Žyma: buitinė technika

  • Drėkintuvas ar senas močiučių triukas: kuris būdas geresnis

    Drėkintuvas ar senas močiučių triukas: kuris būdas geresnis

    Prasidėjus šildymo sezonui, daugelio namuose atsiranda pažįstamų nemalonumų. Rytais peršti gerklę, džiūsta nosis, tempia veido odą, o kartais net atrodo, kad kambaryje sunkiau kvėpuoti. Nors radiatoriai šildo puikiai, patalpų oras gali tapti pernelyg sausas.

    Tuomet prisimenamas senas, dar iš močiučių laikų žinomas būdas – ant radiatoriaus užmesti drėgną rankšluostį arba šalia pastatyti dubenėlį su vandeniu.

    Kiti renkasi modernesnį sprendimą – elektrinį oro drėkintuvą, kuris į patalpą skleidžia vos matomą arba visai nematomą drėgmę.

    Tačiau ar verta leisti pinigus papildomam prietaisui, jeigu tą patį darbą, regis, gali atlikti paprastas šlapias rankšluostis? Ir ar visada sausesnis oras reiškia, kad namuose būtina didinti drėgmę?

    Atsakymas gali nustebinti: abu būdai iš tiesų veikia, tačiau jų galimybės labai skiriasi. O netinkamai naudojamas oro drėkintuvas kartais gali sukelti daugiau problemų nei sausas oras.

    Kodėl žiemą namuose oras tampa sausas?

    Daugelis įsitikinę, kad radiatoriai tiesiog išdžiovina orą. Tačiau iš tikrųjų viskas šiek tiek sudėtingiau.

    Šaltame lauko ore paprastai yra mažiau vandens garų nei šiltame. Kai toks oras patenka į namus ir sušyla, jo santykinė drėgmė sumažėja.

    Pavyzdžiui, lauke gali būti keli laipsniai šalčio ir gana didelė santykinė drėgmė. Tačiau tą patį orą sušildžius iki 22 laipsnių, jo santykinė drėgmė gali tapti gerokai mažesnė.

    Taigi radiatorius vandens iš oro tiesiogiai nepašalina. Jis sušildo orą, o šiltesnis oras gali išlaikyti daugiau vandens garų. Jeigu papildomos drėgmės neatsiranda, santykinė drėgmė krinta.

    Prie to prisideda ir vėdinimas, nes pro langus ar vėdinimo sistemą į patalpas nuolat patenka naujo lauko oro.

    Todėl šildymo sezonu kai kuriuose būstuose santykinė oro drėgmė gali nukristi iki 20–30 procentų ar net mažiau.

    Toks oras gali skatinti nosies ir gerklės gleivinių sausėjimą, odos tempimą, akių dirginimą ir statinės elektros kaupimąsi. Vis dėlto šie simptomai gali turėti ir kitų priežasčių, todėl vien iš jų tiksliai nustatyti patalpų drėgmės negalima.

    Kokia oro drėgmė namuose yra tinkamiausia?

    Lietuvoje galiojančioje higienos normoje HN 42:2009 nurodyta, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35–60 procentų.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat rekomenduoja žiemą namuose palaikyti 18–22 laipsnių temperatūrą ir pasirūpinti tinkamu vėdinimu.

    Tačiau praktikoje nebūtina siekti viršutinės leidžiamos drėgmės ribos.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra EPA rekomenduoja naudojant drėkintuvus neviršyti 50 procentų santykinės drėgmės, nes drėgnesnėje aplinkoje gali lengviau daugintis pelėsiniai grybai ir dulkių erkutės.

    Todėl daugeliui namų žiemą praktiškas orientyras yra maždaug 40–50 procentų santykinė oro drėgmė.

    Jeigu ant langų nuolat kaupiasi kondensatas, drėksta palangės ar kampuose atsiranda pelėsis, oro papildomai drėkinti tikrai nereikėtų.

    Svarbu ir tai, kad skirtinguose namuose tinkamos sąlygos gali skirtis. Senesniame, prasčiau apšiltintame būste net vidutinė oro drėgmė kartais gali sukelti kondensato kaupimąsi ant šaltų paviršių.

    Ar šlapias rankšluostis ant radiatoriaus iš tiesų padeda?

    Taip, šis senas būdas turi visiškai racionalų fizikinį pagrindą.

    Vanduo nuo drėgno audinio paviršiaus garuoja. Šiltas radiatorius gali paspartinti garavimą, todėl dalis rankšluostyje esančio vandens patenka į kambario orą.

    Taip santykinė oro drėgmė gali padidėti.

    Tačiau yra viena svarbi aplinkybė: rankšluostis gali išgarinti tik tiek vandens, kiek jame yra. Kai audinys išdžiūsta, drėkinimas baigiasi.

    Be to, garavimo greitis priklauso nuo radiatoriaus temperatūros, rankšluosčio dydžio, audinio savybių, oro judėjimo ir pradinės patalpos drėgmės.

    Nedidelėje patalpoje šlapias rankšluostis gali būti visai naudingas, ypač jeigu oras tik šiek tiek per sausas.

    Tačiau didesniame kambaryje, kuriame nuolat veikia vėdinimas, jo poveikis gali būti menkas ir trumpalaikis.

    Tad teiginys, kad šlapias rankšluostis visiškai neveikia, būtų neteisingas. Jis veikia, tačiau jo galimybės ribotos.

    Kodėl dubenėlis su vandeniu dažniausiai mažiau veiksmingas?

    Kitas populiarus būdas – ant radiatoriaus ar šalia jo padėti indą su vandeniu.

    Vanduo iš jo taip pat garuoja, tačiau svarbus ne tik vandens kiekis, bet ir garuojančio paviršiaus plotas.

    Platus, negilus indas paprastai gali išgarinti daugiau vandens nei siaura stiklinė, nes jo paviršius didesnis.

    Drėgnas rankšluostis turi dar vieną privalumą: vanduo pasiskirsto audinio pluoštuose, todėl garavimui prieinamas nemažas paviršius.

    Taigi vienas nedidelis dubenėlis su vandeniu kambario drėgmę dažniausiai pakeis mažiau nei didelis drėgnas audinys.

    Vis dėlto toks sprendimas gali būti pakankamas, jeigu patalpos oras tik nežymiai per sausas.

    Svarbiausia nepalikti nešvaraus vandens stovėti ilgą laiką, reguliariai plauti indą ir nestatyti jo ten, kur vanduo gali išsilieti ant elektros įrangos.

    O drėgnų rankšluosčių nereikėtų kabinti ant elektrinių šildytuvų ar kitų prietaisų, kurių gamintojas draudžia uždengti šildymo paviršių. Tai gali sukelti perkaitimą ar gaisro pavojų.

    Kodėl oro drėkintuvas dažniausiai laimi?

    Elektrinis oro drėkintuvas turi vieną didelį pranašumą – jis gali į patalpą tiekti drėgmę nuolat ir gerokai didesniu kiekiu.

    Priklausomai nuo modelio, prietaisas per valandą gali sunaudoti kelis šimtus mililitrų vandens. Tai reiškia, kad per vakarą į kambario orą gali patekti daugiau vandens, negu jo telpa viename šlapiame rankšluostyje.

    Dar svarbiau, kad kai kurie drėkintuvai turi drėgmės matavimo ir automatinio reguliavimo funkciją.

    Pavyzdžiui, nustatę 45 procentų santykinę drėgmę, galite leisti prietaisui pačiam įsijungti arba sumažinti drėkinimą, kai reikia.

    Tiesa, tokia funkcija naudinga tik tada, kai prietaiso jutiklis pakankamai tikslus. Kartais drėkintuvas matuoja drėgmę visai šalia savo korpuso, todėl rodmenys gali neatspindėti viso kambario sąlygų.

    Tokiu atveju praverčia atskiras drėgmės matuoklis.

    Taigi oro drėkintuvas dažniausiai yra veiksmingesnis pasirinkimas tada, kai kambaryje nuolat labai sausa ir reikia palaikyti pastovų drėgmės lygį.

    Ne visi drėkintuvai vienodi

    Parduotuvėse galima rasti įvairių tipų oro drėkintuvų. Nors visi jie skirti tam pačiam tikslui, jų veikimo principai skiriasi.

    Vienas populiariausių variantų – ultragarsinis drėkintuvas.

    Jis aukšto dažnio virpesiais suskaido vandenį į labai smulkius lašelius, kurie paskleidžiami į aplinką kaip vėsi migla.

    Tokie prietaisai dažniausiai veikia tyliai, sunaudoja palyginti nedaug elektros energijos ir gali gana sparčiai drėkinti patalpą.

    Tačiau jie turi trūkumą, apie kurį pirkėjai ne visada pagalvoja.

    Jeigu naudojamas daug mineralų turintis vandentiekio vanduo, ultragarsinis drėkintuvas į orą gali paskleisti ne tik vandens lašelius, bet ir mineralines daleles.

    Dėl to ant baldų kartais atsiranda baltų dulkių sluoksnis.

    Dar svarbiau – netinkamai prižiūrimas prietaisas gali skleisti ir vandenyje esančius mikroorganizmus.

    Kita kategorija – garinamojo tipo drėkintuvai.

    Juose vanduo įsigeria į specialų filtrą ar kitą drėgną paviršių, o ventiliatorius pro jį pučia orą. Vanduo garuoja natūraliai, todėl į aplinką paprastai nepatenka tiek mineralinių dalelių, kiek jų gali paskleisti ultragarsiniai modeliai.

    Tokie prietaisai taip pat gali gana efektyviai reguliuoti drėgmę, nors jiems reikia reguliariai keisti arba valyti filtrus.

    Yra ir garinių drėkintuvų, kurie vandenį kaitina. Tačiau dėl karštų garų ar vandens jie gali kelti nudegimų pavojų, ypač namuose, kuriuose auga maži vaikai.

    Todėl renkantis drėkintuvą svarbu vertinti ne vien jo kainą ar dizainą, bet ir priežiūros reikalavimus bei saugumą.

    Didžiausia klaida – pamirštas vanduo drėkintuve

    Oro drėkintuvas gali pagerinti namų mikroklimatą, tačiau tik tada, kai naudojamas tinkamai.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra perspėja, kad nešvariuose drėkintuvuose gali daugintis bakterijos ir pelėsiniai grybai.

    Ypač svarbu reguliariai prižiūrėti ultragarsinius ir kitus smulkius vandens lašelius paskleidžiančius prietaisus.

    Jeigu jų talpose ilgai stovi vanduo, o viduje kaupiasi nuosėdos, mikroorganizmai gali patekti į patalpos orą.

    Todėl rekomenduojama ne rečiau kaip kasdien išpilti likusį vandenį, nusausinti talpą ir pripildyti ją švaraus vandens.

    Patį prietaisą reikėtų kruopščiai valyti maždaug kas tris dienas arba taip, kaip nurodo gamintojas.

    Svarbu naudoti tinkamą vandenį. Ultragarsiniams drėkintuvams dažnai rekomenduojamas distiliuotas ar demineralizuotas vanduo, nes jame mažiau mineralų.

    Vien filtruotas ar virintas vandentiekio vanduo nebūtinai turi gerokai mažiau ištirpusių mineralų.

    Taip pat nereikėtų savavališkai pilti į drėkintuvą eterinių aliejų, kvapiklių ar dezinfekavimo priemonių, jeigu gamintojas tam nenumatė specialios funkcijos.

    Neatsakingai naudojamas drėkintuvas gali ne pagerinti, o pabloginti namų oro kokybę.

    Ar sausas oras tikrai verčia dažniau sirgti?

    Sausas oras gali dirginti kvėpavimo takų gleivines, todėl žmogus kartais jaučia gerklės perštėjimą, nosies sausumą ar kitus nemalonius pojūčius.

    Pakankama oro drėgmė padeda palaikyti komfortiškesnę aplinką, tačiau būtų neteisinga teigti, kad vien įjungus drėkintuvą galima apsisaugoti nuo peršalimo ar gripo.

    Kvėpavimo takų infekcijų plitimas priklauso nuo daugelio veiksnių – virusų, žmonių tarpusavio kontakto, patalpų vėdinimo, oro kokybės ir kitų aplinkybių.

    Todėl drėkintuvas negali pakeisti reguliaraus patalpų vėdinimo.

    Priešingai, jeigu kambarys nuolat drėkinamas, bet nevėdinamas, jame gali kauptis anglies dvideginis ir kiti teršalai.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras rekomenduoja patalpas vėdinti bent ryte ir vakare, trumpam plačiai atveriant langus.

    Tai svarbu net ir šaltuoju metų laiku.

    Per daug drėgmės – dar blogiau nei per mažai

    Kartais, norėdami išvengti sauso oro, žmonės persistengia.

    Jeigu ant langų pradeda kauptis vandens lašai, drėksta sienų kampai, atsiranda pelėsio kvapas, tai ženklas, kad drėgmės gali būti per daug arba namuose yra šaltų paviršių ir vėdinimo problemų.

    Pelėsiai ypač mėgsta drėgnas vietas. Jie gali augti ant sienų, už baldų, aplink langus ir kitose blogai vėdinamose erdvėse.

    Padidėjusi drėgmė taip pat sudaro palankesnes sąlygas dulkių erkutėms.

    Tai ypač aktualu alergiškiems žmonėms ir sergantiesiems astma.

    Todėl drėkintuvo nereikėtų laikyti nuolat įjungto vien dėl to, kad jis yra namuose.

    Jeigu drėgmė jau siekia 45–50 procentų, papildomas drėkinimas paprastai nėra būtinas.

    O jei drėgmė per didelė, svarbesnis uždavinys – pagerinti vėdinimą, nustatyti drėgmės šaltinį ir prireikus naudoti oro sausintuvą.

    Ar kambariniai augalai gali pakeisti drėkintuvą?

    Dar vienas populiarus patarimas – namuose auginti daugiau augalų.

    Augalai iš tiesų išgarina dalį vandens per lapus. Šis procesas vadinamas transpiracija.

    Todėl didesnis augalų kiekis gali šiek tiek prisidėti prie patalpų drėgmės.

    Tačiau poveikis priklauso nuo augalų rūšių, jų dydžio, laistymo, temperatūros ir kambario vėdinimo.

    Keli nedideli vazonai ant palangės paprastai nepakeis elektrinio drėkintuvo, jeigu patalpoje santykinė drėgmė labai maža.

    Be to, pernelyg gausiai laistant augalus gali drėkti žemė, atsirasti pelėsio ar kitų nepageidaujamų mikroorganizmų.

    Taigi kambariniai augalai gali būti naudinga namų aplinkos dalis, tačiau į juos nereikėtų žiūrėti kaip į patikimą oro drėgmės reguliavimo sistemą.

    Prieš pirkdami drėkintuvą, nusipirkite vieną paprastą daiktą

    Geriausias būdas išsiaiškinti, ar namuose iš tiesų trūksta drėgmės, – ją išmatuoti.

    Tam skirtas higrometras – nedidelis prietaisas, rodantis santykinę oro drėgmę.

    Prekyboje galima rasti tiek paprastų mechaninių, tiek elektroninių modelių, kurie dažnai kartu rodo ir kambario temperatūrą.

    Svarbu matuoti ne vieną kartą, o stebėti rodmenis kelias dienas.

    Higrometrą geriausia padėti kambario vietoje, kuri nėra visai šalia radiatoriaus, lango, drėkintuvo ar kito šilumos bei drėgmės šaltinio.

    Jeigu rodmenys nuolat siekia maždaug 40–50 procentų, papildomo drėkinimo paprastai nereikia.

    Jeigu drėgmė krinta žemiau 35 procentų, galima išbandyti paprastus būdus jai padidinti.

    O jeigu kambaryje nuolat tėra apie 20–25 procentus drėgmės, vien šlapias rankšluostis ant radiatoriaus greičiausiai nebus pakankamas sprendimas.

    Tokiu atveju verta pagalvoti apie tinkamo našumo oro drėkintuvą, kurį būtų paprasta valyti ir kuris galėtų automatiškai reguliuoti drėgmę.

    Taigi, kas geriau – rankšluostis ar drėkintuvas?

    Jeigu namuose oras tik šiek tiek per sausas, nebūtina iš karto pirkti papildomo prietaiso.

    Drėgnas rankšluostis ant įprasto vandeniu šildomo radiatoriaus ar indas su vandeniu gali padėti šiek tiek padidinti oro drėgmę. Tai pigus ir paprastas būdas, nors jo rezultatas ne visada bus pakankamas.

    Tačiau jeigu patalpoje nuolat labai sausa, ypač žiemą, elektrinis oro drėkintuvas paprastai veiksmingesnis. Jis gali tiekti daugiau drėgmės ir, turėdamas tinkamą jutiklį, palaikyti stabilesnes sąlygas.

    Vis dėlto drėkintuvas nėra prietaisas, kurį pakanka pripildyti vandens ir pamiršti.

    Jį būtina reguliariai valyti, keisti vandenį ir stebėti, kad kambaryje nesusidarytų drėgmės perteklius.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: nepasikliaukite vien pojūčiais.

    Prieš drėkindami namus, išmatuokite oro drėgmę. Gali paaiškėti, kad papildomas prietaisas visai nereikalingas.

    O kartais pakaks ir to seno, paprasto rankšluosčio ant radiatoriaus.

  • Kodėl šaldytuve kaupiasi vanduo?

    Kodėl šaldytuve kaupiasi vanduo?

    Atidarote šaldytuvą, ištraukiate daržovių stalčių, o po juo – vandens balutė. Kartais vanduo kaupiasi ant lentynų, varva galine sienele ar net išteka ant virtuvės grindų.

    Pirmoji mintis dažniausiai būna nemaloni: nejaugi sugedo šaldytuvas?

    Tačiau skubėti kviesti meistro ar dairytis naujo prietaiso tikrai neverta. Dažnai vandens kaupimosi priežastis būna visai paprasta – užsikimšusi vandens nutekėjimo anga, netinkamai uždaromos durelės arba šaldytuve susidaręs kondensatas.

    Iš kur šaldytuve apskritai atsiranda vandens?

    Nors šaldytuvo paskirtis – vėsinti maistą, vandens atsiradimas jo viduje yra visiškai natūralus reiškinys.

    Kaskart atidarius dureles į šaldytuvą patenka šilto, drėgno kambario oro. Susidūrę su šaltais paviršiais, ore esantys vandens garai virsta mažyčiais lašeliais. Tai vadinama kondensacija.

    Panašų reiškinį galima stebėti vasarą ant iš šaldytuvo išimto šalto gėrimo butelio. Jo paviršius netrukus pasidengia drėgme, nors pats butelis nėra kiauras.

    Daugelyje įprastų šaldytuvų vandens lašeliai susidaro ant galinės vidinės sienelės. Vėliau jie nuteka į specialų griovelį, pro nedidelę angą patenka į surinkimo indą prie kompresoriaus ir ten palaipsniui išgaruoja.

    Visa tai vyksta automatiškai, todėl žmogus paprastai nė nepastebi, kad šaldytuvas nuolat atsikrato susikaupusios drėgmės.

    Problemos prasideda tada, kai vandeniui kažkas sutrukdo nutekėti.

    Dažniausias kaltininkas – užsikimšusi anga

    Jeigu vanduo nuolat kaupiasi šaldytuvo apačioje, ypač po daržovių stalčiais, pirmiausia verta patikrinti kondensato nutekėjimo angą.

    Daugelyje modelių ji yra galinės sienelės apačioje, nedideliame griovelyje, tiesiai virš daržovių stalčiaus.

    Laikui bėgant į šią angą gali patekti maisto trupinių, nešvarumų, smulkių daržovių likučių ar kitų nuosėdų.

    Užsikimšus angai, vanduo nebegali nutekėti į jam skirtą indą. Jis kaupiasi griovelyje, o vėliau pradeda tekėti į šaldytuvo vidų.

    Galiausiai vandens balutė atsiranda ant dugno, po stalčiais arba net ima sunktis pro dureles.

    Gera žinia ta, kad tokią problemą daugeliu atvejų galima išspręsti be meistro pagalbos.

    Kaip išvalyti vandens nutekėjimo angą?

    Pirmiausia iš šaldytuvo išimkite apatinius stalčius ir produktus, kurie trukdo pasiekti galinę sienelę.

    Suraskite kondensato nutekėjimo griovelį ir jame esančią angą. Jeigu jos vieta neaiški, verta pasižiūrėti konkretaus šaldytuvo naudojimo instrukciją. Kai kuriuose „No Frost“ modeliuose vandens nutekėjimo sistema yra paslėpta ir iš vidaus nepasiekiama.

    Prieš valydami šaldytuvą išjunkite, jeigu taip nurodo gamintojas.

    Matomus nešvarumus švelniai pašalinkite drėgnu vatos pagaliuku arba specialiu plastikiniu valymo įrankiu, jeigu toks buvo pridėtas prie šaldytuvo.

    Svarbu nenaudoti metalinių vielų, adatų, peilių ar kitų aštrių daiktų. Jais galima pažeisti nutekėjimo kanalą ir vietoje nedidelės problemos prisidaryti gerokai daugiau rūpesčių.

    Išvalę angą, minkšta šluoste nusausinkite griovelį ir šaldytuvo dugną.

    Jeigu po valymo vanduo ir toliau kaupiasi, gali būti užsikimšusi gilesnė nutekėjimo kanalo dalis arba atsiradusi kita problema. Tokiu atveju geriau kreiptis į specialistą.

    Vanduo gali kauptis ir dėl durelių

    Dar viena dažna priežastis – nesandariai užsidarančios šaldytuvo durelės.

    Kartais jos neužsidaro dėl visai paprastų dalykų: per didelio puodo, netinkamai įstumto stalčiaus ar pernelyg prikrautos durelių lentynos.

    Net ir nedidelis tarpelis leidžia į šaldytuvą nuolat patekti šiltam, drėgnam orui. Dėl to susidaro daugiau kondensato, šaldytuvas intensyviau dirba, o ant sienelių gali atsirasti ne tik vandens lašelių, bet ir šerkšno.

    Problemų gali sukelti ir susidėvėjusi arba išsitepusi durelių guminė tarpinė.

    Jos sandarumą galima preliminariai patikrinti paprastu popieriaus lapu. Prispauskite lapą uždarytomis durelėmis ir švelniai traukite. Jeigu jis visiškai lengvai išslysta, toje vietoje verta atidžiau apžiūrėti tarpinę. Vis dėlto šis bandymas nėra tikslus sandarumo matavimas.

    Kartais užtenka tarpinę kruopščiai nuvalyti, tačiau pažeistą gumą gali tekti pakeisti.

    Netinkamai laikomi produktai taip pat didina drėgmę

    Nemažai žmonių į šaldytuvą deda neuždengtus puodus, dubenėlius su maistu ar dar šiltus patiekalus.

    Iš jų garuojanti drėgmė prisideda prie kondensato susidarymo.

    Ypač daug drėgmės gali išsiskirti iš šilto maisto, todėl karštą puodą įdėjus į šaldytuvą ant vidinių paviršių gali atsirasti daugiau vandens lašelių.

    Vis dėlto čia svarbu nepersistengti ir su laukimu. Pagaminto maisto nereikėtų valandų valandas laikyti kambario temperatūroje. Geriau jį padalyti į mažesnes, negilias talpas, kad greičiau atvėstų, ir laiku padėti į šaldytuvą.

    Kondensato kiekį gali padidinti ir per daug prikrautas šaldytuvas. Kai produktai užstoja oro cirkuliacijos angas arba priglunda prie galinės sienelės, šaltas oras sunkiau pasiskirsto, o drėgmė gali kauptis tam tikrose vietose.

    Todėl tarp produktų verta palikti šiek tiek laisvos vietos, o maistą laikyti tinkamai uždarytuose induose.

    Ką reiškia vanduo po daržovių stalčiumi?

    Vandens vieta neretai padeda suprasti, kur ieškoti problemos.

    Jeigu drėgmė kaupiasi ant galinės sienelės, tačiau greitai išnyksta, tai gali būti įprastas šaldytuvo veikimo procesas.

    Jeigu vanduo telkšo po daržovių stalčiumi, ypač kai balutė nuolat atsinaujina, tikėtina nutekėjimo sistemos problema.

    Jeigu vandens lašeliai atsiranda ant lentynų, durelių ar produktų pakuočių, pirmiausia verta patikrinti durelių sandarumą, maisto laikymo sąlygas ir tai, ar šaldytuvas nėra pernelyg prikrautas.

    O jeigu vanduo teka iš po paties šaldytuvo, situacija gali būti sudėtingesnė.

    Tokiu atveju reikėtų patikrinti, ar vanduo nesusijęs su vandens dozatoriumi, ledukų gaminimo sistema, vandens filtru arba jo tiekimo žarnelėmis, jeigu šaldytuvas tokią įrangą turi.

    Kai kuriuose modeliuose vandens kaupimąsi gali lemti ir užšalęs automatinio atitirpinimo sistemos nutekėjimo kanalas.

    Kada jau reikia meistro?

    Viena nedidelė balutė dar nereiškia rimto gedimo. Tačiau yra požymių, kurių ignoruoti nereikėtų.

    Jeigu vanduo kaupiasi kasdien, nors nutekėjimo anga išvalyta ir durelės užsidaro sandariai, problema gali slypėti giliau.

    Specialisto pagalbos verta ieškoti ir tada, kai kartu su vandeniu šaldytuve susidaro storas ledo sluoksnis, neįprastai svyruoja temperatūra arba prietaisas nebešaldo taip, kaip turėtų.

    Jeigu vanduo teka ant grindų, ypač šalia elektros lizdo ar laidų, svarbu pirmiausia pasirūpinti saugumu. Nesaugu mėginti remontuoti prie elektros prijungtą, vandeniu aplietą prietaisą.

    Kaip išvengti šios problemos ateityje?

    Norint, kad šaldytuvo dugne nebeatsirastų netikėtų balučių, dažniausiai pakanka kelių paprastų įpročių.

    Verta reguliariai apžiūrėti kondensato nutekėjimo griovelį, nuvalyti durelių tarpines, neperkrauti lentynų ir pasirūpinti, kad maisto produktai neužstotų oro cirkuliacijos angų.

    Taip pat naudinga kartkartėmis patikrinti temperatūrą. Šaldytuvo skyriuje rekomenduojama palaikyti maždaug 4 °C arba žemesnę temperatūrą, tačiau neleisti maistui užšalti, jeigu tam jis neskirtas.

    Svarbiausia prisiminti, kad vanduo šaldytuve nebūtinai yra gedimo požymis. Nedidelis kondensato kiekis – natūrali šaldymo proceso dalis.

    Tačiau jeigu vanduo pradeda kauptis balutėmis, tai jau ženklas, kad verta pasidomėti priežastimi. Ir neretai pakanka vos kelių minučių valymo, kad šaldytuvas vėl veiktų taip, kaip priklauso.

  • Naujos taisyklės: už remontą – papildomi garantijos metai

    Naujos taisyklės: už remontą – papildomi garantijos metai

    Sugedo vos prieš metus įsigyta skalbyklė? Telefonas ėmė streikuoti dar nepasibaigus garantijai? O gal šaldytuvas tarnavo nepriekaištingai, kol vieną dieną nustojo šaldyti, tačiau jo garantija jau seniai pasibaigusi?

    Tokiose situacijose pirkėjams Lietuvoje atsirado daugiau galimybių. Nuo 2026 metų liepos 31 dienos pradėtos taikyti naujos Europos Sąjungos vadinamosios teisės į taisymą taisyklės, skatinančios sugedusius daiktus remontuoti, o ne iš karto keisti naujais.

    Viena svarbiausių naujovių – galimybė nemokamai pratęsti įstatyminę garantiją dar vieniems metams. Tačiau yra sąlygų, kurias būtina žinoti, kad vėliau netektų nusivilti.

    Dvejų metų garantija gali virsti trejų

    Lietuvoje vartotojas paprastai turi dvejų metų įstatyminę prekės garantiją. Per šį laikotarpį paaiškėjus, kad prekė neatitinka kokybės reikalavimų, pirkėjas gali kreiptis į pardavėją dėl trūkumo pašalinimo.

    Nuo 2026 metų liepos 31-osios įsigytoms prekėms atsirado papildoma paskata rinktis remontą, o ne keitimą nauju gaminiu.

    Jeigu vartotojas pagal įstatyminę garantiją pasirenka nekokybišką prekę taisyti ir ji sutaisoma, pardavėjo atsakomybės laikotarpis pratęsiamas dar 12 mėnesių.

    Pavyzdžiui, rugsėjį įsigyta skalbyklė sugenda po pusantrų metų. Pardavėjas pasiūlo ją suremontuoti arba pakeisti kita. Pirkėjui pasirinkus remontą, įprastas dvejų metų įstatyminės garantijos laikotarpis pratęsiamas iki trejų metų.

    Svarbu tai, kad papildomi metai skaičiuojami prie įprasto garantijos laikotarpio, o ne nuo remonto dienos.

    Be to, papildoma garantija apima visą prekę, o ne vien pakeistą detalę.

    Tačiau yra ir apribojimas: garantija tokiu būdu pratęsiama tik vieną kartą, net jeigu per jos galiojimo laikotarpį prietaisą tenka taisyti kelis kartus.

    Ar tai reiškia, kad viską remontuos nemokamai?

    Ne. Čia svarbu atskirti du skirtingus atvejus.

    Jeigu prekė sugenda dėl trūkumo, už kurį pagal įstatyminę garantiją atsakingas pardavėjas, jo pašalinimas vartotojui turi būti nemokamas.

    Tačiau jei telefonas sudaužomas, skalbyklė sugenda dėl netinkamo naudojimo arba prietaisas nustoja veikti pasibaigus įstatyminei garantijai, teisė į nemokamą taisymą savaime neatsiranda.

    Naujosios taisyklės siekia užtikrinti, kad gamintojai tam tikras prekes remontuotų ir pasibaigus garantijai, bet už tokią paslaugą gali būti imamas pagrįstas mokestis.

    Kitaip tariant, teisė į taisymą nereiškia teisės į nemokamą remontą visą daikto naudojimo laiką.

    Kokius prietaisus gamintojai turės taisyti?

    Viena reikšmingiausių naujovių susijusi su technika, kurios įstatyminė garantija jau pasibaigusi.

    Anksčiau vartotojai neretai susidurdavo su situacija, kai, sugedus senesniam prietaisui, paaiškėdavo, kad nebėra atsarginių dalių arba gamintojas nebesiūlo remonto.

    Dabar tam tikrų kategorijų gamintojams nustatyta pareiga užtikrinti taisymo galimybes, laikantis konkretiems gaminiams numatytų taisomumo reikalavimų.

    Šiuo metu sąrašas apima buitines skalbykles, skalbykles-džiovykles, indaploves, šaldytuvus, televizorius ir kitus elektroninius vaizduoklius, dulkių siurblius, mobiliuosius telefonus, tam tikrus planšetinius kompiuterius, būgnines džiovykles, serverius, duomenų saugojimo įrangą, suvirinimo įrangą, kai kuriuos patalpų šildytuvus ir gaminius su mažųjų transporto priemonių baterijomis.

    Vis dėlto tai nėra pažadas, kad bet kokį šių kategorijų prietaisą bus galima taisyti neribotai ilgai. Pareigos priklauso nuo konkretiems gaminiams taikomų ES taisyklių, jų apimties ir nustatytų terminų.

    Gamintojas taip pat neprivalo atlikti objektyviai neįmanomo remonto.

    Svarbi žinia turintiems senesnę techniką

    Įdomu tai, kad naujoji gamintojų pareiga taisyti tam tikrus gaminius gali būti aktuali ir tiems gyventojams, kurie techniką įsigijo gerokai anksčiau.

    Jeigu, pavyzdžiui, prieš kelerius metus pirktam šaldytuvui ar skalbyklei taikomi atitinkami ES taisomumo reikalavimai, gamintojas vien dėl senesnės pirkimo datos negali atsisakyti jam nustatytų remonto įsipareigojimų.

    Tačiau šiuo atveju nereikėtų painioti dviejų dalykų.

    Seno prietaiso savininkui gali atsirasti teisė pasinaudoti gamintojo teikiama mokama remonto paslauga, tačiau jo pasibaigusi dvejų metų įstatyminė garantija dėl to neprasitęs.

    Papildomas vienų metų garantijos laikotarpis siejamas tik su prekėmis, įsigytomis nuo 2026 metų liepos 31 dienos.

    Nebegalės taip lengvai užkirsti kelio remontui

    Naujosios taisyklės turėtų būti svarbios ir nepriklausomiems remonto meistrams.

    Gamintojams draudžiama naudoti nepagrįstas technines, programines ar sutartines kliūtis, kurios trukdytų taisyti į atitinkamų ES taisyklių taikymo sritį patenkančius prietaisus.

    Tai ypač aktualu šiuolaikinei elektronikai.

    Kartais net fiziškai pakeitus sugedusią detalę įrenginys gali neveikti tinkamai, jeigu jo programinė įranga neatpažįsta pakeistos dalies arba riboja tam tikras funkcijas.

    Naujasis reguliavimas siekia mažinti tokias nepagrįstas kliūtis.

    Tačiau draudimas nėra absoliutus: ribojimai gali būti pateisinami objektyviomis ir teisėtomis priežastimis, pavyzdžiui, saugos ar intelektinės nuosavybės apsaugos reikalavimais.

    Gamintojai taip pat turės užtikrinti atsarginių dalių prieinamumą pagal atitinkamus reikalavimus ir jas siūlyti už pagrįstą kainą.

    Tai turėtų padėti išvengti situacijų, kai nedidelio gedimo pašalinimas kainuoja beveik tiek pat, kiek naujas prietaisas.

    Bus lengviau sužinoti, kiek kainuos remontas

    Dažnas pirkėjas prieš taisydamas sugedusį prietaisą susiduria su dilema: ar verta mokėti už remontą, jeigu iš anksto neaišku, kiek jis kainuos?

    Naujosios taisyklės numato daugiau skaidrumo.

    Gamintojai, kuriems taikoma pareiga taisyti prekes, turės lengvai prieinamu būdu skelbti informaciją apie remonto paslaugas ir orientacines tipinių taisymo darbų kainas.

    Taip pat numatyta standartinė Europos taisymo informacijos forma. Joje galės būti nurodomas gedimo pobūdis, remonto kaina, darbų atlikimo terminas ir kitos svarbios sąlygos.

    Šios formos naudojimas nėra privalomas visiems taisytojams. Tačiau nusprendus ją pateikti, joje nurodytos remonto sąlygos turės galioti 30 dienų.

    Taip gyventojams bus paprasčiau palyginti skirtingų meistrų pasiūlymus ir pasirinkti ekonomiškai naudingiausią variantą.

    Meistrų bus galima ieškoti vienoje svetainėje

    Dar vienas pokytis numatytas 2027 metų vasarą.

    Europos Sąjungoje kuriama bendra internetinė remonto paslaugų platforma, kurioje gyventojai galės ieškoti taisytojų pagal gyvenamąją vietą ir prietaisų kategorijas.

    Numatyta, kad platforma turės ir lietuvišką skiltį.

    Pavyzdžiui, Panevėžyje gyvenantis žmogus, kuriam sugedo skalbyklė ar telefonas, galės ieškoti atitinkamų remonto paslaugų teikėjų savo mieste ar aplinkiniuose rajonuose.

    Platformoje taip pat galės būti skelbiama informacija apie atnaujintos technikos pardavėjus ir kitas su daiktų taisymu susijusias iniciatyvas.

    Europos Komisija bendrą sistemos sąsają turi parengti iki 2027 metų liepos 31 dienos.

    Ką daryti, jeigu pardavėjas atsisako taisyti?

    Jeigu garantiniu laikotarpiu sugenda prekė, pirmiausia reikia kreiptis ne į gamintoją, o į pardavėją, iš kurio ji buvo įsigyta.

    Vartotojui patariama savo reikalavimą pateikti raštu, nurodant gedimą ir pageidaujamą sprendimą.

    Paprastai galima reikalauti prekę nemokamai sutaisyti arba pakeisti tinkama. Tačiau pardavėjas tam tikrais atvejais gali atsisakyti pasirinkto būdo, jei jis neįmanomas arba sukeltų neproporcingų išlaidų.

    Jeigu prekė nepataisoma ar nepakeičiama, trūkumas kartojasi arba yra esminis, gali atsirasti teisė reikalauti sumažinti kainą ar nutraukti pirkimo sutartį ir susigrąžinti pinigus.

    Jeigu pardavėjas per 14 kalendorinių dienų neatsako į raštišką pretenziją arba jo atsakymas pirkėjo netenkina, galima kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

    Ką turėtų žinoti prekybininkai ir remonto įmonės?

    Pokyčiai svarbūs ne tik pirkėjams, bet ir verslui.

    Pardavėjai turės aiškiai informuoti vartotojus apie galimybę rinktis prekės taisymą ar keitimą ir apie papildomus garantijos metus, kai pasirenkamas taisymas.

    Gamintojams, kuriems taikomos naujosios remonto pareigos, teks pasirūpinti remonto paslaugų prieinamumu, atsarginėmis dalimis ir informacijos apie paslaugas skelbimu.

    Nepriklausomoms remonto įmonėms atsiras daugiau galimybių konkuruoti, o būsima internetinė platforma gali padėti pritraukti naujų klientų.

    Vis dėlto ar dėl naujų taisyklių remontas iš tiesų taps pigesnis, kol kas pasakyti sunku. Galutinė kaina priklausys nuo atsarginių dalių, darbo sąnaudų ir konkurencijos tarp taisytojų.

    Ar dabar labiau apsimokės taisyti, o ne pirkti naują?

    Tai priklausys nuo konkrečios situacijos.

    Jeigu kelerių metų senumo skalbyklei reikia pakeisti palyginti nebrangią detalę, remontas gali būti akivaizdžiai naudingesnis nei naujos technikos pirkimas.

    Tačiau jeigu prietaisas labai senas, naudoja daug elektros energijos, o jo remontas kainuoja beveik tiek pat, kiek naujas gaminys, sprendimas nebūtinai bus toks paprastas.

    Naujosios taisyklės nesiekia priversti vartotojų taisyti bet kokį sugedusį daiktą. Jų tikslas – suteikti daugiau galimybių rinktis.

    Ypač svarbu tai, kad taisymas neturėtų tapti neįmanomas vien todėl, kad gamintojas nenori tiekti atsarginių dalių arba nepagrįstai riboja nepriklausomų meistrų darbą.

    Taigi laikai, kai sugedus nedidelei prietaiso detalei paprasčiausia būdavo pirkti visą naują įrenginį, bent jau teisiniu požiūriu turėtų pamažu keistis.

    O pirkėjams verta įsidėmėti svarbiausią naujovę: pasirinkus nekokybiškos prekės remontą pagal įstatyminę garantiją, jos apsauga gali pailgėti nuo dvejų iki trejų metų.