Žyma: genai

  • Kokie asmenybės bruožai susiję su ilgaamžiškumu

    Kokie asmenybės bruožai susiję su ilgaamžiškumu

    Ilgą ir sveiką gyvenimą lemia ne vien paveldėti genai. Vis daugiau dėmesio mokslininkai skiria aplinkai, gyvenimo būdui, socialiniams ryšiams ir net žmogaus asmenybės bruožams.

    Naujas Sardinijoje atliktas tyrimas atskleidė, kokiomis savybėmis pasižymi aktyvūs ir gerą psichologinę savijautą išlaikantys senjorai.

    Tiesa, mokslininkai pabrėžia: tyrimas neįrodo, kad tam tikras charakteris savaime pailgina gyvenimą.

    Tačiau smalsumas, atvirumas naujovėms, atsakingumas ir gebėjimas įveikti sunkumus gali paskatinti žmogų išlikti aktyvų, bendrauti ir rūpintis savimi. O tai svarbu norint geriau jaustis vyresniame amžiuje.

    Ilgaamžiškumą lemia ne tik genai

    Žmogaus gyvenimo trukmė priklauso nuo daugybės tarpusavyje susijusių aplinkybių. Genai turi reikšmės, ypač kalbant apie išskirtinį ilgaamžiškumą, tačiau mokslininkai nesutaria, kokia tiksliai gyvenimo trukmės dalis yra paveldima.

    Didelę įtaką taip pat daro mityba, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas, išsilavinimas, socialinė ir ekonominė padėtis, aplinkos tarša bei galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Naujausi tyrimai rodo, kad daugeliui su senėjimu susijusių ligų aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai gali būti ne mažiau svarbūs už genetinį polinkį.

    Tačiau ar gyvenimo trukmę ir savijautą senatvėje gali paveikti žmogaus charakteris? Į šį klausimą mėgino atsakyti Kaljario universiteto Sardinijoje mokslininkai.

    Tyrė Sardinijos „mėlynosios zonos“ gyventojus

    Centrinė ir rytinė Sardinijos dalis vadinama viena iš pasaulio „mėlynųjų zonų“. Taip apibūdinamos vietovės, kuriose užfiksuota neįprastai daug labai garbaus amžiaus sulaukusių žmonių.

    Tyrime dalyvavo 125 namuose gyvenantys 71–101 metų žmonės. Jų amžiaus vidurkis siekė 80,1 metų. Iš jų 55 gyveno Sardinijos „mėlynojoje zonoje“, o 70 – netolimoje kaimiškoje vietovėje, kuri šiai zonai nepriskiriama.

    Abi grupės buvo panašios pagal amžių, lyčių pasiskirstymą, socialinę ir kultūrinę aplinką bei bendrą pažintinių gebėjimų lygį. Tyrėjai vertino dalyvių asmenybės bruožus, psichologinę savijautą, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, gebėjimą įveikti sunkumus ir laisvalaikio įpročius.

    Vertino penkis pagrindinius asmenybės bruožus

    Dalyvių charakteris buvo vertinamas pagal psichologijoje plačiai naudojamą Didžiojo penketo modelį. Jį sudaro penki asmenybės bruožai:

    atvirumas patirčiai – smalsumas, domėjimasis naujovėmis ir noras mokytis;

    sąmoningumas – atsakingumas, organizuotumas, savidrausmė ir gebėjimas siekti tikslo;

    ekstraversija – polinkis bendrauti, aktyvumas ir socialumas;

    sutarumas – geranoriškumas, atjauta, noras bendradarbiauti;

    neurotiškumas – polinkis dažniau nerimauti, patirti įtampą ir neigiamas emocijas.

    Paaiškėjo, kad atvirumas patirčiai, sąmoningumas ir sutarumas buvo susiję su geresne psichologine savijauta bei aktyvesniu laisvalaikiu.

    Sąmoningesni žmonės buvo labiau patenkinti gyvenimu ir geriau susidorodavo su kasdieniais sunkumais. Atviresni naujai patirčiai dalyviai pasižymėjo geresne emocine savijauta, dažniau ieškojo tinkamų problemų sprendimo būdų ir daugiau laiko skyrė prasmingai veiklai. Geranoriškumas ir sutarumas taip pat buvo siejami su didesniu pasitenkinimu gyvenimu.

    Ryškaus ryšio tarp ekstraversijos ir geresnės savijautos tyrėjai nenustatė. Tai reiškia, kad ilga ir visavertė senatvė nebūtinai priklauso nuo to, ar žmogus yra itin kalbus ir mėgsta dideles kompanijas.

    Išsiskyrė smalsumu ir gebėjimu įveikti sunkumus

    Sardinijos „mėlynosios zonos“ gyventojai buvo atviresni naujai patirčiai nei kontrolinės grupės dalyviai. Jie taip pat geriau atpažino bei išreiškė savo emocijas ir veiksmingiau susidorodavo su sunkumais.

    Tokie žmonės dažniau ieškojo problemos sprendimo, kreipdavosi pagalbos, palaikė socialinius ryšius ir stengdavosi prisitaikyti prie dėl amžiaus atsirandančių apribojimų.

    Mokslininkai mano, kad šie gebėjimai gali padėti žmogui ilgiau išlaikyti savarankiškumą. Užuot visiškai atsisakę veiklos, vyresni žmonės pasirenka tai, ką dar gali atlikti, prisitaiko prie pasikeitusių galimybių ir randa naujų būdų dalyvauti bendruomenės gyvenime.

    Aktyviam laisvalaikiui skyrė beveik dvigubai daugiau laiko

    Vienas aiškiausių skirtumų buvo dalyvių užimtumas. „Mėlynosios zonos“ gyventojai protą arba kūną lavinančiai veiklai vidutiniškai skyrė 11,3 valandos per savaitę. Kitos Sardinijos vietovės gyventojai – 6,8 valandos.

    Tai galėjo būti skaitymas, sportas, vaikščiojimas, darbas sode, bendruomeninė veikla, žaidimai ar kiti protą ir kūną stimuliuojantys užsiėmimai. Daugelis šių veiklų buvo atliekamos kartu su kitais žmonėmis.

    Tyrėjų teigimu, atvirumas naujovėms ir gebėjimas prisitaikyti gali skatinti žmogų išlikti aktyvų. Savo ruožtu prasminga veikla, judėjimas ir bendravimas gali padėti išsaugoti geresnę emocinę savijautą.

    Nerimastingumas siejosi su prastesniu savo sveikatos vertinimu

    Didesnis neurotiškumas – polinkis į nerimą, emocinį nestabilumą ir neigiamas mintis – buvo susijęs su prasčiau vertinama su sveikata susijusia gyvenimo kokybe.

    Tačiau tai nereiškia, kad nerimastingas žmogus būtinai gyvens trumpiau ar dažniau sirgs. Tyrimas negali atsakyti, kas šiuo atveju yra priežastis, o kas – pasekmė.

    Gali būti, kad nuolatinis nerimas blogina savijautą ir trukdo tinkamai rūpintis sveikata. Tačiau taip pat įmanoma, kad sveikatos problemų turintys žmonės natūraliai dažniau nerimauja ir prasčiau vertina savo gyvenimo kokybę.

    Be to, nedidelis rūpestingumas dėl sveikatos kartais gali būti naudingas: paskatinti laiku kreiptis į gydytoją, laikytis gydymo rekomendacijų ir vengti rizikingo elgesio. Vis dėlto atskiri tyrimai nepateikia vienareikšmių įrodymų, kad vadinamasis sveikas neurotiškumas savaime ilgintų gyvenimą.

    Charakteris nėra likimas

    Asmenybės bruožai nėra paprastas receptas, garantuojantis ilgą gyvenimą. Žmogus gali būti smalsus ir sąmoningas, tačiau sirgti sunkiomis ligomis. Lygiai taip pat uždaresnis ar nerimastingesnis žmogus gali sulaukti labai garbaus amžiaus.

    Vis dėlto kai kurios savybės turi įtakos kasdieniams pasirinkimams. Sąmoningi žmonės dažniau laikosi gydytojų rekomendacijų, planuoja savo veiklą ir vengia rizikingo elgesio. Smalsūs žmonės lengviau atranda naujų pomėgių, mokosi ir palaiko protinį aktyvumą. Gebėjimas įveikti stresą padeda nepasiduoti susidūrus su ligomis ar sumažėjusiu savarankiškumu.

    Ankstesnių tyrimų apžvalgos taip pat rodo, kad didesnis sąmoningumas siejamas su mažesne ankstyvos mirties rizika. Tačiau šią sąsają gali paaiškinti ne pats charakterio bruožas, o su juo susiję sveikesni įpročiai ir atsargesnis elgesys.

    Išvadų nereikėtų suabsoliutinti

    Sardinijoje atliktas tyrimas buvo palyginti nedidelis ir apėmė tik kaimiškų vietovių gyventojus. Dalyviai buvo gana savarankiški, gyveno savo namuose ir neturėjo ryškaus pažintinių gebėjimų sutrikimo. Todėl rezultatų negalima automatiškai pritaikyti visiems senjorams, miestų gyventojams ar slaugos įstaigose gyvenantiems žmonėms.

    Be to, tyrimas buvo vienkartinis – mokslininkai dalyvius įvertino tik tam tikru metu ir nestebėjo jų daugelį metų. Todėl neįmanoma įrodyti, kad nustatytos charakterio savybės pailgino gyvenimą ar apsaugojo sveikatą.

    Tyrėjai taip pat nerado reikšmingo skirtumo tarp abiejų grupių bendros su sveikata susijusios gyvenimo kokybės. Skyrėsi pirmiausia atvirumas naujovėms, emociniai gebėjimai, sunkumų įveikimo būdai ir įsitraukimas į aktyvų laisvalaikį.

    Ką galime pritaikyti kasdieniame gyvenime?

    Tyrimo rezultatai nepateikia stebuklingos ilgaamžiškumo formulės, tačiau primena, kad aktyvi senatvė prasideda gerokai anksčiau. Nebūtina kopti į kalnus ar imtis sudėtingų sporto treniruočių. Naudinga reguliariai vaikščioti, dirbti sode, skaityti, mokytis naujų dalykų, spręsti užduotis, susitikti su artimaisiais ir įsitraukti į bendruomenės veiklą.

    Svarbu ne tik kuo nors užsiimti, bet ir išsaugoti smalsumą, domėjimąsi aplinka bei norą prisitaikyti prie pokyčių. Amžėjimo sustabdyti negalime, tačiau galime stengtis, kad vėlesni gyvenimo metai būtų aktyvesni, savarankiškesni ir prasmingesni.

    Parengta pagal 2026 metais žurnale „International Journal of Applied Positive Psychology“ paskelbtą Kaljario universiteto mokslininkų tyrimą.

  • Mamos ligos: ar jos gresia ir jums?

    Mamos ligos: ar jos gresia ir jums?

    Kokia bus mūsų sveikata, didele dalimi lemia genai. Tad vien stebint, kaip su metais keičiasi mūsų mamų išvaizda ir savijauta, galima numanyti, ko tikėtis ateityje.

    Tai ypač aktualu moterims – gerokai labiau nei vyrams – ir „moteriškomis“ vadinamoms ligoms bei būklėms.

    Neatsitiktinai gydytojai pataria jau jaunystėje pasidomėti, kaip ir nuo ko mirė mamos mama ir senelė. Šitaip lengviau įvertinti savo pačių riziką susirgti ligomis, įprastai motinų perduodamomis dukroms. O jų nėra mažai – šįkart pavyks aptarti tik pirmąją pusę.

    Trapus skeletas

    Tyrėjai atrado pas kai kuriuos žmones genų variantus, lemiančius polinkį į osteoporozę. Tačiau statistika jau daugelį metų akivaizdi: kaulus silpninanti liga dažniausiai taikosi į moteris.

    Šaltinių duomenimis, osteoporozė užklumpa 25 proc. vyresnių kaip 65 metų moterų, bet tik 6 proc. vyrų. Tad jeigu mamai buvo nustatyta tokia diagnozė, vaikams susirgti ja rizika tampa didesnė.

    Daugeliu atvejų osteoporozę lemia paveldėtas sudėjimas, arba, tiksliau, mažas kūno svoris. Jeigu suaugusi moteris sveria iki 58 kg ir jos kūno masės indeksas mažesnis nei 22, tai gali padidinti osteoporozės grėsmę.

    Kitas rizikos faktorius – jeigu kažkuris iš tėvų buvo susilaužęs klubą.

    Susiraukšlėjusi oda

    Spėliojate, ar senatvėje turėsite daug raukšlių ir kitų odos defektų? Pažvelkite į savo mamos veidą.

    Amžių, kuomet ima irti kolagenas ir pradeda raukšlėtis oda, motinos perduoda dukroms. Kaip ir proceso eigą: ar raukšlelės ima rastis aplink akis, ar pirmiau išryškės burnos kampučiuose.

    Paprastai kasdien naudojamas kremas nuo saulės, senėjimą stabdantys serumai su retinoliu, vitaminas C, ferulo rūgštis ir vitaminas E padeda veiksmingai kovoti su genų nulemtais senėjimo požymiais.

    Beje, odos tipas, kurį paveldime iš motinos ir iš tėvo, gali nulemti, kokią žalą jai padarys saulė ir ar susirgsime odos vėžiu, ar ne.

    Depresija

    Moterims ji diagnozuojama dukart dažniau nei vyrams.

    Dar vienas tyrimais nustatytas skirtumas moterų nenaudai – joms būdingesnė lėtinė depresijos eiga.

    Visa tai reiškia, jog mes patiriame depresiją dažniau ir ilgesnius jos epizodus nei vyrai.

    O dar yra genai: tam tikros su depresija siejamos jų mutacijos būdingos tik moterims.

    Tad jeigu jūsų mama sirgo depresija, turėtumėte atidžiau stebėti savijautą dėl galimų simptomų.

    Akių problemos

    Glaukoma – dar viena liga, moterims diagnozuojama dažniau nei vyrams. Taip pat moterims ji dažniau baigiasi regos negalia arba visišku aklumu.

    Dėl menopauzės moterims didesnė ir sausų akių sindromo dažnai besidubliuojančio su glaukoma, tikimybė.

    Be to, glaukoma šeimose keliauja iš kartos į kartą. Tad jeigu jūsų mamai arba tėvui diagnozuota ši liga, informuokite savo gydytoją ir reguliariai tikrinkitės regą. Tai be galo svarbu, nes, jei serga mama, dukroms gresia ir glaukoma, ir geltonosios dėmės degeneracija.

    Migrena

    Egzistuoja daugybė priežasčių, dėl kurių gali kamuoti migrena. Paveldimumas – viena iš jų.

    Moterims rizika patirti migreną ir taip yra tris kartus didesnė nei vyrams (tikėtina, dėl hormonų svyravimų). Tačiau ligos istorija šeimoje – vienas pagrindinių faktorių, kai kalbama apie migreną. Amerikiečiai specialistai yra nustatę, kad 70–80 proc. jos kamuojamų žmonių turi giminaitį, patiriantį tokius pat priepuolius.

    Alcheimerio liga

    Bemaž du trečdaliai sergančiųjų Alcheimerio liga yra moterys. Vadinasi, jei sirgo mama, grėsmė automatiškai didėja ir dukrai.

    Be to, yra nustatyti aleliniai genai, didinantys riziką susirgti Alcheimeriu. Ir jeigu jūsų mama arba tėvas turi genetinę mutaciją, lemiančią ankstyvą Alcheimerio ligą (pasireiškiančią nuo 4-osios dešimties iki 7-ojo dešimtmečio vidurio), šansas, kad paveldėsite ją, yra 50 proc. O paveldėjus genų mutaciją galimybė susirgti yra labai didelė.

    Svoris ir kūno tipas

    Kaip ir daugelis kitų sveikatos aspektų, jūsų kūno būklė – iš dalies genetikos, iš dalies aplinkos įtakos rezultatas.

    Tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, jog paveldėsite konkretų savo motinos kūno tipą arba svorį. Bet nebūtinai. Kartais šitai gali nulemti ir išmoktas elgesys.

    Daugybe atvejų mes perimame savo motinų gyvenimo būdą – išmokstame valgyti kaip ji, mankštintis (arba nesimankštinti) kaip ji.

    Tiesa, yra atlikta solidžių mokslinių tyrimų, patvirtinusių motinos kūno formos ir svorio įtaką vaikams. Tad neverta graužtis, jei neatrodote kaip modelis iš žurnalo, – su gamta nepakovosi.

    Tačiau jeigu jūsų mama turi antsvorio, galite išvengti to paties likimo maitindamiesi sveikai ir sportuodami.

    Atletiniai gabumai ir sportiškumas

    Šios savybės irgi yra pusiau paveldimos, pusiau priklausančios nuo gyvenimo stiliaus.

    Iš tėvų mes perimame raumenų ir kaulų struktūrą, o kartu – ir geresnį tinkamumą tam tikroms sporto šakoms (ryškiausias pavyzdys – aukštas ūgis ir krepšinis).

    Tyrėjai yra nustatę net penkių rimtų psichikos ligų genetinius žymenis.

    Genai šiuo atveju be galo svarbūs: galime treniruotis iki nukritimo, tačiau niekada nepasieksime Rūtos Meilutytės ar Mykolo Aleknos lygio, nes fizinis pasirengimas – dar ne viskas.

    Ir atvirkščiai: net iš tobuliausio genų rinkinio nebus naudos, jeigu nesitreniruosite ir nelavinsite savo kūno.

    Bipolinis sutrikimas ir šizofrenija

    Depresija – ne vienintelis psichikos sutrikimas, kurį lemia genetinės priežastys. Tyrėjai yra nustatę net penkių rimtų psichikos ligų genetinius žymenis. Tarp jų – ir bipolinio sutrikimo bei šizofrenijos.

    Šeimose apie tai retai kalbamasi: net mūsų laikais psichikos sveikatos sutrikimai vis dar tebėra stigmatizuojami, nors žinoti šiuos dalykus be galo svarbu, kadangi jie gali paveikti ir jūsų sveikatą bei gyvenimo kokybę.

    Širdies ligos ir insultas

    Daugybei moterų atrodo, kad joms nėra priežasčių nerimauti dėl paveldimumo taip, kaip vyrams. Bet tai netiesa. Genetinius širdies ligų faktorius būtina žinoti visiems.

    Atsižvelgiant į genetikos nulemtus jūsų mamos ir jūsų panašumus, kaip svoris ir figūros tipas, judviejų rizika sirgti širdies ligomis gali irgi būti panaši. Ir tai be galo reikšminga informacija, nes širdies ligos – pagrindinis mūsų laikų žudikas, tikrai nesirenkantis tik vyrų.

    Diabetas

    Kita liga, dažniau diagnozuojama moterims, o rizika ja susirgti iš dalies yra paveldima.

    Moteriška linija paveldimi geno variantai, lemiantys tai, kaip moters kūnas saugo riebalus, gali turėti įtakos rizikai susirgti II tipo diabetu.

    Bet vėlgi: niekas nėra griežtai apibrėžta – svarbus ir jūsų gyvenimo būdas.

    Nėštumas

    Jei norite sužinoti, kokia ši patirtis bus jums – ypač kabant apie sveikatos grėsmes, – paprašykite mamos papasakoti, kaip jautėsi laukdamasi jūsų.

    Pavyzdžiui, nėščiųjų diabetas dažniau pasitaiko moterims, kurioms yra grėsmė susirgti „tikru“ II tipo diabetu. O šis perduodamas iš kartos į kartą.

    Todėl jei šeimos istorijoje būta ne vieno cukrinio diabeto atvejo, nėščiųjų diabeto rizika jums irgi yra didesnė.

    Panašiai ir dėl preeklampsijos: ji labiau būdinga moterims, dar iki nėštumo turėjusioms bėdų dėl hipertenzijos. Nes aukštas kraujospūdis gali būti paveldimas.

    Taip pat negalima nepaminėti nėštumui būdingo pykinimo ir vėmimo – juos irgi įmanoma paveldėti. Užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, arba Hyperemesis gravidarum, labiau gresia moterims, kurių motinos patyrė tą patį.

    Vaisingumo problemos

    Iš mamų galime paveldėti ne tik komplikacijas nėštumo metu – genai taip pat gali lemti tai, kaip lengvai pastoja moteris ir ar sunkiai išnešioja kūdikį.

    Medikai teigia pastebėję didesnę endometriozės riziką ja sergančių moterų pirmos eilės giminaitėms. Taip pat labai retai, bet kai kurios moterys, patyrusios ne vieną persileidimą, būna paveldėjusios chromosomą, lemiančią dažnesnius persileidimus.

    Pogimdyminė depresija

    Vienas iš klausimų, kurį būtina užduoti mamai, – ar ji po gimdymo yra patyrusi depresiją. Nes kaip ir daugelis kitų psichikos problemų, ši gali persiduoti iš motinos dukrai.

    Pogimdyminės depresijos sąsaja su genetika patvirtinta moksliniais tyrimais. Tai reiškia, kad jūsų rizika ją patirti didėja, jeigu su tokia bėda buvo susidūrusi jūsų motina arba kita šeimos narė – sesuo, teta.

    Tyrėjai, atradę specifinių cheminių pokyčių dviejuose genuose, teigia, kad jeigu tie pokyčiai įvyksta nėštumo metu, galima 85 proc. tikslumu nuspėti, ar nėščiajai gresia pogimdyminė depresija.

    Mokslininkai viliasi, kad jų atradimo pagrindu galiausiai bus sukurtas kraujo tyrimas, leisiantis tiksliau įvertinti depresijos riziką. O kol kas galima vadovautis tik šeimos istorija.

    Krūties ir kiaušidžių vėžys

    Prieš keletą metų apie krūtų bei kiaušidžių vėžio paveldimumą sužinojo kone visos pasaulio moterys. Ir už šios labai svarbios informacijos pasklidimą jos turėtų būti dėkingos aktorei Andželinai Džoli.

    Holivudo žvaigždė, kurios mama mirė nuo krūties vėžio, atradusi, jog ir pati yra geno BRCA1 nešiotoja, ryžosi prevencinei mastektomijai ir taip sumažino savo riziką susirgti nuo 87 proc. iki mažiau kaip 5 proc.

    Jeigu jūsų giminėje daug vienos ar kitos onkologinės ligos atvejų, jeigu krūtų vėžys išsivysto jauname amžiuje arba jei ta pati šeimos narė sirgo abiejų formų vėžiu, turėtų kilti įtarimų, jog ir jūs turite genetinį polinkį. Būtinai pasikalbėkite su savo gydytoju.

    Menopauzė

    Amžius, kuomet jūsų mamai prasidėjo menopauzė, iš dalies lems ir jūsų pokyčių laiką.

    Ypač jeigu jūsų motinai menopauzė prasidėjo anksti, turėtumėte apie tai informuoti savo gydytoją. Pirminį kiaušidžių nepakankamumą, pasireiškiantį moteriai dar neturint nė 40-ies, gali sukelti bet kuri iš visos puokštės priežasčių, ir kai kurios jų – paveldimos būklės. Pavyzdžiui, kai moteris yra lūžios X chromosomos nešiotoja. Pastaroji genų mutacija gali išprovokuoti nerimą, hiperaktyvumą ir protinę negalią.

     

     

  • Labiau neandertaliečiai nei žmonės?

    Labiau neandertaliečiai nei žmonės?

    Kaip mūsų sveikatos būklė ir kūno bruožai priklauso nuo prieš 40 000 metų paslaptingai išnykusių giminaičių DNR.

    Pirmieji Europon įžengę Homo sapiens – dabar jau išnykę šiuolaikinio žmogaus gentainiai – turėjo įveikti tūkstančius kilometrų, kirsti Afriką ir Artimuosius Rytus, kol pasiekė nepažįstamo žemyno girias. Tas pačias, kurių gūdumoje pirmąkart ir sutiko savo tolimus giminaičius neandertaliečius.

    Šie kažkelintos eilės mūsų pusbroliai skyrėsi išvaizda – turėjo dideles galvas, žemus antakius ir kresnus tvirtus kūnus, gyveno nedidelėmis grupelėmis ir per daugelį amžių buvo puikiai prisitaikę prie šaltesnio Europos klimato.

    Per tūkstantmečius dvi žmonių genties rūšys dar ne sykį susidūrė, mezgė ryšius, poravosi.

    Dabar, praėjus dar dešimtims tūkstančių metų, tų gilioje senovėje vykusių susitikimų pėdsakai tebėra įrašyti milijardų planetos gyventojų genuose. Ir lemia (vieniems daugiau, kitiems mažiau) daug svarbių dalykų – nuo to, kaip atrodome, iki to, kokiomis ligomis sergame.

    Mokslininkai dar tiesmukiškesni: anot jų, pagal kai kurias mūsų genomo dalis esame netgi labiau neandertaliečiai nei žmonės.

    Evoliucija saugojo vyrus

    Prieš 75 000 metų tai tikrai, bet tikėtina, kad ir prieš visus 250 000 metų pirmieji šiuolaikinių euraziečių protėviai iškeliavo iš Afrikos į Euraziją. Čia jie akis į akį susidūrė su neandertaliečiais, bendrą protėvį su žmonėmis paskutinįkart turėjusiais prieš šimtus tūkstančių metų ir nuo tada gyvenusiais atskirai nuo jų.

    Susitikusios abi rūšys ėmė kryžmintis.

    Iš pradžių šiuolaikiniai (anatomiškai) žmonės iš neandertaliečių paveldėjo pilnas chromosomas. Tačiau dėl proceso, vadinamo genetine rekombinacija, su kiekviena nauja karta DNR atkarpos skaidėsi, keitėsi, vėl jungėsi ir taip žmonių bei neandertaliečių palikuonys įgijo naujus genų derinius.

    Bet sprendžiant pagal tai, kaip sparčiai evoliucija kai kuriuos iš jų pašalino iš mūsų genomo, šiuolaikiniams žmonėms neandertaliečių DNR buvo daugiau žalinga nei naudinga.

    Todėl atsirado ištisos neandertalietiškos DNR „dykumos“ – didelės sritys šiuolaikinio žmogaus genome, kuriose tos DNR nebuvo.

    Tikėtina, kad neandartaliečių genai padėjo mūsų protėviams prisitaikyti prie gerokai trumpesnių žiemos dienų.

    Pavyzdžiui, vyriškoji chromosoma Y, mokslininkų manymu, neturi jokių neandertaliečių genų. Gali būti, kad todėl, jog neandertalietiškos Y chromosomos genai buvo nesuderinami su žmogiškaisiais. Arba išsibarstė dėl genų dreifo (atsitiktinio genų dažnio pakitimo populiacijoje).

    Net ir žmonių, paveldėjusių neandertaliečių DNR, X chromosoma turi gerokai mažiau archajiško paveldo nei kitos, lyties nelemiančios chromosomos.

    Prie to tikriausiai irgi prisidėjo evoliucija: kadangi bet kokie dėl mutacijų žalingais ar nefunkcionaliais tapę genai X chromosomoje pasireiškia vyrams (nes šie neturi atitinkamos funkcionuojančios geno kopijos defektui kompensuoti), gamta paskubėjo pašalinti tokius žalingus neandertaliečių genus iš šiuolaikinio žmogaus X chromosomos.

    Gražaus įdegio nesitikėkite

    Bet dalis neandertaliečių DNR vis dėlto pasirodė esanti naudinga – netgi padėjo žmonėms išgyventi ir daugintis.

    Ji mūsų genome užsiliko iki šių dienų.

    Kai kuriose genomo srityse naudingus bruožus lemiančių neandertalietiškos DNR genų kodų dažnumas gali siekti net 80 proc.

    Daugybė žmonių iš neandertaliečių yra paveldėję bene ryškiausiai matomą savo bruožą – odos spalvą. Neandertalietišką geno variantą 9 chromosomoje, darantį įtaką odos spalvai, turi net 70 proc. nūdienos europiečių.

    Dar vienas neandertalietiškas geno variantas, kurį turi dauguma Rytų Azijos gyventojų, reguliuoja keratinocitus – odos ląsteles, atliekančias barjero tarp organizmo ir aplinkos funkciją, o tamsus pigmentas melaninas saugo odą nuo ultravioletinės spinduliuotės.

    Todėl labai įdomu tai, kad iš archajiškos žmonių rūšies paveldėti genų variantai taip pat siejami ir su didesne šiuolaikiniams žmonėms rizika pavojingai nudengti saulėje.

    Apie 66 proc. europiečių turi alelių, pasmerkiančių odą negebėjimui gražiai įdegti. Tokie žmonės jau nuo vaikystės svyla saulėje.

    Taip yra dėl to, kad neandertaliečiai tūkstantmečius pragyveno šiauriau pusiaujo, kur gaudavo mažiau tiesioginių saulės spindulių, būtinų vitaminui D gaminti. Todėl jų genai padėjo šiuolaikiniams žmonėms greitai prisitaikyti prie mažesnio saulės šviesos kiekio, bet vis tiek pasigaminti sveikatai reikalingus vitamino D kiekius.

    Didesnė nosis ir laikrodis ląstelėse

    Tai, anot mokslininkų, ir yra vienas didžiausių rūšių kryžminimosi privalumų: užuot sulaukę, kol teigiamos mutacijos įvyks savaime – o tai be galo lėtas procesas, – mes gavome krūvą genetinių variacijų vienu ypu. Beliko tik atsirinkti, ko mums reikia ir ko ne.

    Štai paprastas pavyzdys.

    Kadangi mūsų protėviai turėjo prisitaikyti prie šaltesnio Eurazijos klimato, jie perėmė iš neandertaliečių kai kuriuos veido formos ypatumus.

    2023-iaisiais mokslininkai nustatė, kad šiuolaikiniai žmonės iš neandertaliečių paveldėjo aukštos nosies genus. Tokia nosis jiems greičiausiai padėjo iki kūno temperatūros sušildyti daugiau oro prieš jam pasiekiant plaučius.

    Neandertaliečių DNR taip pat galėjo padėti Homo sapiens prisitaikyti tarp kitokios dienos ir nakties trukmės. Mat iki šiol būtent neandertaliečių genai veikia mūsų cirkadinius, arba paros, ritmus – tai, ką vadiname savo vidiniu laikrodžiu, reguliuojančiu galybę svarbių procesų, įskaitant net kūno temperatūrą ir medžiagų apykaitą.

    Esate iš tų žmonių, kurie labai anksti keliasi? Ir už tai dėkokite neandertaliečių genams. Tikėtina, kad jie padėjo nutolusiems nuo pusiaujo mūsų protėviams prisitaikyti prie gerokai sutrumpėjusių žiemos dienų.

     

    Neandartaliečių genai, mokslininkų teigimu, užtikrino apsaugą nuo virusų, su kuriais mūsų protėviai susidūrė atkeliavę iš Afrikos į Euraziją. Šiuolaikiniai žmonės paveldėjo 152 tokius genus, kurie dabar reaguoja į ŽIV, gripo, hepatito C – visų tipų RNR virusus.

    Prieš gripą ir ŽIV

    Daugelis mūsų išlaikytų stipriausių neandertaliečių genų susiję su imunine funkcija.

    Kai Homo sapiens pasiekė Europą, neandertaliečiai jau šimtus tūkstančių metų kovojo su Eurazijai būdingoms infekcijoms. Susiporavę su jais, šiuolaikiniai žmonės iškart perėmė už tai atsakingus genus.

    Tie neandertaliečių DNR fragmentai, ypač adaptavusieji imuninę sistemą prie vyraujančių patogenų, dėl natūralios atrankos ėmė vis dažniau reikštis šiuolaikinių žmonių populiacijose.

    Visai nesvarbu, kad didžioji dalis tų patogenų, sargdinusių pirmuosius mūsų rūšies atstovus, seniai pradingę, kai kurie nuo jų gintis padėję neandertaliečių genai iki šiol veikia ir atgrasina šiuolaikinius ligų sukėlėjus. Kaip parodė dar 2018 metais atliktas tyrimas, būtent iš neandertaliečių perimta DNR padeda kovoti su RNR virusais, į kurių gretas patenka ir gripas, ŽIV, hepatitas C.

    Yra ir tamsioji pusė

    Deja, kai kurie neandertaliečių genai, gelbėję mūsų protėvius, nūdienos pasaulyje gali tapti kenksmingais.

    Tarkime, neandertalietiškų genų raiška nėra stipri smegenyse. Tai leidžia daryti išvadą, kad jie evoliucijos buvo „išravėti“ kaip netinkami. Ir išties: neandertaliečių genai siejami su nuotaikos sutrikimais, tokiais kaip depresija, taip pat su priklausomybe nuo nikotino.

    Netgi neandertaliečių mums dovanota parama imuninei sistemai turi trūkumų.

    2016-aisiais mokslininkai atrado, kad tie patys neandertaliečių genai, paruošiantys imuninę sistemą karui su patogenais, gali nulemti polinkį į alergines ligas.

    Atrastos tokių genų sąsajos ir su didesne rizika susirgti autoimuninėmis ligomis. Tarp jų – Greivso liga, reumatoidiniu artritu ir net vadinamąja vikingų liga (kitaip Diupitreno kontraktūra – plaštakos defektu, kai pirštai pritraukiami prie delno ir neišsitiesia).

    Vienas neandertalietiškas geno variantas, tikėtina, pasmerkė mus sunkiau sirgti COVID-19 liga.

    Tą variantą, aptiktą 3 chromosomoje, turi pusė Pietų Azijos ir šeštadalis Europos gyventojų.

    Bet šis klausimai gana prieštaringas, nes kiti neandertalietiški genai, kuriuos paveldėjo bemaž pusė žmonių Eurazijoje ir abejose Amerikose, sietini su mažesne sunkios kovido formos rizika.

    O kas toliau?

    Seniai nebeegzistuojančių neandertaliečių pėdsakai mūsų genome laikysis dar ilgai, mano mokslininkai. Prireiks šimtų tūkstančių metų, kad kai kurie neandertaliečių DNR fragmentai palaipsniui būtų iš jo eliminuoti. O kiti dar labiau įsitvirtins.

    Mūsų ir neandertaliečių genomai susiliejo labai svarbiu žmonėms periodu – kai kraustėmės į naują gyvenamąją aplinką. Todėl yra labai daug dalykų, reikalingų išsiaiškinti apie jų mums perduotą palikimą – kokias dar įtakas neandertaliečių genų sekos daro mūsų fiziniams bruožams ir sveikatai. Iššifravus jas gali pavykti rasti gydymą kai kurioms ligoms.

        Įdomus faktas

    Šiandien neandertalietiškoji DNR užima vidutiniškai tik 2 proc. ne Afrikoje gyvenančių žmonių genomo.

  • Intelektas – iš mamos, nutukimas – iš tėčio?

    Intelektas – iš mamos, nutukimas – iš tėčio?

    Penkios savybės, kurias paveldime iš motinos, ir keturios, perduodamos mums tėvo.

    Paveldėjote riestą mamos nosį? O gal keistą tėčio „įprotį“ saulėkaitoje pradėti čiaudėti? Ir kažin iš kur tos įspūdingos oranžinės jūsų atžalos garbanos, jeigu giminėje jau kelios kartos nebuvo raudonplaukių?

    Paveldimumo mokslas tik atrodo labai aiškus, bet iš tikrųjų toks nėra. Net patys genetikai sako, jog tiksliai nustatyti, iš kur atsiranda viena ar kita žmogaus savybė, praktiškai neįmanoma.

    Taip yra dėl to, kad daugelį mūsų bruožų lemia visa krūva skirtingų genų, kuriuos dalimis paveldime iš abiejų tėvų. Bet dar prisideda ir aplinkos įtaka. Tad net ir faktas, jog turime kokios nors specifinės savybės geną, dar nereiškia, jog ji mums pasireikš.

    Jau nebekalbant apie tai, kad yra daugybė bruožų, kuriuos tikime esant paveldimus, nors tai tėra mitas.

    Visgi esama kelių bazinių savybių, dėl kurių kilmės genetikai daugiau ar mažiau deda galvas.

    Galimybė numesti svorio

    Mūsų kūnuose yra dviejų tipų riebalų. Vieni – „gerieji“, arba rudieji, riebalai spartina medžiagų apykaitą ir padeda išlaikyti sveiką svorį. Kiti riebalai – balti – vadinami „blogaisiais“. Per daug jų susikaupus, vystosi nutukimas ir visokios ligos.

    Kiekvienas turime ir vienokių, ir kitokių riebalų, bet rudųjų kiekį greičiausiai esame paveldėję iš mamos.

    Galimybė priaugti svorio

    Už ruduosius riebalus turėtume būti dėkingi mamoms, o dėl baltųjų galime kaltinti tėčius.

    Kiek tokių riebalų sukaupiame, ypač aplink vidaus organus, gali iš dalies lemti vyriškąja linija perduodami genai. Bet genetika tikrai nėra nuosprendis: daug svarbesnis antsvorio atsiradimui yra mūsų pasirenkamas gyvenimo būdas.

    Gebėjimas susitelkti

    Jeigu serotonino – smegenų gaminamo nuotaikas reguliuojančio hormono – jūsų motinos organizme mažoka, didelė tikimybė, kad jums vyresniame amžiuje išsivystys ak tyvumo ir dėmesio sutrikimas. Mat tie patys genai, kuriuos motina perduoda vaikui ir kurie veikia serotonino gamybą, panašu, daro įtaką gebėjimui susikaupti.

    Ankstyvas lytinis brendimas

    Spuogai, „lūžtantis“ balsas, mėnesinės pačiu netinkamiausiu metu – neišvengiamas etapas kelyje į suaugusiųjų gyvenimą.

    Kada tiksliai jis prasideda, lemia abiejų tėvų genai. Tačiau jeigu lytinis brendimas prasideda anksti – mergaitėms prieš 8-ąjį, berniukams – 9-ąjį gimtadienį, už tai gali būti atsakingas iš tėvo gautas genas, arba, tiksliau, genetinė mutacija.

    Juoko linijos

    Tai, kaip lėtai senstate ir kiek tas senėjimas matosi jūsų veide, gamtos būna nulemta ląstelių lygmeniu.

    Šie dalykai priklauso nuo to, kiek per gyvenimą pažeidimų patiria jūsų mitochondrinė DNR – genai, kuriuos paveldite tik iš mamos. Išoriniai veiksniai, tokie, kaip saulė, rūkymas, nesveika mityba, irgi gali pažeisti mitochondrinę DNR, tačiau dalį žalos visgi gauname ir iš motinos.

    Ir kuo daugiau mitochondrinės DNR mutacijų paveldime, tuo greičiau ir tuo pastebimiau (raukšlės, žili plaukai) senstame.

    Nuotaika

    Motinos gali daryti įtaką mūsų nuotaikai daugiau nei vienu – tiesioginiu – būdu.

    Mūsų emocijas kontroliuoja su tokiais nuotaikų sutrikimais, kaip depresija, siejama smegenų dalis, vadinama kortikolimbine sistema. Ir ją didelė tikimybė paveldėti dukroms iš motinos – gerokai didesnė nei sūnums iš motinos ar abiejų lyčių vaikams iš tėvo.

    Šitai gali reikšti, kad dukros joms būdingą nuotaikų paletę bent iš dalies paveldi iš motinos.

    Palikuonių lytis

    Akivaizdu, kad vaikų lytį lemia abiejų sutuoktinių genai. Bet ar žinojote, kad tai, kurios lyties genus jūs perduodate savo atžaloms, galite būti paveldėję iš tėvo?

    Pavyzdžiui, vyras, turintis daug brolių, ir pats greičiausiai susilauks sūnų. Ir atvirkščiai: turintysis daug seserų, labiau tikėtina, augins dukras.

    Atmintis

    Jau kuris laikas žinoma, kad Alcheimerio ligos istorija šeimoje smarkiai padidina tikimybę ja susirgti. Tačiau naujausio tyrimo rezultatai patikslino, jog genetinė rizika daugiausia paveldima iš motinos.

    Alcheimeris – labiausiai paplitusi demencijos vyresniame amžiuje priežastis: kasmet ji diagnozuojama milijonams. 2022-ųjų duomenimis, Alcheimerio liga serga maždaug vienas iš 9 pasaulio gyventojų nuo 65 metų. Dėl to labai svarbu žinoti jos riziką didinančius faktorius, įskaitant ir mamos ligos istoriją.

    Kuo anksčiau pradedame sau goti savo smegenų sveikatą, tuo ilgau turime galimybę išsaugoti ir šviesų protą, įspėja specialistai.

    Vaisingumas

    Moters vaisingumui įtakos gali daryti genas, paveldėtas iš tėvo.

    Normalioje kiaušialąstėje centriole vadinama ląstelė išnyksta šiai natūraliai vystantis. Bet jeigu neišnyksta – dažniausiai dėl genetinės disfunkcijos, perduodamos vyriškąja linija, – moteris būna nevaisinga.

    Plaukų augimo linija

    Turbūt teko girdėti, kad plikimo būdą, kaip ir laiką, kada pradeda netekti plaukų, vyrai paveldi iš mamos giminės. Tačiau mokslinis tyrimas, atliktas dalyvaujant daugiau kaip 55 000 vyrų, atskleidė, jog tai mitas.

    Tyrėjai aptiko 287 nepriklausomus genetinius signalus, susijusius su vyriško tipo plikimu, ir tik 40 iš jų yra randami X chromosomoje – tai yra paveldimi moteriškąja linija. Likusieji genetiniai signalai plačiai išsibarstę po DNR ir paveldimi iš abiejų tėvų.

    Kas ir mokslininkams buvo netikėta, kad kai kurie su plaukų išslinkimu siejami genai taip pat susiję su padidėjusia širdies ligų rizika vyrams.

         Įdomūs faktai

    Viena iš savybių, kurias paveldime iš motinos, yra intelektas.
    Yra daugybė keistų savybių, kuriuos ne visi žinome esant irgi paveldimas.
    Pavyzdžiui, ilgas antrasis pėdos pirštas, plaukuoti krumpliai, nepriaugę ausų lezgeliai ar gebėjimas susukti liežuvį į vamzdelį. O dar paveldimas visiškas klausos nebuvimas. Jeigu visi juokiasi jums bandant dainuoti, gali būti, dėl to kalta įgimta amuzija, atimanti gebėjimą atpažinti ir atkurti melodiją. Kartais amuzija pasireiškia dėl smegenų traumos, tačiau didžioji dalis klausos neturinčių žmonių nejaučia jokių sveikatai kenkiančių simptomų. Tik tiek, kad karaokės baruose jie ne itin laukiami klientai, nes patys nesuvokia nusidainuojantys. Manoma, kad 70–80 proc. muzikinės klausos neturinčių asmenų šią savybę paveldėjo, o tokie žmonės sudaro apie 4 proc. visos žmonijos.