Žyma: Ėjimas

  • Kas sveikiau – vaikščioti ar važinėti dviračiu? Atsakymas gali nustebinti

    Kas sveikiau – vaikščioti ar važinėti dviračiu? Atsakymas gali nustebinti

    Vaikščiojimas ir važiavimas dviračiu – du paprasčiausi būdai pasirūpinti savo sveikata. Vienam pakanka apsiauti patogius batus ir išeiti pasivaikščioti, kitam mieliau sėsti ant dviračio ir per tą patį laiką įveikti gerokai didesnį atstumą.

    Tačiau kuris iš šių užsiėmimų iš tiesų naudingesnis organizmui?

    Atsakymas priklauso nuo to, ko siekiame: sustiprinti širdį, atsikratyti papildomų kilogramų, apsaugoti sąnarius ar tiesiog išlikti judrūs kuo ilgiau.

    Abu pasirinkimai turi savų pranašumų, o didžiausią naudą galima gauti juos derinant.

    Sąnariams – mažesnė apkrova važiuojant dviračiu

    Vaikštant kiekviename žingsnyje kūno svoris perkeliamas nuo vienos kojos ant kitos. Tai natūrali apkrova, kuri sveikiems žmonėms paprastai nekelia problemų. Net sergant sąnarių artroze judėjimas dažniausiai yra rekomenduojamas, tik svarbu pasirinkti tinkamą krūvį.

    Važiuojant dviračiu dalį kūno svorio perima balnelis, o kojų judesiai yra tolygūs ir pasikartojantys. Todėl žmonėms, kuriuos vargina kelių skausmai, dviratis ar stacionarusis dviračio treniruoklis kartais gali būti patogesnis už ilgą pasivaikščiojimą.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad mankštinimasis ant dviračio treniruoklio gali sumažinti kelio sąnario osteoartrito sukeliamą skausmą. Vis dėlto ne visi pacientai patiria vienodą naudą, o pagerėjimas nebūtinai reiškia, kad išnyks sąnario sustingimas ar kiti ligos simptomai.

    Svarbu ir tinkamai sureguliuoti dviratį. Pernelyg žemai nuleistas balnelis verčia stipriai lenkti kelius, o per aukštai pakeltas – pernelyg ištiesti kojas. Abu variantai gali sukelti diskomfortą.

    Jeigu važiuojant ar vaikštant skausmas stiprėja, sąnarys patinsta arba tampa sunku judėti, krūvį reikėtų sumažinti ir pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Širdžiai svarbiau ne transporto priemonė, o tempas

    Norint sustiprinti širdį ir kraujagysles, nebūtina minti dviračio pedalų iki devinto prakaito. Spartus vaikščiojimas taip pat gali tapti visaverte aerobine treniruote.

    Svarbiausia – judėjimo intensyvumas.

    Lėtas pasivaikščiojimas parke ir spartus ėjimas nėra tas pats. Panašiai skiriasi ir ramus pasivažinėjimas dviračiu bei mynimas į kalną.

    Kaip suprasti, ar judate pakankamai intensyviai?

    Specialistai siūlo paprastą būdą – pokalbio testą. Jeigu eidami ar važiuodami dviračiu dar galite kalbėtis, tačiau dainuoti jau būtų sunku, tikėtina, kad jūsų fizinis krūvis yra vidutinio intensyvumo.

    Dviračiu dažnai lengviau greitai padidinti krūvį: pakanka paspartinti tempą, pasirinkti įkalnę ar padidinti treniruoklio pasipriešinimą.

    Tačiau tai nereiškia, kad pusvalandis dviračiu visada naudingesnis už pusvalandį pėsčiomis. Spartus ėjimas gali pareikalauti daugiau pastangų nei labai ramus pasivažinėjimas.

    Norintiems sulieknėti – svarbu sudeginti daugiau energijos

    Jeigu vienas pagrindinių tikslų yra atsikratyti papildomų kilogramų, verta atkreipti dėmesį į energijos sąnaudas.

    Pagal 2024 metų fizinio aktyvumo sąvadą, skirtingų užsiėmimų intensyvumas vertinamas vadinamaisiais MET vienetais. Jie parodo, kiek kartų veiklos metu energijos sunaudojama daugiau nei ramybės būsenoje.

    Pavyzdžiui:

    Veikla MET
    Ėjimas vidutiniu tempu, maždaug 4,5–5,5 km/val. 3,8
    Spartus ėjimas, maždaug 5,6–6,3 km/val. 4,8
    Lengvas važiavimas dviračiu 4,3
    Vidutinio intensyvumo važiavimas dviračiu 7,0

    Skaičiai atskleidžia, kad intensyviau važiuojant dviračiu per tą patį laiką galima sunaudoti daugiau energijos nei vaikštant vidutiniu tempu.

    Tačiau čia slypi viena svarbi detalė: svoriui mažinti daug svarbiau ne vienos treniruotės rezultatas, o ilgalaikiai įpročiai.

    Kasdienis pasivaikščiojimas gali duoti daugiau naudos nei intensyvios dviračio treniruotės, kurioms motyvacijos užtenka tik pirmąją savaitę.

    Be to, svorio mažėjimą lemia ne tik fizinis aktyvumas, bet ir mityba bei bendras organizmo energijos balansas.

    Kaulams vaikščiojimas turi svarbų pranašumą

    Nors dviratis gali būti patogesnis sąnariams, vaikščiojimas turi savybę, kurios važiavimas dviračiu negali visiškai atstoti.

    Einant kaulai patiria kūno svorio apkrovą. Ji padeda palaikyti jų tvirtumą ir yra svarbi kaulų sveikatai.

    Važiuojant dviračiu didžioji kūno svorio dalis tenka balneliui, todėl kaulai gauna kitokio pobūdžio apkrovą.

    Tyrimai rodo, kad vien važiavimas dviračiu nėra toks veiksmingas kaulų mineraliniam tankiui palaikyti kaip fizinis aktyvumas su kūno svorio apkrova. Ypač tai aktualu žmonėms, kuriems gresia osteoporozė.

    Tai nereiškia, kad reikėtų atsisakyti dviračio. Priešingai – jį naudinga derinti su vaikščiojimu ir jėgos pratimais.

    Pastarieji itin svarbūs vyresniame amžiuje, kai natūraliai mažėja raumenų masė, prastėja pusiausvyra ir didėja griuvimų rizika.

    Kiek reikia vaikščioti ar važinėti dviračiu?

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per savaitę skirti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinei veiklai.

    Tai reiškia, kad penkias dienas per savaitę pakanka judėti po 30–60 minučių.

    Jeigu fizinis aktyvumas intensyvus, rekomenduojama trukmė trumpesnė – 75–150 minučių per savaitę. Be to, bent du kartus per savaitę patariama atlikti pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Žinoma, nebūtina iš karto skirti viso pusvalandžio.

    Dešimt minučių spartaus ėjimo ryte, trumpas pasivaikščiojimas per pietų pertrauką ir dar šiek tiek judėjimo vakare taip pat prisideda prie bendro fizinio aktyvumo.

    O Lietuvoje tai nesunku pritaikyti ir kasdienybėje: šiltuoju metų laiku į darbą ar parduotuvę galima numinti dviračiu, o atvėsus orams dažniau rinktis pasivaikščiojimą.

    Svarbiausia, kad fizinis aktyvumas taptų įpročiu, o ne retkarčiais prisimenama pareiga.

    Tai ką vis dėlto pasirinkti?

    Universalaus atsakymo nėra. Viskas priklauso nuo žmogaus sveikatos, fizinio pasirengimo, turimo laiko ir asmeninių pomėgių.

    Norintiems daugiau judėti kasdien, vaikščiojimas yra vienas paprasčiausių pasirinkimų. Jam nereikia specialios įrangos, o pasivaikščiojimą nesunku įterpti į įprastą dienotvarkę.

    Jeigu vargina kelių sąnariai, verta išbandyti dviratį arba dviračio treniruoklį su nedideliu pasipriešinimu.

    Turintiems mažai laiko, bet norintiems intensyvesnės treniruotės, dviratis gali būti patogus būdas per trumpesnį laiką daugiau pajudėti.

    O tiems, kurie rūpinasi kaulų tvirtumu, vien važiavimo dviračiu nepakaks – naudinga nepamiršti vaikščiojimo ir raumenų stiprinimo pratimų.

    Geriausias pasirinkimas – ne tas, kuris teoriškai leidžia sudeginti daugiausia kalorijų, o tas, kuris padeda reguliariai judėti ir gerai jaustis.

    Todėl, jei patinka ir vaikščioti, ir važinėti dviračiu, visai nebūtina rinktis vieno. Šios veiklos puikiai papildo viena kitą, o kartu padeda rūpintis širdimi, raumenimis, sąnariais ir bendra savijauta.

     

  • Ėjimas padeda lieknėti, bet daug kas daro vieną klaidą

    Ėjimas padeda lieknėti, bet daug kas daro vieną klaidą

    Iš pirmo žvilgsnio vaikščiojimas atrodo pernelyg paprastas, kad galėtų būti rimta priemonė svoriui mažinti.

    Tereikia apsiauti patogius batus ir išeiti pasivaikščioti.

    Vis dėlto reguliarus ėjimas gali būti kur kas veiksmingesnis, nei daugelis mano – ypač tada, kai einama ne lėtai slampinėjant, o pakankamai sparčiu tempu.

    Greitas ėjimas padeda didinti energijos sąnaudas, stiprina širdį, gerina ištvermę, mažina stresą ir gali padėti lengviau kontroliuoti kūno svorį.

    Tačiau vien pasivaikščiojimų dažniausiai nepakanka, jei po jų suvartojama daugiau kalorijų nei sudeginama.

    Kitaip tariant, dažna klaida – nueiti kelis kilometrus, o paskui „atsilyginti“ sau bandele, saldumynu ar gausiu užkandžiu.

    Kiek kalorijų sudegina ėjimas?

    Tikslus skaičius priklauso nuo kūno svorio, tempo, dangos, įkalnių ir net oro sąlygų.

    Harvardo sveikatos leidyklos skaičiavimuose nurodoma, kad 30 minučių ėjimo 4 mylių per valandą, tai yra maždaug 6,4 km/val., tempu 70–84 kg sveriančiam žmogui gali sudeginti apie 175–189 kcal. Tai reikštų maždaug 350–380 kcal per valandą.

    Lėtesnis ėjimas sudegins mažiau, greitesnis arba ėjimas į kalną – daugiau.

    Tačiau svarbu nepamiršti: kalorijų deficitas yra tik viena svorio mažėjimo dalis.

    Kūno svoriui įtakos turi miegas, stresas, hormonai, mitybos įpročiai, raumenų masė ir bendras dienos aktyvumas.

    Todėl vienam žmogui rezultatai gali pasimatyti po kelių savaičių, kitam – gerokai vėliau.

    Kodėl ėjimas naudingas net be sporto salės?

    Reguliarus vaikščiojimas veikia ne tik per sudegintas kalorijas. Jis padeda stiprinti kojų raumenis, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, gali mažinti liemens apimtį ir kūno riebalų procentą. Be to, ėjimas yra viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų – nereikia abonemento, specialios įrangos ar didelio pasirengimo.

    Pasaulio sveikatos organizacija ir Lietuvos fizinio aktyvumo rekomendacijos suaugusiesiems nurodo per savaitę sukaupti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių didelio intensyvumo veiklos.

    Praktiškai tai gali reikšti 30 minučių spartesnio ėjimo penkias dienas per savaitę.

    Vidutinio intensyvumo ėjimą galima atpažinti paprastai: kvėpuojate giliau nei įprastai, pulsas padažnėja, bet vis dar galite kalbėtis.

    Jei eidami galite dainuoti – greičiausiai tempas per lėtas.

    Jei nebegalite ištarti sakinio – krūvis jau gana didelis.

    Ar būtina surinkti 10 tūkst. žingsnių?

    Nebūtinai. 10 tūkst. žingsnių tikslas daugeliui tapo savotišku standartu, bet tyrimai rodo, kad sveikatai nauda atsiranda ir pasiekus mažesnį žingsnių skaičių.

    JAMA Network Open paskelbtame tyrime nustatyta, kad žmonės, nueinantys bent 7 tūkst. žingsnių per dieną, turėjo mažesnę mirtingumo riziką nei tie, kurie nueidavo mažiau nei 7 tūkst. žingsnių.

    Naujesnė „The Lancet Public Health“ apžvalga taip pat rodo, kad apie 7 tūkst. žingsnių per dieną daugeliui gali būti realistiškas ir sveikatai naudingas tikslas.

    Tai nereiškia, kad 10 tūkst. žingsnių yra blogai.

    Tiesiog nebūtina nusivilti, jei kasdien tiek nepavyksta nueiti.

    Pradžiai pakanka didinti aktyvumą palaipsniui: išlipti viena stotele anksčiau, dažniau rinktis laiptus, pasivaikščioti per pietų pertrauką ar po vakarienės.

    Kaip vaikščioti, kad tai padėtų lieknėti?

    Jei žmogus iki šiol judėjo mažai, geriausia pradėti nuo 10–15 minučių ramiu tempu kelis kartus per savaitę.

    Vėliau laiką galima ilginti iki 30 minučių per dieną, o kai organizmas pripranta – didinti tempą arba rinktis sudėtingesnį maršrutą.

    Norint didesnio efekto, verta įtraukti įkalnes, laiptus, miško takus ar trumpus pagreitėjimus. Pavyzdžiui, kelias minutes eiti įprastu tempu, tada minutę – sparčiau, ir vėl grįžti prie įprasto ėjimo. Toks kaitaliojimas padidina krūvį, bet dažnam yra lengviau pakeliamas nei bėgimas.

    Kai kurie renkasi ėjimą su svorine liemene ar sunkesne kuprine, tačiau tai tinka ne visiems.

    Turint nugaros, kaklo, sąnarių, širdies ir kraujagyslių problemų, prieš didinant krūvį verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Ką verta prisiminti Lietuvos sąlygomis?

    Lietuvoje didelę metų dalį vaikščioti tenka prastesniu oru, tamsoje, per lietų ar slidžiais takais. Todėl patogi avalynė, neslystantis padas, atšvaitai ir šviesą atspindintys drabužiai nėra smulkmena. Tamsiuoju paros metu, ypač užmiestyje ar vietose be šaligatvių, tai tiesiogiai susiję su saugumu.

    Vasarą svarbu turėti vandens, saugotis perkaitimo ir nepersistengti per karščius.

    Geriau eiti ryte arba vakare, kai vėsiau.

    Žiemą ar rudenį naudinga rinktis gerai apšviestus maršrutus, parkų takus, stadionus ar prekybos centrų prieigas, jei lauke labai slidu.

    Kas dažniausiai trukdo rezultatui?

    Pirmoji klaida – per dideli lūkesčiai. Jei žmogus tik pradeda vaikščioti, neverta tikėtis, kad svoris kris po kilogramą per savaitę. Ėjimas veikia per reguliarumą.

    Antroji klaida – kompensavimas maistu. Po aktyvesnio pasivaikščiojimo apetitas gali padidėti, bet jei sudegintos kalorijos iš karto „grąžinamos“ saldumynais, saldžiais gėrimais ar gausiais užkandžiais, svoris gali nejudėti.

    Trečioji klaida – vienodas tempas ir tas pats maršrutas. Organizmas pripranta, o žmogui pasidaro nuobodu. Todėl verta keisti kryptis, įtraukti įkalnes, laiptus, miško takus ar tiesiog pasivaikščiojimą su draugu.

    Kiek vaikščioti skirtingo pasirengimo žmonėms?

    Pradedantiesiems pakanka 10–15 minučių ramiu tempu. Tikslas – palaipsniui pasiekti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo ėjimo per savaitę.

    Jau įpratusiems galima siekti 30–45 minučių spartesnio ėjimo 5 kartus per savaitę.

    Naudinga stebėti ne tik žingsnius, bet ir savijautą: ar ėjimas lengvas, ar kvėpavimas padažnėjęs, ar po jo jaučiamasi geriau.

    Pažengusieji gali įtraukti intervalus, įkalnes, šiaurietiškąjį ėjimą, žygius ilgesniais maršrutais ar trumpas bėgimo atkarpas.

    Tačiau net ir tada svarbu nepamiršti poilsio, avalynės ir traumų prevencijos.

    Išvada

    Ėjimas nėra stebuklingas lieknėjimo būdas, bet tai vienas paprasčiausių ir tvariausių būdų padidinti fizinį aktyvumą.

    Jis padeda deginti kalorijas, gerina širdies darbą, mažina sėdėjimo žalą, gali pagerinti miegą ir nuotaiką.

    Didžiausią naudą duoda ne vienas ilgas pasivaikščiojimas, o įprotis judėti kasdien.

    Norint mažinti svorį, vaikščiojimą verta derinti su saikinga mityba, pakankamu miegu ir realistiškais tikslais.

    Pradėti galima paprastai: 20–30 minučių spartesnio ėjimo kelis kartus per savaitę.

    O tada – žingsnis po žingsnio didinti krūvį.