Žyma: kelionė

  • Ar dažnas trumpų atstumų važiavimas kenkia automobiliui?

    Ar dažnas trumpų atstumų važiavimas kenkia automobiliui?

    Automobilis užvedamas, nuvažiuojami du ar trys kilometrai iki parduotuvės, darbo ar vaikų darželio ir variklis vėl išjungiamas. Vėliau kelionė pakartojama.

    Daugeliui vairuotojų tai įprasta kasdienybė, ypač mieste.

    Nors automobilis tokioms kelionėms ir sukurtas, nuolat važinėjant tik trumpais atstumais kai kurios jo sistemos dėvisi greičiau.

    Labiausiai nukenčia automobiliai su vidaus degimo varikliais, ypač dyzeliniai.

    Koks atstumas laikomas trumpu?

    Vieno visiems automobiliams tinkamo skaičiaus nėra.

    Svarbiau ne nuvažiuotų kilometrų skaičius, o tai, ar variklis ir kitos automobilio sistemos spėja pasiekti normalią darbinę temperatūrą.

    Vasarą benzininis variklis gali įšilti gana greitai, tačiau žiemą tam prireikia daugiau laiko.

    Esant šalčiui, net ir 10 kilometrų kelionės gali nepakakti, ypač jeigu važiuojama lėtai, dažnai sustojama arba ilgai stoviniujama spūstyse.

    Paprastai problemiškiausios būna vos kelių kilometrų kelionės, per kurias variklis tik pradeda šilti, bet dar nespėja tinkamai įkaisti.

    Didžiausias dėvėjimasis vyksta po užvedimo

    Šaltame variklyje alyva būna tirštesnė ir ne taip greitai pasiekia visas tepamas detales.

    Metalinės variklio dalys taip pat dar nėra pasiekusios darbinės temperatūros.

    Todėl pirmosiomis minutėmis po užvedimo variklis dėvisi labiau nei važiuojant jau įšilusiu automobiliu.

    Jei automobilis per dieną užvedamas kelis kartus, bet kiekvieną kartą nuvažiuojama tik po kelis kilometrus, variklis didžiąją savo darbo laiko dalį praleidžia nepasiekęs optimalios temperatūros.

    Tai nereiškia, kad po kelių trumpų kelionių variklis suges.

    Problema atsiranda tuomet, kai toks naudojimas tampa nuolatiniu ir automobilis beveik niekada neišvažiuoja į ilgesnę kelionę.

    Alyvoje gali kauptis drėgmė ir degalai

    Šaltame variklyje degimas nėra toks efektyvus kaip įšilusiame.

    Nedidelė dalis nesudegusių degalų ir degimo metu susidarančios drėgmės gali patekti į variklio alyvą.

    Kai variklis pasiekia darbinę temperatūrą ir kurį laiką veikia įšilęs, didžioji dalis drėgmės išgaruoja. Tačiau nuolat važinėjant trumpais atstumais tam gali nepakakti laiko.

    Dėl to alyva ilgainiui gali prasčiau atlikti savo funkciją.

    Po alyvos įpylimo dangteliu kartais atsiranda šviesių, į majonezą panašių nuosėdų.

    Nedidelis jų kiekis žiemą nebūtinai reiškia rimtą variklio gedimą – tai gali būti susikaupęs kondensatas.

    Vis dėlto gausios nuosėdos, mažėjantis aušinimo skysčio lygis ar nuolat iš išmetimo vamzdžio kylantys tiršti balti dūmai jau gali rodyti rimtesnę problemą.

    Greičiau išsikrauna akumuliatorius

    Užvedant variklį starteriui reikia nemažai elektros energijos.

    Važiuojant generatorius akumuliatorių vėl įkrauna, tačiau trumpa kelionė ne visada kompensuoja užvedimo metu sunaudotą energiją.

    Padėtis dar labiau pablogėja žiemą, kai vienu metu naudojami:

    • langų ir veidrodėlių šildymas;
    • salono ventiliatorius;
    • sėdynių ir vairo šildymas;
    • artimosios šviesos;
    • valytuvai ir kita elektros įranga.

    Jeigu automobilis kasdien nuvažiuoja vos kelis kilometrus, akumuliatoriaus įkrovos lygis gali palaipsniui mažėti.

    Tuomet vieną šaltesnį rytą automobilis gali nebeužsivesti, nors pats akumuliatorius dar nėra visiškai susidėvėjęs.

    Moderniuose automobiliuose per mažai įkrautas akumuliatorius gali turėti ir kitų pasekmių. Pavyzdžiui, gali nustoti veikti automatinė variklio išjungimo ir užvedimo sistema, atsirasti įvairių trumpalaikių elektronikos įspėjimų.

    Dyzeliniams automobiliams trumpi maršrutai ypač nepalankūs

    Šiuolaikiniai dyzeliniai automobiliai dažniausiai turi kietųjų dalelių filtrą, vadinamą DPF. Jame sulaikomi išmetamosiose dujose esantys suodžiai.

    Kad filtras neužsikimštų, susikaupę suodžiai periodiškai sudeginami aukštoje temperatūroje. Šis procesas vadinamas regeneracija.

    Važiuojant trumpais atstumais išmetimo sistema gali nespėti įkaisti iki regeneracijai reikalingos temperatūros.

    Jei vairuotojas išjungia variklį vykstant regeneracijai, procesas nutraukiamas.

    Tai kartojantis DPF filtre kaupiasi vis daugiau suodžių.

    Ilgainiui gali užsidegti filtro įspėjamoji lemputė, sumažėti variklio galia, padidėti degalų sąnaudos. Blogiausiu atveju filtrą gali tekti valyti specializuotame servise arba keisti.

    Todėl dyzelinis automobilis, naudojamas beveik vien kelių kilometrų kelionėms mieste, dažnai nėra pats tinkamiausias pasirinkimas.

    Kaip atpažinti vykstančią DPF regeneraciją?

    Skirtinguose automobiliuose požymiai gali skirtis, tačiau vairuotojas kartais gali pastebėti:

    • šiek tiek padidėjusias tuščiosios eigos apsukas;
    • didesnes momentines degalų sąnaudas;
    • įsijungusį variklio aušinimo ventiliatorių;
    • neveikiančią automatinę „Start-Stop“ sistemą;
    • karštesnį ar neįprastą išmetamųjų dujų kvapą;
    • po kelionės dar kurį laiką veikiantį ventiliatorių.

    Pastebėjus tokius požymius, esant galimybei verta kelionės iš karto nenutraukti.

    Tačiau nereikėtų aklai vadovautis vien bendrais patarimais – konkretaus automobilio DPF naudojimo ir regeneracijos rekomendacijos pateikiamos jo instrukcijoje.

    Trumpi maršrutai veikia ir benzininius automobilius

    Benzininis automobilis trumpoms kelionėms paprastai tinkamesnis už dyzelinį, tačiau ir jam nuolat važinėti neįšilus nėra idealu.

    Šaltas benzininis variklis naudoja daugiau degalų, todėl kelių kilometrų kelionėje vidutinės sąnaudos gali būti gerokai didesnės nei važiuojant ilgesnį atstumą.

    Naujesniuose benzininiuose automobiliuose taip pat gali būti montuojamas benzino kietųjų dalelių filtras – GPF.

    Jis, kaip ir dyzelinio automobilio DPF, turi periodiškai išsivalyti regeneracijos metu.

    Benzininiuose automobiliuose ši problema paprastai pasitaiko rečiau, tačiau ilgesnį laiką važinėjant vien labai trumpais maršrutais jos visiškai atmesti negalima.

    Ar kenčia išmetimo sistema?

    Degant degalams susidaro vandens garų. Šaltoje išmetimo sistemoje jie kondensuojasi ir virsta vandeniu.

    Ilgesnės kelionės metu išmetimo sistema įkaista, todėl drėgmė išgaruoja. Tačiau po labai trumpų kelionių dalis vandens gali likti duslintuve ir vamzdžiuose.

    Dėl to senesnių automobilių išmetimo sistema gali greičiau rūdyti iš vidaus. Žiemą iš išmetimo vamzdžio varvantis vanduo arba trumpam pasirodantys balti garai dažniausiai yra normalus reiškinys.

    Salonas taip pat gali nespėti išdžiūti

    Lietuvos rudenį ir žiemą į automobilį su batais bei drabužiais patenka daug drėgmės. Jei važiuojama tik kelias minutes, salono šildymo ir vėdinimo sistema gali nespėti jos pašalinti.

    Tuomet dažniau rasoja langai, drėksta kilimėliai, salone gali atsirasti nemalonus kvapas. Ilgainiui drėgmė gali paskatinti pelėsio susidarymą ar elektros jungčių koroziją.

    Žiemą verta reguliariai pašalinti vandenį iš guminių kilimėlių ir pasirūpinti, kad salono filtras nebūtų užsikimšęs.

    Ar automobilį reikia šildyti stovint?

    Šiuolaikinio automobilio paprastai nereikia ilgai šildyti tuščiąja eiga.

    Užvedus variklį pakanka keliolikos ar keliasdešimties sekundžių, kol alyva pasklinda po sistemą, o tuomet galima pradėti važiuoti.

    Kol variklis šaltas, reikėtų vengti:

    • didelių apsukų;
    • staigaus greitėjimo;
    • didelės variklio apkrovos;
    • važiavimo per aukšta pavara labai mažomis apsukomis.

    Ramiai važiuodamas automobilis įšyla greičiau nei ilgai stovėdamas kieme.

    Ilgas darbas tuščiąja eiga nebūtinai išsprendžia trumpų kelionių problemą, be to, be reikalo eikvojami degalai.

    Ar padėtų ilgesnė kelionė kartą per savaitę?

    Jeigu automobilis daugiausia naudojamas mieste, jam naudinga periodiškai leisti visiškai įšilti.

    Tai nereiškia, kad būtina specialiai važiuoti šimtus kilometrų.

    Pravartu kartais suplanuoti bent 20–30 minučių nepertraukiamą kelionę, kurios metu variklis ir išmetimo sistema spėtų pasiekti darbinę temperatūrą.

    Tačiau nereikėtų manyti, kad kiekvienam automobiliui tiksliai tinka vienodas važiavimo laikas, greitis ar variklio apsukos. DPF regeneracijos sąlygos skiriasi priklausomai nuo gamintojo ir modelio, todėl pirmiausia reikėtų vadovautis automobilio instrukcija.

    Važiuoti specialiai didelėmis apsukomis taip pat nebūtina.

    Svarbiausia – tolygus važiavimas įšilusiu varikliu ir tinkama jo apkrova.

    Ar hibridams trumpi atstumai mažiau kenksmingi?

    Įprasti, iš elektros tinklo neįkraunami hibridai mieste dažnai būna ekonomiškesni, nes dalį laiko gali važiuoti elektros režimu ir stabdydami susigrąžina energiją.

    Vis dėlto šaltu oru benzininis variklis įsijungia dažniau, nes turi šildyti saloną, palaikyti tinkamą sistemos temperatūrą ir įkrauti hibridinę bateriją.

    Todėl labai trumpoje žiemos kelionėje hibrido degalų sąnaudos taip pat gali būti gerokai didesnės.

    Iš elektros tinklo įkraunamas hibridas trumpoms kasdienėms kelionėms gali tikti gerai, jeigu baterija reguliariai įkraunama ir didžioji maršruto dalis įveikiama elektra.

    Vis dėlto jeigu jo benzininis variklis įsijungia tik trumpam ir beveik niekada nepasiekia darbinės temperatūros, jam taip pat reikalingos gamintojo numatytos ilgesnės veikimo sąlygos.

    Elektromobiliams ši problema mažesnė

    Elektromobilis neturi variklio alyvos, išmetimo sistemos, katalizatoriaus ar DPF filtro, todėl trumpi atstumai jo pavaros sistemai nėra tokie kenksmingi.

    Tačiau žiemą trumpose kelionėse elektromobilis sunaudoja palyginti daug energijos salonui ir baterijai šildyti.

    Dėl to energijos sąnaudos, skaičiuojant 100 kilometrų, gali atrodyti labai didelės.

    Be to, trumpai ir retai važinėjant vis tiek reikia stebėti 12 voltų akumuliatoriaus būklę, padangų slėgį bei stabdžius.

    Dėl regeneracinio stabdymo mechaniniai stabdžiai gali būti naudojami rečiau, todėl jų diskai, ypač drėgnu ir druskingu oru, gali rūdyti.

    Kaip sumažinti trumpų kelionių žalą?

    Jeigu trumpų maršrutų išvengti nepavyksta, galima laikytis kelių paprastų taisyklių.

    Pirmiausia, jei įmanoma, sujunkite kelias keliones į vieną.

    Geriau vienu išvažiavimu aplankyti parduotuvę, vaistinę ir kitą vietą, nei po kiekvienos kelionės leisti varikliui visiškai atšalti.

    Reguliariai nuvažiuokite ilgesnį nepertraukiamą maršrutą, kad automobilis spėtų normaliai įšilti.

    Šaltam varikliui neduokite didelės apkrovos, tačiau ir nešildykite jo ilgai stovėdami vietoje.

    Stebėkite akumuliatoriaus būklę.

    Jei automobilis naudojamas retai arba tik trumpoms kelionėms, ypač žiemą gali praversti išmanus akumuliatoriaus įkroviklis.

    Alyvą keiskite pagal gamintojo nustatytą laiką, o ne vien pagal nuvažiuotus kilometrus. Automobiliams, nuolat naudojamiems trumpoms kelionėms, gamintojas gali numatyti griežtesnį techninės priežiūros intervalą.

    Neignoruokite DPF, variklio, akumuliatoriaus ar kitų sistemų įspėjamųjų lempučių. Jei DPF problema jau užfiksuota, vien ilgesnė kelionė nebūtinai ją pašalins.

    Ar dėl trumpų kelionių automobilis būtinai suges?

    Ne. Vien kelių kilometrų kelionė automobiliui nėra katastrofa.

    Problema kyla tada, kai beveik visas automobilio eksploatavimas susideda tik iš šaltų užvedimų ir trumpų maršrutų.

    Tokiu režimu gali:

    • greičiau silpti akumuliatorius;
    • didėti degalų sąnaudos;
    • alyvoje kauptis drėgmė ir degalai;
    • dažniau rasoti automobilio salonas;
    • greičiau rūdyti išmetimo sistema;
    • dyzeliniuose automobiliuose kilti DPF problemų.

    Jei automobilis dažniausiai naudojamas mieste ir kasdien nuvažiuojami tik keli kilometrai, paprastai racionaliau rinktis benzininį automobilį, hibridą arba elektromobilį.

    Dyzelinis variklis labiau tinka vairuotojams, kurie reguliariai važiuoja ilgesniais maršrutais.

    Svarbiausia nėra kasdien priverstinai važiuoti papildomus kilometrus, o tinkamai prižiūrėti automobilį, neleisti ilgai kauptis gedimų požymiams ir kartkartėmis sudaryti sąlygas visoms jo sistemoms normaliai įšilti.

  • Kaip orientuotis be GPS ir navigacijos: praktinis gidas

    Kaip orientuotis be GPS ir navigacijos: praktinis gidas

    Šiandien beveik visi pasikliaujame telefonais ir navigacija. Tačiau jei išsikrauna baterija ar dingsta ryšys – įprastas kelias tampa nebeaiškus, nesvarbu, ar būtumėte nepažįstamame mieste, ar miške.

    Anksčiau žmonės puikiai apsieidavo be technologijų, o jų orientavimosi įgūdžiai tebėra naudingi ir šiandien.

    Be to, daugelį metodų galima perprasti vos per kelias minutes.

    Tai ne „išgyvenimo romantika“, o tikri būdai, galintys sutaupyti laiko, jėgų ir netgi sveikatą, jei pasiklystumėte (nors nervų, aišku, šiek tiek kainuos).

    Štai šeši patikimi būdai, padėsiantys susiorientuoti be technologijų.

    1. Orientavimasis pagal samanas, dirvožemį ir objektus

    Žingsniai:

    Apžiūrėkite medžius – samanos dažniausiai tankiau auga pavėsingesnėje (šiaurinėje) pusėje.

    Patikrinkite dirvą – pietinėje pusėje ji dažniau būna sausesnė, medžių žievė – šviesesnė.

    Aplinkoje ieškokite objektų: upės, elektros linijos ar geležinkeliai paprastai veda link gyvenviečių.

    ⚠ Pastaba: vien pagal samanas krypties nustatyti nepatikima – naudokite tik kartu su kitais metodais.

    2. Orientavimasis pagal saulę ir laikrodį

    Su laikrodžiu (Šiaurės pusrutulyje):

    Nukreipkite laikrodžio valandinę rodyklę į saulę.

    Kampą tarp rodyklės ir „12“ padalinkite pusiau – ši kryptis rodo pietus.

    Jei galioja vasaros laikas – vietoj „12“ naudokite „1“.

    Be laikrodžio:

    Saulė teka rytuose, leidžiasi vakaruose.

    Vidurdienį ji yra pietuose (Šiaurės pusrutulyje).

    „Šešėlio metodas“:

    Įsmeikite pagaliuką į žemę.

    Pažymėkite šešėlio galą.

    Po 10–15 min. pažymėkite vėl.

    Linija tarp žymių rodo kryptį „rytai–vakarai“.

    3. Kaip naudotis popieriniu žemėlapiu

    Žingsniai:

    Suderinkite žemėlapį su tikrove.
    Pasukite jį taip, kad šiaurė žemėlapyje atitiktų šiaurę aplinkoje (naudokite kompasą arba saulės padėtį).

    Raskite aplinkoje aiškius objektus.
    Pvz., tiltą, bažnyčios bokštą, vandens telkinį, televizijos bokštą ar kitą matomą, pažymėtą žemėlapyje.

    Nubrėžkite mintines kryptis.

    Pažiūrėkite į pirmąjį objektą (pvz., tiltą).

    Žemėlapyje raskite tą patį objektą.

    Mintyse (arba pieštuku) nubrėžkite liniją nuo objekto link apytikslės savo krypties.

    Pakartokite su antru objektu.
    Darykite tą patį su kitu matomu objektu (pvz., bažnyčios bokštu).

    Raskite sankirtą.
    Linijos žemėlapyje susikirs – būtent toje vietoje maždaug ir esate.

    Pavyzdys:

    Jūs stovite lauke ir matote tiltą kairėje pusėje bei bažnyčios bokštą dešinėje.

    Žemėlapyje surandate tiltą ir bokštą.

    Nubrėžiate liniją nuo tilto link jūsų pusės ir kitą liniją nuo bažnyčios bokšto.

    Ten, kur linijos susikerta, yra jūsų buvimo vieta.

    Judėdami ilgesniu maršrutu – pieštuku žymėkite kryptį, kuria einate.

    4. Dešinės rankos taisyklė

    Žingsniai:

    Atsidūrę painiame kvartale ar siauruose skersgatviuose – laikykitės nuolat dešinės pusės.

    Neatsitraukite nuo sienos, kampo ar gatvės krašto.

    Galiausiai pasieksite didesnę gatvę ar aikštę.

    ⚠ Pastaba: miestuose metodą gali „sugadinti“ akligatviai ar uždari kiemai.

    5. Orientavimasis pagal žvaigždes

    Žingsniai:

    Suraskite Didžiuosius Grįžulo Ratus – septynias ryškias žvaigždes, primenančias samtį.

    Nubrėžkite liniją per dvi kraštines samtelio žvaigždes.

    Pratęskite menamą liniją penkis kartus tuo pačiu atstumu ir kryptimi.

    Rasite ryškią žvaigždę – Šiaurinę žvaigždę, ji visada rodo šiaurę.

    6. Orientavimasis pagal skruzdėlynus

    Žingsniai:

    Apžiūrėkite skruzdėlyną – pietinė pusė dažniausiai švelnesnė, šiaurinė – statesnė ir pavėsyje.

    Patikrinkite kelis skruzdėlynus, ne vieną.

    Kryptį naudokite tik kaip papildomą požymį kartu su kitais metodais.

    7. Daiktai, kuriuos verta turėti keliaujant

    Kompasas – greitas būdas nustatyti kryptį.

    Žibintuvėlis – pravers sutemus.

    Švilpukas – padės atkreipti dėmesį, jei prireiks pagalbos.

    Vandens buteliukas – svarbiausia ištvermei.

    Pieštukas ir užrašų knygutė – maršrutui žymėti arba palikti ženklus.

  • Niekada nesirinkite šios spalvos lagaminų kelionėms

    Niekada nesirinkite šios spalvos lagaminų kelionėms

    Renkantis lagaminą kelionėms, dažniausiai atsižvelgiame į tokius kriterijus kaip talpa, tikslūs išmatavimai, patvarūs ratukai, o spalva lieka paskutinėje vietoje.

    Tačiau netinkamai parinkta lagamino spalva gali padidinti jo praradimo riziką ir paveikti kelionės kokybę. Keli ekspertų patarimai padės išsirinkti išsirinkti tinkamiausią lagamino spalvą.

    Patarimai turistams

    Kaip lagamino spalva padidina jo praradimo riziką? Paaiškina Ryanair.

    Dauguma keliautojų lagamino spalvą renkasi praktišką.

    Tamsios spalvos atrodo patogesnės – kelionės metu lagaminas gali greitai išsitepti ar nusitrinti. Tačiau tamsios spalvos, tokios kaip juoda, mėlyna, ruda ar pilka, smarkiai padidina riziką pamesti savo lagaminą.

    Kodėl? Todėl, kad 99 proc. keliautojų renkasi būtent tokias spalvas.

    Ryanair atstovai paaiškino, kodėl geriau vengti tamsių lagaminų:

    Daug tamsių lagaminų sukelia sumaištį. Bagažo atsiėmimo juostoje, kur dominuoja tamsios spalvos, kyla tikras chaosas – lagaminus sunku atskirti, dėl ko kyla painiava, ginčai ir ilgos eilės.
    Juodą lagaminą tarp 20–50 kitų tokios pat spalvos lengviau pavogti. Vagys dažnai naudojasi šia situacija.

    Kad išvengtumėte problemų ir galėtumėte mėgautis atostogomis, rinkitės ryškias, išsiskiriančias lagamino spalvas, net jei teks jį dažnai valyti.

    O ką daryti, jei jau turite juodą lagaminą? Ryanair pataria:

    Papuoškite lagaminą lipdukais arba juostelėmis, kad jis taptų pastebimas. Sukurkite „zebrą“ arba „boružėlę“, pasitelkite fantaziją arba paprašykite vaikų pagalbos.
    Pririškite prie rankenos spalvotą juostelę ir pasirūpinkite lagamino žyma su vardu, pavarde ir kontaktiniu telefono numeriu.

    Kokį lagaminą rinktis skrydžiams?

    Kaip lagamino spalva veikia kelionės kokybę – aiškina spalvų ekspertai.

    Spalvų poveikis žmogaus sąmonei nėra naujiena. Psichologai ir spalvų ekspertai teigia, kad lagamino spalva gali turėti įtakos jūsų kelionės kokybei. Kaip tai veikia? Spalvos gali keisti pasaulio suvokimą, nuotaiką ir netgi reakcijas. Dėl to lagamino spalva gali padėti sukurti teigiamą kelionės nuotaiką arba, atvirkščiai, ją sugadinti.

    Rekomenduojamos spalvos kelioniniams lagaminams:

    Šviesiai mėlyna – ramina ir kelia pasitikėjimą.
    Žalia – suteikia harmoniją ir pozityvumą.
    Geltona – sužadina džiaugsmą ir kelionės metu skatina laimės jausmą.
    Pilka – tinkama verslo kelionėms, padeda išlaikyti dėmesį. Galima derinti su ryškesnėmis detalėmis, kad lagaminas būtų išskirtinis.

    Vengtinos lagaminų spalvos:

    Raudona – gali sustiprinti streso, nerimo ir pavojaus pojūtį.
    Balta – nors estetiškai patraukli ir elegantiška, ši spalva kelionėje taps galvos skausmu. Ant balto lagamino iškart matysis visi įbrėžimai ir dėmės, kas gali sugadinti nuotaiką ir padidinti streso lygį.

    Asmeninės asociacijos taip pat svarbios – jei tam tikra spalva, pavyzdžiui, geltona, jums asocijuojasi su nemaloniais dalykais, venkite jos.

    Lagaminas yra daugiau nei praktiškas daiktas – jo spalva gali turėti įtakos jūsų kelionės patirčiai. Todėl verta apsvarstyti, kokią spalvą rinktis, kad kelionė būtų patogi, džiaugsminga ir be rūpesčių.