Žyma: geležis

  • Kiek obuolių atstoja geležies paros normą

    Kiek obuolių atstoja geležies paros normą

    Obuoliai nuo seno laikomi vienais sveikiausių vaisių. Lietuvoje jie ypač mėgstami – valgomi švieži, kepami, džiovinami, iš jų spaudžiamos sultys.

    Tačiau ar tiesa, kad obuoliai yra geras geležies šaltinis ir gali padėti išvengti mažakraujystės?

    Pasirodo, norint vien obuoliais patenkinti organizmo geležies poreikį, jų tektų suvalgyti ne kelis ir net ne keliolika. Skaičiai gali nustebinti.

    Viename obuolyje – vos lašelis geležies

    Viename vidutinio dydžio obuolyje, kurio valgomoji dalis sveria apie 150–180 gramų, yra vos 0,18–0,22 miligramo geležies. Tai gerokai mažiau, nei daugelis įsivaizduoja.

    JAV žemės ūkio departamento (USDA) maisto sudėties duomenimis, 100 gramų šviežių obuolių su odele yra apie 0,12 miligramo geležies.

    Palyginkime šį kiekį su žmogaus organizmo poreikiais. JAV nacionalinių sveikatos institutų (NIH) rekomendacijose nurodoma, kad suaugusiam vyrui per dieną reikia maždaug 8 miligramų geležies, 19–50 metų moteriai – 18 miligramų, o nėščiajai – 27 miligramų.

    Tai reiškia, kad norint vien obuoliais gauti rekomenduojamą geležies kiekį, suaugusiam vyrui tektų suvalgyti maždaug 40 vidutinių obuolių, o vaisingo amžiaus moteriai – apie 90.

    Ir tai tik teorinis skaičiavimas. Geležis iš augalinės kilmės produktų pasisavinama prasčiau nei iš mėsos, todėl obuoliai nėra tinkamas būdas geležies trūkumui kompensuoti.

    Ar rūgštūs obuoliai turi daugiau geležies?

    Lietuvoje nuo seno paplitęs įsitikinimas, kad rūgštūs obuoliai, ypač antaniniai, yra naudingesni kraujui. Kartais manoma, kad kuo obuolys rūgštesnis, tuo daugiau jame geležies.

    Tačiau moksliniai duomenys tokio ryšio nepatvirtina.

    Obuolių rūgštumą daugiausia lemia organinės rūgštys, o ne geležies kiekis. Raudona odelės spalva priklauso nuo augalinių pigmentų.

    Dar vienas paplitęs mitas – greitai parudavęs perpjautas obuolys esą turi daugiau geležies.

    Iš tiesų obuolio minkštimas tamsėja dėl fermentinių reakcijų, vykstančių pažeistoms vaisiaus ląstelėms susilietus su deguonimi. Šis procesas nėra patikimas geležies kiekio rodiklis.

    Todėl nėra pagrindo specialiai rinktis rūgščius ar greitai tamsėjančius obuolius tikintis padidinti hemoglobino kiekį kraujyje.

    O gal geriau džiovinti obuoliai?

    Džiovinant obuolius iš jų pašalinama didžioji dalis vandens, todėl mineralinių medžiagų koncentracija 100 gramų produkto padidėja.

    Priklausomai nuo produkto sudėties, 100 gramų džiovintų obuolių gali būti apie 1–1,5 miligramo geležies.

    Tačiau įprastoje 30 gramų džiovintų obuolių porcijoje jos būtų tik apie 0,3–0,45 miligramo.

    Be to, džiovinti vaisiai yra gerokai kaloringesni už šviežius, jeigu lyginame vienodą jų svorį. Juose taip pat daugiau natūralių cukrų 100 gramų produkto.

    Todėl džiovinti obuoliai gali būti skanus užkandis, tačiau jie taip pat neturėtų būti laikomi svarbiu geležies šaltiniu.

    Kokie produktai geležies turi daugiau?

    Norint organizmą aprūpinti geležimi, kur kas naudingiau rinktis produktus, kuriuose šio mineralo yra daugiau.

    Vienas geriausių lengvai pasisavinamos geležies šaltinių – mėsa. Jos taip pat yra žuvyje ir jūrų gėrybėse.

    Geležies galima gauti ir iš augalinių produktų: lęšių, pupelių, avinžirnių, moliūgų sėklų, grikių bei kai kurių žalialapių daržovių.

    Tačiau svarbu ne tik geležies kiekis maiste, bet ir tai, kaip gerai organizmas ją pasisavina.

    Gyvūninės kilmės produktuose dalis geležies yra heminės formos, kuri paprastai pasisavinama lengviau. Augaliniuose produktuose esanti neheminė geležis organizmui prieinama prasčiau.

    Pasisavinimą galima pagerinti kartu valgant vitamino C turinčių produktų.

    Pavyzdžiui, lęšių ar pupelių patiekalą verta papildyti šviežia paprika, pomidorais, raugintais kopūstais ar kitomis daržovėmis.

    Tuo metu stipri arbata ir kava, geriamos valgant, gali mažinti neheminės geležies pasisavinimą.

    Kodėl obuoliai vis tiek naudingi?

    Nors obuoliai nėra geras geležies šaltinis, tai nereiškia, kad jų reikėtų valgyti mažiau.

    Juose yra maistinių skaidulų, įvairių augalinių junginių ir nedidelis kiekis vitamino C.

    Ypač vertingos tirpiosios skaidulos, tarp jų – pektinai, kurie padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    Obuoliai taip pat gali būti patogus pasirinkimas norint pakeisti kaloringesnius užkandžius. Vidutiniame obuolyje paprastai yra apie 80–100 kilokalorijų, priklausomai nuo jo dydžio.

    Vaisius geriausia valgyti su odele, nes joje ir šalia jos yra nemažai skaidulų bei augalinių junginių. Žinoma, prieš valgant obuolį būtina kruopščiai nuplauti.

    Lietuvoje auginami obuoliai gali būti puiki kasdienės mitybos dalis, tačiau jų nauda neturėtų būti siejama su gebėjimu gydyti geležies trūkumą.

    Kada vien mitybos nepakanka?

    Geležies trūkumas gali pasireikšti nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, blyškumu, galvos svaigimu ar dusuliu fizinio krūvio metu.

    Tačiau šie simptomai nėra būdingi vien geležies stokai, todėl savarankiškai nustatyti diagnozės nereikėtų.

    Įtarus geležies trūkumą, gydytojas gali paskirti bendrą kraujo tyrimą ir feritino tyrimą, kuris padeda įvertinti organizmo geležies atsargas.

    Svarbu nustatyti ir trūkumo priežastį. Ji gali būti susijusi su nepakankamu geležies gavimu, kraujo netekimu, gausiomis menstruacijomis ar sutrikusiu maistinių medžiagų pasisavinimu.

    Jeigu geležies trūkumas patvirtinamas, vien pakeisti mitybą ne visada pakanka. Gali prireikti gydytojo paskirtų geležies preparatų.

    Savavališkai jų vartoti nerekomenduojama, nes per didelis geležies kiekis taip pat gali pakenkti sveikatai.

    Taigi senas patarimas valgyti daugiau obuolių „dėl kraujo“ turi mažai mokslinio pagrindo. Obuoliai yra vertingas vaisius, tačiau norint aprūpinti organizmą geležimi svarbiausia įvairi ir subalansuota mityba.

     

  • Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Apie cholesterolį kalbame tiek daug, kad kartais ima atrodyti, jog pats žodis jau reiškia problemą. Kraujo tyrime skaičius didesnis – vadinasi, reikia jį mažinti. Tačiau žmogaus organizme viskas nėra taip paprasta.

    Cholesterolis nėra atlieka. Jo mums reikia ląstelėms, hormonams, vitaminui D ir tulžies rūgštims gaminti. Kita vertus, mokslas gana aiškiai rodo, kad ilgą laiką kraujyje cirkuliuojantis per didelis aterogeninių lipoproteinų, ypač LDL, kiekis didina aterosklerozės ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Taigi kur tiesa? Kaip dažnai būna medicinoje – ne viename skaičiuje.

    Cholesterolis organizmui būtinas

    Didžiąją dalį cholesterolio organizmas pasigamina pats, daugiausia kepenyse. Jis yra svarbi ląstelių membranų dalis, naudojamas steroidinių hormonų ir tulžies rūgščių sintezei.

    Tai reiškia, kad cholesterolis nėra medžiaga, kurią organizmas stengiasi bet kokia kaina pašalinti.

    Kartu svarbu atskirti du dalykus: cholesterolį kaip organizmui reikalingą medžiagą ir jo pernešimą kraujyje.

    Cholesterolis kraujyje keliauja lipoproteinų dalelėse. Būtent jų, ypač LDL ir kitų aterogeninių dalelių, perteklius ir ilgalaikis poveikis kraujagyslėms yra svarbus vertinant širdies ligų riziką.

    Kiaušiniai nėra tas pats, kas LDL

    Ilgą laiką mitybos rekomendacijose daug dėmesio buvo skiriama cholesterolio kiekiui maiste.

    2015 metais JAV mitybos rekomendacijose atsisakyta ankstesnės konkrečios 300 mg per dieną cholesterolio ribos. Tai buvo svarbus pokytis – paaiškėjo, kad su maistu gaunamo cholesterolio ir cholesterolio koncentracijos kraujyje ryšys nėra toks tiesioginis, kaip manyta anksčiau.

    Tačiau tai nereiškia, kad galima visiškai nekreipti dėmesio į mitybą.

    Daug svarbiau, kiek racione yra sočiųjų ir nesočiųjų riebalų, kiek valgoma daržovių, vaisių, ankštinių, viso grūdo produktų, riešutų, žuvies ir kiek – stipriai perdirbto maisto.

    Todėl vienas kiaušinis ir riebi dešra nėra lygiaverčiai vien todėl, kad abiejuose yra cholesterolio.

    Cukraus pramonės istorija – tikra, bet jos nereikėtų pervertinti

    2016 metais žurnale „JAMA Internal Medicine“ paskelbta istorinių dokumentų analizė parodė, kad XX amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV cukraus pramonė finansavo mokslininkus, kurie apžvalgose daugiausia akcentavo riebalų ir cholesterolio vaidmenį širdies ligose, o cukraus reikšmę sumenkino.

    Tai svarbi mokslo istorijos pamoka – finansiniai interesai gali paveikti tai, kokie klausimai keliami ir kaip interpretuojami duomenys.

    Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad LDL ir aterosklerozės ryšys yra išgalvotas.

    Per kelis dešimtmečius sukaupti genetiniai, epidemiologiniai ir klinikiniai duomenys nuosekliai rodo: kuo ilgiau žmogaus kraujagysles veikia didesnis aterogeninių lipoproteinų kiekis, tuo didesnė aterosklerozinių ligų rizika.

    Kas vyksta kraujagyslėje?

    Aterosklerozė nėra tiesiog „cholesterolis užkimšo vamzdį“.

    Procesas daug sudėtingesnis.

    LDL dalelės patenka į arterijos sienelę ir joje sulaikomos. Jos gali būti modifikuojamos, į procesą įsitraukia imuninės ląstelės, prasideda uždegiminė reakcija ir palaipsniui formuojasi aterosklerozinė plokštelė.

    Čia svarbūs ir oksidaciniai procesai, kraujagyslės sienelės būklė, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, genetika bei daugybė kitų veiksnių.

    Tačiau šis sudėtingumas LDL vaidmens nepanaikina. Priešingai – jo dalelių sulaikymas arterijos sienelėje laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės proceso etapų.

    Kur cholesterolį panaudoja kepenys?

    Viena iš svarbių cholesterolio „kelionių“ prasideda kepenyse.

    Iš cholesterolio gaminamos tulžies rūgštys. Jos reikalingos tam, kad galėtume virškinti ir pasisavinti riebalus bei riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K.

    Tulžies rūgštys veikia tarsi emulsiklis – padeda suskaidyti didelius riebalų lašus į smulkesnes daleles, kurias lengviau pasiekia virškinimo fermentai.

    Tulžis taip pat yra vienas iš kelių, kuriuo organizmas pašalina cholesterolio perteklių, bilirubiną ir kai kuriuos kitus junginius.

    Tulžies pūslė nėra tulžies gamykla

    Dar vienas dažnas nesusipratimas – manymas, kad pašalinus tulžies pūslę žmogus nebeturi tulžies.

    Tulžį gamina kepenys.

    Tulžies pūslė ją tik kaupia ir koncentruoja, o pavalgius išleidžia į žarnyną.

    Pašalinus pūslę kepenys tulžį gamina ir toliau, tik ji į žarnyną teka nuolat, mažesniais kiekiais.

    Kai kuriems žmonėms po operacijos gali atsirasti laisvesnės išmatos ar sunkesnis riebaus maisto toleravimas, tačiau dauguma ilgainiui maitinasi normaliai.

    Internete kartais siūlomi jaučio tulžies papildai, tačiau jie nėra standartinė rekomendacija kiekvienam žmogui po tulžies pūslės pašalinimo.

    Varis tikrai svarbus, bet ne stebuklingas sprendimas

    Pastaruoju metu populiaru cholesterolio, geležies ir kraujagyslių problemas aiškinti vario trūkumu.

    Dalis šių teiginių remiasi tikra biochemija.

    Varis reikalingas ceruloplazminui – baltymui, dalyvaujančiam geležies apykaitoje. Jis taip pat būtinas liziloksidazei, arba LOX – fermentui, padedančiam formuoti tvirtas kolageno ir elastino struktūras.

    Varis dalyvauja ir energijos gamyboje bei antioksidacinėse sistemose.

    Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad vario trūkumas yra pagrindinė aukšto cholesterolio, venų varikozės, aterosklerozės ar mažakraujystės priežastis.

    Tai būtų pernelyg didelis sudėtingos žmogaus biologijos supaprastinimas.

    Geležį organizmas taupo stebėtinai efektyviai

    Dar viena įdomi žmogaus fiziologijos detalė – geležies perdirbimas.

    Eritrocitai gyvena maždaug 120 dienų. Pasenę jie išardomi, o juose buvusi geležis nėra tiesiog išmetama.

    Organizmas ją susigrąžina ir vėl panaudoja naujam hemoglobinui gaminti.

    Per parą taip gali būti perdirbama apie 20–25 mg geležies, o iš maisto paprastai reikia pasisavinti tik apie 1–2 mg, kad būtų kompensuojami nuostoliai.

    Tačiau tai nereiškia, kad geležies trūkumas beveik neįmanomas.

    Jį gali sukelti kraujavimas, menstruacijos, nėštumas, nepakankama mityba, virškinimo sistemos ligos ir sutrikęs geležies pasisavinimas.

    Todėl mažas feritinas nėra rodiklis, kurį reikėtų automatiškai nurašyti kaip vien „blogą geležies reguliavimą“.

    Vienas skaičius visos istorijos nepapasakoja

    Šioje vietoje galima sutikti su viena populiariosios kritikos mintimi: žmogaus sveikatos tikrai nereikėtų vertinti pagal vieną laboratorinį skaičių.

    Tas pats LDL kiekis gali turėti visiškai skirtingą reikšmę dviem žmonėms.

    Svarbu amžius, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, inkstų funkcija, šeimos istorija, buvę infarktai ar insultai bei kiti rizikos veiksniai.

    Dėl to šiuolaikinėje medicinoje vertinama ne vien cholesterolio koncentracija, bet ir bendra širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Ar statinai tik „gydo skaičių“?

    Tai viena dažniausių diskusijų apie cholesterolį.

    Jei statinas būtų skiriamas vien tam, kad laboratoriniame lape būtų gražesnis skaičius, tokia kritika turėtų pagrindo.

    Tačiau gydymo tikslas yra ne pats LDL skaičius.

    Tikslas – sumažinti infarkto, insulto ir kitų aterosklerozinių ligų tikimybę tiems žmonėms, kurių rizika pakankamai didelė.

    Dideli atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai parodė, kad LDL mažinimas statinais ir kitais vaistais mažina šių įvykių riziką. Kuo žmogaus pradinė rizika didesnė, tuo didesnė ir galima gydymo nauda.

    Todėl vaistų poreikis vertinamas individualiai.

    Cholesterolis nėra nei geras, nei blogas

    Galbūt didžiausia klaida yra bandymas visą cholesterolio istoriją sutalpinti į dvi etiketes – „geras“ ir „blogas“.

    Pats cholesterolis nėra blogas.

    Be jo negalėtume gyventi.

    Tačiau žmogui būtina medžiaga gali tapti problemos dalimi, kai jos transportavimas ir kiekis tam tikrose organizmo vietose tampa netinkamas.

    Panašiai yra su gliukoze, geležimi ar kalciu – mums jų reikia, tačiau daugiau nebūtinai reiškia geriau.

    Todėl, pamačius padidėjusį cholesterolį, verta klausti ne tik „kaip jį sumažinti?“, bet ir platesnių dalykų: kokia mano bendra širdies ir kraujagyslių rizika, koks LDL ir kitų lipoproteinų kiekis, koks kraujospūdis, kaip maitinuosi, kiek judu, ar rūkau, ar turiu kitų rizikos veiksnių?

    Būtent toks požiūris leidžia ne „gydyti skaičių“, o vertinti žmogų.

    Šaltiniai

    Straipsnis parengtas remiantis Europos aterosklerozės draugijos ekspertų išvada apie LDL ir aterosklerozės priežastinį ryšį, JAV bei Europos lipidų ir mitybos rekomendacijomis, Nacionalinės medicinos bibliotekos (NCBI) medžiaga apie tulžies rūgščių, geležies ir vario apykaitą bei „JAMA Internal Medicine“ publikuota cukraus pramonės dokumentų analize.

    Europos aterosklerozės draugija – LDL ir aterosklerozė

    NCBI – tulžies rūgščių fiziologija

    JAMA – cholesterolio kiekis maiste ir širdies bei kraujagyslių rizika

    NCBI – vario ir geležies apykaita

    Pastaba: straipsnis yra pažintinis. Individualų cholesterolio rodiklių vertinimą ir gydymo poreikį reikėtų aptarti su gydytoju, ypač jei jau sergama širdies ar kraujagyslių liga, diabetu ar yra kitų didelės rizikos veiksnių.

  • Trūksta geležies? Šiuos garnyrus verta rinktis dažniau

    Trūksta geležies? Šiuos garnyrus verta rinktis dažniau

    Grikiai dažnai laikomi vienu vertingiausių garnyrų, ypač kalbant apie geležį. Tačiau norint praturtinti mitybą šiuo mikroelementu, nereikėtų apsiriboti vien košėmis.

    Į kasdienį valgiaraštį verta dažniau įtraukti lęšius ir avinžirnius.

    Australijos Adelaidės universiteto mokslininkai ištyrė šalies prekybos centruose parduodamus grūdinius ir ankštinių augalų produktus.

    Paaiškėjo, kad lęšiai ir avinžirniai išsiskyrė palankiu baltymų, geležies ir cinko kiekiu. Tyrėjų vertinimu, ankštiniai šių mineralų turėjo daugiau, o jų biologinis prieinamumas buvo palankesnis nei daugelio tirtų grūdinių produktų.

    Vis dėlto šių rezultatų nereikėtų suprasti kaip raginimo atsisakyti grikių. Tyrime buvo vertinami konkretūs Australijos parduotuvėse parduodami produktai, o jų maistinė vertė gali skirtis priklausomai nuo veislės, apdorojimo ir paruošimo būdo. Grikiai ir toliau gali būti visavertės mitybos dalis, tačiau lęšiai bei avinžirniai padeda ją paįvairinti.

    Kodėl verta rinktis lęšius ir avinžirnius

    Geležis reikalinga hemoglobinui – raudonųjų kraujo kūnelių baltymui, pernešančiam deguonį po organizmą. Jos taip pat reikia normaliai raumenų, kaulų čiulpų ir kitų organų veiklai.

    Lęšiuose ir avinžirniuose yra neheminės, tai yra augalinės kilmės, geležies. Organizmas ją pasisavina prasčiau nei heminę geležį, gaunamą iš mėsos ar jūrų gėrybių. Tačiau ankštiniai kartu suteikia augalinių baltymų, skaidulų, cinko ir kitų mineralinių medžiagų.

    Virtus lęšius ar avinžirnius galima patiekti kaip garnyrą vietoj baltųjų ryžių, įprastų makaronų ar bulvių. Jie ilgiau suteikia sotumo, todėl ypač tinka žmonėms, norintiems valgyti daugiau augalinio maisto.

    Kaip pagerinti geležies pasisavinimą

    Augalinės geležies pasisavinimą gerina vitaminas C. Todėl lęšius ir avinžirnius naudinga valgyti kartu su:

    • saldžiosiomis paprikomis;
    • pomidorais;
    • raugintais kopūstais;
    • brokoliais;
    • citrusiniais vaisiais;
    • juodaisiais serbentais;
    • kitomis šviežiomis daržovėmis ir uogomis.

    Pavyzdžiui, lęšių troškinį galima pagardinti pomidorais ir saldžiosiomis paprikomis, o avinžirnių salotas – citrinų sultimis. Vitaminas C padidina augalinės geležies biologinį prieinamumą.

    Jeigu valgote mėsą, nedidelė jos, paukštienos ar žuvies porcija taip pat gali pagerinti kartu su augaliniu maistu gaunamos geležies pasisavinimą.

    Kuo trukdo fitatai

    Ankštiniuose ir viso grūdo produktuose yra fitatų – natūralių junginių, galinčių prisijungti mineralines medžiagas ir sumažinti jų pasisavinimą. Tai nereiškia, kad tokių produktų reikėtų vengti: juose gausu skaidulų, baltymų ir kitų naudingų medžiagų.

    Fitato kiekį galima sumažinti:

    • sausus avinžirnius prieš verdant pamirkius;
    • mirkymo vandenį išpylus ir ankštinius perplovus;
    • ankštinius daiginant;
    • valgant fermentuotus produktus;
    • ankštinius gerai išvirus.

    Konservuotus avinžirnius taip pat verta nupilti ir gerai nuplauti po tekančiu vandeniu. Taip sumažės ne tik skysčio likučių, bet ir dalis druskos.

    Ne kiekvienas garnyras vienodai vertingas

    Baltieji ryžiai, kukurūzų kruopos ir iš rafinuotų miltų pagaminti makaronai paprastai nėra svarbiausi geležies šaltiniai. Jie gali suteikti energijos, tačiau, palyginti su ankštiniais, juose dažniausiai mažiau baltymų, skaidulų ir mineralinių medžiagų. Australijos tyrime perdirbti kviečių ir kai kurie kukurūzų produktai pagal tirtų mineralų kiekį atsidūrė tarp silpnesnių pasirinkimų.

    Tai nereiškia, kad ryžių ar makaronų reikia atsisakyti. Juos galima kaitalioti su lęšiais, avinžirniais, pupelėmis, grikiais ir viso grūdo kruopomis.

    Kaip lęšius ir avinžirnius įtraukti į valgiaraštį

    Lęšiai ypač patogūs tuo, kad daugumos jų nereikia ilgai mirkyti. Raudonieji lęšiai greitai suverda ir tinka sriuboms, troškiniams bei padažams. Žalieji ir rudieji geriau išlaiko formą, todėl juos galima dėti į salotas ar patiekti kaip garnyrą.

    Avinžirnius galima naudoti:

    • daržovių salotoms;
    • tirštoms sriuboms;
    • troškiniams;
    • humusui;
    • daržovių paplotėliams;
    • orkaitėje kepamiems traškiems užkandžiams.

    Net paprastas garnyras bus vertingesnis, jei pusę ryžių pakeisite lęšiais arba į grikių košę įmaišysite avinžirnių ir daržovių.

    Vien maisto gali nepakakti

    Nuovargis, silpnumas, blyškumas, dusulys ar dažnas širdies plakimas gali būti susiję su geležies stoka, tačiau šiuos simptomus gali sukelti ir daugybė kitų priežasčių. Geležies trūkumas bei mažakraujystė nustatomi atlikus kraujo tyrimus, o gydymas priklauso nuo trūkumo priežasties ir sunkumo.

    Patvirtinto geležies trūkumo nereikėtų bandyti gydyti vien lęšiais, avinžirniais ar savarankiškai pasirinktais maisto papildais. Mityba gali padėti, tačiau esant mažakraujystei dažnai prireikia gydytojo paskirtų geležies preparatų ir būtina išsiaiškinti, kodėl geležies atsargos sumažėjo.

    Svarbiausia – ne ieškoti vieno „stebuklingo“ produkto, o valgyti įvairiai. Grikiai, lęšiai ir avinžirniai nėra konkurentai: juos kaitaliojant galima gauti daugiau skaidulų, augalinių baltymų ir mineralinių medžiagų.