Žyma: erkės

  • Nuo kurmių ir erkių: vienas augalas sumažina problemą

    Nuo kurmių ir erkių: vienas augalas sumažina problemą

    Kurmiai gali išrausti veją, o erkės kelia pavojų žmonėms ir naminiams gyvūnams.

    Ieškant natūralesnių būdų apsaugoti sklypą, vis dažniau prisimenamas paprastas augalas – krienas.

    Ši daržovė, kurią dažniausiai siejame su Velykų stalu ar aštresniais patiekalais, vėl populiarėja kaip natūrali pagalbinė priemonė sode.

    Krienai ištvermingi, greitai auga ir nereikalauja sudėtingos priežiūros.

    Krienas priklauso bastutinių šeimai. Jis šimtmečius buvo vertinamas dėl kulinarinių ir tradiciškai jam priskiriamų savybių, o šiandien vis dažniau kalbama ir apie jo panaudojimą natūralesnei sodo apsaugai nuo erkių, kurmių ar kai kurių graužikų.

    Jo lapai gali siekti daugiau kaip metrą aukščio ir sudaryti tankius, stambialapius kerus.

    Krieno šaknis ilga, stora ir labai aromatinga.

    Būtent joje kaupiasi junginiai, lemiantys aštrų, specifinį kvapą.

    Krienai yra vieni mažiausiai lepių augalų. Jie gali augti ir skurdesnėje dirvoje, nors geriausiai dera derlingose, gilesnėse ir kiek drėgnose vietose.

    Augalas mėgsta saulę, bet pakenčia ir dalinį pavėsį.

    Jis atsparus šalčiui ir pavasarį gana anksti pradeda želti. Dėl to krienai gali veikti kaip savotiškas natūralus barjeras didelę sezono dalį.

    Krieno poveikio paslaptis slypi natūraliose cheminėse medžiagose, kurios išsiskiria iš šaknų ir lapų. Pirmiausia kalbama apie gliukozinolatus ir jų skilimo produktus – izotiocianatus, turinčius intensyvų, dirginantį kvapą.

    Būtent šie junginiai suteikia krienams būdingą aitrumą.

    Kai kurie tyrimai rodo, kad izotiocianatai gali turėti pesticidinių savybių, tačiau tai nereiškia, kad vien pasodintas krienas patikimai apsaugos sklypą nuo visų kenkėjų.

    Kurmiai daugiausia orientuojasi pagal uoslę, todėl kai kurie sodininkai pastebi, kad jie vengia itin stiprių kvapų.

    Panašiai aiškinamas ir krienų naudojimas nuo erkių – manoma, kad joms gali nepatikti aplink augalą susikaupiantys lakūs sieros junginiai.

    Vis dėlto tai nėra šimtaprocentinė apsauga, todėl krienus reikėtų vertinti tik kaip papildomą natūralų būdą sumažinti nepageidaujamų gyvių aktyvumą sode.

    Praktiškai tai reiškia, kad krienus galima sodinti prie tvoros, terasos, vejos pakraščiuose ar tose vietose, kur dažniausiai būna žmonės.

    Jie taip pat gali augti tarp lysvių ar po vaismedžiais.

    Tačiau svarbu nepamiršti: krienai yra labai gyvybingi ir gali sunkiai pasiduoti išnaikinami, nes atauga net iš dirvoje likusių šaknų gabalėlių.

    Todėl juos verta sodinti apgalvotai – atskirtoje vietoje, pakeltoje lysvėje arba dideliame inde.

    Sodinukai paprastai sodinami pavasarį arba vasaros pradžioje.

    Šaknų dalys gali būti sodinamos vertikaliai arba įstrižai, maždaug 30–45 laipsnių kampu, viršutinę šaknies dalį paliekant ties dirvos paviršiumi ar vos po juo.

    Tarp augalų rekomenduojama palikti apie 30–40 cm atstumą, nes krienai greitai sustambėja ir užima nemažai vietos.

    Norėdami sustiprinti galimą atbaidomąjį poveikį, kai kurie sodininkai ruošia natūralius purškalus iš krienų lapų ir šaknų.

    Šviežios augalo dalys susmulkinamos, užpilamos vandeniu ir paliekamos kelioms valandoms pritraukti.

    Tokiu antpilu galima apipurkšti vietas prie terasos, sodo takelius ar žolės plotus, kur dažniau aptinkama erkių.

    Vis dėlto tokios priemonės poveikis nėra prilyginamas registruotiems repelentams, todėl einant į aukštą žolę ar mišką vis tiek reikėtų naudoti patikimas apsaugos priemones nuo erkių.

    Kovojant su kurmiais kai kurie sodininkai į jų urvus pila stiprų krienų nuovirą.

    Aitrus kvapas gali paskatinti gyvūnus pasitraukti iš konkrečios vietos, tačiau garantuoto rezultato tikėtis nereikėtų.

    Kurmiai gali tiesiog persikelti į kitą vejos dalį arba po kurio laiko sugrįžti.

    Taigi krienas gali būti naudingas sodo augalas – ir virtuvėje, ir kaip pagalbinė natūrali priemonė.

    Jį galima naudoti kaip vieną iš kelių prevencinių priemonių: kartu prižiūrėti veją, mažinti erkių mėgstamas aukštos žolės zonas, riboti graužikų slėptuves ir, jei reikia, rinktis patikimus bei saugius kenkėjų kontrolės būdus.

  • Šiltėjantys orai budina erkes – jų sukeliamos ligos yra ne tik pavojingos

    Šiltėjantys orai budina erkes – jų sukeliamos ligos yra ne tik pavojingos

    Atgimstant gamtai, iš žiemos miego pabunda ir pavojingas ligas platinantys voragyviai – erkės.

    Nors didžiausias sergamumas erkių platinamomis ligomis registruojamas vasarą ir rudenį, tačiau budriems reikia būti jau dabar, nes erkės būna aktyvios, kai vidutinė paros temperatūra siekia 5–7 laipsnius šilumos, primena Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

    Erkinis encefalitas yra centrinės nervų sistemos liga, kurią sukelia erkinio encefalito virusas.

    Žmogus pirmuosius ligos simptomus dažniausiai pajaučia po 7–14 dienų, bet gali pasireikšti ir vėliau. Ligos požymiai panašūs į gripo: pakilusi temperatūra, galvos ir raumenų skausmai, silpnumas, šaltkrėtis, pykinimas, kartais viduriavimas.

    Pakilusi temperatūra gali laikytis apie 7 dienas, po to ji tampa normali arba šiek tiek aukštesnė, bendra būklė gali pagerėti, tačiau po kelių dienų pradedama karščiuoti, ligos požymiai kartojasi, prasideda stiprūs galvos skausmai, kartais sutrinka sąmonė.

    Efektyvi priemonė, galinti padėti išvengti erkinio encefalito, yra skiepai, tačiau nuo Laimo ligos skiepų nėra.

    Šiai ligai būdingi liekamieji reiškiniai, dėl kurių ilgam sutrinka žmogaus darbingumas, gali atsirasti neįgalumas. Liga gali baigtis ir mirtimi.

    Tuo tarpu Laimo ligos atveju erkės įkandimo vietoje po 1–4 savaičių atsiranda raudona dėmė, galinti keisti savo formą ir dydį. Šios ligos atveju pacientai skundžiasi sąnarių ir raumenų skausmu, gali būti pažeidžiama centrinė nervų sistema, atsirasti miego sutrikimai, atminties susilpnėjimas, galvos svaigimas ir kt.

    Efektyvi priemonė, galinti padėti išvengti erkinio encefalito, yra skiepai, tačiau nuo Laimo ligos skiepų nėra.

    Skiepytis nuo erkinio encefalito galima visus metus, pabrėžia NVSC specialistai. Norintiems pasiskiepyti pirmą kartą ir įgauti imunitetą reikės trijų erkinio encefalito vakcinos dozių, įskiepytų nustatyta tvarka. Vėliau derėtų nepamiršti imunitetą sustiprinti – priklausomai nuo amžiaus, pakartotinai įskiepijant vieną erkinio encefalito vakcinos dozę kas 3–5 metus. Erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei vienerių metų amžiaus vaikus ir suaugusiuosius. Dėl skiepų rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.

    Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.