniau kvėpuoti nepadės sulieknėti – būtinas energijos deficitas ir fizinis aktyvumas.

    Kaip fizinis aktyvumas pagreitina riebalų pasišalinimą iš organizmo

    Mitybos apribojimai sumažina naujos energijos patekimą į kūną, o judėjimas pagreitina jos sąnaudas ir paskatina organizmą aktyviau šalinti anglies dioksidą.

    Kai einate, bėgate ar net juokiatės – jūsų kvėpavimas dažnėja, ir su kiekvienu iškvėpimu jūs išleidžiate į orą mažytes savo buvusių riebalų daleles.

    Net lengvas pasivaikščiojimas paspartina šį procesą.

    Beje, mokslininkai apskaičiavo: jeigu visi sudeginti riebalai virstų vien energija, jūs tiesiog užsidegtumėte – kūno temperatūra pakiltų iki pavojingo lygio.

    Todėl gamta pasirinko saugų kelią: ne sudeginti, o iškvėpuoti riebalus.

    Tad kitą kartą, kai po treniruotės su palengvėjimu ištarsite „uf!“, žinokite – tai ne tik nuovargio garsas.

    Tai garsas, kuriuo jūsų riebalai palieka kūną. 🙂

  • Ar galima praustis po dušu, jei karščiuojate

    Ar galima praustis po dušu, jei karščiuojate

    Kūno temperatūra nėra pastovi – ji nuolat keičiasi priklausomai nuo daugelio veiksnių: paros laiko, fizinio aktyvumo, mitybos ir net emocijų.

    Taip pat žinoma, kad anksti ryte temperatūra būna žemesnė ir dienos eigoje kyla.

    Ligos metu temperatūra dažnai pakyla, nes organizmas taip kovoja su ligos sukėlėjais – bakterijomis ir virusais.

    Tokiais atvejais žmonės dažnai susimąsto: „Ar galima praustis esant aukštai temperatūrai?“

    Ar galima eiti į dušą esant aukštai temperatūrai?

    Pasak gydytojų, praustis duše karščiuojant galima, tačiau reikia elgtis atsargiai. Jei termometras rodo iki 38 laipsnių, o bendra savijauta gera, šiltas vanduo gali padėti atsipalaiduoti, sumažinti įtampą ir net šiek tiek numušti karštį.

    Svarbiausia – nenaudoti per karšto vandens, kad neapkrautumėte organizmo, ir ne per šalto, kad nesukeltumėte kraujagyslių spazmų.

    Geriausia praustis duše vakare, bet ne ilgiau kaip 15–20 minučių.

    Po procedūros būtina gerai nusišluostyti, apsirengti šiltai ir iš karto eiti į lovą.

    Skersvėjai ir staigus atvėsimas gali pabloginti būklę, todėl jokiu būdu negalima išeiti šlapiam į vėsią patalpą.

    Jei temperatūra viršija 38 laipsnių, jaučiamas šaltkrėtis, silpnumas ar galvos svaigimas, nuo dušo geriau susilaikyti.

    Tokiu atveju staigūs temperatūros pokyčiai gali pakenkti organizmui. Geriau apsiriboti kūno valymu drėgnu rankšluosčiu ir susitelkti į gydymą.

    Taip pat svarbu išsiaiškinti, dėl ko pakilo temperatūra.

    Jei ji susijusi su odos infekcija ar uždegiminiu procesu, dušas draudžiamas. Kilus abejonėms, geriausia pasitarti su gydytoju.

    Ar galima maudytis vonioje karščiuojant?

    Maudantis vonioje, esant pakilusiai temperatūrai, reikia laikytis tų pačių taisyklių kaip ir duše – svarbu neapkrauti organizmo.

    Jei temperatūra neviršija 37,5–38 laipsnių ir bendra savijauta gera, galima trumpai pagulėti šiltoje vonioje – ne ilgiau kaip 10–15 minučių.

    Vandens temperatūra turėtų būti komfortiška – apie 36–37 laipsnių, bet jokiu būdu ne karšta. Geriausia ne visiškai panirti į vandenį – užtenka apsiplauti viršutinę kūno dalį rankomis.

    Tačiau jei temperatūra viršija 38 laipsnių, vonia gali tapti pavojinga.

    Karštas vanduo gali padidinti širdies apkrovą, sukelti kraujospūdžio svyravimus ir pabloginti būklę. Jei jaučiamas šaltkrėtis ar didelis silpnumas, vandens procedūras geriau atidėti.

    Tokiu atveju rekomenduojama kūną tiesiog nuvalyti šiltu vandeniu suvilgytu rankšluosčiu, kad organizmas nebūtų per daug apkrautas.

    Ar galima karščiuojant plauti galvą?

    Ko tikrai geriau vengti esant aukštai temperatūrai, tai galvos plovimo.

    Šlapia galva gali dar labiau sustiprinti organizmo atšalimą, ypač jei plaukai neišdžiūsta greitai. Plaukų džiovintuvo naudojimas taip pat nerekomenduojamas, nes karštas oras gali sukelti papildomą krūvį susilpnėjusiam organizmui.

    Jei vis dėlto būtina išplauti galvą, reikia tai daryti greitai, kruopščiai išdžiovinti plaukus šilta (bet ne karšta) oro srove ir iškart apsigaubti šiltu apklotu.

    O kaip su pirtimi?

    Jei temperatūra aukšta, apie pirtį reikia pamiršti!

    Pirtis, kai kūno temperatūra viršija 37 laipsnių, ne tik nepadės pasveikti, bet ir gali dar labiau pakenkti organizmui.

    Karščio ir drėgmės sąlygomis širdis pradeda dirbti intensyviau, o tai gali sukelti silpnumą, galvos svaigimą ar net alpimą.

    Be to, perkaitimas gali sustiprinti karščiavimą ir pabloginti bendrą būklę.

    Vienintelis atvejis, kai pirtis gali būti naudinga, – jei žmogus tiesiog sušalo, bet dar nėra susirgęs. Tokiu atveju šiluma gali padėti sušilti ir užkirsti kelią peršalimui.

    Tačiau jei temperatūra jau pakilo, geriau likti lovoje ir gerti šiltus skysčius, o pirtį atidėti iki visiško pasveikimo.

  • 5 testai senėjimui įvertinti

    5 testai senėjimui įvertinti

    Galite valgyti sveikiausią pasaulyje maistą, tačiau jei norite senti lėtai ir išlikti savarankiški net labai garbiame amžiuje, privalote jau dabar pasirūpinti trimis dalykais: savo pusiausvyra, jėgomis ir lankstumu.

    Klystate, jei manote, kad senti pradedame tik išėję į pensiją. Vos nuo 35-erių metų mes imame prarasti raumenų masę, mažėja kaulų tankis.

    Ir bene vienintelis būdas kovoti su tokiais amžėjimo pasireiškimais – kasdienis judėjimas ir mankšta.

    Pasistenkite dėl savęs dabar – stiprinkite raumenis, ugdykite lankstumą, gerinkite pusiausvyrą ir laikyseną, kad senatvėje nebūtų baisi nei osteoporozė, nei traumos, o jaustumėtės gal net tvirtesni nei tuomet, kai buvote trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai.

    Stovėjimas ant vienos kojos

    Kodėl tai svarbu. Gebėjimas išlaikyti vertikalią pozą – smulkmena (kaip mums atrodo), kurios nevertiname iki prarandame.

    Išmokę važiuoti dviračiu vaikystėje turbūt daugiau niekada ir nebesusimąstome apie pusiausvyros išlaikymą, kol vieną dieną suprantame, kad turime į kažką įsikibti norėdami saugiai išlipti iš vonios.

    Anot statistikos, kritimai – viena dažniausių mirtimi pasibaigiančių nelaimingų atsitikimų priežasčių po avarijų keliuose. O pusiausvyros sutrikimai siejami su ankstyva mirtimi.

    Tačiau išlaikyti pusiausvyrą – nemenkas iššūkis smegenims, reikalaujantis sklandaus akių, vestibulinės sistemos (vidinės ausies) ir proprioreceptorių galūnėse bendradarbiavimo.

    Kaip pagerinti pusiausvyrą. Dažniau stovėti ant vienos kojos. Šis patarimas jau seniai sklando internete ir po socialinius tinklus – ir ne be svarios priežasties.

    Jeigu norite įvertinti esamą savo pusiausvyros būklę, pabandykite stovėdami ant vienos kojos užsirišti kitos bato raištelį. Taip sužinosite ir tai, ar vienos kūno pusės pusiausvyra nėra geresnė nei kitos. (Jeigu triukas su bato raišteliais atrodo pernelyg ekstremalus, pabandykite pastovėti ant vienos kojos, kol valotės dantis – kad turėtumėte galimybę atsiremti į praustuvę.)

    O tada, jei reikia, imkitės pratimų, padėsiančių pusiausvyrą pagerinti.

    Ko iš savęs tikėtis? Jeigu esate jaunesni kaip 40-ies, turėtumėte išstovėti ant vienos kojos 43 sekundes be pertrūkio.

    40–49 metų asmenims minimumas – 40 sekundžių.

    50–59 metų – 37 sekundės.

    60–69 metų – 30 sekundžių.

    70–79 metų – nuo 18 iki 19 sekundžių.

    Vyresniems kaip 80-ies žmonėms truputį daugiau nei 5 sekundės jau yra labai gerai.

    „Lenta“ (pratimas)

    Kodėl tai svarbu. Turėti stiprų liemenį, įskaitant dubens, apatinės nugaros dalies, klubų ir pilvo raumenis, be galo svarbu. Tai leidžia mums sklandžiai atlikti kasdienius judesius: pakelti vaiką, atlikti namų ruošą, parsinešti pirkinius iš parduotuvės ir darbuotis sode. Ir „lentos“ pratimas – vienas populiariausių būdų išmatuoti visų šių raumenų jėgą. Kaip ir ją padidinti.

    Anot specialistų, norintiesiems turėti stiprius pilvo raumenis „lenta“ dargi naudingesnė nei begaliniai pritūpimai.

    Papildomas privalumas – stiprinant giliuosius liemens raumenis galima labai veiksmingai atsikratyti nugaros skausmų.

    Kaip sustiprinti raumenis. Atsiremkite dilbiais į grindis, kad rankos būtų tiesiai po pečiais, išsitieskite ir pasistiebkite ant pirštų galiukų, o galvą palenkite, kad būtų vienoje linijoje su nugara. Jūsų kūnas turi sudaryti kuo lygesnę paralelinę liniją grindims – „lentą“.

    Šio pratimo žavesys yra jo paprastumas: lengvas atlikti, jis iš tikrųjų padeda mankštinti daugybę liemenį palaikančių raumenų grupių.

    Pabandykite atlikti „lentos“ pratimą ir suprasite, kokie stiprūs yra centrinės jūsų kūno dalies raumenys. Praktikuokite jį reguliariai – ir ilgainiui pastebėsite progresą.

    Mėgstate iššūkius? Išbandykite karišką „lentos“ versiją: laikydami nugarą tiesią ir stengdamiesi nejudinti klubų, pakilkite nuo vieno dilbio ant plaštakos, tada – ant kitos, o paskui vėl nusileiskite į pradinę poziciją. Kartokite 30 sekundžių.

    Ko iš savęs tikėtis? Atsiremkite į grindis „lentos“ pratimui reikalinga poza ir įjunkite telefone esantį laikmatį – pažiūrėkite, kiek ištversite. Pasak specialistų, net ir 10 sekundžių yra puikus rezultatas pradedantiesiems. Bet šauniausia tai, kad treniruojantis jį įmanoma pagerinti bet kokiame amžiuje. Pasistenkite didinti šį laiką po truputį, kol galėsite tokioje pozicijoje išsilaikyti iki 60 sekundžių.

    Atsisėsti – atsistoti

    Kodėl tai svarbu. Jeigu jums visada fiziškai sunku pakilti nuo kėdės, vadinasi, jūsų kūnas silpnesnis, nei turėtų būti. O tai veda prie labai negerų dalykų: mažesnio bendro aktyvumo, pusiausvyros problemų, griuvimų, traumų ir mirties dėl nelaimingo atsitikimo grėsmės.

    Pratimą „atsisėsti – atsistoti“ specialistai jau seniai naudoja pacientų griaučių raumenų būklei įvertinti. Turbūt nereikia nė sakyti, kad tarp tokių pacientų ypač daug būna biurų darbuotojų, besiskundžiančių nugaros skausmais.

    Kaip atgauti kūno jėgą. Pasistatykite kėdę be porankių, bet su atrama. Atsisėskite, pėdas tvirtai padėkite pečių plotyje. Pratimo esmė – kiek galima daugiau kartų atsistoti ir vėl atsisėsti. Tik nesukčiaukite: atsistoję išsitieskite visu ūgiu, atsisėskite deramai, ne šiaip pritūpkite ant kėdės.

    Ko iš savęs tikėtis? Nusistatę laikmatį 30 sekundžių, paskaičiuokite, kiek kartų spėsite atsistoti nuo kėdės ir vėl atsisėsti. Pageidautina – į nieką nesiremdami rankomis.

    Jeigu esate jaunesni kaip 60-ies, vidurkis turėtų būti apie 24–25 kartus moterims ir 25–27 kartus vyrams. Vyresniems kaip 60 metų asmenims galimas menkesnis rezultatas, bet reikėtų orientuotis į 10–12 kartų.

    70–79 metų žmonėms orientacinis vidurkis – 10–15 kartų moterims ir 11–17 kartų vyrams.

    Sulaukus 80-ies ir įkopus į devintą dešimtį, moterims vidurkis turėtų būti 8–14, vyrams – 8–15 kartų.

    Pritūpimai su svarmenimis

    Kodėl tai svarbu. Šis pratimas padeda išmatuoti funkcinį pajėgumą – vieną esminių ilgaamžiškumo rodiklių.

    Jeigu apibūdinti paprastai, funkcinio pajėgumo pratimai imituoja mūsų kasdien atliekamus judesius. Pavyzdžiui, kai pasilenkiame ką nors pakelti nuo grindų ar ravime daržą, mes irgi juos atliekame. Todėl tereikia įprasti daryti tai sąmoningai, nepamirštant naudotis liemens raumenimis, ir ilgainiui pajusite, jog nugara sustiprėjo, rečiau „skundžiasi“ patirtais fiziniais krūviais.

    Iš visų funkcinį pajėgumą didinančių pratimų pritūpimai laikomi idealiausiais, mat įtraukia daugybę raumenų grupių ir verčia juos visus darbuotis drauge. Todėl tūpsniai ne tik stiprina apatinę kūno dalį, liemenį, bet ir gerina pusiausvyrą, laikyseną bei saugo nuo galimų traumų (silpni keliai dukart padidina griuvimų tikimybę vyresniame amžiuje!).

    Kaip padidinti funkcinį kūno pajėgumą. Pritūpimus galima atlikti ir be svarmenų. Bet jeigu norite juos naudoti, nebūtinai turite pirkti – tiks plastikiniai buteliai su vandeniu.

    Atsistokite praskėstomis kojomis, pėdas nukreipkite į šonus – poza turėtų būti panaši į sumo imtynininkų. Svarmenis (butelius) laikykite sulenktose rankose pečių lygyje.

    Leisdamiesi visu liemeniu žemyn, pritūpkite atkišdami klubus atgal. Tuo metu visą savo svorį koncentruokite į kulnus, stenkitės, kad krūtinė būtų atkišta į priekį, pečiai – atlenkti atgal.

    Atsistoję iškelkite rankas virš galvos ir vėl nuleiskite į pečių lygį.

    Ko iš savęs tikėtis? Kiek pavyksta padaryti tokių pritūpimų, labiau priklauso nuo bendros žmogaus fizinės būklės nei nuo amžiaus. Tad kad ir kiek jums būtų metų, treniruojantis visada bus galima pagerinti rezultatą.

    Norint padidinti kūno funkcinį pajėgumą, pradžiai patariama triskart atlikti po 10–12 pritūpimų.

    Plaštakų ir pirštų suspaudimo jėga

    Kodėl tai svarbu. Net tie iš mūsų, kurie intensyviai sportuoja, vargu ar teikia prioritetą plaštakų stiprinimui. Nors daugybė tyrimų rodo ryšį tarp plaštakų ir pirštų suspaudimo jėgos vidutiniame amžiuje ir mažesnio mirtingumo.

    Pagal vieno tokių tyrimų, kuriame dalyvavo 140 000 savanorių, rezultatus, su kiekvienu suspaudimo jėgos sumažėjimu 5 kg, mirties tikimybė didėja 14 proc., infarkto rizika – 7 proc.

    Taigi plaštakų ir pirštų suspaudimo jėga yra puikus bendros sveikatos būklės rodiklis. Jos sumažėjimas – sarkopenijos (raumenų masės nykimo senstant), diabeto, ir Alcheimerio ligos simptomas.

    Stiprios rankos – tai ne tik galimybė lengvai atsidaryti stiklainį su agurkėliais ar užsinešti pirkinių krepšelį į penktą aukštą. Tai dar ir galimybė senatvėje ilgiau gyventi nepriklausomiems – ir spėti įsikibti į, pavyzdžiui, laiptų turėklą pajutus, kad griūnate.

    Kaip padidinti rankų jėgą. Susiraskite vidutinio dydžio vonios rankšluostį, suimkite per vidurį ir sukiokite rankomis pirmyn ir atgal, tarsi norėtumėte išgręžti. Taip abi rankos mankštinsis tuo pačiu metu.

    Kad nepabostų, kitais kartais galite naudoti teniso kamuoliuką – suspauskite jį taip stipriai, kaip tik galite, palaikykite 10 sekundžių, atleiskite. Pakartokite tris kartus. Tada imkite kamuoliuką į kitą ranką.

    Taip mankštintis galite net žiūrėdami televizorių.

    Ko iš savęs tikėtis? Savo plaštakų suspaudimo jėgą galima pasimatuoti ir be specialaus įrenginio.

    Suimkite abiem rankomis vonios svarstykles iš šonų, suspauskite kiek galėdami stipriau ir pažiūrėkite, kokį skaičių jos rodo. Kad ir koks tas būtų, stenkitės treniruotis ir po truputį jį vis didinti.

    Vis dėlto tiksliausias būdas sužinoti plaštakų ir pirštų jėgą – rankinis dinamometras.

    40–50 metų moterims jis turėtų rodyti vidutiniškai 22–27 kg. Moterims nuo 50-ies iki 60 metų – vidutiniškai 20–25 kg.

    Vyrų rankų ir pirštų suspaudimo jėga didesnė, todėl 40–50-mečiai turėtų tikėtis išspausti 42–49 kg, 50–60 metų vyrai – vidutiniškai 39–45 kg.