Žyma: Gydytojas

  • Receptas – į šiukšliadėžę

    Receptas – į šiukšliadėžę

    „Gydytojas išrašė vaistų, bet aš jų negersiu!“ Yra tekę girdėti?

    Kai kurių šaltinių duomenimis, net 50 procentų lėtinėmis ligomis sergančių žmonių nesilaiko specialistų nurodytų gydymosi gairių.

    „Gydytojas skyrė septynių dienų antibiotikų kursą, o man palengvėjo jau po trijų – kam toliau nuodytis tabletėmis?“

    „Išgėrus vaistų kraujospūdis sumažėjo, vadinasi, galima nustoti juos vartoti, kol vėl nepakilo.“

    „Kas čia tokio, kad cholesterolis aukštas! Man nieko neskauda, o statinai pakenks kepenims – negersiu jų.“

    Daugumai tai turbūt skamba pažįstamai.

    Atsisakymas laikytis gydytojų nurodymų – milžiniška problema visame pasaulyje. Ekspertai tai laiko viena pagrindinių kliūčių gyvenimo trukmei ilginti.

    Statistika baugina

    Specialistai teigia, kad maždaug pusė pacientų, sergančių išemine širdies liga, per metus po patirto infarkto liaunasi vartoję jiems paskirtus preparatus. Ir greičiausiai nustoja gerti tuos vaistus, kurie duoda ilgalaikį poveikį, o ne tiesiogiai veikia simptomus. Todėl nitratai, skirti krūtinės anginai, t. y. skausmui malšinti, vartojami kur kas noriau nei, tarkime, preparatai cholesteroliui mažinti. Nes dėl cholesterolio neskauda!

    Deja, nustoję gerti paskirtas tabletes, pacientai gana greitai sulaukia kito ligos priepuolio arba net stento užsikimšimo. Bet ir tada dažnas netiki, kad tabletės, kurių negėrė, skiriamos išvengti tokių pasikartojančių katastrofų ir gyvenimo trukmei pailginti.

    Vienos pakuotės sindromas

    Kai specialistai vykdo apklausas, kad sužinotų, kodėl jų pacientai nevartoja vaistų kraujospūdžiui mažinti, dažniausiai atsakoma: „Aš vartoju! Bet tik pagal poreikį.“ Taigi tik tada, kai kraujospūdis pakyla.

    Antroje vietoje, tai turbūt nestebina, būna atsakymas „Pamirštu.“

    Dar kiti pacientai tabletes kraujospūdžiui reguliuoti vartoti nustoja vos tik jos atlieka savo darbą ir kraujo spaudimas normalizuojasi. Tai vadinama vienos pakuotės sindromu – panašiai būna su vaistais nuo peršalimo simptomų: palengvėja ir mes liaunamės juos gerti.

    Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos kardiologų draugijos ir įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, galima net išskirti konkrečias vaistų grupes ir pacientų tipus, kuriems laikytis gydymo režimo yra sunkiausia.

    Vaistų grupės, kurių vartojimą linkę nutraukti savavališkai:

    1. Statinai – jau minėti cholesterolį mažinantys vaistai. Tai viena labiausiai demonizuojamų vaistų grupių. Tyrimai rodo, kad iki 50 proc. pacientų nustoja juos vartoti per pirmuosius metus. Pagrindinė priežastis – baimė dėl poveikio kepenims ir raumenų skausmų (nors tyrimai rodo, kad dažniausiai tai būna psichosomatinis reiškinys).

    2. Antidepresantai ir antipsichotikai. Pacientai dažnai nutraukia jų vartojimą vos pajutę pirmąjį pagerėjimą arba ankstyvuosius šalutinius poveikius (mieguistumą, svorio augimą), kurie pasireiškia greičiau nei gydomasis efektas.

    3. Inhaliatoriai (nuo astmos ar lėtinės obstrukcijos plaučių ligos). Teigiama, kad daugiau nei 60 proc. pacientų inhaliatoriumi naudojasi netinkamai arba tik tada, kai dusta, ir ignoruoja palaikomąjį – uždegimą mažinantį – gydymą.

    „Atostogos“ nuo vaistų

    Tyrimai rodo, kad išsivysčiusiose valstybėse gydymosi griežčiau laikosi tik apie 50 proc. lėtinėmis ligomis sergančių pacientų. Besivystančiose šalyse šis rodiklis dar žemesnis.

    Tiesa, ne visi pacientai vienodai savivaliauja.

    Ekspertai išskiria tris nepakankamo gydymo laikymosi lygius:

    Absoliutus. Tai visiškas atsisakymas visų diagnostinių tyrimų, medikamentinio ar chirurginio gydymo ir reabilitacijos.

    Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad apie 20–30 proc. gydytojų išrašytų receptų niekada nepasiekia vaistinės.

    Dalinis. Pacientas vykdo tik tam tikrus gydytojo nurodymus, o kitų atsisako. Tipinis pavyzdys – „atostogos“ nuo vaistų, t. y. preparatų vartojimo nutraukimas kelioms dienoms ar savaitėms.

    Objektyvus. Pacientas nesugeba laikytis gydytojų rekomendacijų dėl psichikos sutrikimų, užmaršumo sergant demencija ir pan.

    Kuo mažiau nepatogumų pacientui sukelia jo liga, tuo prasčiau laikomasi gydymo plano, sako medikai. Tai ypač būdinga sergantiesiems hipertenzija, ateroskleroze ar kitomis ligomis, kai pradinėse stadijose dar nėra sunkių simptomų. Nesant jų, žmogus ilgai nekreipia dėmesio į savo būklę, nors gydytojai įspėja, kad ji pavojinga. To pavyzdys – vaistai osteoporozei gydyti. Motyvacija juos vartoti jau kelerius metus iš eilės yra viena žemiausių medicinoje, nes kaulų retėjimo žmogus nejaučia.

    Nenoriu – ir nesigydysiu!

    Specialistai linkę išskirti tris esmines priežastis, kodėl sergantys žmonės ignoruoja medikų nurodymus.

    Pirma – nepakankamas informuotumas, savo ligos rimtumo, pavojaus ir progresavimo rizikos bei komplikacijų nesuvokimas.

    Europos Komisijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai parodė, kad apie 47 proc. Europos gyventojų turi ribotą sveikatos raštingumą. Vadinasi, žmonės ne tik nesupranta sudėtingų medicininių terminų, bet ir nesugeba kritiškai įvertinti informacijos.

    O pacientai, kurie nesupranta, kaip veikia vaistas, yra linkę nutraukti gydymą vos pasijunta geriau.

    Antra – nepasitikėjimas gydytoju. Abejonės jo profesionalumu ir suinteresuotumu, kad pacientas pasveiktų.

    Trečia dažniausia priežastis – šalutinio vaistų poveikio baimė. Įsitikinimas, kad bus neigiamų preparatų vartojimo pasekmių.

    Negalima nepaminėti ir visuomenėje vis dar gajaus tikėjimo neva natūraliais gydymosi būdais, užuot „nuodijus organizmą chemija“.

    Išties, pacientai dažnai psichologiškai jaučiasi sveikesni, kai negeria tablečių, net jeigu jų sveikatos rodikliai, pavyzdžiui, kraujospūdis ar cukraus lygis, yra pavojingi. Tai savotiškas gynybinis mechanizmas – „jei negeriu vaistų, vadinasi, nesu ligonis“.

    Viena sudėtingiausių grupių – tai pacientai, kurie tikisi visiško pasveikimo. Tačiau sergant lėtinėmis ligomis tai neįmanoma, tad jie nusivilia, nuleidžia rankas ir nustoja vartoti paskirtus vaistus.

    Nustebsite, bet finansų klausimas, kiek rodo apklausos, anaiptol nėra vyraujantis. Lemiami veiksniai, paskatinantys nesilaikyti gydymo, yra nesupratimas, kokia nauda bus iš vaistų vartojimo, ir dar baimė, ar tie vaistai neturės šalutinių poveikių. Tai net turi atskirą pavadinimą: nocebas.

    Drausmingiau gydytojų nurodymus vykdo moterys.

    Priešingas reiškinys gerai žinomam placebo efektui. Jei pacientas perskaito visą galimų šalutinių poveikių sąrašą pakuotės lapelyje ir iš anksto nusiteikia, kad vaistas jam pakenks, dažnai pradeda fiziškai jausti tuos simptomus, nors vaistas jų nesukėlė.

    Pavyzdžiui, daug pacientų nustoja gerti statinus dėl raumenų skausmų. Tačiau kontroliuojamų tyrimų metu skausmas pasireiškė net 90 proc. tų jo dalyvių, kurie gėrė ne statinus, o cukraus piliulę – t. y. placebą.

    Kodėl meluojame savo gydytojams

    Atskirai neklusniųjų pacientų grupei priskiriami patiriantieji „baltojo chalato efektą“. Tokie, atėję pas gydytoją, klusniai linksi galva, prisiekinėja, kad vaistus geria, nors iš tikrųjų to nedaro.

    Kartais tai dar vadinama „gero mokinio sindromu“: paciento elgesys gydytojo kabinete ar prieš pat vizitą kardinaliai pasikeičia nuo kasdienio, nes jis jaučia psichologinį spaudimą įtikti gydytojui arba bijo būti sugėdintas.

    Užsienyje buvo atlikta įdomių tyrimų naudojant elektroninius vaistų pakuočių dangtelius, fiksuojančius kiekvieną atidarymą. Paaiškėjo, kad likus 5 dienoms iki vizito pas gydytoją, pacientų drausmė gerti vaistus šokteli iki 80–90 proc. Vizitui praėjus, šis rodiklis vėl nukrenta iki įprastų 40–50 proc.

    Tokio ūmaus uolumo pasekmes nesunku nuspėti: gydytojas, matydamas neblogus tyrimų rezultatus vizito dieną, klaidingai mano, kad gydymas veikia, nors pacientas tiesiog „pasitempė“ paskutinę minutę.

    Specializuoto leidinio „Journal of General Internal Medicine“ paskelbtais duomenimis, apie 60–80 proc. pacientų nėra visiškai atviri su savo gydytojais dėl vaistų vartojimo ar gyvenimo būdo. Ir tam yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji – tai nenoras pasirodyti „blogu ligoniu“, kuris pamiršo išgerti ar tyčia negėrė vaistų, nes bijo pamokslų ar neigiamos reakcijos, antroji – nenoras ginčytis: pacientas netiki vaistų nauda, bet jam lengviau pritarti gydytojui, o išėjus pro jo kabineto duris receptą tiesiog ignoruoti.

    Nuodija pramanai, ne vaistai

    Vienas elementariausių būdų padidinti pacientų klusnumą gydantis – vaistų vartojimo schemų supaprastinimas. Idealiu atveju tai „viena tabletė kartą per dieną“ režimas. Ir tą pasiekti jau padeda daugiakomponenčiai sudėtiniai preparatai, kurių vis daugėja (ypač skirtų hipertenzikams).

    Kuo daugiau tablečių ir skirtingų jų gėrimo laikų (viena prieš valgį, kita po valgio, trečia vakare ir pan.), tuo didesnė tikimybė, kad pacientas suklys arba pavargs nuo tokio sudėtingo režimo.

    Amerikiečių specialistų atlikti tyrimai rodo, kad jei vaistą reikia gerti 4 kartus per dieną, gydymosi laikymosi rodiklis nukrenta iki maždaug 50 proc., palyginti su 80 proc. kai vaistas geriamas tik kartą per dieną.

    Labai svarbi gydymo proceso dalis visada buvo ir bus artimųjų, šeimos narių įtraukimas. Tyrimai rodo, kad vyrai gydosi kur kas drausmingiau, kai juos kontroliuoja ir prižiūri žmonos.

    Svarbi ir kova su mitais, klaidinančiais pacientus: apie skiepų žalą, vaistų nuodingumą ar tariamą pripratimą.

    Kai kurie žmonės vengia gerti vaistus, nes bijo priprasti. Tokie pacientai klaidingai mano, kad jei jie pradės vartoti vaistus nuo kraujospūdžio ar cholesterolio, jų organizmas aptings ir nebegalės be jų funkcionuoti.

    Bet tai, ką jie įsivaizduoja, nėra nei pripratimas, nei aptingimas, bet lėtinės ligos kontrolė. Nutraukus vaistus, liga grįžta į savo pradinę, taigi pavojingąją būseną.

         Įdomus faktas

    Tyrimų duomenimis, drausmingiau gydytojų nurodymus vykdo moterys (palyginti su vyrais), pagyvenę asmenys, aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės (paprastai geriau suvokiantys gydymo svarbą) bei asmenys, gaunantys didesnes pajamas (finansinis stabilumas leidžia užtikrinti reguliarų reikiamų vaistų įsigijimą).

    Kas rizikuoja labiausiai?

    Remiantis mokslinių stebėjimų rezultatais, pacientus pagal jų elgseną su vaistais galima priskirti šiems pagrindiniams tipams:
    SKEPTIKAI. Netiki tradicine medicina, bijo „chemijos“, dažnai keičia vaistus į papildus ar žoleles.
    SIMPTOMŲ VERGAI. Geria vaistus tik tada, kai skauda. Jei simptomų nėra – vaistų nereikia.
    ATSITIKTINIAI PRALEIDINĖTOJAI. Dažniausiai tai jauni, užsiėmę žmonės, kurie pamiršta išgerti vaistų dėl intensyvaus gyvenimo tempo.
    VIENIŠI SENJORAI. Dažnai painioja vaistus dėl didelio jų kiekio arba turi kognityvinių sutrikimų.

  • Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Apie įsisenėjusį įkyrų kosulį sklando daugiau mitų, nei būtų galima pamanyti.

    Apie jo pavojingumą, oficialius gydymo metodus ir alternatyvius būdus, tokius kaip kvėpavimas bulvių nuoviro garais, kurie, anot gydytojų, sveikatai gali ir pakenkti.

    Peršalimo ligų sezonui įsigalint, autobusuose ir kitose viešosiose vietose daugėja kosėjančių žmonių. Tai nemalonu ir patiems kosulio kamuojamiesiems, ir dar labiau tiems, kas atsiduriame greta – taip ir norisi nuo jų pasitrauki kuo atokiau.

    Bet ar visada kosulys toks pavojingas?

    Anot specialistų – pulmonologų, alergologų-imunologų, – bijoti svetimo kosulio tikrai yra dėl ko. Juk kosėjant gleivės su virusų ir bakterijų dalelėmis iš burnos išlekia 16 km per valandą greičiu ir nuskrieja nuo 1,5 iki net 9 metrų!

    Tačiau tiesa ir tai, kad ne kiekvienas kosulys – dėl virusinės infekcijos.

    1-asis mitas: kosulys gali atsirasti tik dėl infekcijos

    Taip, iki 90 proc. suaugusiųjų ir vaikų ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų lydi kosulys, o tų infekcijų sukėlėjai – būtent virusai.

    Bet neretai pasitaiko, kad ligos sukėlėjų būna keletas, taigi prie virusinės infekcijos gali prisidėti ir bakterinė.

    Priežasčių, kodėl kyla kosulys, esama daugybės. Tai ir alergija, lėtinės viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, gastroezofaginis refliuksas, širdies ligos ir pan.

    Todėl nederėtų nustatinėti sau diagnozių patiems, nepasikonsultavus su gydytoju.

    2-asis mitas: iš pradžių kosulys visada sausas ir tik paskui tampa šlapias

    Dažniausiai ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos tikrai prasideda sausu kosuliu. Bet vėlgi: ne kaskart, be gydytojo pagalbos, įmanoma įvertinti kosulio pobūdį. Kai kurių ligų – pavyzdžiui, ūminio nazofaringito atveju, abiejų tipų kosulys kamuoja tuo pačiu metu. Sausasis pasireiškia dėl to, kad išbrinksta nosies gleivinė, sergantysis ima kvėpuoti burna – ypač naktimis, ir taip išdžiovina viršutinių kvėpavimo takų gleivinę, jog ima peršėti gerklę ir kyla sausas kosulys.

    Bet kartu gleivėms tekant užpakaline gerklės sienele išsivysto ir drėgnas kosulys.

    Anot specialistų, egzistuoja gerokai daugiau kosulio rūšių nei tik sausas ir drėgnas. Būna sausas kosulys (be skreplių), drėgnas (produktyvus, su skrepliais), lojantis (sergant laringitu) arba pasikartojantis, tai yra su stipriais priepuoliais (dėl kokliušo, parakokliušo).

    Svarbiausia, sako gydytojai, nesivadovauti mitu, kad sausą kosulį žūtbūt reikia paversti drėgnu. Sergant įprastomis ūmiomis kvėpavimo takų ligomis visiškai normalu pereiti kelias skirtingo kosulio fazes.

    3-iasis mitas: baigus sirgti kosulys visada užsilieka, tad gydyti jo nebūtina

    Daugeliu atvejų ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukeltas kosulys praeina per 1–2 savaites. Jeigu gydytojas neskiria kokių nors ypatingų preparatų, savigyda užsiimti nederėtų.

    Visgi kosuliui arba kitiems simptomams per dvi savaites nepraėjus, svarbu kreiptis į gydytoją – kad būtų galima atmesti rimtesnes ligos priežastis.

    Bet trukmės prasme kosulys kosuliui irgi nelygus.

    Gydytojai išskiria ūmų kosulį (dažniau pasitaikantį susirgus ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis) – toks trunka mažiau nei 2 savaites. Dar yra užsitęsęs kosulys, kamuojantis nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Na, o lėtinis kosulys gali tęstis ir ilgiau kaip 3 mėnesius.

    Kodėl kosulys ilgai nepraeina, priežasčių gali būti ne viena. Bet gydytojai sako, jog dažniausiai užsibūna bakterinių infekcijų – mikoplazmų, pneumocistų, kokliušo, parakokliušo ir pan. – sukeltas kosulys. Taip pat kai yra LOR patologijos, kaip adenoidai, gastroezofaginis refliuksas arba svetimkūnis plaučiuose.

    Užsitęsusio lėtinio kosulio priežastimi gali būti ir užnosinis lašėjimas. Jį provokuoja gleivės, iš nosiaryklės tekančios į gerklę. Tuomet daugiausia kosima naktimis ir rytą, tik atsikėlus. Be to, būna sunku kvėpuoti per nosį – dėl limfoidinio audinio sankaupos nosiaryklėje.

    Tokius piktus pokštus mėgsta krėsti ūmūs virusiniai ir postvirusiniai rinosinusitai, polipozinis rinosinusitas, vazomotorinis ir alerginis rinitas.

    Vis dėlto, anot specialistų, negalima neigti, jog būna situacijų, kai kosulys tėra užsilikęs reiškinys persirgus virusine infekcija ar bronchitu.

    Tokio kosulio išties nereikia specialiai gydyti – jis praeina savaime per 3–4 savaites.

    Tačiau kosulys, kuris nepaleidžia 2–3 mėnesius ir dar ilgiau, jau svari priežastis kreiptis į specialistą. Taip ilgai užsitęsusio kosulio priežasčių paieškos be gydytojo neįmanomos.

    4-asis mitas: kosulį reikia skubėti gydyti kuo greičiau

    Kosulys gali kaip reikiant iškankinti, trikdyti miegą, vaikams – dar ir keisti elgesį. Todėl suprantama, kad su juo skubama susidoroti kaip įmanoma greičiau.

    Bet kosulys – natūralus reiškinys kvėpavimo takų infekcijai pasiekus sunkiausią stadiją. Jis būtinas tam, kad kvėpavimo takai apsivalytų nuo gleivių, mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybelių), alergenų, smulkių svetimkūnių.

    Neproduktyvų sausą dirglų kosulį, gydytojų patarimu, galima pradėti gydyti, kai ligonio būklė jau ganėtinai gera. Tai daroma koreguojant režimą ir mitybą. Reikia gerti daugiau skysčių, palaikyti oro drėgmę namuose (pageidautina 50 proc. bet ne daugiau) ir dažniau vėdinti kambarius.

    Jeigu nėra temperatūros ir normali savijauta, galima išeiti pasivaikščioti.

    Būtent vaikštynės gali paspartinti kosulio atsitraukimą.

    O štai gydymą vaistais turėtų skirti tik gydytojas.

    Optimalus variantas – kai pataikoma paskirti vaistą, veikiantį įvairias patogenezės grandis ir turintį minimalų šalutinį poveikį. Tinkamai parinkta kosulio terapija sumažina komplikacijų ir bronchų hiperreaktyvumo (pradedant periferiniu uždegimu, kuris gali peraugti į centrinį) riziką.

    5-asis mitas: pakvėpuosi bulvių nuoviru ir viskas praeis

    Esame pratę manyti, kad inhaliacijos – taip pat ir šiltos, – bei garų procedūros kosulį palengvina. Ir išties: šiltoje, garų pilnoje vonioje kosėjama daug račiau. Tačiau tiesa ta, kad netgi nebulaizerį tinka naudoti toli gražu ne visada.

    Sergant bronchitu nei šiltos, nei garų inhaliacijos netinka. O kvėpuoti bulvių nuoviru išvis pavojinga: karšti garai gali nudeginti gleivinę (ypač vaikams).

    Jei karščiuojama, tokia procedūra dargi gali ir pakelti temperatūrą (bet kokias šilumos procedūras išvis derėtų atidėti, iki temperatūra taps normali).

         Kada kosulys tampa pavojingas

    Skubiai kreiptis į gydytoją reikėtų, kai:
    • Kosulį lydį karščiavimas (temperatūra aukštesnė kaip 39 laipsniai), kuris sunkiai leidžiasi įveikiamas.
    • Aukšta temperatūra laikosi ilgiau kaip 5 dienas.
    • Temperatūros nepavyksta numušti arba ji kyla, sergantysis itin glebus, atsisako valgyti ir gerti.
    • Juntamas dusulys, kvėpavimas – švilpiantis.
    • Lojantį kosulį papildo sutrikęs kvėpavimas.
    • Kosėja naujagimis.

  • Skauda po kaire krūtimi?

    Skauda po kaire krūtimi?

    Dešimt potencialių tokio skausmo priežasčių ir kada kreiptis į gydytoją.

    Kai skauda kairėje krūtinės pusėje, sunerimsta net stipriausių nervų žmonės. Šiaip ar taip, būtent toje pusėje išsidėstę visi svarbiausi organai ir struktūros: širdis, kairysis plautis, skrandis, blužnis, stemplė, šonkauliai…

    Bet ar tikrai staigus skausmas šioje kūno dalyje jau priežastis panikuoti?

    Nebūtinai, sako medikai. Ir siūlo, užuot puolus diagnozuoti sau vieną baisią ligą po kitos, apsvarstyti kelis esminius faktorius: kiek jums metų; ką veikėte, kai pajutote skausmą; ar jis stiprus.

    Turėtumėte prisiminti ir savo ligų istoriją – kuo esate sirgę, kokius vaistus vartojate. Taip pat ar be skausmo yra ir kitų simptomų.

    Kai kuriais atvejais skausmas po kaire krūtimi gali būti visiškai nekaltas. Kitais – įspėti apie medicininę problemą. Tad šaltas protas ir išmanymas, kas galėtų kelti diskomfortą toje kūno vietoje, kritiškai svarbūs.

    Raumenų skausmai

    Justi nedidelį fizinį diskomfortą po intensyvios treniruotės visiškai normalu, nors ir reiškia, kad sportuodami greičiausiai persistengėte.

    Taigi jei skausmas po kaire krūtimi atsiranda po krūtinės raumenis aktyvuojančių pratimų, kaip atsispaudimai ar svarmenų kilojimai atsigulus, didelė tikimybė, kad raumenis ir maudžia. Jie net gali tapti jautrūs paliesti, o skausmas varijuoti nuo buko, tempiančio iki tikro sopulio.

    Tačiau po kelių dienų arba savaičių raumenų skausmai turi praeiti. Greičiau juos nuslopinti padeda poilsis ir karšti arba šalti kompresai. Pastaruosius laikykite uždėję ant skaudamos vietos ne ilgiau kaip 20 minučių 2 dienas iš eilės. Jeigu raumenis maudžia itin smarkiai, kartokite kompresus kas 2 valandas. Gali praversti ir nereceptiniai tepalai nuo skausmo ir uždegimo (tokiais galima teptis 3–4 kartus per dieną).

    Refliuksas

    Teko patirti tą nepaprastai bjaurų gąsdinantį jausmą, kai kairę krūtinės pusę – arba ties viduriu – kažkas suspaudžia ir degina? Jei taip, žinote, kas yra refliuksas.

    Refliuksas taip pat gali sukelti pykinimą, kosulį, rūgštų arba kartų prieskonį burnoje. Paprastai taip nutinka pavalgius, patiriant stresą ir paūmėja atsigulus. Trunka nemalonūs pojūčiai nuo kelių minučių iki kelių valandų.

    Šią problemą galima išspręsti vartojant nereceptinius antacidus, pakeitus mitybą (pavyzdžiui, nevalgant 3 valandas iki miego ir atsisakant refliuksą sukeliančių produktų, kaip kava, aštrūs ir riebūs patiekalai, šokoladas, alkoholis, mėtos).

    Metus rūkyti refliuksas irgi kamuos mažiau.

    Kostochondritas

    Kremzlės, jungiančios šonkaulį su krūtinkauliu, uždegimas paprastai pasireiškia buku maudžiančiu skausmu apatiniuose šonkauliuose. Skausmas suintensyvėja palietus tą vietą, giliai įkvėpus arba kosėjant. Taip pat, prasidėjęs kairėje pusėje, jis gali išplisti po visą krūtinę.

    Kodėl kai kurie žmonės suserga kostochondritu, nėra iki galo aišku. Vieniems uždegimą gali sukelti trauma, didelių svorių kilojimas, intensyvus sportavimas, kitiems – liga.

    Kostochondrito sukeltas skausmas linkęs praeiti savaime. Tačiau jeigu iš tiesų sergate kostochondritu, jums kelias savaites nederėtų kiloti nei stumti didelių svorių.

    Skausmui palengvinti galima atlikti raumenų tempimo pratimus. Ypač rekomenduojami „tarpdurio“ pratimas (pakelkite rankas 90 laipsnių kampu, delnais atsiremkite į durų staktas ir pamažu ženkite pro duris iš pradžių viena koja, paskui kita) arba sfinkso poza (atsigulkite ant pilvo, rankas ištieskite į priekį, o tada pasikelkite pamažu ant alkūnių taip, kad dilbiai ir delnai tebeliestų grindus, ir lėtai išrieskite viršutinę kūno dalį).

    Padeda ir šildantys kompresai.

    Titzės sindromas

    Ši būklė, apibūdinama kaip vieno arba daugiau šonkaulių krūtinkaulinio galo kremzlių uždegimas, dažnai painiojama su kostochondritu. Mat simptomai kone identiški – skirtumas tik toks, kad Titzės sindromo atveju skauda krūtinės sritį arčiau peties ir viršutinę krūtinkaulio dalį. Taip pat stebimas krūtinės patinimas, to kostochondrito atveju nebūna.

    Priklausomai nuo to, kurie šonkauliai pažeisti, skausmas perveria arba judant, arba pasukus viršutinę kūno dalį. Diskomfortą galima justi sėdint ar gulint tam tikra poza. Skausmingi gali tapti ir kosėjimas, čiaudėjimas, vėmimas.

    Niekas nežino, kas sukelia Titzės sindromą, tačiau kai kurie specialistai mano, jog kaltos smulkios krūtinės traumos – pavyzdžiui, persitempimas sportuojant, per kosulio priepuolius arba persirgus kvėpavimo takų infekcijomis.

    Titzės sindromas gydomas poilsiu ir nereceptiniais vaistais nuo uždegimo. Paprastai per vieną dvi savaites jis visiškai praeina.

    Pleuritas

    Jeigu jaučiate aštrų, duriantį skausmą krūtinėje arba petyje, kai giliai įkvepiate, yra tikimybė, jog priežastis pleuritas – krūtinplėvės (pleuros) uždegimas.

    Jis išsivysto uždegimui plaučiuose išplitus į pleurą. Dėl to krūtinplėvės audiniai išbrinksta ir ima trintis vienas į kitą keldami veriantį skausmą.

    Šis gali atsirasti susirgus virusine infekcija, pneumonija (jos atveju dar ir karščiuojama, kosėjama), patyrus krūtinės traumą.

    Negydant pneumonijos yra tikimybė, kad infekciją sukėlusios bakterijos pateks į kraujotaką ir pažeis kitus organus, todėl būtina tučtuojau kreiptis į gydytoją.

    Jeigu pleuritą sukėlė virusas, gali tekti pakentėti porą dienų, kol skausmas praeis. Bakterinės pneumonijos atveju skausmas dažniausiai kamuoja, iki pradedamas gydymas.

    Hiatinė išvarža

    Hiatinė, arba kitaip diafragminės angos, išvarža laikoma retesne skausmo po kaire krūtimi priežastis.

    Pro šią angą eina stemplė, aorta, tai silpniausia vieta, per kurią skrandis įeina į tarpuplautį ir pakeičia anatomiją. Skausmas tokiu atveju būna tempiantis arba plėšiantis ir juntamas iškart po kaire krūtimi.

    Skausmingi pojūčiai gali pasireikšti padidėjus spaudimui pilvo viduje – tarkime, kaip keliate krepšius su pirkiniais ar kitus sunkius daiktus. Ir trunka jie, kol atliekami tokie judesiai.

    Sergant kostochondritu kelias savaites nederėtų kiloti nei stumti didelių svorių.

    Nedidelės hiatinės išvaržos nesukelia jokių kitų simptomų, bet didesnės gali reikštis sudirgusiu rėmeniu, rūgšties refliuksu, dusuliu, pilno skrandžio pojūčiu iškart po valgio. Kartais vemiama krauju, stebimos juodos išmatos.

    Jeigu įtariate, jog galite turėti diafragminės angos išvaržą, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju, nes jai sutvarkyti dažniausiai reikalinga chirurginė operacija.

    Perikarditas

    Kaip turbūt žinote, perikarditu vadinamas širdiplėvės (perikardo) uždegimas.

    Skausmą sukelia patinusių ir sudirgusių perikardo sluoksnių trynimasis vienas į kitą. Ar ilgai jis trunka, priklauso nuo to, kuris iš keturių perikardito tipų jus pakirto.

    Kiti simptomai gali būti kosulys, nuovargis, kojų tinimas, nedidelis karščiavimas, dažnas širdies plakimas, dusulys gulint, pilvo patinimas.

    Perikardito simptomai gali sutapti su kitų širdies ir plaučių ligų simptomais, todėl pajutę staigų skausmą krūtinėje visada kreipkitės į gydytoją.

    Plaučių embolija

    Taip vadinamas trombas plaučiuose.

    Dažniausiai trombai susidaro po neseniai atliktos operacijos, gulintiems ligoniams ar po ilgo sėdėjimo (pavyzdžiui, skrydžio lėktuvu). Taip pat trombų pasitaiko nėščiosioms.

    Skausmas plaučių embolijos atveju būna įvairus, tačiau dažniausiai skundžiamasi aštriais „dūriais“, kurie smogia staiga ir sustiprėja giliai įkvėpus.

    Prie skausmo neretai prisideda galvos svaigimas, padažnėjęs kvėpavimas ir širdies plakimas, dusulys, kosėjimas (kartais net krauju), nerimas.

    Kraujo krešulys taip pat gali susidaryti kojoje: tuomet ji patinsta, parausta ir tampa skausminga.

    Tai potencialiai pavojų gyvybei kelianti liga, tad jeigu kyla bent menkiausių įtarimų, užsiregistruokite pas gydytoją.

    Angina

    Skausmas krūtinėje arba už kairės krūties, kurį sukelia užsikimšusios arterijos, – taip anginą apibūdina gydytojai kardiologai. Ir įspėja: ji gali būti pavojaus signalas dėl artėjančio infarkto.

    Anginos skausmas paprastai pasireiškia tiems, kieno vainikinės arterijos, pernešančios deguonį į širdį, yra užsikimšusios. Tuomet juntamas deginantis, gniaužiantis, bukas skausmas, spaudimas krūtinėje, trūksta oro, pykina, o skausmas eina į kairę ranką, žandikaulį ar nugarą.

    Anginą gali sukelti fiziniai krūviai, bet net ir juos nutraukus skausmas gali nepraeiti.

    Nesvarbu, kiek jis tęstųsi, nedelsiant reikia kreiptis medikų pagalbos, nes, kaip minėta, angina gali signalizuoti apie infarktą.

    Infarktas

    Skausmas kairėje pusėje nebūtinai reiškia infarktą. Tačiau pasitaiko ir priešingai.

    Jeigu pajuntate krūtinėje skausmą, kokio nebuvo patyrę iki šiol, – spaudimą, diskomfortą, kurie stiprėja judant, vertėtų susirūpinti, ar tai ne infarktas. Ir tuo labiau jeigu tokį patį skausmą jaučiate petyje, rankoje, nugaroje, kakle, žandikaulyje.

    Tarp širdies smūgio simptomų gali būti pasunkėjęs kvėpavimas, pykinimas, prakaitavimas ar galvos svaigimas.

    Skausmas gali trukti ilgiau nei kelias minutes arba užeiti ir praeiti.

    Pajutę ką nors panašaus nedvejodami skambinkite pagalbos telefonu.

    Kada kreiptis į gydytoją

    Jeigu jūsų juntami simptomai nėra labai stiprūs – apsiriboja lengvu diskomfortu ar retsykiais užeinančiu skausmingu gnybtelėjimu, pasistenkite patekti pas savo šeimos gydytoją per artimiausias kelias dienas, daugiausia – savaitę.

    Tačiau jei skausmas stiprus, nepraeinantis ar lydimas kitų nerimą keliančių simptomų (dusulio, svaigulio, pykinimo, vėmimo; arba jei skausmas sklinda į ranką, žandikaulį, nugarą), medikų pagalbos kreipkitės nedelsdami.

     

  • Siuntimai pas gydytojus galios ilgiau

    Siuntimai pas gydytojus galios ilgiau

    Pasibaigus ekstremaliajai situacijai šalies gyventojai ir toliau turės daugiau laiko užsiregistruoti konsultacijai pas gydytojus specialistus.

    Iš savo šeimos gydytojų gavę siuntimą konsultacijai pas gydytoją specialistą, užsiregistruoti konsultacijai galės ne per 30 dienų, kaip buvo iki ekstremaliosios situacijos, bet per 60 dienų.

    Ekstremaliosios situacijos metu žmonėms tapo įprasta praktika turėti daugiau laiko užsiregistruoti gydytojo specialisto konsultacijai, todėl net ir atšaukus ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19, siuntimo galiojimo terminas paliekamas toks pats – 60 dienų.

    Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalės užtikrinti pacientų galimybes prisiskambinti į registratūrą, pasirinkti jam patogų registracijos pas gydytoją būdą.