Žyma: karštis

  • Ketus, plienas ar teflonas: ką rinktis?

    Ketus, plienas ar teflonas: ką rinktis?

    Vienoje keptuvėje bulviniai blynai apskrunda tobulai, kitoje vos įmuštas kiaušinis prilimpa taip, kad tenka jį gramdyti mentele. O kartais net brangus mėsos gabalas, užuot pasidengęs gardžia plutele, pradeda troškintis savo sultyse.

    Dėl nesėkmės virtuvėje dažnai kaltiname receptą, netinkamą aliejų ar savo kulinarinius gebėjimus. Tačiau kaltininkė gali būti visai šalia – netinkamai pasirinkta keptuvė.

    Pasirodo, skirtingos keptuvės geriausiai tinka skirtingiems patiekalams. Ir nors parduotuvėse jų pasirinkimas milžiniškas, vienos, kuri nepriekaištingai atliktų visus darbus, praktiškai nėra.

    Neprideganti keptuvė – kiaušinienei ir blynams

    Jeigu mėgstate pusryčiams išsikepti kiaušinienę, omletą ar plonus lietinius, keptuvė su nepridegančia danga gali būti geriausia pagalbininkė.

    Jos paviršius sukurtas taip, kad maistas prie jo kuo mažiau liptų. Todėl net trapus omletas ar žuvies filė gali lengvai nuslysti į lėkštę, o aliejaus prireikia palyginti nedaug.

    Tokias keptuves paprasta naudoti ir valyti. Jos dažniausiai lengvos, todėl patogios kasdienėje virtuvėje.

    Tačiau neprideganti danga turi silpnąją vietą – ji nemėgsta didelio karščio.

    Dėl to tokia keptuvė nėra geriausias pasirinkimas dideliame karštyje kepamiems kepsniams, kuriems norime suteikti ryškią, traškią plutelę.

    Ypač nepatartina ilgai kaitinti tuščios keptuvės. Ji gali labai greitai įkaisti iki temperatūros, kuriai neprideganti danga nėra pritaikyta.

    Taip pat reikėtų vengti metalinių šakučių, peilių ar mentelių, kurios gali subraižyti paviršių.

    Nors gamintojai kuria vis atsparesnes dangas, anksčiau ar vėliau jos dėvisi. Todėl tokios keptuvės paprastai tarnauja trumpiau nei kokybiškos ketaus ar nerūdijančiojo plieno keptuvės.

    Ketaus keptuvė – mėgstantiems traškią plutelę

    Sunkias, juodas ketaus keptuves daugelis dar prisimena iš tėvų ar senelių virtuvių. Kai kur jos naudojamos iki šiol.

    Ir ne be priežasties.

    Ketaus keptuvės pasižymi gebėjimu sukaupti daug šilumos ir gana gerai ją išlaikyti. Tai ypač naudinga tada, kai ant įkaitusio paviršiaus dedame šaltą mėsą.

    Temperatūra, žinoma, sumažėja, tačiau masyvi keptuvė padeda išlaikyti pakankamą karštį, kad mėsa skrustų, o ne vien troškintųsi.

    Todėl ketus puikiai tinka kepsniams, kotletams, vištienai, keptoms bulvėms ir kitiems patiekalams, kurių paviršiuje norime gardžios plutelės.

    Ketaus keptuvę galima naudoti ir orkaitėje, jeigu joje nėra karščiui neatsparių rankenų ar kitų detalių.

    Tačiau yra ir trūkumų.

    Pirmiausia – svoris. Didesnė ketaus keptuvė gali sverti kelis kilogramus, todėl ją kilnoti ne visada patogu.

    Antra, jai reikia šiek tiek daugiau priežiūros.

    Įprasta nepadengta ketaus keptuvė turi būti apsaugota nuo rūdijimo. Tam naudojamas vadinamasis įkaitinto aliejaus apsauginis sluoksnis, kuris kartu padeda sumažinti maisto lipimą prie paviršiaus.

    Po plovimo keptuvę būtina gerai išdžiovinti. Jos nepatartina palikti mirkti vandenyje ar plauti indaplovėje.

    Užtat tinkamai prižiūrima tokia keptuvė gali tarnauti dešimtmečius ir net būti perduodama iš kartos į kartą.

    Kodėl ketaus keptuvėje nereikėtų ilgai troškinti pomidorų?

    Nors ketus atrodo kone nesunaikinamas, jis turi dar vieną ypatybę.

    Nepatartina nepadengtoje ketaus keptuvėje ilgai gaminti labai rūgščių patiekalų, pavyzdžiui, troškinti pomidorų padažą ar virti patiekalus su dideliu acto kiekiu.

    Rūgštys gali paveikti apsauginį aliejaus sluoksnį, o maistas kartais įgauna nepageidaujamą metalo prieskonį.

    Trumpas sąlytis su rūgščiais ingredientais paprastai didelių problemų nesukelia.

    Vis dėlto, jeigu dažnai gaminate pomidorų padažus ar kitus rūgščius patiekalus, patogesnis pasirinkimas bus nerūdijančiojo plieno arba emaliuota ketaus keptuvė.

    Nerūdijantysis plienas – universalus virtuvės darbininkas

    Nerūdijančiojo plieno keptuvės dažnai naudojamos profesionaliose virtuvėse.

    Jos tvirtos, ilgaamžės, nereikalauja specialaus apsauginio sluoksnio ir tinkamos daugeliui patiekalų.

    Tokioje keptuvėje galima kepti mėsą, vištieną, daržoves, ruošti padažus, naudoti pomidorus, citrinų sultis ar kitus rūgščius ingredientus.

    Tačiau turi vieną savybę, kuri pradedantiesiems dažnai sukelia nusivylimą: maistas linkęs prilipti.

    Ypač tada, kai keptuvė netinkamai įkaitinta arba naudojama per mažai riebalų.

    Svarbu žinoti, kad pats nerūdijantysis plienas nėra itin geras šilumos laidininkas. Todėl kokybiškos keptuvės dažnai gaminamos iš kelių metalo sluoksnių, tarp kurių būna aliuminio ar vario.

    Tokios konstrukcijos padeda tolygiau paskirstyti karštį.

    Dėl šios priežasties renkantis plieninę keptuvę verta atkreipti dėmesį ne vien į jos išvaizdą, bet ir į dugno ar viso korpuso sandarą.

    Kodėl mėsa prilimpa prie plieninės keptuvės?

    Čia slypi vienas įdomiausių virtuvės triukų.

    Jeigu mėsą dedame į nepakankamai įkaitintą plieninę keptuvę, ji gali stipriai prilipti prie paviršiaus.

    Tačiau tinkamai įkaitinus keptuvę ir naudojant šiek tiek riebalų, situacija pasikeičia.

    Mėsos paviršiuje pradeda formuotis skrudusi plutelė. Jai susidarius, gabalėlį paprastai tampa lengviau atskirti nuo keptuvės.

    Todėl nereikėtų skubėti mėsos vartyti vos ją įdėjus.

    Jeigu gabalėlis dar stipriai laikosi prie paviršiaus, kartais užtenka šiek tiek palaukti.

    Žinoma, tai nereiškia, kad tinkamai įkaitintoje plieninėje keptuvėje niekas niekada neprilips. Daug kas priklauso nuo maisto produkto, drėgmės kiekio ir naudojamų riebalų.

    Kiaušinienę ar itin trapią žuvį tokioje keptuvėje iškepti sunkiau nei nepridegančioje.

    Tačiau išmokus tinkamai valdyti temperatūrą plieninė keptuvė tampa vienu universaliausių virtuvės įrankių.

    Ar tefloninės keptuvės iš tiesų pavojingos?

    Apie nepridegančias dangas sklando nemažai bauginančių istorijų.

    Vieni įsitikinę, kad tefloninė keptuvė savaime nuodinga, kiti mano, jog pakanka vieno įbrėžimo, kad maistas taptų pavojingas.

    Tačiau moksliniai duomenys tokio kategoriško vertinimo nepatvirtina.

    Vokietijos federalinis rizikos vertinimo institutas aiškina, kad tinkamai naudojamos keptuvės su politetrafluoretileno (PTFE), dažnai vadinamo teflonu, danga neturėtų kelti pavojaus sveikatai.

    Svarbiausia – neleisti jai perkaisti.

    Instituto duomenimis, maždaug 360 laipsnių temperatūroje ir aukščiau PTFE pradeda intensyviai irti, išskirdamas sveikatai pavojingas dujas.

    Tačiau tai nereiškia, kad iki tokios temperatūros keptuvę galima kaitinti be apribojimų.

    Praktinės maisto saugos rekomendacijos gerokai atsargesnės: PTFE danga padengtų keptuvių paprastai nepatariama kaitinti aukštesnėje nei maždaug 260 laipsnių temperatūroje.

    Ypač svarbu nepalikti tuščios keptuvės ant įjungtos kaitlentės, nes jos paviršius gali labai greitai įkaisti.

    Jeigu danga smarkiai pažeista, lupasi ar nebeatlieka savo funkcijos, keptuvę verta pakeisti.

    Tačiau nėra pagrindo manyti, kad kiekvienas nedidelis paviršiaus įbrėžimas savaime reiškia apsinuodijimo pavojų.

    O kaip dėl keraminių keptuvių?

    Parduotuvėse vis dažniau galima pamatyti keptuvių, reklamuojamų kaip turinčios keraminę nepridegančią dangą.

    Jos dažnai pristatomos kaip alternatyva tradiciniam teflonui.

    Tačiau svarbu suprasti, kad keramine vadinama neprideganti danga paprastai nėra tas pats, kas vientisas keraminis indas.

    Dažniausiai tai metalinė keptuvė, padengta specialiu keramikos pagrindu pagamintu sluoksniu.

    Tokios dangos gali gerai veikti iš pradžių, tačiau jų nepridegančios savybės taip pat palaipsniui silpnėja.

    Be to, vien užrašas „keraminė“ savaime negarantuoja nei išskirtinio ilgaamžiškumo, nei to, kad keptuvė būtų tinkama bet kokiai temperatūrai.

    Todėl renkantis tokią keptuvę svarbu laikytis konkretaus gamintojo naudojimo rekomendacijų.

    Kuri keptuvė labiausiai tinka lietuviškiems patiekalams?

    Lietuviškoje virtuvėje keptuvė naudojama kone kasdien: nuo rytinės kiaušinienės iki bulvinių blynų, kotletų ar sekmadienio kepsnių.

    Todėl universalaus atsakymo nėra.

    Ploniems lietiniams, omletui ar kiaušinienei patogiausia neprideganti keptuvė. Joje lengviau išlaikyti patiekalo formą ir paprastai reikia mažiau riebalų.

    Bulviniams blynams puikiai gali tikti ketus. Gerai įkaitusi masyvi keptuvė padeda išgauti traškią plutelę, tačiau svarbu nepridėti per daug blynų vienu metu.

    Kotletams, kepsniams ir keptoms bulvėms tinka tiek ketus, tiek kokybiška nerūdijančiojo plieno keptuvė.

    O jeigu dažnai gaminate daržovių troškinius, pomidorų padažus ar patiekalus su rūgščiais ingredientais, praktiškesnis pasirinkimas bus nerūdijantysis plienas.

    Svarbu ir tai, kokią kaitlentę turite namuose.

    Indukcinei kaitlentei reikia magnetinių savybių turinčio keptuvės pagrindo. Ketus paprastai tinka, tačiau ne visos aliumininės ar nerūdijančiojo plieno keptuvės yra suderinamos su indukcija.

    Todėl prieš perkant būtina patikrinti gamintojo nurodytą suderinamumą.

    Ar verta namuose turėti kelias keptuves?

    Kulinarijos specialistai dažnai pataria neieškoti vienos stebuklingos keptuvės, kuri vienodai gerai tiktų visiems patiekalams.

    Praktiškesnis sprendimas – turėti bent dvi skirtingas.

    Viena galėtų būti lengva keptuvė su nepridegančia danga, skirta kiaušinienei, blynams ir kitiems subtiliems patiekalams.

    Antroji – ketaus arba nerūdijančiojo plieno, tinkama aukštesnei temperatūrai, mėsai ir daržovėms skrudinti.

    Toks derinys leidžia išnaudoti skirtingų medžiagų privalumus ir kartu mažiau dėvėti nepridegančią dangą.

    O jeigu virtuvėje vietos pakanka tik vienai keptuvei, pirmiausia reikėtų pagalvoti, ką dažniausiai gaminate.

    Juk keptuvės vertę lemia ne jos kaina ar reklamuojamos technologijos, o tai, kaip gerai ji atlieka būtent jums reikalingą darbą.

  • Karštis gali nepastebimai sugadinti vaistus: kur juos laikyti vasarą

    Karštis gali nepastebimai sugadinti vaistus: kur juos laikyti vasarą

    Karštą vasaros dieną apie namų vaistinėlę dažniausiai nė nesusimąstome. Tabletės guli spintelėje, sirupai – lentynoje, o nuolat vartojami vaistai neretai keliauja kartu automobilyje ar rankinėje.

    Tačiau aukšta temperatūra, tiesioginiai saulės spinduliai ir drėgmė gali paveikti vaistų stabilumą. Pavojingiausia tai, kad iš išvaizdos ne visada galima suprasti, jog preparatas jau nukentėjo nuo netinkamų laikymo sąlygų.

    Todėl vasarą verta ne tik patikrinti vaistų galiojimo laiką, bet ir pasižiūrėti, kokioje temperatūroje jie turi būti laikomi.

    25 laipsniai – dažna, bet ne universali riba

    Ant daugelio vaistų pakuočių galima rasti nurodymą laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje. Tačiau tai nėra visiems vaistams galiojanti taisyklė.

    Europos vaistų agentūra (EMA) pabrėžia, kad kiekvieno preparato laikymo sąlygos nustatomos pagal jo stabilumo tyrimų duomenis. Vienus vaistus leidžiama laikyti įprastomis kambario sąlygomis, kitiems nustatoma konkreti temperatūros riba, o dar kiti turi būti laikomi šaldytuve – paprastai 2–8 °C temperatūroje.

    Todėl svarbiausia taisyklė labai paprasta: vadovaukitės ne bendra rekomendacija, o konkretaus vaisto pakuotės lapeliu.

    Lietuvoje registruotų vaistų pakuočių lapelius galima rasti ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) vaistų paieškos sistemoje. Tarnyba taip pat rekomenduoja prieš vartojant vaistą perskaityti jo lapelį, nes jame pateikiama svarbi informacija apie vartojimą ir atsargumo priemones.

    Automobilis – viena blogiausių vietų vaistams

    Ypač rizikinga vasarą vaistus palikti automobilyje.

    Net jeigu lauke nėra ekstremalaus karščio, saulėje stovinčio automobilio salonas gali labai greitai įkaisti. Todėl daiktadėžė, bagažinė ar ant sėdynės paliktas krepšys nėra tinkama vieta vaistams laikyti ilgesnį laiką.

    Tai ypač svarbu preparatams, kuriems nustatyta konkreti temperatūros riba.

    Pavyzdžiui, kai kurių Lietuvoje vartojamų insulinų pakuotės lapeliuose tiesiogiai nurodoma saugoti juos nuo tiesioginio karščio ir saulės. Nepradėti naudoti insulino švirkštikliai dažniausiai laikomi 2–8 °C temperatūroje, tačiau pradėto naudoti preparato sąlygos priklauso nuo konkretaus produkto.

    Insulino negalima nei perkaitinti, nei užšaldyti

    Insulinas – vienas geriausių pavyzdžių, kodėl negalima visiems vaistams taikyti vienos taisyklės.

    Pavyzdžiui, „Lantus“ nepradėtus naudoti švirkštiklius nurodoma laikyti šaldytuve 2–8 °C temperatūroje. Tačiau naudojamas švirkštiklis gali būti laikomas iki keturių savaičių ne aukštesnėje kaip 30 °C temperatūroje ir jo jau nerekomenduojama dėti atgal į šaldytuvą.

    Kitų insulinų sąlygos gali skirtis. Pavyzdžiui, kai kuriuos naudojamus preparatus leidžiama laikyti iki 28 dienų žemesnėje nei 30 °C temperatūroje, kitų naudojimo laikas gali būti ilgesnis.

    Yra ir kita kraštutinė klaida – norint apsaugoti vaistą nuo karščio jį per daug atšaldyti. Insulino negalima užšaldyti, taip pat nereikėtų jo glausti prie šaldymo elemento ar šaldiklio sienelės.

    Tad keliaujant su tokiu vaistu termokrepšis gali būti naudingas, tačiau pats preparatas neturėtų tiesiogiai liestis su ledo paketais.

    Ar sirupus ir lašus vasarą reikia dėti į šaldytuvą?

    Nebūtinai.

    Tai viena svarbiausių pataisų, palyginti su internete dažnai pateikiamais patarimais. Sirupas, lašai ar kitas skystas vaistas savaime nėra skirtas laikyti šaldytuve.

    Kai kuriems skystiems preparatams šaldytuvas būtinas, kitiems – leidžiamas, o dar kitų atšaldyti apskritai nerekomenduojama.

    EMA nurodo, kad preparatų laikymo sąlygos po atidarymo, praskiedimo ar paruošimo turi būti nustatytos konkretaus vaisto stabilumo tyrimais ir įrašytos jo informaciniuose dokumentuose.

    Todėl logika „vasara – vadinasi, viską į šaldytuvą“ gali pridaryti ne mažiau žalos nei karštis.

    Vonios kambario spintelė – irgi ne pati geriausia vieta

    Daugelyje namų vaistai laikomi vonios kambaryje. Patogu, tačiau čia dažnai svyruoja temperatūra ir padidėja oro drėgnumas.

    Drėgmei jautriems preparatams gamintojai gali nurodyti juos laikyti sandariai uždarytus arba originalioje pakuotėje. Šviesai jautrius vaistus rekomenduojama saugoti nuo šviesos ir taip pat neperkelti į kitą tarą.

    Daugeliu atvejų namų vaistinėlei tinkamesnė sausa, nuo tiesioginės saulės apsaugota spintelė miegamajame, koridoriuje ar kitame mažiau įkaistančiame kambaryje.

    Virtuvėje reikėtų vengti spintelių šalia orkaitės, viryklės, radiatorių ar kitų šilumą skleidžiančių prietaisų.

    Originali pakuotė – ne vien dėl tvarkos

    Tabletes patogu susidėti į savaitines dėžutes, tačiau likusius vaistus verta laikyti gamintojo pakuotėje.

    Ji gali saugoti preparatą nuo drėgmės ar šviesos, o kartu išlieka svarbi informacija: pavadinimas, stiprumas, serijos numeris ir tinkamumo laikas.

    Ypač nereikėtų be reikalo išspausti tablečių iš lizdinių plokštelių ir ilgai laikyti palaidų – gamintojo pakuotė yra vaisto apsaugos dalis.

    Kaip suprasti, kad vaistas galėjo nukentėti?

    Kartais pokyčiai matomi plika akimi. Vertėtų sunerimti, jeigu:

    • tabletės pakeitė spalvą, pradėjo trupėti ar tapo neįprastai minkštos;
    • kapsulės sulipo, deformavosi ar iš jų pradėjo tekėti turinys;
    • tirpalas, kuris turėtų būti skaidrus, tapo drumstas, pakeitė spalvą ar jame atsirado dalelių;
    • pasikeitė preparato kvapas, konsistencija arba atsiskyrė jo sluoksniai.

    Tačiau normali išvaizda dar negarantuoja, kad netinkamai laikytas preparatas išliko tinkamas vartoti. Vaisto stabilumo pokyčių ne visada galima pamatyti.

    Jeigu vaistas ilgai gulėjo įkaitusiame automobilyje ar kitoje vietoje, kur temperatūra aiškiai viršijo pakuotės lapelyje nustatytą ribą, saugiausia pasitarti su vaistininku. Tai ypač svarbu vartojant insuliną ar kitus vaistus, kurių dozės tikslumas ir veiksmingumas yra kritiškai svarbūs.

    Penkios taisyklės namų vaistinėlei vasarą

    Patikrinkite pakuotės lapelį. Būtent jame nurodytos konkretaus vaisto laikymo sąlygos.

    Nepalikite vaistų automobilyje. Ypač saulėje ar ilgesniam laikui.

    Saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių ir drėgmės. Palangė ar karšta vonios kambario spintelė – prastas pasirinkimas.

    Nedėkite vaisto į šaldytuvą vien todėl, kad namuose karšta. Šaldytuve laikykite tik tuos preparatus, kuriems tai nurodyta.

    Neužšaldykite šaldytuve laikomų vaistų. Preparatas neturi liestis su šaldymo elementais, jei jo instrukcijoje nenurodyta kitaip.

    Ką daryti su vaistu, kuriuo abejojate?

    Jeigu nežinote, ar perkaitintas preparatas dar tinkamas, geriau neeksperimentuoti. Vaistininkas gali patikrinti konkretaus vaisto pakuotės lapelyje ir gamintojo informacijoje nurodytas laikymo sąlygas.

    O jei preparatas nebetinkamas vartoti, jo nereikia mesti į buitinių atliekų konteinerį ar pilti į kanalizaciją.

    Lietuvoje pasibaigusio galiojimo ir nebereikalingus vaistus gyventojai gali nemokamai pristatyti į bet kurią visuomenės vaistinę – vaistinės privalo juos priimti.

    Karštis nebūtinai akimirksniu pavers vaistą netinkamu, tačiau ilgalaikis netinkamos temperatūros, drėgmės ar šviesos poveikis gali pakeisti jo stabilumą. Todėl vasarą namų vaistinėlei verta skirti vos kelias minutes: patikrinti, kur ji laikoma, perskaityti jautresnių preparatų laikymo sąlygas ir iš automobilio parsinešti ten užmirštus vaistus.

    Svarbiausias orientyras – ne termometras už lango, o konkretaus vaisto pakuotės lapelis.

  • Kaip greičiau užmigti per karščius: netikėtas būdas

    Kaip greičiau užmigti per karščius: netikėtas būdas

    Karštomis vasaros naktimis užmigti tampa gerokai sunkiau: kambarys įkaista, kūnas nespėja atvėsti, o miegas tampa paviršutiniškas ir neramus.

    Vis dėlto specialistai primena, kad geresniam poilsiui svarbi ne tik oro temperatūra miegamajame, bet ir keli paprasti įpročiai prieš miegą.

    Vienas iš patarimų iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelogiškas – prieš miegą nusiprausti po šiltu dušu.

    Atrodytų, kad per karščius norisi kuo šaltesnio vandens, tačiau šiltas, bet ne karštas dušas gali paskatinti natūralų organizmo vėsimo procesą.

    Po šilto dušo kraujagyslės odoje išsiplečia, daugiau kraujo priteka į galūnes, todėl kūnui lengviau atiduoti šilumą aplinkai.

    Kai kūno temperatūra ima kristi, organizmas gauna signalą, kad laikas ilsėtis. Dėl to gali būti lengviau užmigti.

    Svarbu nepersistengti: dušas neturėtų būti karštas, o geriausia jį rinktis likus maždaug valandai ar pusantros iki miego.

    Jei po dušo iškart gulsite į lovą suprakaitavę, efektas gali būti priešingas.

    Miegui per karščius gali padėti ir kitos paprastos priemonės.

    Dieną verta užtraukti užuolaidas ar nuleisti žaliuzes, ypač saulėtoje namų pusėje, kad kambarys mažiau įkaistų.

    Langus geriau atverti vakare arba naktį, kai lauke oras jau vėsesnis nei viduje.

    Taip pat patariama rinktis lengvą, orui pralaidžią patalynę ir miego drabužius.

    Medvilnė ar linas dažnai būna patogesni už sintetinius audinius, kurie gali labiau sulaikyti šilumą ir prakaitą.

    Kai kuriems žmonėms padeda ne visiškas miegojimas be apkloto, o labai lengva paklodė ar plonas užklotas – tai gali suteikti komforto jausmą ir kartu neleisti kūnui perkaisti.

    Prieš miegą verta išjungti nereikalingus elektros prietaisus, nes jie taip pat skleidžia šilumą. Miegamajame geriau vengti įkraunamų įrenginių, ryškiai veikiančių ekranų ir kitų šilumos šaltinių.

    Dar vienas paprastas būdas – atvėsinti pėdas.

    Tam gali tikti trumpa vėsi pėdų vonelė, drėgnas vėsus rankšluostis ar atvėsinta šildyklė, padėta lovos gale.

    Pėdos ir plaštakos padeda organizmui reguliuoti šilumą, todėl jų atvėsinimas kai kuriems žmonėms palengvina užmigimą.

    Padėti gali ir miego poza.

    Kai labai karšta, kūnui lengviau atiduoti šilumą gulint ant šono ar šiek tiek laisviau išsitiesus, o ne susisukus po antklode.

    Vis dėlto svarbiausia – ne vienas stebuklingas triukas, o kelių priemonių derinys: saugoti kambarį nuo perkaitimo dieną, vėdinti jį vakare, rinktis lengvus audinius, prieš miegą vengti perkaitimo ir leisti kūnui natūraliai atvėsti.

    Tuomet net ir tvanki vasaros naktis gali būti ramesnė.

  • Kaip greitai atvėsinti kambarį: paprastas triukas su ventiliatoriumi

    Kaip greitai atvėsinti kambarį: paprastas triukas su ventiliatoriumi

    Kai lauke tvyro karštis, ventiliatorius dažnai atrodo kaip paprasčiausias išsigelbėjimas.

    Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką: ventiliatorius nėra kondicionierius.

    Jis pats neatšaldo kambario oro, o tik sukuria oro judėjimą.

    Dėl to žmogui gali atrodyti vėsiau, bet paties kambario temperatūra nuo paprasto ventiliatoriaus paprastai reikšmingai nesumažėja.

    Vis dėlto ventiliatorių galima panaudoti gudriau.

    Vienas paprastų būdų – priešais jį pastatyti indą su ledu arba užšaldytus vandens butelius.

    Tokiu atveju pro ledą pučiamas oras trumpam tampa vėsesnis ir kambaryje gali pasijusti gaivesnis oro srautas.

    Kaip tai padaryti?

    Į negilų dubenį, kepimo skardą ar kitą stabilų indą įberkite ledo kubelių ir pastatykite jį priešais ventiliatorių. Įjunkite ventiliatorių taip, kad oro srautas eitų per indą su ledu.

    Po kelių minučių turėtumėte pajusti vėsesnį orą.

    Dar patogesnis variantas – naudoti vieną ar kelis užšaldytus vandens butelius. Jie tirpsta lėčiau nei smulkūs ledo kubeliai, todėl vėsesnio oro efektas gali trukti ilgiau.

    Butelius reikėtų statyti prieš ventiliatorių, bet ne taip arti, kad kondensatas ar tirpstantis vanduo galėtų patekti ant elektros prietaiso.

    Svarbiausia – saugumas

    Vanduo ir elektros prietaisai yra pavojingas derinys, todėl indas su ledu turi stovėti stabiliai. Jo nereikėtų kelti ant nestabilios kėdės, dėžės ar siauro staliuko.

    Geriausia naudoti platesnį indą, po juo patiesti rankšluostį arba padėklą, kad tirpstantis ledas nepribėgtų prie ventiliatoriaus laido ar kištuko.

    Taip pat nereikėtų ventiliatoriaus palikti be priežiūros, jei šalia yra mažų vaikų ar augintinių.

    Ar toks būdas tikrai atvėsins kambarį?

    Tai nėra kondicionieriaus pakaitalas. Ledo ir ventiliatoriaus derinys gali sukurti vėsesnį oro srautą ten, kur sėdite ar miegate, bet viso kambario temperatūros jis gali ir nesumažinti arba sumažinti tik labai nežymiai.

    Be to, tirpstant ledui ore gali padaugėti drėgmės.

    Jei kambarys ir taip drėgnas, vėsos pojūtis gali būti trumpalaikis, o vėliau patalpoje gali pasidaryti tvankiau.

    Lietuvos vasaromis, ypač po lietaus ar prieš audrą, drėgmė dažnai būna didelė, todėl šis būdas ne visada bus vienodai veiksmingas.

    Kada ventiliatoriaus neužtenka?

    Per didelius karščius vien ventiliatoriumi pasikliauti nereikėtų.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai įspėja, kad ventiliatorius turėtų būti naudojamas tik tada, kai patalpos temperatūra nėra labai aukšta; jei kambaryje daugiau nei apie 32 °C, ventiliatorius gali neapsaugoti nuo perkaitimo ir net didinti kūno temperatūrą.

    JAV Aplinkos apsaugos agentūra taip pat pataria nenaudoti ventiliatoriaus kaip vienintelės vėsinimo priemonės per ekstremalų karštį, kai patalpa labai įkaitusi.

    Tokiais atvejais svarbiau ieškoti realiai vėsesnės vietos: kambario su kondicionieriumi, prekybos centro, bibliotekos, darbo patalpų, pavėsio ar kitos vėsesnės aplinkos.

    Ypač atsargūs turėtų būti senjorai, maži vaikai, nėščiosios, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės.

    Kaip Lietuvoje praktiškai vėsinti būstą be kondicionieriaus?

    Karštomis dienomis langus geriausia uždaryti tada, kai lauke karščiau nei viduje.

    Dieną verta užtraukti užuolaidas, roletus ar žaliuzes, ypač pietinėje ir vakarinėje pusėje. Jungtinės Karalystės sveikatos institucijos taip pat pataria naudoti užuolaidas, žaliuzes, langines ar išorinį pavėsinimą, kad patalpos mažiau įkaistų.

    Langus geriau atverti anksti ryte, vėlai vakare arba naktį, kai lauke atvėsta. Jei įmanoma, verta sudaryti skersvėjį – atidaryti langus priešingose būsto pusėse.

    Taip galima išstumti įkaitusį orą ir įleisti vėsesnį.

    EPA nurodo, kad tinkamai naudojama natūrali ventiliacija gali padėti reguliuoti patalpų temperatūrą namuose be kondicionavimo.

    Dar vienas būdas – išjungti nereikalingus šilumą skleidžiančius prietaisus.

    Kompiuteriai, orkaitės, kaitlentės, senos lemputės ir net kai kurie buitiniai prietaisai papildomai šildo patalpas.

    Per karščius geriau rinktis lengvesnį maistą, vengti ilgo gaminimo orkaitėje, o prietaisus išjungti, kai jų nereikia.

    Trumpa išvada

    Ventiliatorius su ledu – paprastas ir pigus būdas trumpam susikurti vėsesnį oro srautą, bet tai nėra tikras kambario atvėsinimas.

    Jis labiausiai tinka tada, kai norisi greito palengvėjimo sėdint prie darbo stalo, ilsintis ar bandant užmigti.

    Kad efektas būtų geresnis, dieną neleiskite patalpoms perkaisti: uždenkite saulėtus langus, neatidarinėkite jų per patį karštį, o vėdinkite tik tada, kai lauke vėsiau.

    Jei kambaryje labai karšta, vien ventiliatorius gali būti nepakankamas – tuomet svarbiausia saugotis perkaitimo ir ieškoti vėsesnės aplinkos.

  • Karšto dušo pavojai

    Karšto dušo pavojai

    Kartais po ilgos kelionės ar tiesiog sunkios dienos norisi ne šiaip palįsti po dušu, bet stovėti merkiamiems karšto vandens srovės kiek įmanoma ilgiau.

    Norisi, tačiau negalima. Mat karštas dušas pavojingas sveikatai.

    Kad ir kokia pagunda būtų praleisti kuo daugiau laiko po stipria plikančio vandens srove, kuri, žinome, nuplauna ne tik nešvarumus, bet ir mikrobus bei kenksmingąsias bakterijas, su kuriomis neišvengiamai perdien kontaktuojame, to daryti neverta. Net jei karštas vanduo taip maloniai atpalaiduoja sopančius raumenis ir pašalina įtampą visame kūne.

    Mat nėra privalumų be didelių trūkumų.

    Nors karštas vanduo ir garas pašalina nuo kūno kai kuriuos mikrobus, kartu su jais į kanalizaciją nuteka gyvybiškai svarbus apsauginis odos sluoksnis.

    Dėl to plikantis karštas vanduo gali paskatinti tokias ligas kaip egzema ir aknė, nes nuplauna natūralius odos riebalus ir kartu – gerąsias bakterijas.

    Dermatologai įspėja: karštas dušas ir visokie muilai naikina apsauginę funkciją atliekantį ir bendrai sveikatos būklei labai reikalingą odos mikrobiomą.

    Vietoj karšto dušo specialistai rekomenduoja drungną – kai vandens temperatūra nesiekia 15,5 laipsnio.

    Šaltas dušas daugeliu atžvilgiu naudingesnis už karštą: jis padeda padidinti endorfinų kiekį organizme, paspartina medžiagų apykaitą, stiprina imuninę sistemą, pagelbėja sveikai numesti svorio, gerina kraujotaką, slopina uždegimus ir tinimus, lengvina depresijos simptomus ir mažina skausmą.