Žyma: Istorija

  • O. Henris: kalinys Nr. 30664

    O. Henris: kalinys Nr. 30664

    Žmogus, kadaise vadintas kaliniu Nr. 30664, pasauliui paliko ne savo teistumo istoriją, o šimtus pasakojimų. O jo paties gyvenimas primena vieną svarbiausių kūrybos pamokų: kartais likimas parašo tokį siužetą, kokio nė talentingiausias rašytojas nebūtų sugalvojęs.

    Rašytojas Viljamas Sidnis Porteris, pasauliui pažįstamas kaip O. Henris, savo gyvenime patyrė tiek dramatiškų posūkių, kad jų būtų užtekę ne vienai jo garsiajai novelei.

    Jis neteko motinos dar vaikystėje, išvyko į Vakarus, dirbo rančoje, įsimylėjo, sukūrė šeimą, buvo apkaltintas nusikaltimu, pabėgo į Hondūrą, grįžo pas mirštančią žmoną, kalėjo ir galiausiai tapo vienu garsiausių savo laikų apsakymų autorių.

    Jo istorija nebuvo laiminga pasaka. Šlovė neišgelbėjo nuo priklausomybės, pinigai neatnešė ramybės, o literatūrinis talentas neapsaugojo nuo vienatvės ir ligų.

    Tačiau jis paliko pasauliui istorijas apie žmones.

    Apie tuos, kurie myli, neturėdami beveik nieko. Apie tuos, kurie klysta, bet dar gali pasikeisti. Apie tuos, kurie, regis, neturi jokios vilties, tačiau netikėtai sulaukia pagalbos. Apie tuos, kurie dažnai lieka nuošalyje, bet kurių gyvenimai yra ne mažiau verti pasakojimo.

    O. Henris neidealizavo pasaulio. Jis matė skurdą, apgaulę, godumą, nusivylimą ir neteisybę. Tačiau net ir niūriausiose istorijose palikdavo vietos šypsenai.

    Vaikystę užtemdė netektis

    Viljamas Sidnis Porteris gimė 1862 metų rugsėjo 11 dieną Grinsbore, Šiaurės Karolinoje, Jungtinėse Valstijose.

    Jo tėvas Aldžernonas Sidnis Porteris buvo gydytojas, o motina Merė Džein Virdžinija – išsilavinusi moteris, kilusi iš vietinių šeimos.

    Porterių šeima nebuvo varginga. Viljamo giminėje būta ir visuomenėje įtakingų žmonių – jo prosenelio brolis Džonatanas Vortas buvo Šiaurės Karolinos gubernatorius. Tačiau šeimos socialinė padėtis neapsaugojo nuo nelaimių, kurios mažojo Vilo, kaip jį vadino artimieji, gyvenimą pakeitė dar tada, kai pats vargu ar galėjo suprasti, kas vyksta.

    Kai berniukui tebuvo treji, motina mirė nuo tuberkuliozės. Po jos mirties tėvas su sūnumis persikėlė gyventi pas močiutę Rut ir tetą Eveliną.

    Teta tapo vienu svarbiausių žmonių V. Porterio gyvenime. Ji buvo išsilavinusi, mėgo literatūrą ir pati mokė vaikus. Po pilietinio karo viešosios mokyklos veikė ne visur, todėl Evelina įsteigė privačią mokyklėlę, kurioje mokė ir sūnėną.

    Būtent jai Viljamas skolingas už įskiepytą meilę knygoms. Jis daug skaitė, domėjosi istorijomis, žmonėmis, jų būdu ir keistenybėmis. Šis gebėjimas pastebėti net mažiausią charakterio detalę vėliau tapo viena ryškiausių jo literatūrinio talento savybių.

    Porteris nebuvo vien knygų pasaulyje paskendęs vaikas.

    Mėgo piešti, buvo gabus karikatūristas, lengvai pastebėdavo aplinkinių išvaizdos ir elgesio ypatumus. Jo piešiniuose atsidurdavo pažįstami miestelėnai, o vaizduotė jau tada ieškojo įdomių žmonių ir jų istorijų.

    Pažintis su žmonėmis prasidėjo vaistinėje

    Būdamas septyniolikos Viljamas pradėjo dirbti savo dėdės Klarko Porterio vaistinėje Grinsbore. Tai buvo ne vien vieta, kurioje miestelėnai įsigydavo vaistų.

    XIX amžiaus nedideliuose Amerikos miesteliuose vaistinės dažnai tapdavo savotiškais socialiniais centrais. Čia žmonės susitikdavo, dalydavosi naujienomis, aptarinėdavo politiką ir vieni kitų gyvenimus.

    Jaunasis Porteris turėjo puikią galimybę stebėti įvairiausius charakterius.

    Jis buvo ne tik smalsus, bet ir gabus. 1881 metais įgijo farmacininko licenciją. Šis išsilavinimas vėliau turėjo didelės reikšmės jo gyvenime – net ir tada, kai atrodė, kad visi ankstesni pasirinkimai nuvedė pražūtingu keliu.

    Tačiau Šiaurės Karolina Porteriui pasirodė per ankšta.

    Jį viliojo Vakarai – didžiulės teritorijos, rančos, galimybės, nuotykiai ir gyvenimas, kuriame žmogus galėjo pats susikurti savo likimą.

    1882 metais, sulaukęs devyniolikos, Viljamas patraukė į Teksasą.

    Teksaso kaubojus

    Į Teksasą Porteris atvyko ir sveikatos sumetimais. Jį kamavo nuolatinis kosulys, o pažįstamas gydytojas įtikino, kad sausas klimatas bei gyvenimas rančoje padės sustiprėti.

    Kurį laiką Viljamas gyveno gydytojo šeimos rančoje La Sale apygardoje. Čia jo laukė visai kitoks gyvenimas nei Grinsbore.

    Jis išmoko jodinėti, prižiūrėti arklius, ganyti galvijus, kirpti avis, gaminti maistą ant laužo. Susipažino su kaubojais, užgrūdintais rančų darbininkais, keliautojais ir įvairiais personažais.

    Tai buvo patirtis, kuri vėliau ne kartą sugrįš jo kūryboje.

    Teksaso rančose V. Porteris išmoko ne tik naujų darbų. Jis pamatė žmones, gyvenančius pagal savas taisykles, dažnai neturinčius daug turto, tačiau pasižyminčius stipriu charakteriu, savotišku humoru ir išlikimo instinktu.

    Maždaug po dvejų metų rančos gyvenimas pabodo. V. Porteris persikėlė į Ostiną. Dirbo įvairius darbus, tarp jų – vaistinėje, vėliau įsidarbino Teksaso generaliniame žemės biure. Ten dirbo braižytoju, rengė žemėlapius ir techninius brėžinius.

    Šis darbas taip pat buvo naudingas būsimam rašytojui. Jis susidūrė su žmonėmis, kurių gyvenimai sukosi aplink žemę, nuosavybę, dokumentus ir įvairius ginčus.

    Tačiau V. Porteris nenorėjo visą gyvenimą praleisti prie biuro stalo.

    Jį traukė humoras, piešimas ir rašymas.

    1887 metais su draugais įkūrė humoristinį leidinį „The Rolling Stone“. Jame pasirodydavo jo paties tekstai, piešiniai, satyrinės pastabos ir įvairios miestelio gyvenimo istorijos.

    Leidinys nebuvo komerciškai sėkmingas ir galiausiai žlugo, tačiau ši patirtis parodė, kad V. Porteris jau nebėra vien vaistininkas ar braižytojas. Jis pasakotojas.

    Slapta santuoka

    1887 metais Viljamas įsimylėjo Atolę Estes.

    Jis buvo jaunas, energingas, mėgo muziką, teatrą, bendravimą. Priklausė vyrų muzikinei grupei „Hill City Quartette“, kurios nariai dainuodavo įvairiuose susibūrimuose ir traukė serenadas jaunoms moterims.

    Būtent per tokį aktyvų visuomeninį gyvenimą jo keliai susikirto su septyniolikmete Atole – pasiturinčios ir įtakingos šeimos iš Ostino dukra.

    Viljamas pradėjo jos siekti.

    Tačiau merginos šeima nepritarė šiems santykiams. Atolė sirgo tuberkulioze, artimieji baiminosi, kad jos sveikata neleis sukurti šeimos.

    Tačiau jaunuolių tai nesustabdė.

    Jiedu susituokė slaptoje vidurnakčio ceremonijoje. Tai buvo drąsus ir gana romantiškas sprendimas, ypač turint omenyje, kad tuo metu Atolės sveikata jau kėlė rimtą nerimą.

    Pora susilaukė dviejų vaikų. Deja, 1888 metais gimęs sūnus Ansonas mirė praėjus vos kelioms valandoms po gimimo. 1889-aisiais gimė dukra Margaret.

    Atrodė, jog šeima galės pradėti ramų gyvenimą, tačiau finansiniai sunkumai ir ligos netruko išbandyti jų santykius.

    Viljamas dirbo, ieškojo didesnių pajamų, o laisvalaikiu rašė. Jis jau buvo paskelbęs įvairių tekstų, kūrė humoristines istorijas, tačiau literatūra dar netapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

    1891 metais įsidarbino Ostino „First National Bank“ – tapo kasininku ir buhalteriu. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo stabilus darbas, galėjęs užtikrinti šeimai saugesnę ateitį.

    Tačiau bankas netrukus taps didžiausiu būsimo rašytojo gyvenimo košmaru.

    Dingę pinigai ir pabėgimas į Hondūrą

    V. Porteriui dirbant banke pastebėta finansinių neatitikimų.

    Jis neteko darbo, o vėliau dėl dingusių pinigų jam pateikti ir kaltinimai.

    Bylos aplinkybės iki šiol vertinamos nevienodai. Tyrinėtojai nesutaria, ar V. Porteris sąmoningai pasisavino lėšas, ar dalis problemų kilo dėl netvarkingos apskaitos. Tačiau jis turėjo stoti prieš teismą.

    1896 metais, bijodamas artėjančio teismo, V. Porteris spruko iš Teksaso. Pirmiausia pasiekė Naująjį Orleaną, o paskui išplaukė į Hondūrą.

    Jis tapo bėgliu, palikusiu žmoną ir mažametę dukterį Jungtinėse Valstijose.

    Hondūras tuo metu buvo viena iš vietų, kuriose amerikiečių teisėsaugai buvo sunkiau pasiekti bėglius. Porteris tikėjosi užsidirbti pinigų, įsitvirtinti ir vėliau pasirūpinti šeima.

    Centrinėje Amerikoje jis susipažino su Elu Dženingsu – amerikiečiu, kuris taip pat slapstėsi. E. Dženingsas – buvęs advokatas, po brolio nužudymo nusisukęs nuo teisėsaugos, vėliau įsitraukęs į traukinių apiplėšimus ir kitus nusikaltimus, tapo vienu įdomiausių Porterio pažįstamų.

    Šių vyrų draugystė vėliau bus aprašyta E. Dženingso atsiminimuose „Per šešėlius su O. Henriu“.

    Hondūre Porteris sulaukė žinios, kuri pakeitė jo planus. Žmonos Atolės sveikata smarkiai pablogėjo. Jis žinojo, kad žmonai liko nedaug laiko.

    Nepaisydamas gresiančio teismo, Viljamas grįžo į Teksasą pas sergančią žmoną ir dukrą.

    1897 metų liepą Atolė mirė, būdama vos 29-erių.

    V. Porteris liko našlys, turėjo mažametę dukterį ir laukė teismo.

    Dar tais pačiais metais pasirodė jo apsakymas „Lavos kanjono stebuklas“. Tai vienas pirmųjų jo publikuotų literatūrinių darbų. Taigi rašymas jau buvo tapęs ne vien pomėgiu, bet ir būdu užsidirbti.

    Vardas pakeistas į numerį

    1898 metų vasarį Porteris stojo prieš teismą ir buvo pripažintas kaltu dėl banko lėšų pasisavinimo. Jam skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė Ohajo valstijos kalėjime Kolumbe.

    Į kalėjimą pateko 1898 metų balandį.

    Standartiniai klausimai, trumpi atsakymai: vardas, pavardė, amžius, ūgis, svoris, batų dydis, nusikaltimas, bausmės trukmė, profesija. Atminimui – nuotrauka su lentele iš priekio ir iš profilio.

    Čia nebeliko jokio Viljamo Porterio. Jokio Vilo. Nuo šiol jis tik – kalinys Nr. 30664.

    Ohajo valstijos kalėjimas Kolumbe turėjo kraupią reputaciją. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje jis buvo perpildytas, o kalinimo sąlygos – siaubingos.

    Kamera – apgailėtina belangė patalpa, vos kelių kvadratinių metrų dydžio, su skyle grindyse.

    Tūkstančius nuteistųjų kamavo įvairiausios ligos – nuo šiltinės, tymų iki tuberkuliozės. Beviltiškai sergantys, nebepajėgiantys dirbti kaliniai patekdavo į ligoninę, kurioje katastrofiškai trūko kvalifikuotų specialistų.

    Netikėtas susitikimas

    Tačiau kalėjimas būsimo rašytojo gyvenime tapo ne vien bausmės vieta.

    Dėl farmacininko išsilavinimo V. Porteris paskirtas dirbti kalėjimo ligoninės naktiniu vaistininku. Šios pareigos suteikė jam daugiau laisvės nei įprastam kaliniui.

    Kalėjimo ligoninę kiaurai smelkė beviltiškumas.

    Pasitaikydavo savaičių, kai kiekvieną naktį mirdavo po kalinį. Būdavo ir savižudybių. Tačiau atsirasdavo tokių, kurie nepasiduodavo iki pat paskutinės akimirkos.

    Vienas jų – kalinys Elas Dženingsas, pasižymėjęs nepalaužiamu būdu. Jis vis mėgino pabėgti, rezgė sąmokslus ir kurstė kitus kalinius maištauti.

    Už tai, kaip pats vėliau prisiminė, jam teko patirti bausmių: kankinimą vandeniu, mušimą, badą ir vienutės siaubą.

    Po tokių egzekucijų jam prireikė gydytojo. Į kamerą su vaistų krepšiu įžengė V. Porteris. Ir apstulbęs plėšikas jį atpažino.

    Vos prieš kelerius metus jiedu drauge slapstėsi nuo Amerikos teisėsaugos Hondūre, vildamiesi, kad vietos valdžia jų neišduos. Tačiau V. Porteris, sužinojęs apie sunkią žmonos būklę, sugrįžo į Teksasą ir pateko į teisingumo rankas.

    1900 metais V. Porteris perkeltas į kalėjimo prižiūrėtojo biuro sekretoriaus pareigas, tad galėjo dirbti su dar mažesne priežiūra.

    Ilgainiui V. Porteriui pavyko padėti ir E. Dženingsui gauti darbą kalėjimo pašto skyriuje, kur režimas buvo švelnesnis, o abu bičiuliai galėjo dažniau susitikti.

    Būtent kalėjime V. Porteris pradėjo rašyti.

    Ankšta kalėjimo vaistinės kamara, kurioje vos tilpo kėdė, tapo jo kūrybos vieta. Aplinkui – ligoninės palatos, pilnos nelaimingų žmonių.

    Vidurnaktį girdėdavosi dejonės, džiovos kamuojamų kalinių kosulys. Budėtojas kasdien tyliai slinkdavo per palatas, pažymėdamas dar vieną kančias baigusį pacientą.

    Tačiau V. Porteris kūrė apsakymus, kurių veikėjų pasaulis buvo labai toli nuo slogių kalėjimo ligoninės sienų. Jo istorijos siekdavo Teksaso rančas, Centrinės Amerikos miestelius, nuotykių ieškotojus, sukčius, įsimylėjėlius ir paprastus žmones, kurių gyvenimus pakeisdavo netikėtas atsitikimas.

    Vienas pirmųjų jo skaitytojų buvo E. Dženingsas.

    Atsivėrė kalėjimo vartai

    Kalėjime V. Porteris parašė mažiausiai keliolika apsakymų. Dalis jų publikuoti dar jam neatgavus laisvės.

    Tuo metu V. Porteriui reikėjo slapyvardžio, kurio nebūtų sutepęs teismo nuosprendis. Jis nenorėjo, kad leidėjai ir skaitytojai žinotų, jog tekstus siunčia nuteistasis.

    Taip literatūros pasaulyje įsitvirtino O. Henrio vardas.

    Tikroji šio slapyvardžio kilmė nėra galutinai nustatyta. Pats rašytojas pateikė įvairių paaiškinimų, o vėliau atsirado ir versijų, siejančių jį su Ohajo kalėjimo pavadinimu.

    1901 metų liepos 24 dieną V. Porteris paleistas anksčiau laiko už gerą elgesį. Jis buvo atsėdėjęs maždaug trejų metus iš skirtųjų penkerių.

    Už nugaros liko geležiniai vartai, kalėjimo sienos, ligų ir mirties tvaiku persismelkę koridoriai. Laukė nežinomybė, laisvė ir naujas gyvenimas.

    Išėjęs į laisvę pirmiausia susitiko su dukra Margaret. Ji gyveno pas motinos artimuosius. Mergaitė nebuvo informuota apie tikrąją tėvo dingimo priežastį – jai buvo aiškinama, kad tėtis išvykęs darbo reikalais.

    O Elas Dženingsas, gavęs prezidento Teodoro Ruzvelto malonę ir išėjęs į laisvę, kaip ir dera buvusiam traukinių plėšikui, dėl savo spalvingos praeities taps populiarus Holivude, dirbs patarėju vesternų filmuose bei pats juose vaidins.

    Dviejų vyrukų draugystė nenutrūks ir atgavus laisvę. O Ohajo valstijos sunkiųjų darbų kalėjimo dar lauks siaubinga tragedija.

    1930 metų balandžio 21 dieną čia įsiplieks pražūtingas gaisras, nusinešiantis 322 kalinių gyvybes. Ši nelaimė tapo viena didžiausių kalėjimų katastrofų Jungtinių Valstijų istorijoje. Tačiau kalėjimas veiks dar daugiau nei pusę amžiaus ir duris galutinai užvers tik 1984 metais.

    Niujorkas padovanojo keturis milijonus herojų

    Ištrūkęs iš kalėjimo Porteris svajojo pradėti gyvenimą iš naujo ir atsikratyti buvusio kalinio etiketės.

    1902 metais persikėlė į Niujorką. Norėjo būti arčiau leidėjų, redakcijų ir literatūros pasaulio.

    Tai buvo vienas vaisingiausių jo gyvenimo etapų.

    Niujorkas tapo pagrindine daugelio jo istorijų scena. Čia stebėjo parduotuvių darbuotojus, valkatas, policininkus, smulkius sukčius, įsimylėjėlius, tarnautojus, gatvės prekeivius ir žmones, kurie kasdien kovojo dėl išgyvenimo.

    Jis suvokė, kad didmiestyje kiekvienas turi savo istoriją. Nesvarbu, ar tai turtingas verslininkas, ar vargšas, neturintis net kur pernakvoti.

    1903 metų gruodį Porteris pradėjo bendradarbiauti su „New York World Sunday Magazine“. Jam patikėta rašyti po vieną apsakymą per savaitę. Šį tempą jis išlaikė daugiau nei dvejus metus.

    Per savo trumpą literatūrinę karjerą sukūrė apie 300 apsakymų.

    O. Henrio kūryba išsiskyrė trimis ypatybėmis: gyvais veikėjais, žaismingu humoru ir netikėtomis pabaigomis.

    1904 metais pasirodė pirmoji O. Henrio knyga „Kopūstai ir karaliai“.

    Tai buvo savotiškas susijusių istorijų ciklas, kurio veiksmas vyko išgalvotoje Centrinės Amerikos valstybėje, vadinamoje Anchurija. Joje susipynė politinės intrigos, revoliucijos, verslo interesai, meilės istorijos ir įvairių avantiūristų nuotykiai.

    Šis kūrinys dažnai pristatomas kaip O. Henrio romanas, nors jo struktūra artimesnė tarpusavyje susijusių novelių ciklui.

    Knyga parodė, kad Porteris geba kurti ne tik trumpas istorijas, bet ir platesnį išgalvotą pasaulį.

    Vis dėlto didžiausią šlovę jam atnešė būtent apsakymai.

    1906 metais pasirodė vienas svarbiausių jo rinkinių – „Keturi milijonai“.

    Pavadinimas buvo savotiškas atsakas į tuometinę nuomonę, kad Niujorke įdomūs ir dėmesio verti tėra vos keli šimtai išrinktųjų. O. Henris tokiai pasaulėžiūrai kaip priešpriešą pateikė keturis milijonus eilinių miesto gyventojų.

    Šiame rinkinyje paskelbta viena garsiausių apsakymų istorijų – „Išminčių dovanos“.

    Rašytojas sugebėjo į vieną istoriją sudėti ir humorą, ir liūdesį, ir netikėtą moralinį klausimą. Jo veikėjai nebuvo tobuli, tačiau skaitytojui tapo artimesni už išgalvotus didvyrius.

    Paskutinis lapas

    1907 m. pasirodė vienas jautriausių O. Henrio apsakymų – „Paskutinis lapas“.

    Jo veiksmas vyksta Niujorko menininkų kvartale. Dvi jaunos dailininkės, Sju ir Džonsė, gyvena kartu. Džonsė sunkiai suserga plaučių uždegimu ir praranda norą gyventi.

    Ji įsitikinusi, kad mirs tą akimirką, kai nuo vijoklio už lango nukris paskutinis lapas.

    Lapai krinta vienas po kito, o tikėjimas gyvenimu silpsta.

    Tame pačiame name gyvena senas dailininkas Berimanas, visą gyvenimą svajojęs nutapyti savo šedevrą, tačiau taip ir nesulaukęs progos. Vieną audringą naktį, kai paskutinis lapas nukrinta, jis nutapo ant sienos jo atvaizdą.

    Džonsė pamato, kad lapas vis dar laikosi, ir pamažu atgauna norą gyventi.

    Tačiau senasis dailininkas, naktį praleidęs šaltyje ir lietuje, suserga plaučių uždegimu ir miršta.

    Jo paskutinis kūrinys tampa tuo, apie ką svajojo visą gyvenimą – tikru šedevru, išgelbėjusiu kito žmogaus gyvybę.

    O. Henrio gebėjimas paprastoje situacijoje atskleisti žmogiškumą šioje novelėje pasiekė vieną ryškiausių viršūnių.

    O. Henrio vardas ilgainiui tapo netikėtos apsakymo atomazgos sinonimu.

    Jo apsakymų herojai dažnai suklysta, meluoja, apgaudinėja, bijo, myli ir nusivilia. Tačiau autorius nesiekia jų vien pasmerkti. Jis ieško to, kas žmoguje lieka gero net tada, kai gyvenimas prispaudžia prie sienos.

    Rašytojo kūriniai buvo spausdinami įvairiuose žurnaluose, laikraščiuose, vėliau leidžiami knygomis, verčiami į kitas kalbas. O. Henris tapo itin populiarus, tačiau jo santykiai su literatūros kritikais ne visada buvo tokie šilti kaip su skaitytojais.

    Kai kurie kritikai priekaištavo dėl pernelyg dirbtinių netikėtų pabaigų, šabloniškų siužetų ar lengvo, žaismingo stiliaus. Tačiau skaitytojams tai patiko.

    O. Henris turėjo retą gebėjimą per kelis puslapius sukurti pasaulį, kuriame žmogus galėjo atpažinti save.

    Meilė ir iš rankų slystantis gyvenimas

    1905 metais V. Porteris susitiko su Sara Lindse Kaulman – moterimi, kurią pažinojo dar jaunystėje Šiaurės Karolinoje.

    Jaunuoliai leido laiką kartu, tačiau Viljamas buvo gana drovus ir nedrįso atvirai parodyti savo jausmų. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad mergina jam labai patiko. Tačiau santykiai taip ir neperaugo į santuoką – Viljamas išvyko į Teksasą, o jų keliai išsiskyrė.

    Praėjo daugiau nei du dešimtmečiai. V. Porteris jau buvo tapęs žinomu rašytoju O. Henriu. Sara domėjosi literatūra ir vieną dieną perskaitė jo apsakymą „Rančos ponia Bo Pyp“. Kūrinys jai pasirodė pažįstamas, o autorystė sukėlė įtarimą: ar tik šis rašytojas nėra tas pats Vilas Porteris, kurį ji pažinojo jaunystėje?

    1905 metais Sara parašė jam laišką. Taip atsinaujino bendravimas, prasidėjo susirašinėjimas, kuris po truputį tapo vis artimesnis. Po dvejų metų Sara atvyko į Niujorką. Viljamas jai pasipiršo, o prieš vestuves prisipažino apie savo sudėtingą praeitį – teistumą ir kalėjimą. Sara vis dėlto sutiko už jo tekėti.

    Tačiau ši santuoka nebuvo tokia laiminga, kokios abu tikėjosi.

    V. Porteris buvo įpratęs gyventi pagal savo taisykles. Jo darbas reikalavo nuolatinio kūrybinio produktyvumo, populiarumas atnešė pinigų ir galimybių, tačiau kartu augo ir išlaidos.

    Rašytojas mėgo Niujorko naktinį gyvenimą ir alkoholį.

    Jis vis dažniau susidurdavo su finansiniais sunkumais, nepaisant to, kad apsakymai buvo itin paklausūs.

    Alkoholis tapo vis didesne problema. Ilgainiui jis pradėjo kenkti sveikatai, darbingumui ir santykiams su artimaisiais.

    1909 metais Sara grįžo į savo šeimos namus Ašvilyje, Šiaurės Karolinoje. Sutuoktiniai apsigyveno atskirai. V. Porteris kurį laiką taip pat lankėsi Ašvilyje, kur mėgino atsigauti ir susigrąžinti sveikatą.

    Tačiau jo organizmas jau buvo smarkiai nusilpęs.

    Ilgus metus trukęs gausus alkoholio vartojimas ir netinkamas gyvenimas paliko skaudžių padarinių. Jam nustatytas diabetas, širdies padidėjimas, sutriko inkstų veikla, o kepenų būklė vis blogėjo.

    Nepaisant visko, jis vis dar rašė.

    Vienas paskutinių jo kūrinių – „Leisk man pajusti tavo pulsą“ – paremtas patirtimis Šiaurės Karolinoje, kur rašytojas mėgino atgauti jėgas.

    Pasiglemžė velnio lašai

    1910 metų birželio pradžioje V. Porterio sveikata smarkiai pablogėjo. Birželio 3 dieną jis buvo skubiai nugabentas į ligoninę Niujorke.

    Birželio 5-ąją, būdamas vos 47-erių, mirė.

    Mirties priežastimi nurodoma kepenų cirozė, susijusi su ilgalaikiu alkoholio vartojimu.

    Su rašytoju atsisveikino daugybė jo skaitytojų. Kūriniai jau buvo išgarsinę jį ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir už jų ribų.

    O. Henris palaidotas Ašvilyje, Šiaurės Karolinoje.

    Su jo mirtimi istorija nesibaigė. Priešingai – po mirties buvo išleista dar daugiau jo apsakymų rinkinių, o rašytojo vardas tapo vienu žinomiausių amerikiečių trumposios prozos istorijoje.

    Jam atminti 1919 metais įsteigta O. Henrio premija, skiriama už išskirtinius apsakymus. Šis apdovanojimas tapo svarbia literatūrinio pasaulio tradicija.

    O. Henrio kūriniai ne kartą buvo ekranizuojami, adaptuojami teatrui, radijui ir televizijai.

    Jo istorijos išliko populiarios, nes jose kalbama apie dalykus, kurie nesensta: meilę, godumą, draugystę, pasiaukojimą, vienatvę ir viltį.

  • „Juodojo“ penktadienio mitas: ar 13-oji iš tiesų neša nelaimes?

    „Juodojo“ penktadienio mitas: ar 13-oji iš tiesų neša nelaimes?

    Jei esate prietaringi, turbūt džiaugiatės, kad po šio penktadienio jų, sutampančių su trylikta mėnesio diena, nebebus iki pat kitų metų rugpjūčio.

    Nėra kalendoriuje grėsmingesnės dienos, kaip 13-oji. O jeigu ji dar pasitaiko penktadienį, belieka tik sukryžiuoti pirštus – taip pat ir kojų! – ir melstis, kad nieko nenutiktų. Juk jei tik gali gyvenimas iškrėsti kokį bjaurų pokštą, tai patogesnio laiko tam nėra.

    Statistika nemeluoja

    Kitąmet tokia diena, ačiū Dievui, bus tik viena. Tačiau šių metų kalendoriuje „juodųjų“ penktadienių, 13-ųjų, turime net tris – vasarį, kovą ir lapkritį. Lyg ir turėjome priprasti, neminint to, kad esame išsilavinusios pažangios visuomenės nariai, gyvename XXI amžiuje. Tad kodėl penktadieniais, 13-osiomis, visa Europa ir Amerika vis dar sustingsta laukdamos nemalonumų? Kas tai – kvailas prietaras?

    Iš dalies taip. Tačiau statistika, – o su ja nesiginčijama, – negailestinga: tokiomis dienomis įvyksta stebėtinai daug nemalonių nutikimų.

    Didžiosios Britanijos grupė mokslininkų kelerius metus rinko duomenis apie automobilių katastrofas viename šalies regionų. Ir jų darbo rezultatai buvo daugiau nei netikėti: pasirodo, nors „juodaisiais“ penktadieniais automobilių keliuose būna gerokai mažiau, nei bet kurią kitą dieną, katastrofų nutinka daugiau ir jų mastas visada būna didesnis.

    Taigi mokslininkai buvo priversti padaryti išvadą, kad penktadienis, 13-oji, kai kuriems asmenims iš tiesų yra nelaiminga diena. Jų skaičiavimais, rizika patirti nelaimę kelyje ir patekti į ligoninę tądien gali padidėti net 52 procentais.

    Dėl to britų specialistai net pataria: jei galite sau leisti, verčiau tokį penktadienį pasilikite namuose. Ir šią rekomendaciją dauguma jų tautiečių vykdo labai stropiai.

    Bet tradiciją sergėtis penktadienio, 13-osios, gerbia ne tik britai. Labai daug Senojo žemyno gyventojų ir dar daugiau amerikiečių tokią dieną net neina į darbą: kam erzinti likimą? Chirurgai ir tie atsisako operuoti ligonius. Tačiau tikra katastrofa tokie penktadieniai, anot statistikos, tampa… restoranams, mat baimindamiesi apsinuodyti, žmonės mieliau valgo namuose. Amerikiečiai net yra suskaičiavę, kad dėl šio prietaro verslas jų šalyje tądien praranda nuo 800 iki 900 mln. dolerių.

    Mokslininkai apie tai, aišku, turi savo nuomonę. Vienas galimų tokio įsitikinimo paaiškinimų – žmonėms tiesiog labiau patinka pažįstami, lengvai suvokiami skaičiai.

    Kaip pastebėjo Jungtinės Karalystės neuromokslininkas Dinas Bernetas, mūsų smegenims lyginius skaičius patogiau apdoroti, o nelyginiai reikalauja daugiau pastangų. Be to, 13 yra pirmasis skaičius už įprastos dvylikos ribos: laikrodyje yra 12 valandų, metuose – 12 mėnesių ir t.t.

    Psichologijoje šis polinkis palankiau vertinti tai, kas pažįstama, žinomas kaip pakartotinio eksponavimo efektas, arba paprasčiau tariant – pažįstamumo poveikis.

    Ir vis dėlto… Skirtingai nei dauguma kitų prietarų, pasiekusių mus iš amžių glūdumos, penktadienis, 13-oji, išties pernelyg jau dažnai pateisina savo prastą reputaciją.

    Dviguba grėsmė

    Skirtingais metais, skirtingais mėnesiais, tačiau būtent tą dieną žmones – taip pat ir labai garsius, – užgriūdavo įvairiausių nemalonumų (net garsiausio Amerikos gangsterio,  „Čikagos šeimininko“ Al Kaponės eros saulėlydis atėjo irgi penktadienį, 13-ąją – tą dieną 1931 metų kovą jam buvo pateikti kaltinimai mokesčių nemokėjimų, tapę pabaigos pradžia). Taigi nesunku suprasti, kodėl ažiotažas, gaubiantis šią datą, ilgainiui nemažėja.

    Iš kur atsirado tokia didžiulė penktadienio, 13-osios, baimė? Ir kodėl būtent tokia diena laikoma nelaiminga?

    Veikiausiai kaltos aplinkybės, supynusios du gana stipriai įsišaknijusius prietarus.

    Penktadienis laikomas nesėkminga diena bet kokiems darbams ar sumanymams visame krikščioniškame pasaulyje, nes tądien buvo nukryžiuotas Jėzus. Be to, kai kurie šaltiniai tvirtina, jog būtent penktadienį Ieva pasidavė žalčio gundymams ir paragavo uždraustojo vaisiaus.

    Dabar milijonai žmonių net nesusimąstydami iš penktadienio į pirmadienį perkelia svarbaus sandorio sudarymą, kelionės pradžią ar net didesnio pirkinio įsigijimą – daro tą automatiškai, nė nesusimąstydami, nes „taip reikia“.

    Ne ką mažiau nei penktadienio krikščionys baidosi 13 – skaičiaus, einančio po harmoningojo tuzino ir, kaip tikima, tą harmoniją griaunančio. „Velnio tuzinas“ – kartais pavadiname jį ir mes patys.

    O dar prisiminkime kitą epizodą iš Jėzaus gyvenimo – Paskutinę vakarienę. Visi žinome, jog tąsyk prie stalo sėdėjo 13 žmonių, ir vienas iš jų, kaip paaiškėjo, buvo išdavikas.

    Neįtikėtina, bet panašų mitą turi ir skandinavai. Jų versija: į dvylikos dievų puotą nekviestas įsibrovė tryliktasis – Lokis, klastūnas ir nesantaikos globėjas. Ir viskas baigėsi labai blogai (tiesa, pačiam Lokiui).

    Ir mūsų laikais šeimininkės įvairiuose pasaulio kampeliuose, sudarydamos svečių sąrašus, uoliai rūpinasi, kad prie stalo jokiu būdu nesusėstų 13 žmonių. Manoma, kad tokioje draugijoje tvyros įtampa, visi nervinsis. Na, o prietaringiausieji tiki, kad vienas iš sėdėjusiųjų prie tokio stalo mirs per artimiausius metus.

    Ko bijome, tas ir nutinka?

    Nelaimingų dienų baimė – ne tokia jau smulkmena. Amerikietis psichoterapeutas Donaldas Dosis tvirtina, kad tai tikrų tikriausia liga. Tiksliau, fobija. Ji turi sunkiai ištariamą medicininį pavadinimą: paraskevidekatriafobija.

    Būtent šią diagnozę D. Dosis, Streso valdymo centro ir Fobijos instituto įkūrėjas, nustato daugeliui savo pacientų.

    Tačiau būna ir sunkesnių atvejų, kai žmogus tiesiog bijo skaičiaus 13 – nesvarbu, ar tai būtų penktadienis, ar antradienis, ar autobuso maršruto numeris. Tokį sveikatos sutrikimą D. Dosis pavadino triskaidekafobija.

    Kaip kartą suskaičiavo britų žurnalistai iš savaitraščio „Observer“, vien tik JAV dėl tokių fobijų kenčia nuo 17 iki 21 mln. piliečių. O visame pasaulyje dėl panašių negalavimų kankinasi kas dešimtas gyventojas.

    Bet gal taip yra dėl to, kad mes, siekdami visiškai priešingo rezultato, nenoromis tas fobijas patys ir skatiname?

    Štai kai kuriuose Europos ir Amerikos miestuose namai sunumeruoti taip, kad po 12-ojo iškart yra 14-asis, retame daugiaaukštyje pavyktų rasti 13-ą aukštą ir tikrai nė viename viešbutyje nėra tokiu numeriu pažymėto kambario. Jums niekada neteks skristi 13-uoju reisu, atsisėsti į 13 numeriu pažymėtą krėslą lėktuve ar autobuse, pasivažinėti 13-ąja gatve – tokios paprasčiausiai neegzistuoja.

    Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: jeigu nuspręstumėte leistis į kelionę penktadienį, 13-ąją, daugybė viso pasaulio turizmo agentūrų su malonumu suteiktų jums solidžią nuolaidą.

    Turbūt nė vieno iš sergančiųjų paraskevidekatriafobija nenustebino pastarasis ekonominis sunkmetis. Juk jo pikas teko 2009-iesiems – metams, turėjusiems net tris penktadienius, 13-ąsias. Tokiais metais paprastai nutinka visokiausių kataklizmų – tiek vietinio, tiek pasaulinio masto. Tai gal ir neklysta labai smarkiai Pitagoro, numerologijos mokslo pradininko, sekėjai, manantys, jog skaičiai turi mums, žmonėms, absoliučią galią ir lemia mūsų gyvenimo įvykius?

    Šiaip ar taip, tie patys Pitagoro sekėjai išpranašavo, kad XX a. žmonijai bus tiesiog katastrofiškas – juk 1900-aisiais penktadienių, 13-ųjų, irgi buvo trys.

    Ir tais metais bėdų tikrai netrūko. Jau sausio 4-ąją netoli tuomečio Tifliso (dabar Tbilisis) įvykęs baisus žemės drebėjimas sugriovė apie dešimt kaimų ir nusinešė mažiausiai tūkstantį gyvybių.

    Kovo 8 dieną kone iki pamatų sudegė garsusis Paryžiaus teatras „Comedie-Francaise“, įkurtas dar 1680-aisiais paties Liudviko XIV.

    Na, o spalį Niujorke įvyko dar viena katastrofa – per sprogimą chemijos fabrike žuvo beveik 200 žmonių.

    Kita vertus, nelaimingą XX a. pradžią pranašavo ne tik numerologija. 1900 metų gegužės 28 dieną įvyko Saulės užtemimas, o tokie reiškiniai, kaip žinia, nuo seno laikomi blogu ženklu.

    Sakysite, nereikia pulti į paniką dėl nieko nereiškiančių smulkmenų? Bet juk praėjusiam šimtmečiui iš tiesų teko kelios revoliucijos, du pasauliniai karai, buvo sukurtas ir panaudotas branduolinis ginklas… XX a. tapo kruviniausiu per visą žmonijos istoriją. O dar jis atnešė pirmąją pasaulinę ekonominę krizę, pavadintą Didžiąja depresija.

    Tikintieji prieš skeptikus

    Praėjusio amžiaus kalendoriuose penktadienis, 13-oji, po triskart per metus pasitaikė penkiolika kartų. Vienas tų kartų buvo liūdnai pagarsėjusiais 1914-aisiais, kai teroristas nušovė Austrijos-Vengrijos erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir taip išprovokavo ketverius metus trukusį Pirmąjį pasaulinį karą.

    Nors tais pačiais metais kai kas laukė net pasaulio pabaigos: Jehovos liudytojai 1914-aisiais pranašavo antrąjį Kristaus atėjimą ir Apokalipsę.

    1942 metais penktadienių, 13-ųjų, taip pat buvo trys. Tada Antrasis pasaulinis karas buvo pačiame įkarštyje. Tačiau tais metais vokiečiai pirmąsyk pajuto rimtą sąjungininkų spaudimą, taigi šis ženklas tapo blogu būtent jiems.

    Dar vieni „juodi“ metai buvo 1953-ieji. Bet ne dėl to, kad tą kovą mirė Stalinas. Jo laidotuvių ceremonija buvo masiškiausia per visą Sovietų Sąjungos istoriją ir turbūt pati tragiškiausia: minioje, plūdusioje pažiūrėti į vado kūną, sumindyti keli šimtai žmonių (tikslus aukų skaičius iki šiol nenustatytas).

    Mažiau žinomas faktas, kad tų metų rugpjūčio 12 dieną Sovietų Sąjungoje buvo pirmąkart išbandytas vandenilinės bombos prototipas.

    1956-ieji tapo Vengrijos revoliucijos metais. Studentų reikalavimai išvesti iš šalies sovietų armiją peraugo į ginkluotus susidūrimus ir masinius sušaudymus.

    1970 metais prieš žmoniją atsisuko pati gamta. Gegužės 31 dieną Peru įvyko 7,7 balo žemės drebėjimas. Žuvo 50 000 žmonių, buvo visiškai sunaikintas Jungajaus miestas.

    Na, o 9-asis dešimtmetis buvo itin turtingas „juodųjų“ penktadienių – jų po tris kartus pasitaikė 1981-aisiais, 1984-aisiais ir 1987 metais. Reikia pripažinti, kad tas laikas tikrai buvo ne iš ramiųjų. Vyko karas Afganistane, šaltasis karas ir branduolinės ginkluotės varžybos, keliskart dėl techninių gedimų ar klaidų vos nesibaigusios trečiuoju pasauliniu karu.

    Jeigu esate prietaringi, visi šie faktai prilygsta geležiniam įrodymui, kad penktadienio ir skaičiaus 13 derinys neša vienas nelaimes.

    Skeptikai vadina tai paprasčiausiais sutapimais ir visiškai pagrįstai primena, jog pasaulyje visąlaik nestigo karų bei kataklizmų. Pastarieji metai kaip reta ryškus to įrodymas.

    Gal buvo, o gal ir ne

    Skaičiaus 13 bijota dar antikos laikais. Senovės graikų poetas ir mąstytojas Hesiodas (beje, įkvėpęs lietuvių literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį šiam kuriant savo „Metus“) mokė valstiečius: jokiu būdu negalima sėjos pradėti 13-ą dieną – gali pražūti derlius, o ant nepaklususiojo šiai taisyklei galvos užgrius bėdos.

    Tačiau dauguma europiečių penktadienį, 13-ąją, nelaiminga diena ėmė laikyti tik prieš septynis šimtmečius. Tada, kai prasidėjo didieji Tamplierių ordino riterių persekiojimai.

    Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, užsigeidęs pasakiškų tamplierių turtų, pasiekė, kad 1312 metais ordinas būtų išformuotas, riteriai – apkaltinti nebūtais nusikaltimais, kankinti, nuteisti ir sudeginti ant laužų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tai įvyko penktadienį, 13 dieną.

    Tamplieriai buvo ypatinga organizacija, ne tik valdžiusi protu nesuvokiamus turtus, bet ir sieta su šventuoju Graliu, daugybe kitų krikščionybės legendų bei mistinių mokymų. Galbūt dėl to toji data, kai riterių ordino oficialiai nebeliko, taip įsirėžė į žmonių atmintį ir įgavo grėsmingą prasmę?

    Bet nuo to laiko legendos apie „juodąsias“ dienas pasipylė it iš gausybės rago.

    Kaip žinia, iš visų prietaringų žmonių prietaringiausi yra jūrininkai. Todėl XIX a. Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno klerkai nusprendė išgyvendinti nelaimingųjų penktadienių prietarą. Procedūra jiems kainavo labai brangiai, bet valdininkai nuoširdžiai vylėsi, kad ji atsipirks.

    Taigi vieną penktadienį vienoje Anglijos laivų statyklų buvo pradėtas statyti laivas. Taip pat penktadienį jis buvo nuleistas į vandenį ir pakrikštytas „Friday“ – „Penktadienis“. Tokia pat buvo ir laivo kapitono pavardė – Džeimsas Fraidėjus. Įgulą naujam laivui jis savo ruožtu irgi surinko penktadienį. Ir penktadienį „Friday“ išplaukė į savo pirmąjį plaukiojimą.

    Koks buvo laivo likimas, anot legendos, niekas nežino, nes jis pradingo be žinios. Tačiau britų laivynas kategoriškai neigia, kad toks laivas išvis kada nors egzistavo.

    Skaičius 13 tikrai tapo lemtingu JAV nacionalinei aeronautikos ir kosmoso tyrimų agentūrai NASA. 1970 metais, kai 13-oji mėnesio diena net triskart sutapo su penktadieniu, amerikiečiai baigė ruošti skrydžiui erdvėlaivį „Apolonas 13“. Kadangi mokslininkai – neprietaringi žmonės, startą paskyrė balandžio 11 dieną lygiai 13 valandą ir dar iš 39-osios aikštelės (triskart po 13).

    Kaip dabar jau visi žinome, „Apolono 13“ skrydis į Mėnulį, švelniai pasakius, nenusisekė. Astronautai jį tepamatė pro apledijusį laivo iliuminatorių.

    Ne toks ir nelaimingas?

    Vis dėlto turi būti skaičius 13 kuo nors ypatingas – juk jis vienokia ar kitokia forma figūruoja daugumos pasaulio tautų prietaruose ir kultuose. Tik nebūtinai visada simbolizuoja blogį.

    Pavyzdžiui, Pietų Amerikos indėnų – majų ir actekų – mitologijoje dangus buvo padalytas į trylika lygių ir kiekviename jų gyveno po dievybę. Dėl to skaičius 13 jiems buvo šventas. Būtent tiek dienų turėjo savaitė indėnų kalendoriuje.

    Skaičius 13 judaizme turi svarbią religinę reikšmę, o kabalistai vadinamajam velnio tuzinui išvis teikė gilią sakralinę prasmę.

    Beje, net ir krikščioniškoje tradicijoje skaičius 13 negali būti laikomas vien blogio simboliu. Išėjimo knygos tekste aprašytos Dievo gailestingumo savybės žydų religinėje tradicijoje suskirstytos į trylika. O Jėzaus Kristaus vardas, užrašytas graikiškai – Ἰησοῦς Χριστός, – sudarytas iš trylikos raidžių.

    Ironiška, bet amerikiečiai, kurių pagarbi baimė velnio tuzinui peraugo į populiariosios kultūros reiškinį, skaičių 13 įamžino net savo nacionalinėje simbolikoje. Didžiajame Jungtinių Amerikos Valstijų antspaude virš erelio galvos pavaizduotas trylikos žvaigždžių žvaigždynas. Erelis vienoje kojoje laiko alyvmedžio šakelę, simbolizuojančią taiką, o kitoje – trylika strėlių, reiškiančių pasirengimą karui. Trylika dryžių puošia ir erelio krūtinę dengiantį skydą. Be to, trylika raidžių sudaro antspaude įrašytą lotynišką šūkį „E pluribus unum“ („Iš daugelio – viena“). Tiek pat dryžių yra ir JAV vėliavoje. Visais šiais atvejais skaičius 13 primena trylika pradinių valstijų, iš kurių susikūrė Jungtinės Valstijos.