Žyma: kalorijos

  • Valgyti ryte ar ne? Atsakymas norintiems numesti svorio

    Valgyti ryte ar ne? Atsakymas norintiems numesti svorio

    Apie pusryčius metų metus buvo kalbama beveik kaip apie mitybos šventenybę: nepapusryčiausi – sulėtės medžiagų apykaita, iki pietų išalksi kaip vilkas, o vakare šaldytuvas taps geriausiu draugu.

    Tačiau mokslas šią paprastą taisyklę gerokai sujaukė.

    Pusryčiai savaime kilogramų netirpdo

    Vienas plačiai paplitusių mitų – esą rytinis maistas „užveda“ medžiagų apykaitą ir pusryčiaujantis žmogus sudegina daugiau kalorijų. Įrodymų, kad viskas būtų taip paprasta, nėra.

    2019 metais paskelbtoje atsitiktinių imčių tyrimų apžvalgoje mokslininkai nerado pagrindo teigti, kad pradėti valgyti pusryčius yra veiksminga svorio mažinimo strategija.

    Kai kuriuose tyrimuose pusryčiaujantys dalyviai per visą dieną net suvartodavo daugiau energijos.

    Kitas tyrimas, kuriame beveik 300 antsvorio ar nutukimą turinčių suaugusiųjų buvo patarta arba valgyti pusryčius, arba jų atsisakyti, taip pat neparodė reikšmingo skirtumo tarp grupių metant svorį.

    Taigi vien faktas, kad septintą ryto suvalgėte košės, svarstyklių nesužavės.

    O gal tada geriau pusryčius praleisti?

    Ir čia atsiskleidžia kita kraštutinumo pusė. Jei pusryčiai nėra stebuklingas lieknėjimo receptas, dar nereiškia, kad jų atsisakymas automatiškai tirpdys kilogramus.

    Stebimieji tyrimai ne kartą parodė, kad pusryčius reguliariai praleidžiantys žmonės dažniau turi antsvorio.

    Tačiau šie tyrimai neįrodo, kad būtent pusryčių atsisakymas yra papildomų kilogramų priežastis – skirtingai besimaitinantys žmonės gali skirtis ir fiziniu aktyvumu, miego režimu, užkandžiavimo įpročiais bei kitais gyvenimo būdo veiksniais.

    Praktiškai svarbiausias klausimas labai paprastas: kas nutinka jums, kai nepapusryčiaujate?

    Jei iki pietų jaučiatės puikiai, nesate alkani ir vėliau nepradedate kompensuoti praleisto valgio didžiulėmis porcijomis, pusryčių nebuvimas nebūtinai trukdys lieknėti.

    Tačiau jei dešimtą ryto jau medžiojate sausainius, pietums užsisakote dvigubą porciją, o vakare prasideda žygiai nuo sofos iki šaldytuvo, rytinis maistas gali būti visai naudingas sąjungininkas.

    Svarbu ne tik „ar“, bet ir „kada“

    Pastaraisiais metais mokslininkams vis įdomesnis tampa ne vien bendras kalorijų kiekis, bet ir jų pasiskirstymas per dieną.

    2024 metais paskelbta 29 atsitiktinių imčių tyrimų, kuriuose dalyvavo 2485 žmonės, analizė parodė nedidelę naudą svoriui, kai didesnė dienos energijos dalis buvo suvartojama anksčiau, o ne vėliau.

    Kitaip tariant, jeigu renkatės iš sotesnių pusryčių ir didžiulės vakarienės prieš pat miegą, pirmasis variantas gali būti palankesnis.

    Įdomų rezultatą 2026 metais paskelbė ir Aberdyno universiteto mokslininkai. Nedideliame kontroliuojamame tyrime antsvorio turintys žmonės laikėsi sumažinto kaloringumo dietos, kurioje net 45 proc. dienos energijos teko rytinei dienos daliai, o vakarui – tik 20 proc. Baltymų turtingesnis rytinis maistas geriau slopino alkį, o daugiau skaidulų turėjęs variantas palankiau veikė kai kurias žarnyno bakterijų grupes. Vis dėlto tyrime dalyvavo tik 19 žmonių, tad iš jo nereikėtų daryti universalių išvadų.

    Kokie pusryčiai tik apsimeta pusryčiais?

    Dubenėlis saldžių dribsnių, bandelė ir saldinta kava yra pusryčiai pagal laikrodį, tačiau sotumo gali užtekti neilgai.

    Baltymų gausesni pusryčiai tyrimuose siejami su stipresniu sotumo pojūčiu.

    Todėl rytą gali tikti, pavyzdžiui, kiaušiniai su daržovėmis ir visagrūde duona, natūralus jogurtas ar varškė su uogomis, avižinė košė su vaisiais ir riešutais. Nebūtina pusryčių paversti kulinariniu projektu – svarbiau, kad po valandos vėl nereikėtų ieškoti, „ko čia prie kavos“.

    Taigi – valgyti ar nevalgyti?

    Jeigu rytais pabundate alkani – valgykite. Nėra jokios priežasties kentėti iki pietų vien todėl, kad socialiniuose tinkluose kažkas paskelbė pusryčius lieknėjimo priešu.

    Jeigu ryte valgyti visiškai nesinori – nėra būtina per prievartą kimšti košę vien todėl, kad „taip sveika“. Pirmąjį valgymą galima nukelti vėliau, jei toks režimas neveda į nekontroliuojamą užkandžiavimą ir persivalgymą antroje dienos pusėje.

    Norint sulieknėti svarbiausias nėra pats pusryčių faktas. Svarbiau, ar visas dienos racionas leidžia suvartoti mažiau energijos, negu organizmas jos sunaudoja, ir ar tokio režimo galima laikytis ne tris dienas, o mėnesius.

  • Arbūzas ar melionas: kuris turi daugiau vitaminų?

    Arbūzas ar melionas: kuris turi daugiau vitaminų?

    Rugpjūtį parduotuvių ir turgaviečių lentynose netrūksta nei arbūzų, nei melionų.

    Vieni renkasi gaivų ir sultingą arbūzą, kiti – saldesnį, sodresnio skonio melioną.

    Abu vaisiai turi mažai kalorijų ir daug vandens, tačiau jų maistinė vertė nėra vienoda.

    Jeigu lygintume vien vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekį, dažniausiai laimėtų melionas. Vis dėlto svarbu žinoti, kad melionų būna įvairių: oranžinis kantalupinis, geltonasis, žalsvasis, „Galia“ ir kiti. Jų sudėtis gali gana smarkiai skirtis.

    Kalorijų skirtumas – nedidelis

    100 gramų arbūzo turi maždaug 30 kilokalorijų. Tokiame pačiame kiekyje kantalupinio meliono yra apie 34, o geltonojo meliono – apie 36 kilokalorijas. Todėl meliono vadinti itin kaloringu desertu nėra pagrindo.

    Angliavandenių kiekis taip pat panašus: 100 gramų arbūzo jų yra apie 7–8 gramus, meliono – maždaug 8–9 gramus. Abiejuose vaisiuose beveik nėra riebalų, o didžiąją jų masės dalį sudaro vanduo.

    Melionas turi kiek daugiau skaidulinių medžiagų. Arbūzo minkštime jų yra mažiau nei pusė gramo 100 gramų, o melione – maždaug 0,7–0,8 gramo. Skirtumas nėra didelis, todėl nei arbūzo, nei meliono nereikėtų laikyti pagrindiniu skaidulų šaltiniu.

    Kuo vertingas arbūzas?

    Raudoną arbūzo minkštimo spalvą suteikia likopenas – karotenoidų grupės pigmentas, pasižymintis antioksidacinėmis savybėmis. Maistinės vertės duomenys rodo, kad raudonas arbūzas yra vienas ryškesnių šviežių vaisių likopeno šaltinių. 100 gramų jo minkštimo gali būti apie 4–5 miligramus likopeno.

    Arbūze taip pat yra aminorūgšties citrulino. Jo randama ir raudonajame minkštime, ir šviesioje dalyje prie žievės. Citrulinas organizme dalyvauja procesuose, susijusiuose su azoto oksido gamyba ir kraujagyslių funkcija. Tačiau įprasta arbūzo porcija nėra vaistas nuo padidėjusio kraujospūdžio, todėl vaisiumi negalima keisti gydytojo paskirto gydymo.

    Dėl didelio vandens kiekio arbūzas yra gaivus pasirinkimas karštą dieną ir gali prisidėti prie bendro skysčių suvartojimo. Vis dėlto pagrindinis troškulio malšinimo gėrimas turėtų išlikti paprastas vanduo.

    Kuo išsiskiria melionas?

    Melionas paprastai turi daugiau vitamino C nei arbūzas, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo rūšies.

    100 gramų kantalupinio meliono gali būti apie 36 miligramus vitamino C, geltonojo meliono – apie 18 miligramų, o arbūzo – maždaug 9 miligramai. Taigi originaliuose tekstuose kartais minimas teiginys, kad visuose melionuose yra apie 30 miligramų vitamino C, nėra visiškai tikslus. Tiek daug jo turi pirmiausia kantalupiniai, o ne visi melionai.

    Vitaminas C reikalingas kolageno gamybai, dalyvauja normalioje imuninės sistemos veikloje, veikia kaip antioksidantas ir gerina augalinės kilmės geležies pasisavinimą. Tačiau vien melionas neapsaugos nuo infekcijų ir nepakeis visavertės, įvairios mitybos.

    Melionuose taip pat yra daugiau kalio. 100 gramų kantalupinio meliono jo yra apie 266 miligramus, geltonojo – apie 228 miligramus, o arbūzo – maždaug 113 miligramų.

    Oranžinis kantalupinis melionas papildomai išsiskiria beta karotenu, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Geltonuosiuose ar šviesiai žaliuose melionuose beta karoteno gerokai mažiau. Kantalupiniuose ir geltonuosiuose melionuose taip pat daugiau folatų nei arbūze.

    Ar arbūzas ir melionas tinka sergant diabetu?

    Sergant cukriniu diabetu nei arbūzo, nei meliono automatiškai atsisakyti nereikia. Vaisiai turi natūralių cukrų ir angliavandenių, todėl svarbiausias yra suvalgomas kiekis bei visas dienos ar konkretaus valgymo racionas.

    Maždaug 180–200 gramų arbūzo ar meliono gali turėti apie 15 gramų angliavandenių. Amerikos diabeto asociacija šviežius vaisius, įskaitant arbūzus ir melionus, laiko tinkama mitybos dalimi, tačiau rekomenduoja atsižvelgti į porcijos dydį ir angliavandenius įtraukti į individualų mitybos planą.

    Didesnė porcija reiškia ir didesnį vienu metu gaunamų angliavandenių kiekį. Todėl suvalgyti kelis nedidelius gabalėlius nėra tas pats, kas vienu prisėdimu įveikti pusę didelio arbūzo.

    Žmonėms, kuriems gliukozės kiekį kraujyje kontroliuoti sudėtinga, dėl tinkamiausio porcijos dydžio verta tartis su gydytoju arba dietologu.

    Kodėl vaisių prieš pjaustant būtina nuplauti?

    Arbūzo ar meliono minkštimas auga apsaugotas stora žieve, tačiau ant jos paviršiaus gali būti žemių ir mikroorganizmų. Pjaunant neplautą vaisių, peilis gali pernešti teršalus nuo žievės į minkštimą.

    Prieš pjaustant arbūzą ar melioną reikia kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu. Muilo, indų ploviklio ar dezinfekavimo priemonių naudoti nerekomenduojama. Tinklinę, grublėtą meliono žievę galima švelniai nušveisti švariu vaisiams ir daržovėms skirtu šepetėliu.

    Nereikėtų pirkti įskilusių, pažeistų, suminkštėjusių ar pradėjusių gesti vaisių. Perkant jau supjaustytą arbūzą Lietuvoje verta patikrinti, ar jis laikomas tinkamoje temperatūroje, ar nepažeistas minkštimas ir ar nurodytas tinkamumo vartoti terminas.

    Supjaustytą arbūzą ar melioną reikia nedelsiant uždengti arba sudėti į sandarų indą ir laikyti šaldytuve. Kambario temperatūroje supjaustyto vaisiaus nereikėtų palikti ilgiau nei dvi valandas, o per didelius karščius – ilgiau nei valandą.

    Kuris vis dėlto naudingesnis?

    Vertinant vitamino C, kalio, folatų ir skaidulinių medžiagų kiekį, melionas dažniausiai turi pranašumą. Ypač vertingas oranžinis kantalupinis melionas, kuriame daug vitamino C ir beta karoteno.

    Arbūzas savo ruožtu išsiskiria didesniu likopeno kiekiu, yra labai gaivus ir turi šiek tiek mažiau kalorijų. Todėl vieno absoliutaus laimėtojo nėra.

    Geriausias pasirinkimas – kaitalioti arbūzą ir skirtingų rūšių melionus, valgyti saikingomis porcijomis ir nepamiršti, kad joks atskiras vaisius neatstos įvairios bei subalansuotos mitybos.

  • 10 produktų lieknėjimui, kurie padeda deginti riebalus net be treniruočių

    10 produktų lieknėjimui, kurie padeda deginti riebalus net be treniruočių

    Lieknėjimas jau seniai nebėra vien kalorijų skaičiavimo klausimas. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad maisto kokybė medžiagų apykaitai daro ne mažesnę įtaką nei sportas ar miegas.

    Kai kurie produktai tiesiogine prasme „perjungia“ organizmą į riebalų deginimo režimą – stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje ir skatina energiją gauti iš sukauptų atsargų, o ne iš naujai suvartotų angliavandenių.

    Svarbiausia – ne badauti, o tinkamai maitinti kūną: baltymais, skaidulomis ir naudingais riebalais.

    Baltymingi produktai, spartinantys riebalų deginimą

    Rytą pradėti nuo kiaušinių – ne tik tradicija.

    Baltymai ir leucinas, esantys kiaušiniuose, skatina raumenų baltymų sintezę ir termogenezę – procesą, kai organizmas energiją naudoja maistui virškinti.

    Cholinas iš trynių padeda kepenims skaidyti riebalus, o sotumo jausmas išlieka kelias valandas.

    Panašų poveikį turi liesa vištienos ar kalakutienos krūtinėlė.

    Dėl didelio termogeniškumo šie produktai spartina medžiagų apykaitą, o leucinas saugo raumenis mažinant kalorijų kiekį.

    Kuo daugiau raumenų – tuo greitesnis metabolizmas net ir ramybės būsenoje.

    Kitas vertas dėmesio pasirinkimas – laukinis lašišos, skumbrės ar sardinių mėsa.

    Šios žuvys gausios omega-3 riebalų rūgščių, kurios mažina uždegiminius procesus ir gerina ląstelių jautrumą insulinui.

    to, jos yra puikus vitamino D ir seleno šaltinis – tai itin svarbus derinys sveikai skydliaukės veiklai, nuo kurios priklauso medžiagų apykaitos greitis.

    Skaidulų ir gerųjų riebalų turintys produktai

    Kad organizmas neprašytų papildomos porcijos, jam būtinos skaidulos.

    Lapinės daržovės ir kryžmažiedžiai augalai – brokoliai, kopūstai, špinatai – užpildo skrandį, lėtina jo ištuštinimą ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą.

    Juose esantis sulforafanas padeda kepenims apdoroti estrogenus ir palaikyti hormonų pusiausvyrą – ypač svarbią moterims.

    Lęšiai, pupelės ir avinžirniai jungia baltymus, tirpiąsias skaidulas ir atsparų krakmolą.

    Tokia kombinacija stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje, mažina potraukį saldumynams, o geležis ir magnis padeda ląstelėms efektyviau panaudoti energiją.

    Norint kažko saldaus, geriausia rinktis uogas.

    Mėlynės ir avietės gausios antocianinų – junginių, reguliuojančių insulino veiklą ir stiprinančių žarnyno mikroflorą.

    Tai vienas iš retų atvejų, kai saldumynai – tikrai naudingi.

    Avokadai ir čijos sėklos suteikia „ilgųjų“ riebalų bei skaidulų, todėl maistas virškinamas lėčiau, o energijos lygis išlieka stabilus.

    Avokadai padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E, K), o čijos sėklos, išbrinkusios skystyje, virsta minkštu geliu, kuris subalansuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Nepamirškite ir nesaldinto graikiško jogurto – jame gausu kazeino, lėtai pasisavinamo baltymo, ilgam suteikiančio sotumo.

    Jei siekiate tik sveikatos naudos, o ilgo sotumo pojūtis nėra būtinas, graikišką jogurtą galima pakeisti kefyru.

    Žalioji arbata ir kiti gėrimai, skatinantys metabolizmą

    Žalioji arbata ar matča pasižymi katechinais (EGCG), kurie didina riebalų oksidaciją fizinio aktyvumo metu.

    Kartu su kofeinu jie švelniai tonizuoja ir gerina susikaupimą, neapkraudami širdies.

    Tyrimai rodo, kad reguliarus 2–3 puodelių žaliosios arbatos vartojimas per dieną gali pagreitinti metabolizmą 4–5 proc.. Atrodytų nedaug, tačiau per mėnesį tai sudaro dešimtis papildomai sudegintų kalorijų.

    Pagrindinė šių produktų paslaptis ta, kad jie nedegina riebalų tiesiogiai, o sukuria sąlygas, kuriomis organizmas tai daro pats: stabilizuojasi hormonai, nekinta cukraus lygis, o raumenys gauna pakankamai energijos augti.

    Tad nereikia ieškoti stebuklingos tabletės.

    Kartais užtenka lėkštės omleto, dubenėlio brokolių ir puodelio žaliosios arbatos, kad metabolizmas vėl pradėtų dirbti jūsų naudai.

  • Vos 62 kalorijos – ir visos į sveikatą

    Vos 62 kalorijos – ir visos į sveikatą

    Būtent tiek mažai kalorijų turintį užkandį specialistai rekomenduoja ieškantiesiems sveikesnio gyvenimo būdo.

    Jis ne tik gardus, bet ir pasižymi visa puokšte naudų sveikatai, įskaitant apsaugą nuo vėžio, geresnį miegą ir netgi lėtesnį senėjimą.

    Koks gi užkandis turimas omenyje? Žinoma, vynuogės.

    81 proc. jų sudaro vanduo, tad porcija vynuogių – arba maždaug 22 uogos – neviršija 62 kalorijų, taigi yra idealus užkandis, kuris ir skysčiais aprūpina, ir nuslopina trauką kitam, nesveikam maistui.

    Apsauga nuo vėžio

    Daug kas vynuoges vadina „natūraliais saldainiais“, tačiau skirtingai nei saldumynai, jos trykšta maistingomis medžiagomis.

    Vynuogėse yra daugiau kaip 1 600 skirtingų augalinių junginių, dauguma – pasižyminčių įspūdingomis antioksidacinėmis savybėmis. Tarkime, antocianinai: be to, kad suteikia raudonosioms vynuogėms jų sodrų atspalvį, jie dar kovoja su laisvaisiais radikalais – žalojančiais organizmo ląsteles ir galinčiais sukelti vėžį.

    Resveratrolis vynuogėse mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį.

    Raudonųjų vynuogių odelė ir sėklos ypač turtingos resveratrolio, garsėjančio antiuždegiminėmis savybėmis bei mažinančio širdies ir onkologinių ligų riziką.

    Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad vyresniems kaip 50-ies suaugusiesiems, dvi savaites kasdien suvalgydavusiesiems po 150–450 g vynuogių, sumažėjo storosios žarnos vėžio požymių.

    Tas pats tyrimas atskleidė, jog vynuogių sėklų ekstraktas gali slopinti krūties ir storosios žarnos vėžio ląstelių augimą bei plitimą (tiesa, tik laboratorijos sąlygomis dirbant su gyvūnais).

    Parama širdžiai

    Vynuogėse yra labai mažai natrio, tad jos puikiai tinka širdininkų, bandančių sumažinti kraujospūdį, dietai.

    Bet uogose daug kalio, padedančio sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje, bei polifenolių – ypač resveratrolio, kuris mažina kraujospūdį, „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje ir širdies ligų riziką.

    2015-aisiais nustatyta, jog žmonėms, kurių cholesterolio kiekis per didelis, kasdien valgiusiems po tris porcijas vynuogių per dieną, pasibaigus 8 savaičių bandymui tiek bendras cholesterolio kiekis, tiek „blogasis“ cholesterolis buvo mažesnis.

    Maistas smegenims

    Tai irgi apie vynuoges.

    2017 metais tyrėjai nustatė, kad suaugusiesiems, 12 savaičių iš eilės kasdien vartojusiems 250 mg papildo iš vynuogių, pastebimai pagerėjo kalbos įgūdžiai, atmintis, gebėjimas susitelkti.

    Tais pačiais metais buvo padarytas ir dar vienas atradimas. Tyrime dalyvavę jauno amžiaus suaugusieji dėl to, kad 230 ml porcijomis gėrė vynuogių sultis, jau po 20 minučių sėkmingiau atlikdavo atminties testus ir būdavo geriau nusiteikę.

    Pastarojo tyrimo autoriai mano, jog dėl vynuogėse esančio resveratrolio galių kovoti su laisvaisiais radikalais jos taip pat gali padėti apsaugoti nuo demencijos ir kognityvinių gebėjimų silpnėjimo, taigi ir nuo tokių ligų, kaip Parkinsonas, Alcheimeris.

    Kovoja su amžėjimu

    Ne kartą minėtas resveratrolis, kaip viena veiksmingiausių priemonių prieš oksidacinį stresą, gali padėti išlaikyti veido odą gaivią ir elastingą. Kuo mažesnė ląstelėms daroma žala, tuo ilgiau ją pavyksta išlaikyti tokią, mat antioksidantai padeda apsaugoti genus, atsakingus už ilgaamžiškumą ir sveiką amžėjimą.

    Gerina miegą

    Visi žinome, kad melatoninas padeda pagerinti miegą ir įveikti jo sutrikimus. Tačiau ne visi numanome, jog visai nebūtina vartoti tabletes, kad gautume dozę šio natūralaus hormono. Pakanka suvalgyti saują vynuogių – pavyzdžiui, vietoj deserto po vakarienės.

    Kadangi vynuogėse yra melatonino, bet mažai kalorijų, jos itin tinkamas vakarui užkandis.