Žyma: higiena

  • Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Vonios kambarį valome, kriauklę šveičiame, unitazą dezinfekuojame, o štai dušo užuolaida neretai lieka pamiršta. Atrodo, kas jai gali nutikti – juk kasdien ją skalauja vanduo ir prausimosi priemonės.

    Tačiau mokslininkai įspėja: ant nuolat drėgnos užuolaidos gali susikaupti ištisos mikroorganizmų bendruomenės.

    Tad kaip dažnai ją reikėtų skalbti ir ar tikrai dėl bakterijų verta nerimauti?

    Mokslininkus nustebino tai, ką rado ant užuolaidų

    Dar 2004 metais JAV mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, kas gyvena ant paprastų dušo užuolaidų. Jie ištyrė vinilines užuolaidas, kurios namų ūkiuose buvo naudojamos ilgiau nei pusmetį.

    Rezultatai atskleidė netikėtą mikroorganizmų įvairovę. Mokslininkai aptiko 117 skirtingų bakterijų DNR sekų, rodančių, kad ant užuolaidų susiformuoja sudėtingos bakterijų bendruomenės.

    Tarp dažniau aptiktų mikroorganizmų buvo Sphingomonas ir Methylobacterium genčių bakterijos. Jų galima rasti vandenyje, dirvožemyje ir kitose drėgnose aplinkose.

    Tačiau išsigąsti nereikėtų. Bakterijų DNR aptikimas dar nereiškia, kad visos jos gyvos ar pavojingos žmogui.

    Kodėl dušo užuolaida taip greitai apsineša?

    Dušo užuolaidai vonios kambaryje tenka ne pats maloniausias vaidmuo. Ant jos nuolat patenka vandens lašeliai, muilo, šampūno ir dušo želės likučiai, odos dalelės.

    Visa tai sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Ypač greitai nešvarumai kaupiasi apatinėje užuolaidos dalyje, kuri dažnai liečiasi prie vonios krašto ar dušo padėklo.

    Dar viena probleminė vieta – klostės. Jeigu po maudynių užuolaida sustumiama į vieną pusę ir paliekama susiglamžiusi, drėgmė jose išsilaiko gerokai ilgiau.

    Ilgainiui ant paviršiaus gali susiformuoti vadinamoji bioplėvelė – plonas mikroorganizmų ir jų išskiriamų medžiagų sluoksnis. Jis dažnai būna slidus, sunkiai nusiplauna ir gali atrodyti kaip paprastos muilo nuosėdos.

    Ar tokia užuolaida pavojinga sveikatai?

    Gera žinia ta, kad daugumai sveikų žmonių ant dušo užuolaidos gyvenančios bakterijos didelės grėsmės nekelia.

    JAV Klivlando klinikos šeimos medicinos gydytojas Jeffrey Brownas aiškina, kad tikimybė sveikam žmogui susirgti dėl nešvarios dušo užuolaidos yra nedidelė.

    Vis dėlto atsargesni turėtų būti žmonės, kurių imuninė sistema nusilpusi, pavyzdžiui, po organų transplantacijos ar gydomi chemoterapija.

    Dėmesio verta ir pelėsio problema. Drėgname vonios kambaryje jis gali augti ne tik ant užuolaidų, bet ir plytelių siūlėse, ant lubų ar sienų. Pelėsis gali dirginti kvėpavimo takus, sukelti alerginių reakcijų, ypač jautresniems žmonėms.

    Svarbu suprasti, kad moksliniai tyrimai neįrodė, jog įprastos dušo užuolaidos dažnai tampa infekcijų šaltiniu.

    Tačiau reguliari jų priežiūra padeda palaikyti švarą ir sumažinti nepageidaujamų mikroorganizmų kaupimąsi.

    Kaip suprasti, kad užuolaidą jau laikas skalbti?

    Pirmasis ženklas – pasikeitusi užuolaidos išvaizda.

    Rausvos ar oranžinės spalvos apnašos dažnai susijusios su bakterijomis. Juodi, tamsiai žali ar pilkšvi taškai gali būti pelėsio požymis, o baltos apnašos paprastai atsiranda dėl vandens mineralų ir muilo likučių.

    Vis dėlto vien iš spalvos neįmanoma tiksliai nustatyti, kokie mikroorganizmai susikaupė.

    Dar aiškesni signalai – nemalonus kvapas, gleivėtas paviršius ar dėmės, kurios greitai atsiranda net ir po valymo.

    Jeigu užuolaida pasidarė slidi, pradėjo skleisti priplėkusį kvapą arba ant jos matyti įtartinų dėmių, nereikėtų laukti suplanuotos tvarkymosi dienos.

    Kartą per mėnesį – pakanka?

    Vienos visiems namams tinkamos taisyklės nėra. Tačiau buitinės švaros specialistai rekomenduoja dušo užuolaidą kruopščiai išvalyti maždaug kartą per mėnesį.

    Jeigu vonios kambariu kasdien naudojasi keli šeimos nariai, užuolaida nuolat šlapia, o patalpa prastai vėdinama, ją gali tekti valyti dažniau – kas dvi ar tris savaites.

    Jei apnašos kaupiasi itin greitai, valyti gali prireikti ir kas savaitę. Tačiau svarbiausia tokiu atveju išsiaiškinti, kodėl vonios kambaryje nuolat laikosi drėgmė.

    Šie intervalai nėra griežtos medicininės normos, o praktinės buitinės priežiūros rekomendacijos.

    Kaip tinkamai išskalbti, kad nesugadintume?

    Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį, iš kokios medžiagos pagaminta užuolaida.

    Medžiagines ir daugelį poliesterio užuolaidų galima skalbti skalbyklėje, pasirinkus švelnią programą. Dažniausiai tinka 30–40 laipsnių temperatūra, tačiau reikia vadovautis gamintojo priežiūros nurodymais.

    Plastikines ar vinilines užuolaidas saugiau valyti rankomis – šiltu vandeniu, minkšta kempine ir švelniu plovikliu. Kai kurias galima skalbti ir skalbyklėje, tačiau karštas vanduo ar intensyvus gręžimas gali jas deformuoti.

    Ypatingą dėmesį reikėtų skirti apatiniam kraštui, siūlėms ir klostėms, kur dažniausiai kaupiasi apnašos.

    Išskalbtą užuolaidą geriausia pakabinti išskleistą ir leisti natūraliai išdžiūti.

    Jei pelėsis stipriai įsigėręs į medžiagą, dėmės nebeišsiplauna arba nemalonus kvapas išlieka, užuolaidą geriau pakeisti nauja.

    O naudojant stipresnes valymo priemones būtina laikytis saugumo reikalavimų. Ypač svarbu niekada nemaišyti chloro turinčių valiklių su actu, rūgštiniais valikliais ar amoniaku – gali išsiskirti nuodingos dujos.

    Paprastas įprotis gali išspręsti pusę problemos

    Norint, kad užuolaida ilgiau išliktų švari, nebūtina kasdien griebtis šveitimo priemonių.

    Po kiekvieno dušo pakanka ją išskleisti per visą plotį, kad neliktų sulipusių, drėgmę kaupiančių klosčių.

    Taip pat verta trumpai nuplauti ant jos likusias muilo putas ir pasirūpinti, kad apatinis kraštas nemirktų vandenyje.

    Ne mažiau svarbus tinkamas vonios kambario vėdinimas. Jei patalpoje yra ventiliatorius, jį naudinga įjungti prausiantis ir palikti veikti, kol sumažės drėgmė.

    Taigi dušo užuolaida tikrai nėra daiktas, kurį būtina keisti vos pastebėjus kelias dėmeles. Tačiau palikti ją nevalytą pusmetį ar ilgiau – taip pat prastas sumanymas.

    Reguliarus skalbimas, tinkamas džiovinimas ir gera ventiliacija dažniausiai yra viskas, ko reikia, kad vonios kambaryje nesikauptų nepageidaujami nešvarumai.

  • Telefonas ar klozetas: kur iš tiesų daugiau bakterijų?

    Telefonas ar klozetas: kur iš tiesų daugiau bakterijų?

    Jį dedame ant virtuvės stalo, nešamės į darbą, parduotuvę, autobusą, kartais net į tualetą. Paskui tuo pačiu daiktu liečiame veidą, o prieš pietus dar spėjame patikrinti žinutes.

    Ir visa tai darome beveik nesusimąstydami.

    Kalbame apie išmanųjį telefoną – ištikimą kasdienį palydovą, kuris, pasirodo, gali būti ir nedideliu bakterijų viešbučiu.

    Mokslininkai jau ne vienus metus tyrinėja, kokie mikroorganizmai gyvena ant telefonų ekranų ir korpusų. Rezultatai rodo, kad ten aptinkama ne tik įprastų žmogaus odos bakterijų, bet ir tokių, kurios tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti ligas.

    Ar tai reiškia, kad telefonas pavojingesnis už nešvarų tualetą? Nebūtinai. Tačiau kai kurie mūsų įpročiai tikrai verti dėmesio.

    Kodėl telefonas tampa bakterijų viešbučiu?

    Pamėginkite prisiminti, kiek kartų šiandien jau palietėte savo telefoną.

    Ryte išjungėte žadintuvą, perskaitėte naujienas, patikrinote orus, atsakėte į žinutę, galbūt peržiūrėjote socialinius tinklus.

    Ir tai dar tik dienos pradžia.

    Kiekvieną kartą liesdami telefoną galime pernešti ant jo paviršiaus mikroorganizmų, esančių ant mūsų pirštų.

    O rankomis liečiame beveik viską: durų rankenas, pinigus, pirkinių vežimėlius, banko kortelių skaitytuvus, laiptų turėklus ir daugybę kitų paviršių.

    Vėliau vėl paimame telefoną.

    Taip susidaro nuolatinė mikroorganizmų kelionė tarp rankų, telefono ir aplinkos.

    Papildoma problema ta, kad telefoną reguliariai valome gerokai rečiau, nei plauname rankas.

    Virtuvės stalą nušluostome, vonios kriauklę išvalome, o telefoną kartais prisimename tik tada, kai ekranas tampa nusėtas pirštų atspaudais.

    Tačiau blizgantis ekranas dar nereiškia, kad jis mikrobiologiškai švarus.

    Tyrimai atskleidė netikėtą įvairovę

    2020 metais moksliniame žurnale „Travel Medicine and Infectious Disease“ paskelbta apžvalga apėmė 56 tyrimus, atliktus 24 pasaulio valstybėse.

    Daugumoje jų ant mobiliųjų telefonų rasta bakterijų. Kai kuriuose tyrimuose taip pat aptikta grybelių bei virusų.

    Tarp dažniausiai nustatytų mikroorganizmų buvo stafilokokai, įprastai gyvenantys ant žmogaus odos.

    Tačiau mokslininkai aptiko ir bakterijų, kurios gali būti susijusios su žarnyno mikroflora ar aplinkos tarša.

    Dar vienas įdomus tyrimas paskelbtas 2024 metais.

    Mokslininkai ištyrė 20 tarptautinės konferencijos dalyvių telefonų mėginius, naudodami šiuolaikinius genetinės analizės metodus.

    Tyrimo metu nustatyta daugiau kaip 2 200 įvairių mikroorganizmų genetinių požymių, tarp jų bakterijų, virusų, grybelių ir pirmuonių.

    Skaičius įspūdingas, tačiau jį reikia suprasti teisingai.

    Tai nereiškia, kad kiekviename telefone gyveno daugiau kaip du tūkstančiai pavojingų mikrobų.

    Mokslininkai vertino visų tirtų telefonų mėginius, o genetinės medžiagos aptikimas ne visada reiškia, kad paviršiuje yra gyvas ir galintis užkrėsti mikroorganizmas.

    Vis dėlto tyrimas puikiai parodo, kokia įvairi gali būti mūsų kasdienio prietaiso mikrobiologinė aplinka.

    Ar telefonas tikrai dešimt kartų nešvaresnis už klozetą?

    Šis teiginys internete kartojamas jau daugelį metų.

    Jis skamba taip įspūdingai, kad norisi iškart padėti telefoną ant stalo ir eiti plauti rankų.

    Tačiau mokslininkų duomenis verta vertinti atsargiai.

    2017 metais Mičigano universiteto specialistai rašė, kad ant telefonų gali būti dešimt kartų daugiau bakterijų nei ant daugumos klozetų sėdynių.

    Vis dėlto vėliau bandant atsekti šio palyginimo pirminį mokslinį šaltinį paaiškėjo, kad patikimo tyrimo, pagrindžiančio būtent tokį santykį, rasti nepavyko.

    Tai nereiškia, jog telefonai yra švarūs.

    Tai reiškia tik tiek, kad vieno universalaus skaičiaus, tinkamo visiems telefonams ir visiems tualetams, nėra.

    Juk vienas žmogus telefoną reguliariai valo, kitas jo nevalo mėnesiais. Vienas prietaisas naudojamas tik namuose, kitas kasdien keliauja po dirbtuves, ligoninę ar statybvietę.

    Be to, bakterijų skaičius neatskleidžia visos tiesos apie pavojų sveikatai.

    Tūkstančiai nekenksmingų bakterijų nebūtinai pavojingesnės už mažesnį kiekį ligą sukelti galinčių mikroorganizmų.

    Taigi moksliniu požiūriu svarbiau ne tai, kuris daiktas laimi nešvaros varžybas, o kokių bakterijų ant jo yra ir ar jos gali patekti į žmogaus organizmą.

    Didžiausia klaida – telefonas tualete

    Tikriausiai kiekvienas pažįstame žmogų, kuris be telefono neina net į vonios kambarį.

    O gal ir patys kartais taip elgiamės.

    Problema ta, kad tualete mikroorganizmai gali patekti ant įvairių paviršių.

    Jų gali būti ant durų rankenų, vandens nuleidimo mygtukų, čiaupų ir kitų dažnai liečiamų vietų.

    Nuleidžiant vandenį taip pat gali susidaryti smulkių lašelių, kurie pasklinda aplinkoje.

    Jeigu tuo metu rankose laikomas telefonas, jis tampa dar vienu paviršiumi, ant kurio gali patekti mikroorganizmų.

    Net jei išėję iš tualeto kruopščiai nusiplauname rankas, vėliau paėmę nenuvalytą telefoną galime jas vėl užteršti.

    Todėl specialistai pataria telefoną geriau palikti už tualeto durų.

    Juk naujienos ir socialiniai tinklai per tas kelias minutes niekur nedings.

    Kokios bakterijos gali gyventi ant ekrano?

    Moksliniuose tyrimuose ant mobiliųjų telefonų dažnai aptinkami stafilokokai.

    Dalis jų yra įprasti žmogaus odos gyventojai ir paprastai problemų nesukelia.

    Tačiau kai kurios rūšys, pavyzdžiui, auksinis stafilokokas, tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti infekcijas.

    Tyrėjai taip pat aptinka žarninių bakterijų, tarp jų – Escherichia coli, geriau žinomą kaip žarninė lazdelė.

    Svarbu žinoti, kad ne visos šios bakterijos atmainos yra pavojingos. Daugelis jų natūraliai gyvena žmogaus žarnyne.

    Tačiau tam tikros atmainos gali sukelti žarnyno infekcijas, o bakterijų aptikimas ant telefono gali rodyti nepakankamą rankų higieną ar kontaktą su užterštais paviršiais.

    Ypatingą dėmesį mokslininkai skiria telefonams sveikatos priežiūros įstaigose.

    Ten ant prietaisų gali patekti ir antibiotikams atsparių mikroorganizmų.

    Vis dėlto vien bakterijų radimas ant telefono neįrodo, kad būtent jis sukėlė konkrečią infekciją.

    Tam reikia gerokai sudėtingesnių tyrimų.

    Kodėl vieni telefonai nešvaresni už kitus?

    Mikroorganizmų kiekį lemia daugybė veiksnių.

    Vienas svarbiausių – mūsų įpročiai.

    Jeigu telefonu naudojamės valgydami, gamindami maistą, važiuodami viešuoju transportu ar dirbdami nešvariomis rankomis, ant jo gali patekti daugiau įvairių mikroorganizmų.

    Svarbu ir tai, kur telefoną laikome.

    Prietaisas, nuolat dedamas ant bendrų stalų, prekystalių ar kitų dažnai liečiamų paviršių, susiduria su daugiau galimų taršos šaltinių.

    Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas – telefono dėklas.

    Jo paviršius, kraštai ir tarpeliai taip pat renka nešvarumus, todėl nuvalyti vien ekraną ne visada pakanka.

    Tačiau nereikėtų manyti, kad kiekvienas mikroorganizmas, patekęs ant telefono, ten būtinai dauginasi.

    Dalis jų ant sausų paviršių ilgai neišlieka, kitų išgyvenamumas priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir aplinkos sąlygų.

    Telefonas nėra stebuklingas bakterijų inkubatorius. Jis tiesiog labai dažnai liečiamas ir kartu su mumis keliauja po įvairias vietas.

    Kaip tinkamai išvalyti telefoną?

    Geroji žinia ta, kad daugeliu atvejų nereikia jokių brangių prietaisų ar specialių dezinfekavimo aparatų.

    Svarbiausia – reguliariai ir tinkamai nuvalyti dažnai liečiamus paviršius.

    Pirmiausia telefoną reikėtų išjungti ir atjungti nuo įkroviklio.

    Kasdieniams nešvarumams pašalinti paprastai tinka minkšta, švari mikropluošto šluostė.

    Jeigu reikia dezinfekuoti, būtina vadovautis konkretaus telefono gamintojo rekomendacijomis.

    Pavyzdžiui, „Apple“ leidžia išorinius „iPhone“ paviršius atsargiai valyti servetėlėmis su 70 proc. izopropilo arba 75 proc. etilo alkoholio.

    Panašias rekomendacijas tam tikriems savo telefonų paviršiams pateikia ir „Samsung“.

    Tačiau tai nereiškia, kad bet kokį alkoholio turintį skystį galima pilti ant ekrano.

    Skysčių negalima purkšti tiesiai ant telefono, leisti jiems patekti į jungtis ar garsiakalbių angas.

    Taip pat nereikėtų naudoti baliklio, stiprių buitinių valiklių ar šiurkščių kempinių.

    Geriausia naudoti gamintojo rekomenduojamą priemonę ir švelniai nuvalyti prietaiso paviršius.

    Nepamirškite ir dėklo – jį verta nuimti ir išvalyti pagal medžiagai tinkamas instrukcijas.

    Kas svarbiau – švarus telefonas ar švarios rankos?

    Atsakymas gana paprastas: svarbūs abu, tačiau rankų higiena turi ypatingą reikšmę.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras primena, kad reguliarus rankų plovimas yra viena pagrindinių užkrečiamųjų ligų prevencijos priemonių.

    Rankas rekomenduojama plauti su muilu ir tekančiu vandeniu ne trumpiau kaip 20 sekundžių.

    Ypač svarbu tai padaryti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ir ruošiant maistą, grįžus iš lauko ar prižiūrint sergantį žmogų.

    Jeigu rankos nešvarios, o telefonas ką tik nuvalytas, situacija greitai pasikeis – vos paėmus prietaisą ant jo vėl pateks dalis mikroorganizmų.

    Ir atvirkščiai: kruopščiai nusiplovus rankas, bet nuolat liečiant užterštus daiktus, jos taip pat gali vėl tapti nešvarios.

    Todėl geriausia derinti abu įpročius.

    Ar dėl nešvaraus telefono galima susirgti?

    Teoriškai – taip, nes užteršti paviršiai gali būti viena iš mikroorganizmų perdavimo grandinės dalių.

    Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas nevalytas telefonas yra pavojingas.

    Žmogaus organizmas kasdien susiduria su daugybe mikroorganizmų, o didelė jų dalis ligų nesukelia.

    Infekcijos rizika priklauso nuo konkretaus sukėlėjo, jo kiekio, perdavimo būdo ir žmogaus sveikatos būklės.

    Mokslininkai pripažįsta, kad telefonai gali prisidėti prie mikroorganizmų plitimo, tačiau nustatyti, kiek konkrečių susirgimų kyla būtent dėl jų, sudėtinga.

    Tad pagrindo panikuoti nėra.

    Nereikia dezinfekuoti telefono kiekvieną kartą gavus žinutę ar pakalbėjus su draugu.

    Tačiau verta įprasti jį reguliariai valyti, ypač po naudojimo aplinkoje, kur galimas didesnis užterštumas.

    Mažas įprotis, kuris gali daug pakeisti

    Pagalvokite, kiek kartų per dieną plaunate rankas.

    O kada paskutinį kartą valėte savo telefoną?

    Jeigu atsakymui prireikė gerokai daugiau laiko, tikriausiai nesate vieni.

    Išmanusis telefonas tapo tokiu įprastu kasdienybės daiktu, kad beveik nepastebime, kiek skirtingų paviršių jis paliečia ir kiek kartų patenka į mūsų rankas.

    Mokslininkų tyrimai primena paprastą dalyką: net ir šiuolaikiškiausias, brangiausias, naujausias telefonas nėra apsaugotas nuo mikroorganizmų.

    Todėl galbūt šiandien verta atlikti vieną nedidelį eksperimentą.

    Prieš vėl paimdami telefoną, pagalvokite, kur jis buvo per pastarąsias kelias valandas.

    Ant virtuvės stalo? Automobilyje? Darbe? Parduotuvėje? Gal net tualete?

    O tada skirkite minutę jam nuvalyti.

    Juk būtų šiek tiek ironiška turėti telefoną, kuris atpažįsta mūsų veidą, matuoja žingsnius ir padeda stebėti sveikatą, tačiau patiems pamiršti pasirūpinti jo švara.

  • 7 kasdieniai įpročiai, kurie nepastebimai kenkia dantims

    7 kasdieniai įpročiai, kurie nepastebimai kenkia dantims

    Dažniausiai manome, kad didžiausi dantų priešai – saldumynai ir prasta burnos higiena. Tai tiesa, tačiau dantims gali kenkti ir visai nekaltai atrodantys kasdieniai įpročiai.

    Kai kuriuos jų kartojame metų metus nė nesusimąstydami, kad pamažu didiname ėduonies, emalio erozijos, dantenų problemų ar net dantų skilimo riziką.

    Gera žinia ta, kad daugumos šių įpročių galima gana lengvai atsisakyti. Kartais pakanka pakeisti gėrimo būdą, pasirinkti minkštesnį dantų šepetėlį ar tiesiog šiek tiek palaukti prieš valantis dantis.

    1. Nuolatinis užkandžiavimas

    Dantims svarbus ne tik suvartojamo cukraus kiekis, bet ir tai, kaip dažnai jis patenka į burną. Burnos bakterijos skaido cukrus ir kitus lengvai fermentuojamus angliavandenius, o proceso metu susidaro rūgštys, veikiančios dantų emalį. Amerikos odontologų asociacija (ADA) pabrėžia, kad nuolatinis užkandžiavimas, ypač saldžiais produktais, didina ėduonies riziką.

    Todėl visą dieną po truputį kramsnoti sausainius, saldainius, saldžius javainių batonėlius ar gurkšnoti saldintą kavą dantims gali būti nepalankiau nei desertą suvalgyti kartu su pagrindiniu maistu.

    Tarp valgymų geriausias gėrimas – paprastas vanduo. Jei norisi užkąsti, verta rinktis maistą, kuriame mažiau pridėtinio cukraus.

    2. Sultis, limonadą ar energinius gėrimus gurkšnoti valandų valandas

    Saldūs ir rūgštūs gėrimai dantims kelia dvigubą iššūkį. Cukrus sudaro palankias sąlygas ėduonį sukeliančioms bakterijoms, o rūgštys gali tiesiogiai skatinti dantų emalio eroziją. Tai aktualu ne tik gazuotiems limonadams ar energiniams gėrimams, bet ir vaisių sultims bei kitiems rūgštiems gėrimams.

    Ypač nepalanku vieną buteliuką gėrimo gurkšnoti kelias valandas. Kiekvienas gurkšnis iš naujo pratęsia rūgščių poveikį dantims.

    Jeigu tokio gėrimo atsisakyti nenorite, geriau jį išgerti per trumpesnį laiką, pageidautina valgant, o vėliau burną praskalauti vandeniu. ADA taip pat rekomenduoja rūgščius gėrimus vartoti rečiau ir nelaikyti jų burnoje.

    3. Per stipriai valyti dantis

    Kai kurie žmonės mano, kad kuo stipriau spaus dantų šepetėlį, tuo geriau pašalins apnašas ir dantys taps baltesni. Iš tikrųjų pernelyg agresyvus valymas gali dirginti dantenas ir prisidėti prie dantų audinių nusidėvėjimo.

    Ypač nepalanku stipriai spausti šepetėlį ir greitai judinti jį horizontaliai pirmyn bei atgal. Amerikos odontologų asociacija rekomenduoja naudoti minkštų šerelių dantų šepetėlį ir dantis valyti švelniai.

    Taigi čia galioja paprasta taisyklė: dantis reikia ne šveisti, o kruopščiai ir švelniai nuvalyti.

    4. Valyti dantis iškart po rūgštaus maisto ar gėrimų

    Atrodo logiška po apelsinų sulčių, vaisių ar gazuoto gėrimo iš karto griebtis dantų šepetėlio. Tačiau tai nėra geriausias sprendimas.

    Po rūgštaus maisto ar gėrimų dantų paviršius kurį laiką tampa jautresnis mechaniniam poveikiui. ADA pataria iš karto dantų nevalyti – geriau burną praskalauti vandeniu.

    Odontologų rekomendacijose dažnai siūloma palaukti bent apie 30 minučių, kol burnos aplinka taps mažiau rūgšti.

    Šis patarimas ypač aktualus po citrusinių vaisių, sulčių, energinių ir gazuotų gėrimų, taip pat po vėmimo ar rūgšties patekimo į burną dėl refliukso.

    5. Griežti dantimis arba nuolat stipriai sukąsti žandikaulius

    Bruksizmas – nevalingas dantų griežimas ar stiprus jų sukandimas – neretai pasireiškia miegant, todėl pats žmogus gali apie tai nė nežinoti.

    Ilgainiui tokia apkrova gali prisidėti prie dantų nusidėvėjimo, nuskilimų ar įtrūkimų, žandikaulio raumenų jautrumo ir sąnarių skausmo.

    Įspėjamieji ženklai gali būti rytais jaučiamas žandikaulio ar veido raumenų nuovargis, dantų jautrumas, galvos ar žandikaulio sąnario skausmai.

    Jeigu tokie simptomai kartojasi, verta kreiptis į odontologą. Kai kuriais atvejais dantis nuo naktinio griežimo padeda apsaugoti individualiai pagaminta kapa.

    6. Graužti ledą, nagus, rašiklius ar dantimis atidarinėti pakuotes

    Dantys skirti maistui kramtyti, o ne pakeisti žirkles, reples ar butelių atidarytuvą.

    Kramtant ledą, rašiklius, pieštukus ar nagus vienam nedideliam danties plotui gali tekti labai didelė apkrova. Rezultatas – nuskilęs ar įtrūkęs dantis, pažeista plomba ar karūnėlė.

    ADA perspėja, kad net iš pažiūros nekaltas įprotis kramtyti ledo kubelius gali baigtis danties ar plombos skilimu. Nagų kramtymas taip pat gali pažeisti dantis ir apkrauti žandikaulį.

    Todėl dantimis nereikėtų plėšti pakuočių, nukąsti siūlų ar bandyti atidaryti kamštelių.

    7. Rūkyti ir vartoti elektronines cigaretes

    Rūkymas kenkia ne vien dantų spalvai ar burnos kvapui. Tabako vartojimas yra svarbus dantenų ligų rizikos veiksnys. Ligai progresuojant gali būti pažeidžiami dantis laikantys audiniai ir kaulas, todėl dantys gali pradėti klibėti. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) nurodo, kad rūkančių žmonių sunkios periodonto ligos rizika yra didesnė.

    Elektroninės cigaretės taip pat nėra neutralios burnos sveikatai. Naujausi duomenys sieja jų vartojimą su burnos mikrobiomos pokyčiais, dantenų uždegimu, prastesniu gijimu ir didesne negydyto ėduonies tikimybe. Vis dėlto ilgalaikis elektroninių cigarečių poveikis burnos sveikatai dar tiriamas, todėl kategoriškai prilyginti jį tradicinių cigarečių poveikiui būtų per anksti.

    Ką daryti, kad dantys kuo ilgiau išliktų sveiki?

    Sudėtingų taisyklių nereikia. Dantis rekomenduojama valyti du kartus per dieną fluoridų turinčia dantų pasta ir minkštu šepetėliu, reguliariai valyti tarpdančius bei pagal odontologo rekomendacijas profilaktiškai tikrintis. Po dantų valymo geriau išspjauti pastos likučius, bet burnos iš karto neskalauti vandeniu – taip ant dantų ilgiau išlieka fluoridai.

    Svarbu ir tai, ką darome tarp dantų valymų: verta rečiau užkandžiauti saldžiais produktais, rūgščius bei saldžius gėrimus vartoti ne nuolat gurkšnojant, o vandeniui palikti pagrindinio kasdienio gėrimo vietą.

    Dantims dažniausiai pakenkia ne vienkartinis nukrypimas nuo taisyklių, o metų metus kartojami įpročiai. Todėl net nedideli kasdienybės pakeitimai ilgainiui gali būti reikšmingi burnos sveikatai.

     

  • Kaip dažnai reikėtų skalbti drabužius, patalynę ir užuolaidas?

    Kaip dažnai reikėtų skalbti drabužius, patalynę ir užuolaidas?

    Vieni marškinėlius meta į skalbinių krepšį vos po kelių valandų, kiti džinsus skalbia tik tuomet, kai jie jau ima atrodyti ar kvepėti ne itin maloniai. Abu kraštutinumai nėra idealūs.

    Per dažnai skalbiami drabužiai greičiau blunka, praranda formą ir susidėvi, tačiau per retai plaunamuose audiniuose kaupiasi prakaitas, odos riebalai, negyvos odos ląstelės, dulkės ir įvairūs mikroorganizmai.

    Vieno visiems tinkančio skalbimo grafiko nėra. Svarbiausia įvertinti, kaip arti kūno dėvimas drabužis, ar žmogus prakaitavo, ar audinys sudrėko, susitepė arba įgavo kvapą. Taip pat visuomet būtina vadovautis gaminio priežiūros etikete.

    Kuo arčiau kūno – tuo dažniau skalbti

    Drabužius, kurie tiesiogiai liečiasi su oda ir sugeria daugiausia prakaito, paprastai reikėtų skalbti po kiekvieno dėvėjimo.

    Po vieno dėvėjimo rekomenduojama skalbti:

    • apatines kelnaites ir kitus apatinius drabužius;
    • kojines, puskojines ir pėdkelnes;
    • glaustinukes;
    • stipriai suprakaituotus marškinėlius ir palaidines;
    • kūdikių drabužėlius, suteptus maistu, seilėmis ar kitais nešvarumais.

    Amerikos valymo institutas nurodo, kad apatinius drabužius ir kojines reikėtų skalbti po kiekvieno dėvėjimo. Viršutinius drabužius, kurie nesusitepė ir nebuvo permirkę prakaitu, kartais galima vilkėti pakartotinai.

    Marškinėlių skalbimo dažnumas priklauso nuo jų paskirties. Jei jie vilkimi tiesiai ant kūno, ypač šiltą dieną, saugiausia juos skalbti po kiekvieno dėvėjimo. Jei marškinėliai buvo apsivilkti trumpam, žmogus neprakaitavo, o drabužis liko švarus ir bekvapis, jį galima gerai išvėdinti ir vilkėti dar kartą.

    Liemenėlės, marškiniai, suknelės ir kelnės

    Ne kiekvienas drabužis po vienos dienos tampa nešvarus. Jei jis nebuvo prigludęs prie prakaituojančios odos, nesusitepė ir neįgavo nemalonaus kvapo, dažnai jį galima dėvėti dar kartą.

    Praktiniai orientyrai:

    • liemenėlę skalbti po 2–3 dėvėjimų;
    • marškinius ar palaidinę – po 1–3 dėvėjimų;
    • suknelę – po 2–4 dėvėjimų;
    • kelnes ar sijoną – po 3–5 dėvėjimų;
    • namų drabužius – maždaug po 3–4 dėvėjimų.

    Liemenėlės nereikėtų vilkėti daug dienų iš eilės. Padarius bent paros pertrauką, elastinis audinys lengviau atgauna formą. Amerikos valymo institutas taip pat rekomenduoja liemenėles skalbti po dviejų ar trijų dėvėjimų.

    Skalbimo dažnumą stipriai keičia oras. Karštą vasaros dieną marškinius gali tekti skalbti jau po vieno dėvėjimo, o vėsiu metų laiku, ypač jei po jais vilkimi apatiniai marškinėliai, tuos pačius marškinius galima apsivilkti kelis kartus.

    Sportinę aprangą – po kiekvienos treniruotės

    Suprakaituotos sportinės aprangos nereikėtų palikti kuprinėje ar uždarame skalbinių krepšyje. Šiltoje ir drėgnoje medžiagoje greičiau įsitvirtina nemalonus kvapas, o ant audinio lieka prakaito, odos riebalų ir mikroorganizmų.

    Po kiekvienos intensyvesnės treniruotės reikėtų skalbti:

    • sportinius marškinėlius ir šortus;
    • tamprias;
    • sportines liemenėles ir kitus apatinius drabužius;
    • bėgimo ar sporto kojines;
    • prakaito juostas, kepures ir riešines.

    Dermatologai rekomenduoja sportuoti apsivilkus švariais, nuo ankstesnės treniruotės išskalbtais drabužiais. Ant neplautos aprangos liekantys riebalai, negyvos odos ląstelės ir bakterijos gali dirginti odą bei prisidėti prie spuogų ar odos infekcijų.

    Po ramaus pasivaikščiojimo ar lengvos mankštos nesuprakaituotą medvilninį drabužį kartais galima vilkėti dar kartą. Vis dėlto sintetinius, prie kūno prigludusius ir prakaito prisigėrusius sportinius drabužius geriau skalbti iš karto.

    Kaip prižiūrėti maudymosi kostiumėlį?

    Po maudynių baseine, jūroje ar ežere maudymosi kostiumėlį ar glaudes bent jau gerai išskalaukite švariame vėsiame vandenyje. Chloras, druska, prakaitas, smėlis ir apsauginio kremo likučiai ilgainiui silpnina elastinius pluoštus.

    Drabužio negręžkite sukdami ir nepalikite džiūti ant radiatoriaus ar kaitrioje saulėje. Geriausia jį švelniai nuspausti rankšluosčiu ir džiovinti ištiestą arba pakabintą pagal etiketėje pateiktus nurodymus.

    Džinsai, džemperiai ir megztiniai

    Kuo mažiau drabužis liečiasi su oda, tuo rečiau jį paprastai reikia skalbti.

    Apytikriai orientyrai:

    • džinsai – po 3–10 dėvėjimų;
    • džemperiai ir nertiniai – po 3–5 dėvėjimų;
    • medvilniniai ar sintetiniai megztiniai – po 3–5 dėvėjimų;
    • vilnoniai megztiniai – pagal būklę, kvapą ir priežiūros etiketę;
    • kepurės, šalikai ir pirštinės – kelis kartus per sezoną arba susitepus;
    • striukės ir paltai – pagal poreikį, dažniausiai vieną ar kelis kartus per sezoną.

    Džinsų nebūtina skalbti po kiekvieno dėvėjimo. Gamintojas „Levi’s“ kaip orientyrą nurodo maždaug dešimt dėvėjimų, tačiau pabrėžia, kad susitepusius ar kvapą įgavusius džinsus reikia skalbti anksčiau. Per dažnas skalbimas gali keisti jų spalvą, formą ir audinio išvaizdą.

    Vilnonius drabužius dažnai pakanka gerai išvėdinti. Jei megztinį reikia skalbti, pirmiausia patikrinkite etiketę: vienus vilnos gaminius galima skalbti skalbyklėje vilnai skirta programa, kitus – tik rankomis arba valyti cheminiu būdu. Išskalbtus vilnonius megztinius paprastai rekomenduojama džiovinti paguldytus, kad jie neišsitampytų.

    Pižamos ir chalatai

    Pižamą dažniausiai galima skalbti po 3–4 naktų, jei prieš miegą prausiatės, stipriai neprakaituojate ir drabužis lieka švarus. Tokį pat orientyrą pateikia ir Amerikos valymo institutas.

    Pižamą reikėtų keisti dažniau, jeigu:

    • gausiai prakaituojate naktį;
    • karščiuojate ar sergate;
    • miegate be apatinių drabužių;
    • pižama sudrėko arba įgavo kvapą;
    • turite jautrią, sudirgusią ar infekcijos paveiktą odą.

    Chalatą galima skalbti maždaug kartą per savaitę arba pagal jo būklę. Jei chalatas naudojamas vietoj rankšluosčio ir dažnai būna drėgnas, jį reikia skalbti dažniau ir po kiekvieno naudojimo gerai išdžiovinti.

    Kaip dažnai keisti patalynę?

    Daugumai žmonių tinkamas orientyras – patalynę keisti kas vieną ar dvi savaites. Amerikos valymo institutas rekomenduoja patalynę skalbti bent kas dvi savaites, o gausiai prakaituojant – dažniau.

    Dažniau, maždaug kas 3–7 dienas, ją vertėtų keisti, jei:

    • gausiai prakaituojate;
    • sergate;
    • kartu lovoje miega augintinis;
    • miegate be pižamos;
    • vargina alergija ar astma;
    • patalynė sudrėko arba susitepė.

    Žmonėms, alergiškiems namų dulkių erkėms, rekomenduojama patalynę skalbti kas savaitę. Jei audinio priežiūros etiketė leidžia, 60 laipsnių temperatūra padeda sunaikinti dulkių erkes. Skalbimas žemesnėje temperatūroje pašalina dalį jų alergenų, tačiau gali nesunaikinti pačių erkių.

    Antklodes, pagalves ir čiužinių užvalkalus reikia prižiūrėti pagal gamintojo nurodymus. Skalbiamas pagalves dažniausiai pakanka išskalbti kelis kartus per metus, tačiau labai svarbu užtikrinti, kad jų vidus visiškai išdžiūtų.

    Rankšluosčiai ilgai švarūs neišlieka

    Net jei žmogus rankšluosčiu šluostosi po dušo, ant audinio lieka drėgmės, odos ląstelių ir riebalų. Susuktas arba drėgnoje vonioje paliktas rankšluostis greitai įgauna nemalonų kvapą.

    Rekomenduojami orientyrai:

    • vonios rankšluostį skalbti po 3–5 naudojimų;
    • rankų rankšluostį – kas kelias dienas;
    • veido rankšluostį – kasdien arba kas kelias dienas, ypač jei oda linkusi į spuogus;
    • vonios kilimėlį – maždaug kartą per savaitę;
    • sporto rankšluostį – po kiekvienos treniruotės.

    Amerikos valymo institutas rekomenduoja vonios rankšluostį skalbti po trijų–penkių įprastų naudojimų, tačiau tik tuo atveju, jei tarp naudojimų jis visiškai išdžiūsta.

    Jei rankšluostis ilgai lieka drėgnas, įgauna kvapą ar juo naudojasi keli žmonės, skalbkite jį dažniau. Kiekvienas šeimos narys turėtų turėti atskirą rankšluostį.

    Virtuvės tekstilę keiskite ypač dažnai

    Virtuvinis rankšluostis per dieną gali būti naudojamas rankoms, indams, stalui ir įvairiems skysčiams valyti. Taip lengvai pernešami nešvarumai nuo vieno paviršiaus ant kito.

    Virtuvinius rankšluosčius ir šluostes geriausia keisti kasdien arba iš karto, kai jie sudrėksta, susitepa ar buvo naudoti paviršiams po žalios mėsos, paukštienos, žuvies ar kiaušinių ruošimo valyti.

    JAV maisto saugos specialistai pataria medžiaginius virtuvės rankšluosčius skalbti dažnai, o po kontakto su žalios mėsos sultimis neleisti jais valyti kitų paviršių.

    Praktiška virtuvėje turėti kelis atskirus rankšluosčius: vieną rankoms, kitą indams, o paviršiams ir išsiliejusiems skysčiams – atskirą šluostę arba vienkartinį popierinį rankšluostį.

    Užuolaidos, pledai ir dekoratyvinės pagalvėlės

    Užuolaidos ir dekoratyvinė tekstilė retai atrodo akivaizdžiai nešvari, tačiau joje kaupiasi dulkės, žiedadulkės, gyvūnų plaukai ir kvapai.

    Praktinis tvarkaraštis galėtų būti toks:

    • užuolaidas valyti arba skalbti kas kelis mėnesius;
    • virtuvės užuolaidas – dažniau, nes jos sugeria riebalus ir kvapus;
    • dekoratyvinių pagalvėlių užvalkalus – kas 1–3 mėnesius;
    • pledus ir lovatieses – kas 1–3 mėnesius arba pagal naudojimą;
    • minkštus žaislus – susitepus, po ligos ar pagal gamintojo nurodymus.

    Tarp skalbimų užuolaidas galima atsargiai nusiurbti minkštiems baldams skirtu antgaliu. Alergiškiems žmonėms rekomenduojamos lengvos, skalbiamos užuolaidos, kurias galima valyti dažniau.

    Kada grafiko nepaisyti?

    Drabužį ar kitą tekstilės gaminį reikia skalbti nedelsiant, jeigu jis:

    • pastebimai susitepė;
    • įgavo nemalonų kvapą;
    • permirko prakaitu;
    • ilgai liko drėgnas;
    • buvo užterštas krauju, vėmalais, šlapimu ar išmatomis;
    • lietė infekuotą ar pažeistą odą;
    • buvo naudojamas sergančio žmogaus.

    Tvarkant sergančio žmogaus skalbinius jų nereikėtų purtyti. Juos reikia skalbti su įprastu skalbikliu, pasirinkus aukščiausią audiniui saugią temperatūrą, o po skalbimo visiškai išdžiovinti. CDC nurodo, kad įprastais atvejais sergančio žmogaus skalbinius galima skalbti kartu su kitais šeimos skalbiniais.

    Ar reikia skalbti naujus drabužius?

    Prieš pirmą dėvėjimą ypač pravartu išskalbti:

    • apatinius drabužius;
    • kūdikių ir mažų vaikų drabužius;
    • dėvėtų drabužių parduotuvėse įsigytus gaminius;
    • tiesiogiai prie kūno dėvimus rūbus;
    • drabužius, skirtus jautriai ar į egzemą linkusiai odai.

    Dermatologai žmonėms, turintiems jautrią odą, egzemą ar kontaktinį dermatitą, rekomenduoja naujus drabužius prieš pirmą kartą apsivelkant išskalbti. Tai padeda pašalinti dalį gamybos, dažymo, laikymo ir transportavimo metu ant audinio likusių medžiagų.

    Ryškiaspalvius ar tamsius naujus drabužius pirmuosius kelis kartus geriau skalbti atskirai, nes jie gali dažyti kitus skalbinius.

    Svarbiausia – ne skalbti kuo karščiau

    Kasdieniams, nestipriai suteptiems drabužiams nebūtina automatiškai rinktis aukščiausios temperatūros. Vadovaukitės priežiūros etikete, naudokite tinkamą skalbiklio kiekį, neperkraukite skalbyklės ir po skalbimo viską visiškai išdžiovinkite.

    Aukštesnė temperatūra gali būti svarbi sergant, esant biologinės kilmės nešvarumų ar kovojant su dulkių erkėmis, tačiau ji turi būti saugi konkrečiam audiniui. CDC rekomenduoja rinktis aukščiausią gaminiui tinkamą temperatūrą, o ne vienodai karštai skalbti visus daiktus.

    Taigi svarbiausia prisiminti tris taisykles: kuo arčiau kūno dėvimas drabužis, tuo dažniau jį reikia skalbti; antrąjį ar viršutinį sluoksnį galima vertinti pagal jo būklę; o priežiūros etiketė visuomet svarbesnė už universalų skalbimo kalendorių.

  • Kam berti sodą į klozetą

    Kam berti sodą į klozetą

    Maistinė soda vonios kambaryje – ne interneto mitas, o paprastas buities triukas, galintis padėti sumažinti nemalonius kvapus, pašalinti lengvas dėmes ir palaikyti kasdienę tualeto švarą.

    Ji nebrangi, gana švelni paviršiams ir neturi agresyvių cheminių medžiagų.

    Neutralizuoja nemalonius kvapus

    Nemalonūs kvapai vonios kambaryje dažnai sklinda ne tik iš paties klozeto.

    Juos gali lemti ir vanduo, kalkių apnašos ar sunkiai pasiekiamose vietose susikaupę nešvarumai.

    Maistinė soda gali padėti neutralizuoti dalį nemalonių, ypač rūgštinės kilmės, kvapų, o ne vien užmaskuoti juos dirbtiniu aromatu.

    Padeda pašalinti lengvas dėmes

    Maistinė soda yra švelniai abrazyvi, todėl gali padėti nuvalyti lengvas dėmes, vandens žymes ir paviršines apnašas.

    Ji ypač praverčia tada, kai nenorima braižyti keraminio paviršiaus šiurkščiomis kempinėmis ar kiekvienai dėmei naudoti stiprių valiklių.

    Gali būti naudojama bakeliui prižiūrėti

    Vienas praktiškų būdų – naudoti sodą klozeto bakeliui.

    Kartą per mėnesį galima įberti maždaug stiklinę maistinės sodos į bakelį, palikti kelioms valandoms arba per naktį, o tada nuleisti vandenį.

    Vis dėlto nereikėtų tikėtis stebuklingo efekto: įsisenėjusių kalkių ar rūdžių soda viena pati greičiausiai nepašalins.

    Švelnesnė keraminiams paviršiams

    Agresyvūs valikliai, dažnai naudojami ilgą laiką, gali veikti paviršius, tarpines ar metalines detales. Maistinė soda yra gerokai švelnesnė, todėl tinka reguliariai keraminio klozeto ar praustuvo priežiūrai.

    Neturi aštrių kvapiklių ir stiprių cheminių medžiagų

    Maistinė soda neturi intensyvių kvapiklių, todėl gali būti tinkamas pasirinkimas tiems, kuriems nepatinka stiprūs valiklių aromatai arba kurie nori paprastesnės valymo rutinos.

    Yra nebrangi ir lengvai prieinama

    Maistinė soda kainuoja nedaug, jos lengva rasti parduotuvėse, be to, ją galima naudoti ir kitose namų vietose.

    Palyginti su specializuotais tualeto valikliais, jos kaina maža, o reguliariai priežiūrai ji gali būti naudinga.

    Tinka reguliariai priežiūrai

    Didžiausias maistinės sodos privalumas – ne vienkartinis įspūdingas efektas, o reguliarus naudojimas.

    Kartą per mėnesį įbėrus jos į vandens bakelį, o retkarčiais panaudojus ir pačiame klozete, galima lengviau palaikyti švarą ir gaivesnį kvapą.

    Universali buities priemonė

    Turint maistinės sodos namuose, ji praverčia ne tik tualetui.

    Ją galima naudoti šiukšliadėžei gaivinti, kvapams šaldytuve mažinti, praustuvui valyti ar kaip pagalbinę priemonę lengvai nutekėjimo angų priežiūrai.

    Tačiau stipriems užsikimšimams šalinti geriau rinktis mechanines priemones arba specialius valiklius.

  • Infekcijos – iš prekybos centro lentynos?

    Infekcijos – iš prekybos centro lentynos?

    Apsiperkant prekybos centre retas kuris susimąsto, kad kai kurie produktai lentynose gali kelti pavojų ne tik virškinimo, bet ir šlapimo sistemai.

    Naujas Džordžo Vašingtono universiteto mokslininkų tyrimas parodė, jog nemaža dalis šlapimo takų infekcijų (ŠTI) gali būti susijusi su užkrėstos mėsos, turinčios Escherichia coli bakterijų, vartojimu.

    Šie mikroorganizmai paprastai gyvena žmonių ir gyvūnų žarnyne, tačiau tam tikri jų štamai gali sukelti rimtų susirgimų.

    Kaip bakterijos iš maisto patenka į organizmą

    Šlapimo takų infekcijos – vienos dažniausių pasaulyje.

    Vien JAV jos kasmet lemia apie tris milijonus apsilankymų skubios pagalbos skyriuose.

    Pagrindinis sukėlėjas – E. coli bakterijos, galinčios patekti į žmogaus organizmą įvairiais keliais.

    Mokslininkai jau seniai įtarė, kad dalis atvejų susijusi ne su asmenine higiena, o su užkrėstų produktų vartojimu.

    Dar 2018 m. Džordžo Vašingtono universiteto tyrėjų komanda paskelbė duomenis, rodančius, kad mėsoje iš prekybos tinklų aptinkami E. coli štamai sutampa su tais, kurie randami pacientų, sergančių ŠTI, mėginiuose.

    Dažniausiai sutapimai fiksuoti vištienos mėsoje.

    Vis dėlto tuomet nebuvo aišku, kokio masto yra šis reiškinys.

    Siekdami tiksliau įvertinti situaciją, mokslininkai kartu su „Kaiser Permanente Southern California“ kolegomis atliko išsamesnį tyrimą.

    Naujo tyrimo rezultatai

    Tyrėjai surinko daugiau kaip penkis tūkstančius E. coli bakterijų mėginių – tiek iš pacientų, sergančių šlapimo takų infekcijomis, tiek iš prekybos centruose Pietų Kalifornijoje įsigytos mėsos pakuočių.

    Pasitelkę genetinę analizę jie nustatė kiekvieno štamo kilmę.

    Paaiškėjo, kad apie 18 procentų visų ŠTI atvejų šiame regione 2017–2023 m. buvo zoonozinės, t. y. kilusios iš maisto.

    Tai reiškia, kad beveik kas penkta infekcija galėjo prasidėti nuo užkrėstos mėsos vartojimo.

    Dažniausiai tokios bakterijos aptiktos vištienoje ir kalakutienoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai kol kas atspindi tik konkretaus regiono situaciją, todėl būtini papildomi tyrimai kituose pasaulio regionuose.

    Vis dėlto vis daugiau duomenų rodo, kad maistu plintančios infekcijos rizika yra rimta ir ilgą laiką buvo nepakankamai įvertinta.

    Iki šiol šlapimo takų infekcijos dažniausiai buvo siejamos su individualia higiena ar organizmo ypatumais.

    Tačiau dabar tampa aišku, kad tai taip pat maisto saugos klausimas.

    Pasak tyrimui vadovavusio profesoriaus Lanso Praiso, svarbu suvokti, kad kai kurie E. coli štamai cirkuliuoja tarp gyvūnų ir žmonių, pereidami iš mėsos į virtuvės paviršius, o galiausiai – į žmogaus organizmą.

    Kaip sumažinti užsikrėtimo riziką

    Nors visiškai išvengti kontakto su bakterijomis neįmanoma, paprastos higienos priemonės gali gerokai sumažinti užsikrėtimo tikimybę.

    Mokslininkai rekomenduoja:

    • rinktis mėsą sandariose pakuotėse;
    • neleisti, kad žalių produktų sultys patektų ant kitų maisto produktų;
    • kruopščiai plauti rankas po žalios mėsos pjaustymo;
    • mėsą visada gerai termiškai apdoroti.

    Šių taisyklių laikymasis padeda išvengti ne tik šlapimo takų infekcijų, bet ir daugumos kitų maisto kilmės susirgimų.

    Apibendrinant galima pasakyti, kad ryšys tarp mūsų mitybos ir sveikatos yra kur kas glaudesnis, nei atrodo.

    Šlapimo takų infekcijų šaltinis gali slypėti net prekybos centro lentynoje.

    Tačiau paprastos atsargumo priemonės gali apsaugoti nuo nemalonių ir potencialiai pavojingų pasekmių.

  • Jūsų skalbimo mašina nesunaikina bakterijų

    Jūsų skalbimo mašina nesunaikina bakterijų

    Šiuolaikinės skalbimo mašinos sukurtos ne tik dėmėms pašalinti, bet ir užtikrinti higienišką skalbinių švarą.

    Bent jau taip žadama įvairiuose reklaminiuose klipuose.

    Tačiau ar tai iš tikrųjų atitinka tiesą?

    Naujausi tyrimai rodo, kad net skalbiant aukštoje temperatūroje ne visada pavyksta sunaikinti pavojingas bakterijas.

    Kodėl taip nutinka ir kaip sumažinti riziką?

    Kodėl skalbimas 60 °C temperatūroje negarantuoja bakterijų sunaikinimo

    Plačiai paplitusi nuomonė, kad skalbimas 60 °C temperatūroje veiksmingai pašalina mikroorganizmus.

    Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje medicinos darbuotojams rekomenduojama darbo aprangą skalbti būtent tokioje temperatūroje mažiausiai 10 minučių.

    Tačiau neseniai atliktas tyrimas atskleidė netikėtų faktų – daugelis buitinių skalbimo mašinų nepasiekia deklaruojamos temperatūros.

    Mokslininkai išbandė šešis skirtingus skalbimo mašinų modelius, naudodami audinių mėginius, užkrėstus Enterococcus faecium bakterijomis.

    Kaip praneša leidinys NewScientist, greituose 60 °C režimuose pusė mašinų nesugebėjo sumažinti bakterijų kiekio net 90 proc.

    Net ir naudojant įprastą skalbimo ciklą, kas trečia mašina neįvykdė šios užduoties.

    Priežastis slypi tame, kad tikroji skalbimo metu pasiekiama vandens temperatūra dažnai yra gerokai žemesnė nei nurodoma, ypač trumpuose režimuose.

    Vienu atveju skalbimo mašina veikė vos 20 °C temperatūroje – ir savininkas apie tai nė neįtarė.

    Kuo pavojingos skalbimo mašinos

    Be problemų, susijusių su temperatūros režimu, tyrimas atskleidė dar vieną nerimą keliantį aspektą – mikroorganizmai ilgainiui prisitaiko prie sąlygų skalbimo mašinos viduje ir išsiugdo atsparumo plovikliams genus.

    Bakterijų DNR analizė prieš kelis skalbimo ciklus ir po jų parodė, kad bakterijos įgyja mutacijas, padedančias joms išgyventi net nepalankioje aplinkoje.

    Šis atradimas itin svarbus sveikatos priežiūros įstaigoms – tai rodo, kad naudojant buitines skalbimo mašinas medicininių uniformų skalbimui gali plisti hospitalinės infekcijos ir didėti antibiotikų atsparumo problema.

    Kaip sumažinti bakterijų kiekį skalbimo mašinoje

    Norint sumažinti užsikrėtimo per skalbinius riziką ir palaikyti pačios mašinos švarą, specialistai rekomenduoja reguliariai naudoti specialias dezinfekavimo priemones, skirtas skalbimo mašinoms valyti.

    Taip pat kartkartėmis verta įjungti skalbimo ciklą 90 °C temperatūroje, kad būtų sunaikinti skalbimo būgno viduje susikaupę mikroorganizmai.

    Būtina naudoti ir kalkių šalinimo priemones – kalkių nuosėdos trukdo kaitinimo elementams tinkamai veikti, dėl ko vanduo neįkaista iki reikiamos temperatūros.

    Tokios paprastos profilaktinės priemonės padeda išlaikyti skalbinių higieną ir apsaugo skalbimo mašiną nuo pavojingų bakterijų kaupimosi.

    Be to, svarbu tinkamai elgtis su nešvariais drabužiais, ypač sportine apranga, kad būtų išvengta spartaus bakterijų dauginimosi.

    Apibendrinant

    Nors skalbimo mašinos ir yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, svarbu suprasti, kad jų galimybės naikinti bakterijas yra ribotos.

    Nepakankamas vandens pašildymas ir atsparių mikroorganizmų atsiradimas verčia imtis papildomų profilaktikos priemonių – reguliariai valyti skalbimo mašiną ir tinkamai rinktis skalbimo režimus.