Žyma: kraujas

  • Kiek obuolių atstoja geležies paros normą

    Kiek obuolių atstoja geležies paros normą

    Obuoliai nuo seno laikomi vienais sveikiausių vaisių. Lietuvoje jie ypač mėgstami – valgomi švieži, kepami, džiovinami, iš jų spaudžiamos sultys.

    Tačiau ar tiesa, kad obuoliai yra geras geležies šaltinis ir gali padėti išvengti mažakraujystės?

    Pasirodo, norint vien obuoliais patenkinti organizmo geležies poreikį, jų tektų suvalgyti ne kelis ir net ne keliolika. Skaičiai gali nustebinti.

    Viename obuolyje – vos lašelis geležies

    Viename vidutinio dydžio obuolyje, kurio valgomoji dalis sveria apie 150–180 gramų, yra vos 0,18–0,22 miligramo geležies. Tai gerokai mažiau, nei daugelis įsivaizduoja.

    JAV žemės ūkio departamento (USDA) maisto sudėties duomenimis, 100 gramų šviežių obuolių su odele yra apie 0,12 miligramo geležies.

    Palyginkime šį kiekį su žmogaus organizmo poreikiais. JAV nacionalinių sveikatos institutų (NIH) rekomendacijose nurodoma, kad suaugusiam vyrui per dieną reikia maždaug 8 miligramų geležies, 19–50 metų moteriai – 18 miligramų, o nėščiajai – 27 miligramų.

    Tai reiškia, kad norint vien obuoliais gauti rekomenduojamą geležies kiekį, suaugusiam vyrui tektų suvalgyti maždaug 40 vidutinių obuolių, o vaisingo amžiaus moteriai – apie 90.

    Ir tai tik teorinis skaičiavimas. Geležis iš augalinės kilmės produktų pasisavinama prasčiau nei iš mėsos, todėl obuoliai nėra tinkamas būdas geležies trūkumui kompensuoti.

    Ar rūgštūs obuoliai turi daugiau geležies?

    Lietuvoje nuo seno paplitęs įsitikinimas, kad rūgštūs obuoliai, ypač antaniniai, yra naudingesni kraujui. Kartais manoma, kad kuo obuolys rūgštesnis, tuo daugiau jame geležies.

    Tačiau moksliniai duomenys tokio ryšio nepatvirtina.

    Obuolių rūgštumą daugiausia lemia organinės rūgštys, o ne geležies kiekis. Raudona odelės spalva priklauso nuo augalinių pigmentų.

    Dar vienas paplitęs mitas – greitai parudavęs perpjautas obuolys esą turi daugiau geležies.

    Iš tiesų obuolio minkštimas tamsėja dėl fermentinių reakcijų, vykstančių pažeistoms vaisiaus ląstelėms susilietus su deguonimi. Šis procesas nėra patikimas geležies kiekio rodiklis.

    Todėl nėra pagrindo specialiai rinktis rūgščius ar greitai tamsėjančius obuolius tikintis padidinti hemoglobino kiekį kraujyje.

    O gal geriau džiovinti obuoliai?

    Džiovinant obuolius iš jų pašalinama didžioji dalis vandens, todėl mineralinių medžiagų koncentracija 100 gramų produkto padidėja.

    Priklausomai nuo produkto sudėties, 100 gramų džiovintų obuolių gali būti apie 1–1,5 miligramo geležies.

    Tačiau įprastoje 30 gramų džiovintų obuolių porcijoje jos būtų tik apie 0,3–0,45 miligramo.

    Be to, džiovinti vaisiai yra gerokai kaloringesni už šviežius, jeigu lyginame vienodą jų svorį. Juose taip pat daugiau natūralių cukrų 100 gramų produkto.

    Todėl džiovinti obuoliai gali būti skanus užkandis, tačiau jie taip pat neturėtų būti laikomi svarbiu geležies šaltiniu.

    Kokie produktai geležies turi daugiau?

    Norint organizmą aprūpinti geležimi, kur kas naudingiau rinktis produktus, kuriuose šio mineralo yra daugiau.

    Vienas geriausių lengvai pasisavinamos geležies šaltinių – mėsa. Jos taip pat yra žuvyje ir jūrų gėrybėse.

    Geležies galima gauti ir iš augalinių produktų: lęšių, pupelių, avinžirnių, moliūgų sėklų, grikių bei kai kurių žalialapių daržovių.

    Tačiau svarbu ne tik geležies kiekis maiste, bet ir tai, kaip gerai organizmas ją pasisavina.

    Gyvūninės kilmės produktuose dalis geležies yra heminės formos, kuri paprastai pasisavinama lengviau. Augaliniuose produktuose esanti neheminė geležis organizmui prieinama prasčiau.

    Pasisavinimą galima pagerinti kartu valgant vitamino C turinčių produktų.

    Pavyzdžiui, lęšių ar pupelių patiekalą verta papildyti šviežia paprika, pomidorais, raugintais kopūstais ar kitomis daržovėmis.

    Tuo metu stipri arbata ir kava, geriamos valgant, gali mažinti neheminės geležies pasisavinimą.

    Kodėl obuoliai vis tiek naudingi?

    Nors obuoliai nėra geras geležies šaltinis, tai nereiškia, kad jų reikėtų valgyti mažiau.

    Juose yra maistinių skaidulų, įvairių augalinių junginių ir nedidelis kiekis vitamino C.

    Ypač vertingos tirpiosios skaidulos, tarp jų – pektinai, kurie padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    Obuoliai taip pat gali būti patogus pasirinkimas norint pakeisti kaloringesnius užkandžius. Vidutiniame obuolyje paprastai yra apie 80–100 kilokalorijų, priklausomai nuo jo dydžio.

    Vaisius geriausia valgyti su odele, nes joje ir šalia jos yra nemažai skaidulų bei augalinių junginių. Žinoma, prieš valgant obuolį būtina kruopščiai nuplauti.

    Lietuvoje auginami obuoliai gali būti puiki kasdienės mitybos dalis, tačiau jų nauda neturėtų būti siejama su gebėjimu gydyti geležies trūkumą.

    Kada vien mitybos nepakanka?

    Geležies trūkumas gali pasireikšti nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, blyškumu, galvos svaigimu ar dusuliu fizinio krūvio metu.

    Tačiau šie simptomai nėra būdingi vien geležies stokai, todėl savarankiškai nustatyti diagnozės nereikėtų.

    Įtarus geležies trūkumą, gydytojas gali paskirti bendrą kraujo tyrimą ir feritino tyrimą, kuris padeda įvertinti organizmo geležies atsargas.

    Svarbu nustatyti ir trūkumo priežastį. Ji gali būti susijusi su nepakankamu geležies gavimu, kraujo netekimu, gausiomis menstruacijomis ar sutrikusiu maistinių medžiagų pasisavinimu.

    Jeigu geležies trūkumas patvirtinamas, vien pakeisti mitybą ne visada pakanka. Gali prireikti gydytojo paskirtų geležies preparatų.

    Savavališkai jų vartoti nerekomenduojama, nes per didelis geležies kiekis taip pat gali pakenkti sveikatai.

    Taigi senas patarimas valgyti daugiau obuolių „dėl kraujo“ turi mažai mokslinio pagrindo. Obuoliai yra vertingas vaisius, tačiau norint aprūpinti organizmą geležimi svarbiausia įvairi ir subalansuota mityba.

     

  • Trūksta geležies? Šiuos garnyrus verta rinktis dažniau

    Trūksta geležies? Šiuos garnyrus verta rinktis dažniau

    Grikiai dažnai laikomi vienu vertingiausių garnyrų, ypač kalbant apie geležį. Tačiau norint praturtinti mitybą šiuo mikroelementu, nereikėtų apsiriboti vien košėmis.

    Į kasdienį valgiaraštį verta dažniau įtraukti lęšius ir avinžirnius.

    Australijos Adelaidės universiteto mokslininkai ištyrė šalies prekybos centruose parduodamus grūdinius ir ankštinių augalų produktus.

    Paaiškėjo, kad lęšiai ir avinžirniai išsiskyrė palankiu baltymų, geležies ir cinko kiekiu. Tyrėjų vertinimu, ankštiniai šių mineralų turėjo daugiau, o jų biologinis prieinamumas buvo palankesnis nei daugelio tirtų grūdinių produktų.

    Vis dėlto šių rezultatų nereikėtų suprasti kaip raginimo atsisakyti grikių. Tyrime buvo vertinami konkretūs Australijos parduotuvėse parduodami produktai, o jų maistinė vertė gali skirtis priklausomai nuo veislės, apdorojimo ir paruošimo būdo. Grikiai ir toliau gali būti visavertės mitybos dalis, tačiau lęšiai bei avinžirniai padeda ją paįvairinti.

    Kodėl verta rinktis lęšius ir avinžirnius

    Geležis reikalinga hemoglobinui – raudonųjų kraujo kūnelių baltymui, pernešančiam deguonį po organizmą. Jos taip pat reikia normaliai raumenų, kaulų čiulpų ir kitų organų veiklai.

    Lęšiuose ir avinžirniuose yra neheminės, tai yra augalinės kilmės, geležies. Organizmas ją pasisavina prasčiau nei heminę geležį, gaunamą iš mėsos ar jūrų gėrybių. Tačiau ankštiniai kartu suteikia augalinių baltymų, skaidulų, cinko ir kitų mineralinių medžiagų.

    Virtus lęšius ar avinžirnius galima patiekti kaip garnyrą vietoj baltųjų ryžių, įprastų makaronų ar bulvių. Jie ilgiau suteikia sotumo, todėl ypač tinka žmonėms, norintiems valgyti daugiau augalinio maisto.

    Kaip pagerinti geležies pasisavinimą

    Augalinės geležies pasisavinimą gerina vitaminas C. Todėl lęšius ir avinžirnius naudinga valgyti kartu su:

    • saldžiosiomis paprikomis;
    • pomidorais;
    • raugintais kopūstais;
    • brokoliais;
    • citrusiniais vaisiais;
    • juodaisiais serbentais;
    • kitomis šviežiomis daržovėmis ir uogomis.

    Pavyzdžiui, lęšių troškinį galima pagardinti pomidorais ir saldžiosiomis paprikomis, o avinžirnių salotas – citrinų sultimis. Vitaminas C padidina augalinės geležies biologinį prieinamumą.

    Jeigu valgote mėsą, nedidelė jos, paukštienos ar žuvies porcija taip pat gali pagerinti kartu su augaliniu maistu gaunamos geležies pasisavinimą.

    Kuo trukdo fitatai

    Ankštiniuose ir viso grūdo produktuose yra fitatų – natūralių junginių, galinčių prisijungti mineralines medžiagas ir sumažinti jų pasisavinimą. Tai nereiškia, kad tokių produktų reikėtų vengti: juose gausu skaidulų, baltymų ir kitų naudingų medžiagų.

    Fitato kiekį galima sumažinti:

    • sausus avinžirnius prieš verdant pamirkius;
    • mirkymo vandenį išpylus ir ankštinius perplovus;
    • ankštinius daiginant;
    • valgant fermentuotus produktus;
    • ankštinius gerai išvirus.

    Konservuotus avinžirnius taip pat verta nupilti ir gerai nuplauti po tekančiu vandeniu. Taip sumažės ne tik skysčio likučių, bet ir dalis druskos.

    Ne kiekvienas garnyras vienodai vertingas

    Baltieji ryžiai, kukurūzų kruopos ir iš rafinuotų miltų pagaminti makaronai paprastai nėra svarbiausi geležies šaltiniai. Jie gali suteikti energijos, tačiau, palyginti su ankštiniais, juose dažniausiai mažiau baltymų, skaidulų ir mineralinių medžiagų. Australijos tyrime perdirbti kviečių ir kai kurie kukurūzų produktai pagal tirtų mineralų kiekį atsidūrė tarp silpnesnių pasirinkimų.

    Tai nereiškia, kad ryžių ar makaronų reikia atsisakyti. Juos galima kaitalioti su lęšiais, avinžirniais, pupelėmis, grikiais ir viso grūdo kruopomis.

    Kaip lęšius ir avinžirnius įtraukti į valgiaraštį

    Lęšiai ypač patogūs tuo, kad daugumos jų nereikia ilgai mirkyti. Raudonieji lęšiai greitai suverda ir tinka sriuboms, troškiniams bei padažams. Žalieji ir rudieji geriau išlaiko formą, todėl juos galima dėti į salotas ar patiekti kaip garnyrą.

    Avinžirnius galima naudoti:

    • daržovių salotoms;
    • tirštoms sriuboms;
    • troškiniams;
    • humusui;
    • daržovių paplotėliams;
    • orkaitėje kepamiems traškiems užkandžiams.

    Net paprastas garnyras bus vertingesnis, jei pusę ryžių pakeisite lęšiais arba į grikių košę įmaišysite avinžirnių ir daržovių.

    Vien maisto gali nepakakti

    Nuovargis, silpnumas, blyškumas, dusulys ar dažnas širdies plakimas gali būti susiję su geležies stoka, tačiau šiuos simptomus gali sukelti ir daugybė kitų priežasčių. Geležies trūkumas bei mažakraujystė nustatomi atlikus kraujo tyrimus, o gydymas priklauso nuo trūkumo priežasties ir sunkumo.

    Patvirtinto geležies trūkumo nereikėtų bandyti gydyti vien lęšiais, avinžirniais ar savarankiškai pasirinktais maisto papildais. Mityba gali padėti, tačiau esant mažakraujystei dažnai prireikia gydytojo paskirtų geležies preparatų ir būtina išsiaiškinti, kodėl geležies atsargos sumažėjo.

    Svarbiausia – ne ieškoti vieno „stebuklingo“ produkto, o valgyti įvairiai. Grikiai, lęšiai ir avinžirniai nėra konkurentai: juos kaitaliojant galima gauti daugiau skaidulų, augalinių baltymų ir mineralinių medžiagų.

  • Kodėl mėlynė iš pradžių būna mėlyna, paskui žalia ir geltona?

    Kodėl mėlynė iš pradžių būna mėlyna, paskui žalia ir geltona?

    Turbūt ne kartą pastebėjote: po smūgio atsiradusi mėlynė ne visada atrodo vienodai. Iš pradžių ji gali būti rausva, melsva ar violetinė, po kelių dienų pažaliuoja, vėliau pagelsta, paruduoja ir galiausiai išnyksta.

    Nors iš šalies tai atrodo kaip keistas odos spalvos „žaidimas“, iš tiesų po oda vyksta gana aiškus biologinis procesas.

    Organizmas pamažu suskaido po smūgio iš kraujagyslių išsiliejusį kraują ir pašalina jo likučius.

    Kaip atsiranda mėlynė?

    Mėlynė susidaro tada, kai smūgio ar suspaudimo metu pažeidžiamos smulkios kraujagyslės – kapiliarai.

    Kraujas iš jų išteka, tačiau neišsilieja į išorę, o lieka audiniuose po oda.

    Todėl pažeista vieta gali patinti, skaudėti, tapti jautri prisilietimui, o ant odos atsiranda spalvota dėmė.

    Jos atspalvis priklauso nuo to, kiek kraujo išsiliejo, kaip giliai jis susikaupė, kokia žmogaus oda ir kuri kūno vieta sumušta.

    Kodėl mėlynė iš pradžių būna raudona ar violetinė?

    Pirmosiomis valandomis mėlynė dažnai būna rausva, raudona arba purpurinė. Taip yra todėl, kad po oda dar yra šviežio kraujo.

    Kraujui spalvą suteikia hemoglobinas – raudonuosiuose kraujo kūneliuose esantis baltymas, pernešantis deguonį.

    Tačiau po oda kraujas neatrodo ryškiai raudonas kaip žaizdoje.

    Jo spalvą keičia odos sluoksniai, kraujosruvos gylis, apšvietimas ir tai, kiek deguonies likę hemoglobine.

    Vėliau mėlynė dažnai tampa melsva, violetinė ar net beveik juoda.

    Tai nereiškia, kad kraujas iš tikrųjų „pamėlynuoja“.

    Tamsesnį atspalvį lemia hemoglobino pokyčiai ir tai, kaip šviesa atsispindi nuo po oda esančių kraujo sankaupų.

    Kodėl mėlynė pažaliuoja?

    Žalsvas mėlynės atspalvis atsiranda tada, kai organizmas pradeda skaidyti hemoglobiną.

    Vienas svarbiausių šio proceso produktų yra biliverdinas – žalias pigmentas.

    Kitaip tariant, žalia spalva rodo, kad mėlynė jau gyja: kraujas po oda nebėra „šviežias“, o organizmas aktyviai ardo jo sudedamąsias dalis.

    Kodėl sena mėlynė pagelsta?

    Vėliau biliverdinas virsta bilirubinu. Tai gelsvai oranžinis pigmentas, todėl senesnės mėlynės dažnai įgauna geltoną, gelsvai rudą ar rusvą atspalvį.

    Bilirubinas žinomas ir iš kitų organizmo procesų – pavyzdžiui, jis susijęs su tulžies spalva ir gelta. Tačiau mėlynės atveju jis kaupiasi tik lokaliai audiniuose ir pats savaime nereiškia kepenų problemų.

    Galiausiai pigmentų likučius, geležį ir suirusių kraujo ląstelių „atliekas“ pašalina imuninės sistemos ląstelės.

    Kai šis valymo darbas baigiasi, mėlynė pamažu išblunka.

    Mėlynės spalvų kelias

    Supaprastintai mėlynės gyjimą galima apibūdinti taip:

    • po smūgio plyšta kapiliarai ir kraujas patenka į audinius;
    • hemoglobinas suteikia rausvus, melsvus, violetinius ar tamsius atspalvius;
    • hemoglobinui yrant atsiranda žalias biliverdinas;
    • biliverdinas virsta gelsvu bilirubinu;
    • pigmentų likučiai pamažu pašalinami, o mėlynė išnyksta.

    Todėl mėlynė yra tarsi mažas cheminis procesas po oda – spalvos keičiasi ne atsitiktinai, o pagal tai, kokioje stadijoje yra kraujo skilimas.

    Kiek laiko gyja mėlynė?

    Dažniausiai paprasta mėlynė išnyksta maždaug per dvi savaites, tačiau tai labai individualu. Viena gali išblukti per savaitę, kita laikytis ilgiau.

    Gijimo greitis priklauso nuo smūgio stiprumo, kraujosruvos dydžio, žmogaus amžiaus, vartojamų vaistų, odos savybių ir sužeistos kūno vietos.

    Pirmąją parą po sumušimo gali padėti šaltis. Ledą arba šaldomą kompresą reikėtų suvynioti į rankšluostį ir laikyti trumpais intervalais.

    Tai gali sumažinti patinimą, skausmą ir kraujo išsiliejimą į audinius.

    Kada mėlynės gali būti blogas ženklas?

    Įprasta mėlynė po aiškaus sumušimo dažniausiai nėra pavojinga. Tačiau kai kuriais atvejais reikėtų pasitarti su gydytoju.

    Sunerimti verta, jei mėlynės atsiranda be aiškios priežasties, jų staiga padaugėja, jos labai didelės, skausmingos arba atsiranda kartu su kraujavimu iš nosies, dantenų, krauju šlapime ar išmatose.

    Medikų pagalbos taip pat reikėtų, jei sumušta vieta labai tinsta, darosi karšta, parausta, atsiranda pūlių, karščiavimas, raudonos juostos odoje arba mėlynė didėja, užuot mažėjusi.

    Svarbu pasitikrinti ir tada, jei mėlynės pradėjo atsirasti pradėjus vartoti naujus vaistus, ypač kraują skystinančius preparatus ar kitus kraujo krešėjimui galinčius turėti įtakos vaistus.

    Svarbiausia

    Mėlynė nėra vien tik „mėlyna dėmė“. Tai po oda vykstantis gijimo procesas, kurio spalvas lemia kraujo ir hemoglobino skilimas.

    Melsvi ir violetiniai atspalviai susiję su po oda susikaupusiu krauju bei hemoglobinu, žalsvą spalvą suteikia biliverdinas, o gelsvą – bilirubinas.

    Kai organizmas pašalina šiuos likučius, mėlynė išnyksta.

    Jeigu mėlynės atsiranda retkarčiais po aiškaus sumušimo, dažniausiai dėl jų nerimauti nereikia. Tačiau dažnos, nepaaiškinamos ar labai skausmingos kraujosruvos gali būti signalas, kad verta kreiptis į gydytoją.

  • Kaip veikia „gerasis“ cholesterolis

    Kaip veikia „gerasis“ cholesterolis

    Nuo pat pirmųjų pranešimų apie cholesterolį, žalingai veikiantį širdį ir kraujagysles, daugelis žmonių jo vengia.

    Tačiau nauji tyrimai rodo, kad cholesterolis gali būti ne tik „blogas“, bet ir itin svarbus smegenų sveikatai.

    Ką mokslas sako apie didelio tankio lipoproteinų (DTL), dar vadinamų „geruoju“ cholesteroliu, poveikį kognityvinėms funkcijoms?

    Tyrimas apie „gerojo“ cholesterolio vaidmenį smegenų sveikatai

    Žurnale Journal of Clinical Medicine publikuotas tyrimas pateikia įrodymų, kad tam tikra cholesterolio rūšis – didelio tankio lipoproteinai (DTL), dar vadinami „geruoju“ cholesteroliu – gali turėti svarbią reikšmę palaikant smegenų sveikatą senstant.

    Mokslininkai nustatė tiesioginį ryšį tarp DTL dalelių dydžio ir didesnio pilkosios medžiagos tūrio smegenų vaizdiniuose.

    Deja, neurodegeneracinės ligos, tokios kaip Alzheimerio liga, pasaulyje plinta.

    Todėl mokslininkai nuolat ieško veiksmingų būdų apsaugoti smegenis ir pagerinti kognityvines funkcijas.

    Atlikto tyrimo rezultatai leido manyti, kad DTL gali būti svarbi šios mįslės dalis.

    „Šis tyrimas išplėtė DTL naudą už širdies ir kraujagyslių ligų ribų – jis parodė, kad DTL gali padėti išsaugoti pilkąją medžiagą ir apsaugoti nuo smegenų atrofijos vyresniame amžiuje“, – sako tyrimo autorius daktaras John Giacona, filosofijos mokslų daktaras, Pietvakarių medicinos centro (UT Southwestern) taikomųjų klinikinių tyrimų katedros docentas.

    Kas yra „gerasis“ ir „blogasis“ cholesterolis?

    Žmogaus organizme išskiriami du pagrindiniai cholesterolio tipai:

    MTL (mažo tankio lipoproteinai) – vadinamasis „blogasis“ cholesterolis, galintis kauptis arterijose ir didinti infarkto ar insulto riziką.

    DTL (didelio tankio lipoproteinai) – „gerasis“ cholesterolis, kuris veikia kaip natūralus „valytojas“.

    DTL keliauja kraujotaka, surenka „blogąjį“ cholesterolį ir perneša jį į kepenis, kur šis suskaidomas ir pašalinamas iš organizmo.

    Pastaraisiais metais mokslininkai itin daug dėmesio skyrė vadinamąjam DTL „ištekėjimo pajėgumui“ – gebėjimui pašalinti cholesterolį.

    Įprasti lipidų tyrimai parodo bendrą DTL kiekį, tačiau neatskleidžia, kaip efektyviai jis veikia.

    Pasak Giaconos, nors bendras DTL kiekio didinimas nebūtinai pagerina jo funkcionalumą, tyrimai rodo, kad dalelių dydis gali turėti lemiamos įtakos.

    Tyrimo rezultatai

    Kaip DTL dalelių dydis veikia smegenis?

    Siekdami atsakyti į šį klausimą, mokslininkai septynerius metus stebėjo daugiau kaip 1800 suaugusiųjų (35–70 m. amžiaus) DTL lygį, funkcijas ir dalelių dydį.

    Tyrimo pradžioje ir pabaigoje buvo atliekami magnetinio rezonanso tyrimai, taip pat vertinamos dalyvių kognityvinės funkcijos.

    Rezultatai parodė, kad geresnė DTL funkcija ir mažesnės jo dalelės buvo susijusios su didesniu pilkosios medžiagos tūriu bei geresnėmis kognityvinėmis galimybėmis vyresniame amžiuje.

    Pilkoji medžiaga – tai smegenų audinys, atsakingas už atmintį, mąstymą ir judesių kontrolę.

    Kai kurie tyrimai rodo, kad didesnis pilkosios medžiagos tūris siejamas su geresnėmis kognityvinėmis funkcijomis.

    Šis darbas leidžia manyti, kad mažos DTL dalelės gali prasiskverbti pro hematoencefalinį barjerą ir padėti išlaikyti smegenų funkcijas bei apsaugoti nuo atrofijos.

    Šios išvados atitinka ankstesnius tyrimus, kurie parodė, kad didesnė mažų DTL dalelių koncentracija siejasi su geresniais kognityviniais rodikliais vidutinio amžiaus moterims (nors šiuose tyrimuose nebuvo atlikta smegenų skenavimų).

    Tyrimai tęsiami

    „Deja, šis tyrimas turi ir trūkumų“, – sako dr. Álvaro Pascual-Leone, medicinos mokslų daktaras, Linus Health bendraįkūrėjas ir Harvardo medicinos mokyklos neurologijos profesorius.

    Jis pažymi, kad, nepaisant pažangos, vis dar sunku tiksliai nustatyti, ar būtent DTL yra atsakingi už pilkosios medžiagos išsaugojimą, ar tai lemia kiti išoriniai veiksniai.

    Nors tyrimo dalyviai buvo stebimi septynerius metus, duomenų dar nepakanka, nes pokyčiai ne visada vyksta tolygiai.

    Be to, nors pilkosios medžiagos kiekis yra svarbus rodiklis, jis nėra tobulas smegenų sveikatos matas.

    Jo tūris gali kisti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl hidratacijos.

    „Kai kalbame apie atminties sutrikimus vyresniame amžiuje, svarbiau analizuoti konkrečias smegenų sritis, o ne bendrą pilkosios medžiagos tūrį“, – teigia dr. Joseph Masdeu, Hiustono metodistų ligoninės Nacionalinio Alzheimerio ligos centro direktorius.

    Ateityje tyrimai turėtų sutelkti dėmesį į konkrečias smegenų sritis ir giliau ištirti, kaip DTL funkcija tiesiogiai veikia kognityvinius rezultatus.

    Kaip išsaugoti smegenų sveikatą?

    MTL ir DTL lygiai turi įtakos tiek kraujagyslių, tiek smegenų sveikatai – šis ryšys mokslo jau seniai patvirtintas.

    Tačiau DTL poveikis pažinimo funkcijoms dar neatskleistas iki galo.

    „Širdies ir kraujagyslių ligos mažina smegenų aprūpinimą maistinėmis medžiagomis. Jei kraujagyslių funkcija optimizuojama, net esant kitoms ligoms žmogus gali funkcionuoti geriau, nei tikėtasi“, – sako Pascual-Leone.

    Jis pabrėžia, kad širdies sveikatai itin svarbus gyvenimo būdas.

    Cholesterolio lygiui reguliuoti, ypač esant aukštam MTL, padeda fizinis aktyvumas ir vaistai (statinai).

    Siekiant išvengti Alzheimerio ligos, dr. Masdeu rekomenduoja laikytis Viduržemio jūros regiono dietos ar panašaus mitybos plano.

    O dr. Giacona pataria vadovautis Amerikos kardiologų asociacijos rekomendacijomis dėl cholesterolio kontrolės – sveika mityba, aktyvus gyvenimo būdas ir reguliarus fizinis krūvis visada išliks patikimiausiais smegenų bei širdies sveikatos sąjungininkais.

  • Kodėl moterims kraujuoja dantenos

    Kodėl moterims kraujuoja dantenos

    Yra daugybė priežasčių, dėl kurių gali kraujuoti ar skaudėti dantenos, pradedant nuo pernelyg didelio mūsų pačių entuziazmo valantis dantis ir tarpdančius.

    Iš rimtesnių negalavimų būtina paminėti gingivitą – dantenų uždegimą.

    Tačiau kartais, sako specialistai, kraujuojančių dantenų kaltininkas gali būti itin netikėtas: hormonai.

    Kai kurios moterys ir pačios pastebi, jog per menstruacijas jų dantenos tampa daug jautresnės, tarsi ištinsta, ir valantis dantis dažniau kraujuoja.

    Taip yra dėl to, kad tomis dienomis (kaip ir nėštumo laikotarpiu) organizme smarkiai padaugėja estrogeno ir progesterono. Toks hormonų antplūdis padidina kraujo pritekėjimą į dantenas, ir šios tampa jautresnės – reaguoja net į dantų apnašas – pabrinksta, taigi smarkiau spustelėjus šepetėliu, kraujuoja.

    Kraujuojančių dantenų kaltininkas gali būti netikėtas: hormonai.

    Laimė, yra būdų labai paprastai tą kraujavimą sumažinti arba išvis jo išvengti.

    Jeigu jūsų dantenos per menstruacijas arba laukiantis labai smarkiai išbrinksta ir parausta, tampa skausmingos, specialistai rekomenduoja atlikti profesionalų apnašų valymą kas keturis mėnesius vietoj standartinių šešių.

    Itin svarbios tokiu atveju tampa ir kasdienės burnos higienos procedūros namuose.

    Privalu valytis dantis dukart per dieną, bent sykį per dieną – tarpdančius ir vengti gėrimų bei maisto, galinčių pakenkti jūsų šypsenai.