Žyma: galiojimas

  • Nuo lapkričio – pokyčiai dėl mokinio sveikatos pažymėjimo

    Nuo lapkričio – pokyčiai dėl mokinio sveikatos pažymėjimo

    Nuo lapkričio 1-osios pasikeitė mokinio sveikatos pažymėjimo dantų ir žandikaulių būklės įvertinimo dalies galiojimo tvarka.

    Jei vaiko dantys sveiki, ši pažymėjimo dalis ir toliau galioja vienus metus, o nustačius dantų ėduonį – šešis mėnesius.

    Tokiu atveju po pusmečio reikės pakartotinai pasitikrinti dantų būklę ir atnaujinti įvertinimą.

    Mokinio sveikatos pažymėjimą (forma Nr. E027-1) sudaro dvi atskiros dalys. Pirmojoje dalyje įvertinama bendra vaiko sveikatos būklė, antrojoje – dantų ir žandikaulių būklė. Pirmoji sveikatos pažymėjimo dalis ir po lapkričio 1 dienos galioja vienus metus nuo jos užpildymo dienos.

    Dantų būklė lems odontologinės dalies galiojimą

    Nuo lapkričio pažymėjimo odontologinės dalies galiojimas yra toks:

    • Jei vaiko dantys sveiki – odontologinė dalis galioja vienus metus nuo jos užpildymo;
    • Jei nustatytas dantų ėduonis (kariesas) – odontologinė dalis galioja šešis mėnesius nuo jos užpildymo.

    Naujoji tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir įsigaliojo lapkričio 1 dieną.

    Patikrinti sveikatą svarbu ne tik dėl pažymėjimo

    Kasmetė profilaktinė sveikatos patikra privaloma vaikams iki 18 metų ir pilnamečiams mokiniams, kurie ugdomi pagal bendrojo ugdymo programas. Vaiko bendrą sveikatos būklę įvertina šeimos gydytojas ar vaikų ligų gydytojas, o dantų ir burnos higienos būklę – gydytojas odontologas, gydytojas odontologas specialistas arba burnos higienos specialistas. Mokinio sveikatos pažymėjimas pildomas elektroniniu būdu.

    Profilaktinės patikros metu įvertinamas vaiko regėjimas, klausa, atramos ir judamasis aparatas, mitybos ir higienos įgūdžiai, išmatuojamas ūgis, svoris ir arterinis kraujo spaudimas. Nustačius sveikatos sutrikimų, gydytojas gali skirti papildomų tyrimų ar siųsti į specialistų konsultacijas.

    Profilaktinis apsilankymas pas odontologą yra proga ne tik įvertinti dantų būklę, bet ir pasirūpinti ėduonies prevencija. Vaikams nuo pirmojo nuolatinio krūminio danties išdygimo iki 14 metų sveiki nuolatiniai krūminiai dantys gali būti dengiami silantais, o šios paslaugos išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.

    Mokinio sveikatos pažymėjimo galiojimą tėvai ir globėjai gali peržiūrėti informacinėje sistemoje www.esveikata.lt.

  • Ar galima šaldyti varškę? Atsakymas nustebins

    Ar galima šaldyti varškę? Atsakymas nustebins

    Varškė lietuviškoje virtuvėje užima ypatingą vietą. Vieni ją mėgsta su grietine ir žalumynais, kiti neįsivaizduoja savaitgalio be varškėčių, apkepo ar lietinių su varške. Tačiau šis pieno produktas turi vieną nemalonią savybę – gana greitai genda.

    Kartais parduotuvėje susigundome akcija, nusiperkame kelis pakelius varškės, o paskui susimąstome: ar tikrai spėsime viską suvalgyti?

    Pasirodo, varškę galima užšaldyti. Tačiau čia slypi viena gudrybė: nors šaltis padeda ilgiau išsaugoti produktą, atšildyta varškė gali gerokai skirtis nuo šviežios.

    Šaldyti galima, bet rezultatas gali nustebinti

    Jeigu šaldiklyje laikome mėsą, uogas, grybus ar daržoves, kodėl gi ten nepadėjus ir varškės?

    Maisto saugos požiūriu tai įmanoma. Tinkamai ir laiku užšaldyta varškė gali būti naudojama vėliau, tačiau jos skonis, o ypač konsistencija, gali pasikeisti.

    Varškėje yra nemažai vandens. Šaldant jis virsta ledo kristalais, kurie paveikia produkto struktūrą.

    Atšildžius vanduo ne visada vėl susijungia su varškės mase. Dėl to produktas gali tapti sausesnis, grūdėtesnis arba, priešingai, išskirti daugiau skysčio.

    Kartais varškė ima byrėti, o kartais tampa panaši į nevienalytę, šiek tiek vandeningą masę.

    Tai nebūtinai reiškia, kad ji sugedo. Tiesiog užšaldymas pakeitė jos fizines savybes.

    Ypač pastebimai gali pasikeisti švelnios, kreminės konsistencijos varškė.

    Kur geriau panaudoti atšildytą varškę?

    Jeigu mėgstate varškę valgyti tiesiog su grietine, medumi ar uogomis, užšaldyta ir vėliau atšildyta ji gali nuvilti.

    Tačiau gaminant įvairius patiekalus konsistencijos pokyčiai dažnai nėra tokie svarbūs.

    Pavyzdžiui, atšildyta varškė gali puikiai tikti varškėčiams. Ją sumaišius su kiaušiniu, miltais ir kitais ingredientais, pradinio purumo skirtumas paprastai tampa mažiau pastebimas.

    Panašiai yra ir su varškės apkepu, pyragų įdarais, lietiniais, virtinukais ar keptais varškės gaminiais.

    Taigi jeigu varškę ketinate valgyti šviežią, geriau jos nešaldyti. O jeigu planuojate kepti varškėčius ar apkepą, šaldiklis gali tapti visai praktišku pagalbininku.

    Kiek laiko varškę galima laikyti šaldiklyje?

    Internete galima rasti labai skirtingų patarimų. Vienur rekomenduojama varškę laikyti ne ilgiau kaip dvi savaites, kitur – mėnesį ar net ilgiau.

    Kodėl tokie skirtumai?

    Pirmiausia todėl, kad dažniausiai kalbama apie produkto kokybės, o ne saugumo išsaugojimą.

    JAV Klemsono universiteto maisto saugos specialistai sausai varškei nurodo maždaug dviejų savaičių rekomenduojamą šaldymo laikotarpį. Kolorado valstijos universiteto specialistai panašiems minkštiems sūriams pateikia maždaug vieno mėnesio orientacinį laikotarpį.

    Tačiau kai kurie specialistai apskritai nerekomenduoja šaldyti grūdėtos varškės ar rikotos, nes jos po atšildymo gali prarasti įprastą konsistenciją.

    Praktiškai namuose galima vadovautis paprasta taisykle: norint išsaugoti kuo geresnę varškės kokybę, ją verta sunaudoti per kelias savaites, maždaug per mėnesį.

    Šis terminas nėra riba, kurią peržengus tinkamai užšaldyta varškė staiga tampa nesaugi. Nuolat palaikant ne aukštesnę kaip –18 laipsnių temperatūrą, mikroorganizmų dauginimasis sustabdomas, tačiau produkto kokybė laikui bėgant gali prastėti.

    Kodėl nereikia laukti paskutinės galiojimo dienos?

    Viena dažniausių klaidų – į šaldiklį dėti varškę tik tada, kai ji jau beveik baigia galioti.

    Šaldymas nėra būdas sugedusį maistą paversti šviežiu.

    Žema temperatūra sustabdo mikroorganizmų dauginimąsi, bet paprastai jų visų nesunaikina.

    Todėl jeigu varškė buvo netinkamai laikoma arba jau pradėjo gesti, šaldiklis problemos neišspręs.

    Geriausia ją užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo, kol produktas šviežias ir tinkamai laikytas.

    Svarbu atkreipti dėmesį ir į ant pakuotės nurodytą tinkamumo vartoti terminą.

    Jeigu pažymėta „Tinka vartoti iki“, pasibaigus šiai datai varškės nebereikėtų nei valgyti, nei šaldyti.

    Be to, jeigu pakuotė jau atidaryta, būtina laikytis gamintojo nurodymų dėl produkto suvartojimo po atidarymo.

    Kaip teisingai užšaldyti varškę?

    Pirmiausia verta pagalvoti, kokiam patiekalui varškę naudosite.

    Jeigu planuojate kepti varškėčius, patogu iškart pasiruošti vienam kartui reikalingą porciją.

    Pavyzdžiui, 500 gramų varškės galima padalyti į du mažesnius pakelius po 250 gramų. Tuomet nereikės atšildyti daugiau, nei iš tiesų reikia.

    Varškę geriausia sudėti į šaldymui skirtus sandarius maišelius arba maistinius indelius.

    Jeigu naudojamas maišelis, verta išspausti kuo daugiau oro. Taip sumažinama produkto išsausėjimo ir vadinamojo šaldiklio nudegimo tikimybė.

    Ant pakuotės naudinga užrašyti užšaldymo datą.

    Jeigu varškė labai drėgna, dalį laisvo skysčio galima atsargiai nupilti, bet nereikėtų jos stipriai spausti ar sausinti vien dėl šaldymo.

    Paruoštas porcijas reikėtų kuo greičiau sudėti į šaldiklį, kuriame palaikoma –18 laipsnių ar žemesnė temperatūra.

    Didžiausia klaida – atšildymas ant virtuvės stalo

    Čia verta prisiminti vieną svarbiausių maisto saugos taisyklių.

    Varškės nereikėtų palikti atšilti ant virtuvės stalo, radiatoriaus ar saulėtoje palangėje.

    Nors viduje ji dar gali būti sušalusi, paviršius jau bus sušilęs iki temperatūros, kurioje gali daugintis mikroorganizmai.

    Saugiausias būdas – iš vakaro perkelti varškę iš šaldiklio į šaldytuvą.

    Priklausomai nuo porcijos dydžio, atšildymas gali trukti kelias valandas ar ilgiau. Nedidelę porciją dažniausiai patogu palikti šaldytuve per naktį.

    Jeigu labai skubate, galima naudoti mikrobangų krosnelės atšildymo režimą, tačiau tokiu būdu atšildytą produktą reikėtų iš karto termiškai apdoroti.

    Mikrobangų krosnelė pati savaime nesunaikina beveik visų varškės maistinių medžiagų, kaip kartais teigiama internete.

    Vis dėlto netolygus kaitinimas gali paveikti jos konsistenciją, todėl šviežiam vartojimui šis būdas nėra pats tinkamiausias.

    Ar po atšildymo išsiskyrusį skystį reikia išpilti?

    Atšildžius varškę indelio dugne kartais susikaupia šiek tiek skysčio.

    Tai išrūgos, kurios atsiskyrė pakitus produkto struktūrai.

    Jeigu varškė tinkamai laikyta, o kitų gedimo požymių nėra, nedidelis išrūgų kiekis savaime neturėtų kelti nerimo.

    Skystį galima įmaišyti atgal į varškę arba nupilti, jeigu gaminamam patiekalui reikia sausesnės masės.

    Tačiau išrūgos nėra visiškai bevertės. Jose yra laktozės, mineralinių medžiagų ir dalis tirpiųjų baltymų.

    Todėl, jeigu ruošiate apkepą, išrūgas galima palikti, atsižvelgiant į receptui reikalingą masės drėgnumą.

    Ar galima varškę užšaldyti antrą kartą?

    Geriausia šios situacijos išvengti iš anksto suskirstant varškę nedidelėmis porcijomis.

    Pakartotinis užšaldymas gali dar labiau pabloginti jos konsistenciją.

    Tačiau teiginys, kad bet koks pakartotinis užšaldymas yra kategoriškai draudžiamas, nėra visiškai tikslus.

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba aiškina, kad kai kuriais atvejais maistą galima pakartotinai užšaldyti, jeigu jame dar yra ledo kristalų arba produkto temperatūra neviršija 4 laipsnių.

    Vis dėlto kiekvieną kartą būtina įvertinti laikymo sąlygas ir produkto saugumą.

    Jeigu varškė ilgai stovėjo šiltai arba nežinoma, kiek laiko ji buvo atšilusi, jos pakartotinai šaldyti nereikėtų.

    Ar galima iš anksto užšaldyti varškėčius?

    Dar praktiškesnis sprendimas – į šaldiklį dėti ne pačią varškę, o iš jos pagamintus pusgaminius.

    Pavyzdžiui, galima iš anksto pasiruošti varškėčių, sudėti juos ant lentelės ar padėklo taip, kad nesiliestų, ir užšaldyti.

    Kai varškėčiai sukietėja, juos galima perdėti į sandarų maišelį.

    Taip jie neužšals į vieną didelį gumulą, o prireikus bus patogu išimti vos kelis.

    Panašiai galima pasiruošti ir virtinukų su varške, lietinių su varškės įdaru ar atskirų apkepo porcijų.

    Šaldyti galima ir jau iškeptus patiekalus, tik prieš dedant į šaldiklį juos būtina tinkamai ir greitai atvėsinti.

    Tai ypač patogu skubantiems žmonėms, kurie nori turėti naminio maisto atsargų.

    Kada varškę geriau išmesti?

    Jeigu atšildyta varškė tapo grūdėta arba išskyrė šiek tiek išrūgų, tai dar nereiškia, kad ji sugedo.

    Tačiau atsiradęs pelėsis, neįprastas gleivėtumas, pakitusi spalva ar nemalonus kvapas yra priežastis produkto nevartoti.

    Svarbu žinoti, kad pavojingi mikroorganizmai ne visada pakeičia maisto kvapą ar išvaizdą.

    Todėl vien pauostyti varškę nepakanka, jeigu kyla abejonių, ar ji buvo saugiai laikyta.

    Taip pat neverta bandyti įtartinos varškės „išgelbėti“ kepant varškėčius. Terminio apdorojimo negalima laikyti patikimu būdu padaryti jau sugedusį produktą saugų.

    Šaldiklis padeda taupyti, bet ne visada išsaugo skonį

    Varškės šaldymas gali būti naudingas būdas mažinti maisto švaistymą, ypač jeigu parduotuvėje pasinaudojote gera akcija arba iš anksto planuojate gaminti varškės patiekalus.

    Tačiau neverta tikėtis, kad po kelių savaičių šaldiklyje ji bus tokia pat, kaip ką tik parsinešta iš parduotuvės.

    Šviežiam vartojimui geriausia šviežia varškė, o užšaldytą patogiau pasilikti kepiniams.

    Taigi svarbiausia gudrybė visai paprasta: varškę užšaldykite šviežią, nedidelėmis porcijomis, tinkamai supakuotą, o atšildykite šaldytuve.

    Tada netikėtai atsiradęs noras išsikepti varškėčių neprivers skubėti į parduotuvę.

  • Grietinė su skysčiu: išmesti ar išmaišyti?

    Grietinė su skysčiu: išmesti ar išmaišyti?

    Atidarote grietinės indelį, o vietoj įprasto tiršto, vientiso paviršiaus randate nedidelę balutę. Skaidrus ar gelsvas skystis plūduriuoja viršuje, ir iškart kyla klausimas: ar grietinė jau sugedo?

    Vieni tokią grietinę nedvejodami išmeta, kiti nupila skystį, o treti tiesiog viską išmaišo. Kurie teisūs?

    Pasirodo, tas įtartinas skystis dažniausiai tėra natūrali grietinės dalis. Ir nors atrodo, kad produktui kažkas nutiko, iš tikrųjų taip gali elgtis net visai šviežia grietinė.

    Vis dėlto yra keletas požymių, kuriuos pastebėjus geriau nerizikuoti.

    Kodėl grietinė pradeda „verkti“?

    Mokslininkai šį reiškinį vadina sinereze. Skamba sudėtingai, tačiau paaiškinimas gana paprastas.

    Grietinė gaminama iš grietinėlės, kuri rauginama pieno rūgšties bakterijomis. Jos dalį pieno cukraus paverčia pieno rūgštimi, todėl produktas įgauna būdingą rūgštoką skonį ir sutirštėja.

    Grietinėje yra ne tik riebalų, bet ir vandens, baltymų, laktozės bei mineralinių medžiagų.

    Jos baltymai sudaro savotišką tinklą, kuriame sulaikomas vanduo ir riebalų lašeliai. Galima įsivaizduoti kempinę, kurios viduje laikosi drėgmė.

    Tačiau laikui bėgant šis tinklas keičiasi ir nebegali išlaikyti viso vandens. Dalis jo išsiskiria ir susikaupia grietinės paviršiuje.

    Taip atsiranda balutė, kuri iš pirmo žvilgsnio gali priminti gedimo požymį.

    Maisto saugos specialistai aiškina, kad panašiai elgiasi ne tik grietinė, bet ir jogurtas bei kiti tirštos struktūros maisto produktai.

    Kas tas paslaptingas skystis?

    Dažniausiai tai išrūgos – skystoji pieno produkto dalis.

    Nors jos gali atrodyti kaip paprastas vanduo, jų sudėtyje yra laktozės, mineralinių medžiagų ir nedidelis kiekis tirpiųjų baltymų.

    Todėl išrūgos nėra nei nereikalingas priedas, nei įrodymas, kad gamintojas į grietinę pripylė vandens.

    Jeigu produktas šviežias, tinkamai laikytas ir neturi gedimo požymių, išsiskyrusį skystį galima tiesiog įmaišyti atgal į grietinę.

    Ji vėl taps vientisesnė, nors pradinė konsistencija gali visiškai neatsikurti.

    Skystį galima ir nupilti, jeigu norisi tirštesnės grietinės. Tačiau kartu bus pašalinta dalis joje esančių maistinių medžiagų.

    Kodėl vienoje grietinėje skysčio daugiau, o kitoje mažiau?

    Tikriausiai esate pastebėję, kad vieno gamintojo grietinė išlieka tiršta iki paskutinio šaukšto, o kitoje skysčio atsiranda gerokai anksčiau.

    Tai nebūtinai reiškia, kad viena kokybiškesnė už kitą.

    Skysčio atsiskyrimą lemia grietinės sudėtis, baltymų kiekis, gamybos technologija, laikymo trukmė ir temperatūros svyravimai.

    Reikšmės turi ir tai, kaip dažnai grietinę maišome. Kaskart kabinant šaukštu ar intensyviai maišant, jos struktūra gali būti šiek tiek pažeidžiama.

    Kai kuriuose gaminiuose naudojami stabilizatoriai, padedantys išlaikyti vientisesnę konsistenciją.

    Tačiau ir be tokių priedų pagaminta grietinė gali būti visiškai kokybiška.

    Todėl skysčio kiekis nėra patikimas rodiklis sprendžiant apie produkto natūralumą ar kokybę.

    Šaldiklis gali pridaryti daugiau bėdos nei naudos

    Kartais žmonės, norėdami ilgiau išlaikyti grietinę, nusprendžia ją užšaldyti.

    Tačiau atšildžius laukia ne itin maloni staigmena: grietinė gali tapti grūdėta, skysta ir prarasti įprastą konsistenciją.

    Taip nutinka todėl, kad šaldant susidarę ledo kristalai pažeidžia struktūrą, kurioje buvo sulaikomas vanduo.

    Atitirpus skystis atsiskiria, o baltymų ir riebalų tinklas ne visada sugeba vėl jį sugerti.

    Tai savaime nereiškia, kad tinkamai užšaldyta ir atšildyta grietinė tapo nesaugi, tačiau jos tekstūra gali būti gerokai prastesnė.

    Todėl grietinės geriau nešaldyti, jeigu vėliau ketinate ją valgyti šaltą, pavyzdžiui, su bulviniais blynais ar cepelinais.

    Kada grietinę jau reikėtų išmesti?

    Nors nedidelis skysčio kiekis paprastai nėra gedimo požymis, kitų pokyčių ignoruoti nereikėtų.

    Ypač įtartina, jeigu ant grietinės atsiranda pelėsis, pakinta spalva, juntamas neįprastas nemalonus ar mieles primenantis kvapas arba produktas tampa gleivėtas.

    Tokios grietinės valgyti nereikėtų.

    Jeigu atsirado pelėsis, nepakanka tiesiog nugriebti viršutinį sluoksnį. Minkštuose ir drėgnuose produktuose pelėsis bei kiti mikroorganizmai gali būti išplitę giliau, nei matyti plika akimi.

    Tokiu atveju saugiausia išmesti visą pakuotę.

    Tačiau yra ir mažiau akivaizdžių pavojų. Maisto produktai kartais gali būti nesaugūs net ir tada, kai jų išvaizda bei kvapas atrodo įprasti.

    Todėl įtartinos grietinės nereikėtų ragauti vien tam, kad įsitikintumėte, ar ji dar nesugedusi.

    Lietuvoje svarbu atkreipti dėmesį į vieną užrašą

    Lietuvos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena, kad ant pakuočių esantys užrašai „Tinka vartoti iki“ ir „Geriausias iki“ reiškia skirtingus dalykus.

    Žyma „Tinka vartoti iki“ nurodo greitai gendančio produkto saugaus vartojimo terminą.

    Jam pasibaigus, tokio produkto valgyti nebereikėtų, net jeigu jis atrodo ir kvepia visiškai įprastai.

    Užrašas „Geriausias iki“ pirmiausia susijęs su produkto kokybe. Pasibaigus šiam terminui kai kurie tinkamai laikyti maisto produktai dar gali būti saugūs, nors jų savybės jau gali būti prastesnės.

    Grietinė yra greitai gendantis pieno produktas, todėl itin svarbu laikytis ant jos pakuotės nurodytos datos ir laikymo sąlygų.

    Atidarius indelį, reikėtų vadovautis gamintojo rekomendacija, per kiek laiko produktą suvartoti.

    Kur šaldytuve geriausia laikyti grietinę?

    Kad grietinė kuo ilgiau išliktų saugi ir kokybiška, svarbu ne tik galiojimo data, bet ir tinkama temperatūra.

    VMVT rekomenduoja namų šaldytuve palaikyti maždaug 1–5 laipsnių temperatūrą.

    Grietinę geriausia laikyti pagrindinėje šaldytuvo dalyje, kur temperatūra pastovesnė, o ne durelėse, kurias nuolat varstome.

    Indelį po naudojimo reikėtų sandariai uždaryti, o grietinę kabinti tik švariu šaukštu.

    Nereikėtų į indelį merkti šaukšto, kuriuo prieš tai maišėte sriubą ar kitą patiekalą. Taip į grietinę gali patekti papildomų mikroorganizmų.

    Taip pat svarbu nepalikti jos ilgam ant stalo. Greitai gendantį pieno produktą laikant kambario temperatūroje ilgiau nei dvi valandas, jo saugumas gali tapti abejotinas, ypač šiltoje aplinkoje.

    Ar išrūgos reiškia, kad grietinė natūralesnė?

    Kartais galima išgirsti teigiant, kad tik natūrali grietinė išskiria skystį, o jeigu ji visada išlieka vienalytė, vadinasi, pridėta nereikalingų medžiagų.

    Tačiau toks aiškinimas pernelyg supaprastintas.

    Išrūgų atsiskyrimas yra natūralus fizinis procesas, tačiau jo intensyvumas priklauso nuo daugybės veiksnių.

    Net ir be stabilizatorių pagaminta grietinė gali išlikti vientisa, jeigu jos gamybos technologija ir laikymo sąlygos tam palankios.

    Lygiai taip pat šiek tiek skysčio gali atsirasti ir pramoniniu būdu pagamintoje grietinėje.

    Todėl norint sužinoti, kas iš tiesų yra indelyje, geriausia skaityti sudėtį etiketėje, o ne spręsti iš paviršiuje susikaupusios balutės.

    Ir dar viena gera žinia: jeigu grietinė tinkamai laikyta, jos galiojimo laikas nepasibaigęs, o vienintelis pastebimas pokytis – šiek tiek atsiskyrusių išrūgų, dažniausiai nėra jokios priežasties iš karto jos išmesti.

    Kartais tereikia švaraus šaukšto ir kelių judesių, kad mėgstamas pagardas vėl atrodytų taip, kaip esame įpratę.

     

  • Karštis gali nepastebimai sugadinti vaistus: kur juos laikyti vasarą

    Karštis gali nepastebimai sugadinti vaistus: kur juos laikyti vasarą

    Karštą vasaros dieną apie namų vaistinėlę dažniausiai nė nesusimąstome. Tabletės guli spintelėje, sirupai – lentynoje, o nuolat vartojami vaistai neretai keliauja kartu automobilyje ar rankinėje.

    Tačiau aukšta temperatūra, tiesioginiai saulės spinduliai ir drėgmė gali paveikti vaistų stabilumą. Pavojingiausia tai, kad iš išvaizdos ne visada galima suprasti, jog preparatas jau nukentėjo nuo netinkamų laikymo sąlygų.

    Todėl vasarą verta ne tik patikrinti vaistų galiojimo laiką, bet ir pasižiūrėti, kokioje temperatūroje jie turi būti laikomi.

    25 laipsniai – dažna, bet ne universali riba

    Ant daugelio vaistų pakuočių galima rasti nurodymą laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje. Tačiau tai nėra visiems vaistams galiojanti taisyklė.

    Europos vaistų agentūra (EMA) pabrėžia, kad kiekvieno preparato laikymo sąlygos nustatomos pagal jo stabilumo tyrimų duomenis. Vienus vaistus leidžiama laikyti įprastomis kambario sąlygomis, kitiems nustatoma konkreti temperatūros riba, o dar kiti turi būti laikomi šaldytuve – paprastai 2–8 °C temperatūroje.

    Todėl svarbiausia taisyklė labai paprasta: vadovaukitės ne bendra rekomendacija, o konkretaus vaisto pakuotės lapeliu.

    Lietuvoje registruotų vaistų pakuočių lapelius galima rasti ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) vaistų paieškos sistemoje. Tarnyba taip pat rekomenduoja prieš vartojant vaistą perskaityti jo lapelį, nes jame pateikiama svarbi informacija apie vartojimą ir atsargumo priemones.

    Automobilis – viena blogiausių vietų vaistams

    Ypač rizikinga vasarą vaistus palikti automobilyje.

    Net jeigu lauke nėra ekstremalaus karščio, saulėje stovinčio automobilio salonas gali labai greitai įkaisti. Todėl daiktadėžė, bagažinė ar ant sėdynės paliktas krepšys nėra tinkama vieta vaistams laikyti ilgesnį laiką.

    Tai ypač svarbu preparatams, kuriems nustatyta konkreti temperatūros riba.

    Pavyzdžiui, kai kurių Lietuvoje vartojamų insulinų pakuotės lapeliuose tiesiogiai nurodoma saugoti juos nuo tiesioginio karščio ir saulės. Nepradėti naudoti insulino švirkštikliai dažniausiai laikomi 2–8 °C temperatūroje, tačiau pradėto naudoti preparato sąlygos priklauso nuo konkretaus produkto.

    Insulino negalima nei perkaitinti, nei užšaldyti

    Insulinas – vienas geriausių pavyzdžių, kodėl negalima visiems vaistams taikyti vienos taisyklės.

    Pavyzdžiui, „Lantus“ nepradėtus naudoti švirkštiklius nurodoma laikyti šaldytuve 2–8 °C temperatūroje. Tačiau naudojamas švirkštiklis gali būti laikomas iki keturių savaičių ne aukštesnėje kaip 30 °C temperatūroje ir jo jau nerekomenduojama dėti atgal į šaldytuvą.

    Kitų insulinų sąlygos gali skirtis. Pavyzdžiui, kai kuriuos naudojamus preparatus leidžiama laikyti iki 28 dienų žemesnėje nei 30 °C temperatūroje, kitų naudojimo laikas gali būti ilgesnis.

    Yra ir kita kraštutinė klaida – norint apsaugoti vaistą nuo karščio jį per daug atšaldyti. Insulino negalima užšaldyti, taip pat nereikėtų jo glausti prie šaldymo elemento ar šaldiklio sienelės.

    Tad keliaujant su tokiu vaistu termokrepšis gali būti naudingas, tačiau pats preparatas neturėtų tiesiogiai liestis su ledo paketais.

    Ar sirupus ir lašus vasarą reikia dėti į šaldytuvą?

    Nebūtinai.

    Tai viena svarbiausių pataisų, palyginti su internete dažnai pateikiamais patarimais. Sirupas, lašai ar kitas skystas vaistas savaime nėra skirtas laikyti šaldytuve.

    Kai kuriems skystiems preparatams šaldytuvas būtinas, kitiems – leidžiamas, o dar kitų atšaldyti apskritai nerekomenduojama.

    EMA nurodo, kad preparatų laikymo sąlygos po atidarymo, praskiedimo ar paruošimo turi būti nustatytos konkretaus vaisto stabilumo tyrimais ir įrašytos jo informaciniuose dokumentuose.

    Todėl logika „vasara – vadinasi, viską į šaldytuvą“ gali pridaryti ne mažiau žalos nei karštis.

    Vonios kambario spintelė – irgi ne pati geriausia vieta

    Daugelyje namų vaistai laikomi vonios kambaryje. Patogu, tačiau čia dažnai svyruoja temperatūra ir padidėja oro drėgnumas.

    Drėgmei jautriems preparatams gamintojai gali nurodyti juos laikyti sandariai uždarytus arba originalioje pakuotėje. Šviesai jautrius vaistus rekomenduojama saugoti nuo šviesos ir taip pat neperkelti į kitą tarą.

    Daugeliu atvejų namų vaistinėlei tinkamesnė sausa, nuo tiesioginės saulės apsaugota spintelė miegamajame, koridoriuje ar kitame mažiau įkaistančiame kambaryje.

    Virtuvėje reikėtų vengti spintelių šalia orkaitės, viryklės, radiatorių ar kitų šilumą skleidžiančių prietaisų.

    Originali pakuotė – ne vien dėl tvarkos

    Tabletes patogu susidėti į savaitines dėžutes, tačiau likusius vaistus verta laikyti gamintojo pakuotėje.

    Ji gali saugoti preparatą nuo drėgmės ar šviesos, o kartu išlieka svarbi informacija: pavadinimas, stiprumas, serijos numeris ir tinkamumo laikas.

    Ypač nereikėtų be reikalo išspausti tablečių iš lizdinių plokštelių ir ilgai laikyti palaidų – gamintojo pakuotė yra vaisto apsaugos dalis.

    Kaip suprasti, kad vaistas galėjo nukentėti?

    Kartais pokyčiai matomi plika akimi. Vertėtų sunerimti, jeigu:

    • tabletės pakeitė spalvą, pradėjo trupėti ar tapo neįprastai minkštos;
    • kapsulės sulipo, deformavosi ar iš jų pradėjo tekėti turinys;
    • tirpalas, kuris turėtų būti skaidrus, tapo drumstas, pakeitė spalvą ar jame atsirado dalelių;
    • pasikeitė preparato kvapas, konsistencija arba atsiskyrė jo sluoksniai.

    Tačiau normali išvaizda dar negarantuoja, kad netinkamai laikytas preparatas išliko tinkamas vartoti. Vaisto stabilumo pokyčių ne visada galima pamatyti.

    Jeigu vaistas ilgai gulėjo įkaitusiame automobilyje ar kitoje vietoje, kur temperatūra aiškiai viršijo pakuotės lapelyje nustatytą ribą, saugiausia pasitarti su vaistininku. Tai ypač svarbu vartojant insuliną ar kitus vaistus, kurių dozės tikslumas ir veiksmingumas yra kritiškai svarbūs.

    Penkios taisyklės namų vaistinėlei vasarą

    Patikrinkite pakuotės lapelį. Būtent jame nurodytos konkretaus vaisto laikymo sąlygos.

    Nepalikite vaistų automobilyje. Ypač saulėje ar ilgesniam laikui.

    Saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių ir drėgmės. Palangė ar karšta vonios kambario spintelė – prastas pasirinkimas.

    Nedėkite vaisto į šaldytuvą vien todėl, kad namuose karšta. Šaldytuve laikykite tik tuos preparatus, kuriems tai nurodyta.

    Neužšaldykite šaldytuve laikomų vaistų. Preparatas neturi liestis su šaldymo elementais, jei jo instrukcijoje nenurodyta kitaip.

    Ką daryti su vaistu, kuriuo abejojate?

    Jeigu nežinote, ar perkaitintas preparatas dar tinkamas, geriau neeksperimentuoti. Vaistininkas gali patikrinti konkretaus vaisto pakuotės lapelyje ir gamintojo informacijoje nurodytas laikymo sąlygas.

    O jei preparatas nebetinkamas vartoti, jo nereikia mesti į buitinių atliekų konteinerį ar pilti į kanalizaciją.

    Lietuvoje pasibaigusio galiojimo ir nebereikalingus vaistus gyventojai gali nemokamai pristatyti į bet kurią visuomenės vaistinę – vaistinės privalo juos priimti.

    Karštis nebūtinai akimirksniu pavers vaistą netinkamu, tačiau ilgalaikis netinkamos temperatūros, drėgmės ar šviesos poveikis gali pakeisti jo stabilumą. Todėl vasarą namų vaistinėlei verta skirti vos kelias minutes: patikrinti, kur ji laikoma, perskaityti jautresnių preparatų laikymo sąlygas ir iš automobilio parsinešti ten užmirštus vaistus.

    Svarbiausias orientyras – ne termometras už lango, o konkretaus vaisto pakuotės lapelis.