Žyma: bakterijos

  • Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Vonios kambarį valome, kriauklę šveičiame, unitazą dezinfekuojame, o štai dušo užuolaida neretai lieka pamiršta. Atrodo, kas jai gali nutikti – juk kasdien ją skalauja vanduo ir prausimosi priemonės.

    Tačiau mokslininkai įspėja: ant nuolat drėgnos užuolaidos gali susikaupti ištisos mikroorganizmų bendruomenės.

    Tad kaip dažnai ją reikėtų skalbti ir ar tikrai dėl bakterijų verta nerimauti?

    Mokslininkus nustebino tai, ką rado ant užuolaidų

    Dar 2004 metais JAV mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, kas gyvena ant paprastų dušo užuolaidų. Jie ištyrė vinilines užuolaidas, kurios namų ūkiuose buvo naudojamos ilgiau nei pusmetį.

    Rezultatai atskleidė netikėtą mikroorganizmų įvairovę. Mokslininkai aptiko 117 skirtingų bakterijų DNR sekų, rodančių, kad ant užuolaidų susiformuoja sudėtingos bakterijų bendruomenės.

    Tarp dažniau aptiktų mikroorganizmų buvo Sphingomonas ir Methylobacterium genčių bakterijos. Jų galima rasti vandenyje, dirvožemyje ir kitose drėgnose aplinkose.

    Tačiau išsigąsti nereikėtų. Bakterijų DNR aptikimas dar nereiškia, kad visos jos gyvos ar pavojingos žmogui.

    Kodėl dušo užuolaida taip greitai apsineša?

    Dušo užuolaidai vonios kambaryje tenka ne pats maloniausias vaidmuo. Ant jos nuolat patenka vandens lašeliai, muilo, šampūno ir dušo želės likučiai, odos dalelės.

    Visa tai sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Ypač greitai nešvarumai kaupiasi apatinėje užuolaidos dalyje, kuri dažnai liečiasi prie vonios krašto ar dušo padėklo.

    Dar viena probleminė vieta – klostės. Jeigu po maudynių užuolaida sustumiama į vieną pusę ir paliekama susiglamžiusi, drėgmė jose išsilaiko gerokai ilgiau.

    Ilgainiui ant paviršiaus gali susiformuoti vadinamoji bioplėvelė – plonas mikroorganizmų ir jų išskiriamų medžiagų sluoksnis. Jis dažnai būna slidus, sunkiai nusiplauna ir gali atrodyti kaip paprastos muilo nuosėdos.

    Ar tokia užuolaida pavojinga sveikatai?

    Gera žinia ta, kad daugumai sveikų žmonių ant dušo užuolaidos gyvenančios bakterijos didelės grėsmės nekelia.

    JAV Klivlando klinikos šeimos medicinos gydytojas Jeffrey Brownas aiškina, kad tikimybė sveikam žmogui susirgti dėl nešvarios dušo užuolaidos yra nedidelė.

    Vis dėlto atsargesni turėtų būti žmonės, kurių imuninė sistema nusilpusi, pavyzdžiui, po organų transplantacijos ar gydomi chemoterapija.

    Dėmesio verta ir pelėsio problema. Drėgname vonios kambaryje jis gali augti ne tik ant užuolaidų, bet ir plytelių siūlėse, ant lubų ar sienų. Pelėsis gali dirginti kvėpavimo takus, sukelti alerginių reakcijų, ypač jautresniems žmonėms.

    Svarbu suprasti, kad moksliniai tyrimai neįrodė, jog įprastos dušo užuolaidos dažnai tampa infekcijų šaltiniu.

    Tačiau reguliari jų priežiūra padeda palaikyti švarą ir sumažinti nepageidaujamų mikroorganizmų kaupimąsi.

    Kaip suprasti, kad užuolaidą jau laikas skalbti?

    Pirmasis ženklas – pasikeitusi užuolaidos išvaizda.

    Rausvos ar oranžinės spalvos apnašos dažnai susijusios su bakterijomis. Juodi, tamsiai žali ar pilkšvi taškai gali būti pelėsio požymis, o baltos apnašos paprastai atsiranda dėl vandens mineralų ir muilo likučių.

    Vis dėlto vien iš spalvos neįmanoma tiksliai nustatyti, kokie mikroorganizmai susikaupė.

    Dar aiškesni signalai – nemalonus kvapas, gleivėtas paviršius ar dėmės, kurios greitai atsiranda net ir po valymo.

    Jeigu užuolaida pasidarė slidi, pradėjo skleisti priplėkusį kvapą arba ant jos matyti įtartinų dėmių, nereikėtų laukti suplanuotos tvarkymosi dienos.

    Kartą per mėnesį – pakanka?

    Vienos visiems namams tinkamos taisyklės nėra. Tačiau buitinės švaros specialistai rekomenduoja dušo užuolaidą kruopščiai išvalyti maždaug kartą per mėnesį.

    Jeigu vonios kambariu kasdien naudojasi keli šeimos nariai, užuolaida nuolat šlapia, o patalpa prastai vėdinama, ją gali tekti valyti dažniau – kas dvi ar tris savaites.

    Jei apnašos kaupiasi itin greitai, valyti gali prireikti ir kas savaitę. Tačiau svarbiausia tokiu atveju išsiaiškinti, kodėl vonios kambaryje nuolat laikosi drėgmė.

    Šie intervalai nėra griežtos medicininės normos, o praktinės buitinės priežiūros rekomendacijos.

    Kaip tinkamai išskalbti, kad nesugadintume?

    Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį, iš kokios medžiagos pagaminta užuolaida.

    Medžiagines ir daugelį poliesterio užuolaidų galima skalbti skalbyklėje, pasirinkus švelnią programą. Dažniausiai tinka 30–40 laipsnių temperatūra, tačiau reikia vadovautis gamintojo priežiūros nurodymais.

    Plastikines ar vinilines užuolaidas saugiau valyti rankomis – šiltu vandeniu, minkšta kempine ir švelniu plovikliu. Kai kurias galima skalbti ir skalbyklėje, tačiau karštas vanduo ar intensyvus gręžimas gali jas deformuoti.

    Ypatingą dėmesį reikėtų skirti apatiniam kraštui, siūlėms ir klostėms, kur dažniausiai kaupiasi apnašos.

    Išskalbtą užuolaidą geriausia pakabinti išskleistą ir leisti natūraliai išdžiūti.

    Jei pelėsis stipriai įsigėręs į medžiagą, dėmės nebeišsiplauna arba nemalonus kvapas išlieka, užuolaidą geriau pakeisti nauja.

    O naudojant stipresnes valymo priemones būtina laikytis saugumo reikalavimų. Ypač svarbu niekada nemaišyti chloro turinčių valiklių su actu, rūgštiniais valikliais ar amoniaku – gali išsiskirti nuodingos dujos.

    Paprastas įprotis gali išspręsti pusę problemos

    Norint, kad užuolaida ilgiau išliktų švari, nebūtina kasdien griebtis šveitimo priemonių.

    Po kiekvieno dušo pakanka ją išskleisti per visą plotį, kad neliktų sulipusių, drėgmę kaupiančių klosčių.

    Taip pat verta trumpai nuplauti ant jos likusias muilo putas ir pasirūpinti, kad apatinis kraštas nemirktų vandenyje.

    Ne mažiau svarbus tinkamas vonios kambario vėdinimas. Jei patalpoje yra ventiliatorius, jį naudinga įjungti prausiantis ir palikti veikti, kol sumažės drėgmė.

    Taigi dušo užuolaida tikrai nėra daiktas, kurį būtina keisti vos pastebėjus kelias dėmeles. Tačiau palikti ją nevalytą pusmetį ar ilgiau – taip pat prastas sumanymas.

    Reguliarus skalbimas, tinkamas džiovinimas ir gera ventiliacija dažniausiai yra viskas, ko reikia, kad vonios kambaryje nesikauptų nepageidaujami nešvarumai.

  • Telefonas ar klozetas: kur iš tiesų daugiau bakterijų?

    Telefonas ar klozetas: kur iš tiesų daugiau bakterijų?

    Jį dedame ant virtuvės stalo, nešamės į darbą, parduotuvę, autobusą, kartais net į tualetą. Paskui tuo pačiu daiktu liečiame veidą, o prieš pietus dar spėjame patikrinti žinutes.

    Ir visa tai darome beveik nesusimąstydami.

    Kalbame apie išmanųjį telefoną – ištikimą kasdienį palydovą, kuris, pasirodo, gali būti ir nedideliu bakterijų viešbučiu.

    Mokslininkai jau ne vienus metus tyrinėja, kokie mikroorganizmai gyvena ant telefonų ekranų ir korpusų. Rezultatai rodo, kad ten aptinkama ne tik įprastų žmogaus odos bakterijų, bet ir tokių, kurios tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti ligas.

    Ar tai reiškia, kad telefonas pavojingesnis už nešvarų tualetą? Nebūtinai. Tačiau kai kurie mūsų įpročiai tikrai verti dėmesio.

    Kodėl telefonas tampa bakterijų viešbučiu?

    Pamėginkite prisiminti, kiek kartų šiandien jau palietėte savo telefoną.

    Ryte išjungėte žadintuvą, perskaitėte naujienas, patikrinote orus, atsakėte į žinutę, galbūt peržiūrėjote socialinius tinklus.

    Ir tai dar tik dienos pradžia.

    Kiekvieną kartą liesdami telefoną galime pernešti ant jo paviršiaus mikroorganizmų, esančių ant mūsų pirštų.

    O rankomis liečiame beveik viską: durų rankenas, pinigus, pirkinių vežimėlius, banko kortelių skaitytuvus, laiptų turėklus ir daugybę kitų paviršių.

    Vėliau vėl paimame telefoną.

    Taip susidaro nuolatinė mikroorganizmų kelionė tarp rankų, telefono ir aplinkos.

    Papildoma problema ta, kad telefoną reguliariai valome gerokai rečiau, nei plauname rankas.

    Virtuvės stalą nušluostome, vonios kriauklę išvalome, o telefoną kartais prisimename tik tada, kai ekranas tampa nusėtas pirštų atspaudais.

    Tačiau blizgantis ekranas dar nereiškia, kad jis mikrobiologiškai švarus.

    Tyrimai atskleidė netikėtą įvairovę

    2020 metais moksliniame žurnale „Travel Medicine and Infectious Disease“ paskelbta apžvalga apėmė 56 tyrimus, atliktus 24 pasaulio valstybėse.

    Daugumoje jų ant mobiliųjų telefonų rasta bakterijų. Kai kuriuose tyrimuose taip pat aptikta grybelių bei virusų.

    Tarp dažniausiai nustatytų mikroorganizmų buvo stafilokokai, įprastai gyvenantys ant žmogaus odos.

    Tačiau mokslininkai aptiko ir bakterijų, kurios gali būti susijusios su žarnyno mikroflora ar aplinkos tarša.

    Dar vienas įdomus tyrimas paskelbtas 2024 metais.

    Mokslininkai ištyrė 20 tarptautinės konferencijos dalyvių telefonų mėginius, naudodami šiuolaikinius genetinės analizės metodus.

    Tyrimo metu nustatyta daugiau kaip 2 200 įvairių mikroorganizmų genetinių požymių, tarp jų bakterijų, virusų, grybelių ir pirmuonių.

    Skaičius įspūdingas, tačiau jį reikia suprasti teisingai.

    Tai nereiškia, kad kiekviename telefone gyveno daugiau kaip du tūkstančiai pavojingų mikrobų.

    Mokslininkai vertino visų tirtų telefonų mėginius, o genetinės medžiagos aptikimas ne visada reiškia, kad paviršiuje yra gyvas ir galintis užkrėsti mikroorganizmas.

    Vis dėlto tyrimas puikiai parodo, kokia įvairi gali būti mūsų kasdienio prietaiso mikrobiologinė aplinka.

    Ar telefonas tikrai dešimt kartų nešvaresnis už klozetą?

    Šis teiginys internete kartojamas jau daugelį metų.

    Jis skamba taip įspūdingai, kad norisi iškart padėti telefoną ant stalo ir eiti plauti rankų.

    Tačiau mokslininkų duomenis verta vertinti atsargiai.

    2017 metais Mičigano universiteto specialistai rašė, kad ant telefonų gali būti dešimt kartų daugiau bakterijų nei ant daugumos klozetų sėdynių.

    Vis dėlto vėliau bandant atsekti šio palyginimo pirminį mokslinį šaltinį paaiškėjo, kad patikimo tyrimo, pagrindžiančio būtent tokį santykį, rasti nepavyko.

    Tai nereiškia, jog telefonai yra švarūs.

    Tai reiškia tik tiek, kad vieno universalaus skaičiaus, tinkamo visiems telefonams ir visiems tualetams, nėra.

    Juk vienas žmogus telefoną reguliariai valo, kitas jo nevalo mėnesiais. Vienas prietaisas naudojamas tik namuose, kitas kasdien keliauja po dirbtuves, ligoninę ar statybvietę.

    Be to, bakterijų skaičius neatskleidžia visos tiesos apie pavojų sveikatai.

    Tūkstančiai nekenksmingų bakterijų nebūtinai pavojingesnės už mažesnį kiekį ligą sukelti galinčių mikroorganizmų.

    Taigi moksliniu požiūriu svarbiau ne tai, kuris daiktas laimi nešvaros varžybas, o kokių bakterijų ant jo yra ir ar jos gali patekti į žmogaus organizmą.

    Didžiausia klaida – telefonas tualete

    Tikriausiai kiekvienas pažįstame žmogų, kuris be telefono neina net į vonios kambarį.

    O gal ir patys kartais taip elgiamės.

    Problema ta, kad tualete mikroorganizmai gali patekti ant įvairių paviršių.

    Jų gali būti ant durų rankenų, vandens nuleidimo mygtukų, čiaupų ir kitų dažnai liečiamų vietų.

    Nuleidžiant vandenį taip pat gali susidaryti smulkių lašelių, kurie pasklinda aplinkoje.

    Jeigu tuo metu rankose laikomas telefonas, jis tampa dar vienu paviršiumi, ant kurio gali patekti mikroorganizmų.

    Net jei išėję iš tualeto kruopščiai nusiplauname rankas, vėliau paėmę nenuvalytą telefoną galime jas vėl užteršti.

    Todėl specialistai pataria telefoną geriau palikti už tualeto durų.

    Juk naujienos ir socialiniai tinklai per tas kelias minutes niekur nedings.

    Kokios bakterijos gali gyventi ant ekrano?

    Moksliniuose tyrimuose ant mobiliųjų telefonų dažnai aptinkami stafilokokai.

    Dalis jų yra įprasti žmogaus odos gyventojai ir paprastai problemų nesukelia.

    Tačiau kai kurios rūšys, pavyzdžiui, auksinis stafilokokas, tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti infekcijas.

    Tyrėjai taip pat aptinka žarninių bakterijų, tarp jų – Escherichia coli, geriau žinomą kaip žarninė lazdelė.

    Svarbu žinoti, kad ne visos šios bakterijos atmainos yra pavojingos. Daugelis jų natūraliai gyvena žmogaus žarnyne.

    Tačiau tam tikros atmainos gali sukelti žarnyno infekcijas, o bakterijų aptikimas ant telefono gali rodyti nepakankamą rankų higieną ar kontaktą su užterštais paviršiais.

    Ypatingą dėmesį mokslininkai skiria telefonams sveikatos priežiūros įstaigose.

    Ten ant prietaisų gali patekti ir antibiotikams atsparių mikroorganizmų.

    Vis dėlto vien bakterijų radimas ant telefono neįrodo, kad būtent jis sukėlė konkrečią infekciją.

    Tam reikia gerokai sudėtingesnių tyrimų.

    Kodėl vieni telefonai nešvaresni už kitus?

    Mikroorganizmų kiekį lemia daugybė veiksnių.

    Vienas svarbiausių – mūsų įpročiai.

    Jeigu telefonu naudojamės valgydami, gamindami maistą, važiuodami viešuoju transportu ar dirbdami nešvariomis rankomis, ant jo gali patekti daugiau įvairių mikroorganizmų.

    Svarbu ir tai, kur telefoną laikome.

    Prietaisas, nuolat dedamas ant bendrų stalų, prekystalių ar kitų dažnai liečiamų paviršių, susiduria su daugiau galimų taršos šaltinių.

    Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas – telefono dėklas.

    Jo paviršius, kraštai ir tarpeliai taip pat renka nešvarumus, todėl nuvalyti vien ekraną ne visada pakanka.

    Tačiau nereikėtų manyti, kad kiekvienas mikroorganizmas, patekęs ant telefono, ten būtinai dauginasi.

    Dalis jų ant sausų paviršių ilgai neišlieka, kitų išgyvenamumas priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir aplinkos sąlygų.

    Telefonas nėra stebuklingas bakterijų inkubatorius. Jis tiesiog labai dažnai liečiamas ir kartu su mumis keliauja po įvairias vietas.

    Kaip tinkamai išvalyti telefoną?

    Geroji žinia ta, kad daugeliu atvejų nereikia jokių brangių prietaisų ar specialių dezinfekavimo aparatų.

    Svarbiausia – reguliariai ir tinkamai nuvalyti dažnai liečiamus paviršius.

    Pirmiausia telefoną reikėtų išjungti ir atjungti nuo įkroviklio.

    Kasdieniams nešvarumams pašalinti paprastai tinka minkšta, švari mikropluošto šluostė.

    Jeigu reikia dezinfekuoti, būtina vadovautis konkretaus telefono gamintojo rekomendacijomis.

    Pavyzdžiui, „Apple“ leidžia išorinius „iPhone“ paviršius atsargiai valyti servetėlėmis su 70 proc. izopropilo arba 75 proc. etilo alkoholio.

    Panašias rekomendacijas tam tikriems savo telefonų paviršiams pateikia ir „Samsung“.

    Tačiau tai nereiškia, kad bet kokį alkoholio turintį skystį galima pilti ant ekrano.

    Skysčių negalima purkšti tiesiai ant telefono, leisti jiems patekti į jungtis ar garsiakalbių angas.

    Taip pat nereikėtų naudoti baliklio, stiprių buitinių valiklių ar šiurkščių kempinių.

    Geriausia naudoti gamintojo rekomenduojamą priemonę ir švelniai nuvalyti prietaiso paviršius.

    Nepamirškite ir dėklo – jį verta nuimti ir išvalyti pagal medžiagai tinkamas instrukcijas.

    Kas svarbiau – švarus telefonas ar švarios rankos?

    Atsakymas gana paprastas: svarbūs abu, tačiau rankų higiena turi ypatingą reikšmę.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras primena, kad reguliarus rankų plovimas yra viena pagrindinių užkrečiamųjų ligų prevencijos priemonių.

    Rankas rekomenduojama plauti su muilu ir tekančiu vandeniu ne trumpiau kaip 20 sekundžių.

    Ypač svarbu tai padaryti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ir ruošiant maistą, grįžus iš lauko ar prižiūrint sergantį žmogų.

    Jeigu rankos nešvarios, o telefonas ką tik nuvalytas, situacija greitai pasikeis – vos paėmus prietaisą ant jo vėl pateks dalis mikroorganizmų.

    Ir atvirkščiai: kruopščiai nusiplovus rankas, bet nuolat liečiant užterštus daiktus, jos taip pat gali vėl tapti nešvarios.

    Todėl geriausia derinti abu įpročius.

    Ar dėl nešvaraus telefono galima susirgti?

    Teoriškai – taip, nes užteršti paviršiai gali būti viena iš mikroorganizmų perdavimo grandinės dalių.

    Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas nevalytas telefonas yra pavojingas.

    Žmogaus organizmas kasdien susiduria su daugybe mikroorganizmų, o didelė jų dalis ligų nesukelia.

    Infekcijos rizika priklauso nuo konkretaus sukėlėjo, jo kiekio, perdavimo būdo ir žmogaus sveikatos būklės.

    Mokslininkai pripažįsta, kad telefonai gali prisidėti prie mikroorganizmų plitimo, tačiau nustatyti, kiek konkrečių susirgimų kyla būtent dėl jų, sudėtinga.

    Tad pagrindo panikuoti nėra.

    Nereikia dezinfekuoti telefono kiekvieną kartą gavus žinutę ar pakalbėjus su draugu.

    Tačiau verta įprasti jį reguliariai valyti, ypač po naudojimo aplinkoje, kur galimas didesnis užterštumas.

    Mažas įprotis, kuris gali daug pakeisti

    Pagalvokite, kiek kartų per dieną plaunate rankas.

    O kada paskutinį kartą valėte savo telefoną?

    Jeigu atsakymui prireikė gerokai daugiau laiko, tikriausiai nesate vieni.

    Išmanusis telefonas tapo tokiu įprastu kasdienybės daiktu, kad beveik nepastebime, kiek skirtingų paviršių jis paliečia ir kiek kartų patenka į mūsų rankas.

    Mokslininkų tyrimai primena paprastą dalyką: net ir šiuolaikiškiausias, brangiausias, naujausias telefonas nėra apsaugotas nuo mikroorganizmų.

    Todėl galbūt šiandien verta atlikti vieną nedidelį eksperimentą.

    Prieš vėl paimdami telefoną, pagalvokite, kur jis buvo per pastarąsias kelias valandas.

    Ant virtuvės stalo? Automobilyje? Darbe? Parduotuvėje? Gal net tualete?

    O tada skirkite minutę jam nuvalyti.

    Juk būtų šiek tiek ironiška turėti telefoną, kuris atpažįsta mūsų veidą, matuoja žingsnius ir padeda stebėti sveikatą, tačiau patiems pamiršti pasirūpinti jo švara.

  • Virtuvės klaida, dėl kurios bakterijos keliauja į maistą

    Virtuvės klaida, dėl kurios bakterijos keliauja į maistą

    Pjaustymo lentelė po plovimo gali atrodyti visiškai švari. Tačiau peilio paliktuose įbrėžimuose gali likti maisto dalelių, riebalų ir drėgmės – o kartu ir bakterijų.

    Ypač svarbu tinkamai nuplauti lentelę po žalios mėsos, paukštienos ar žuvies ruošimo.

    Problema atsiranda tuomet, kai ant tos pačios, tik paskubomis nuskalautos lentelės iš karto pjaustomos salotos, duona ar kiti produktai, kurių vėliau termiškai neapdorosime. Taip bakterijos gali patekti tiesiai į maistą.

    Bakterijos slepiasi peilio paliktuose grioveliuose

    Kiekvienas pjūvis peiliu lentelės paviršiuje palieka mažyčių įbrėžimų. Ilgainiui jų daugėja ir jie gilėja. Juose gali užsilaikyti vanduo, mėsos sultys, riebalai, augalinės kilmės likučiai – visa tai apsunkina kruopštų paviršiaus išvalymą.

    2026 metais žurnale „Journal of Food Protection“ paskelbtame tyrime mokslininkai ištyrė 100 realiai Brazilijos namų ūkiuose naudotų medinių ir plastikinių pjaustymo lentelių. Aštuoniose iš jų aptikta Listeria monocytogenes arba Escherichia coli. Tyrėjams ypač rūpestį sukėlė ne pats užterštumo dažnis, o kai kurių rastų bakterijų savybės.

    Net 86,7 proc. tyrimo metu išskirtų E. coli padermių buvo atsparios mažiausiai trims antimikrobinių vaistų klasėms, o 60 proc. buvo vadinamosios ESBL gaminančios bakterijos, pasižyminčios atsparumu daliai antibiotikų.

    Tai nereiškia, kad kas dvylikta virtuvės lentelė yra pavojinga – tyrimas atliktas palyginti nedidelėje imtyje ir vienoje šalyje. Tačiau jis dar kartą parodo, kad pjaustymo lentelė nėra paviršius, kurį pakanka trumpai pakišti po vandens srove.

    Pavojingiausia – kryžminė tarša

    Daugiausia atsargumo reikia ruošiant žalią mėsą, paukštieną, žuvį ar jūrų gėrybes. Ant jų gali būti ligas sukeliančių mikroorganizmų, kurie tinkamai termiškai apdorojant maistą žūsta.

    Tačiau jei ant ką tik mėsai naudotos lentelės pradėsime pjaustyti pomidorus, agurkus, duoną ar sūrį, bakterijos gali patekti ant produktų, kurie daugiau nebebus kaitinami. Tai vadinama kryžmine tarša. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja žaliai mėsai, paukštienai ir jūrų gėrybėms naudoti atskirą lentelę nuo vaisių, daržovių, duonos ir kitų paruoštų vartoti produktų.

    Panašiai pataria ir Lietuvos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. VMVT rekomenduoja žaliai mėsai, žuviai ir daržovėms naudoti atskiras pjaustymo lenteles bei skirtingus peilius.

    Medinė ar plastikinė – kuri geresnė?

    Vienareikšmio atsakymo nėra. Tinkamai prižiūrimos gali būti naudojamos ir medinės, ir plastikinės lentelės. Svarbiau ne vien medžiaga, o lentelės būklė ir tai, kaip ji plaunama bei džiovinama.

    Plastikinės lentelės ilgainiui pasidengia giliais peilio įrėžiais, kuriuos vis sunkiau išplauti. Medines lenteles svarbu gerai išdžiovinti ir nepalikti drėgnų uždaroje spintelėje.

    Yra ir dar viena plastikinių lentelių ypatybė. 2023 m. žurnale „Environmental Science & Technology“ paskelbtas eksperimentinis tyrimas parodė, kad pjaustant ant polietileno ir polipropileno lentelių nuo jų gali atsiskirti mikroplastiko dalelių ir patekti į maistą. Vis dėlto šio tyrimo autoriai nenustatė, kad jų tirtos polietileno dalelės trumpalaikiame laboratoriniame bandyme pažeistų ląsteles, tad iš šių rezultatų negalima daryti išvados, kad plastikinės lentelės savaime pavojingos sveikatai. (pubs.acs.org)

    Kaip pjaustymo lentelę plauti teisingai

    Vien vandens nepakanka. Jis gali nuplauti trupinius ir matomus nešvarumus, tačiau prasčiau pašalina riebalus bei prie paviršiaus prilipusius maisto likučius.

    Po kiekvieno naudojimo lentelę reikėtų:

    • kuo greičiau pašalinti stambius maisto likučius;
    • kruopščiai nuplauti šiltu ar karštu vandeniu ir indų plovikliu;
    • kempine ar šepetėliu ištrinti ne tik viršų, bet ir kraštus, rankeną bei kitą lentelės pusę;
    • gerai nuskalauti;
    • pastatyti taip, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti iš abiejų pusių, ir visiškai išdžiovinti.

    Tokį plovimą po kiekvieno naudojimo rekomenduoja ir JAV maisto saugos specialistai. Jei lentelės gamintojas leidžia, kai kurias plastikines bei masyvios medienos lenteles galima plauti indaplovėje.

    Po žalios mėsos ar paukštienos ruošimo galima papildomai naudoti maistui skirtų paviršių dezinfekavimo priemonę, tačiau būtina vadovautis jos naudojimo instrukcija.

    Svarbu: chloro turinčių valiklių negalima maišyti su actu, citrinų rūgštimi ar kitais rūgštiniais valikliais – vykstant cheminei reakcijai gali išsiskirti pavojingos chloro dujos.

    Citrina ir druska – ne dezinfekcija

    Populiarus būdas lentelę patrinti citrina ar druska gali padėti pašalinti svogūnų, česnakų ar žuvies kvapą. Tačiau tai neturėtų pakeisti įprasto plovimo vandeniu ir plovikliu.

    Jeigu lentelė lietėsi su žalia mėsa, svarbiausia ne tai, ar ji maloniai kvepia, bet ar nuo jos pašalinti maisto likučiai ir galimi ligų sukėlėjai.

    Kada lentelę jau metas išmesti?

    Amžinų pjaustymo lentelių nėra. JAV Maisto saugos ir inspekcijos tarnyba rekomenduoja lentelę pakeisti, kai ji tampa labai nusidėvėjusi arba joje atsiranda gilių, sunkiai išvalomų griovelių.

    Apie tai, kad metas pirkti naują, signalizuoja gilūs ir patamsėję įpjovimai, suskilusi ar atsisluoksniavusi mediena, šiurkštūs plastiko kraštai bei vietos, kurių jau nebeįmanoma normaliai išplauti.

    Taigi saugiausia taisyklė virtuvėje labai paprasta: žaliai mėsai – atskira lentelė, po kiekvieno naudojimo – kruopštus plovimas, o stipriai susidėvėjusią lentelę geriau laiku pakeisti.

     

  • Kodėl ryte geriau negerti iš vakaro butelyje palikto vandens

    Kodėl ryte geriau negerti iš vakaro butelyje palikto vandens

    Daugelis iš vakaro pasistato prie lovos stiklinę, gertuvę ar plastikinį butelį vandens, kad pabudę galėtų iš karto atsigerti.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visiškai nekaltas įprotis. Vanduo juk nesurūgsta kaip pienas ir nesugenda kaip maistas.

    Iš tiesų pats vanduo per naktį netampa pavojingas ar „nuodingas“. Tačiau svarbu, kur jis buvo laikomas, ar indas buvo švarus, ar vanduo stovėjo atviras, ar iš butelio jau buvo gerta. Būtent šios smulkmenos lemia, ar rytinis gurkšnis bus tik ne itin skanus, ar jau ne pats higieniškiausias pasirinkimas.

    Kodėl ryte vanduo kartais būna keisto skonio

    Jeigu stiklinė vandens visą naktį stovėjo atvira, ryte jo skonis gali pasirodyti „plokščias“, prėskas ar tarsi pastovėjęs. Tai nereiškia, kad vanduo sugedo. Per kelias valandas jis kontaktuoja su kambario oru, sugeria nedidelį kiekį anglies dioksido, šiek tiek keičiasi jo rūgštingumas, išgaruoja dalis ištirpusių dujų.

    Kambario temperatūroje vanduo taip pat nebeatrodo toks gaivus kaip vėsus. Todėl žmogui gali susidaryti įspūdis, kad jis „senas“. Tačiau jei stiklinė buvo švari, kambaryje nebuvo daug dulkių, šalia nelakstė augintiniai ir vanduo stovėjo tik vieną naktį, sveikam suaugusiam žmogui toks gurkšnis paprastai neturėtų sukelti problemų.

    Visai kas kita, jei atvira stiklinė stovėjo prie praviro lango, šalia maisto, ant dulkėtos palangės ar ten, kur prie jos galėjo prieiti katė ar šuo. Tokiu atveju į vandenį gali patekti dulkių, plaukų, mikroorganizmų ar kitų nešvarumų.

    Kodėl rizikingiau gerti iš jau nugerto butelio

    Uždarytas butelis iš pirmo žvilgsnio atrodo saugesnis nei atvira stiklinė. Taip ir yra, jei vanduo buvo įpiltas į švarų indą, užsuktas dangteliu ir paliktas vėsioje vietoje. Tačiau situacija pasikeičia, jei iš butelio jau buvo gerta tiesiai per kaklelį.

    Burnoje natūraliai gyvena daugybė bakterijų. Kai lūpos liečiasi prie butelio, dalis mikroorganizmų patenka ant kaklelio ir į patį vandenį. Jei toks butelis per naktį paliekamas šiltoje patalpoje, bakterijoms atsiranda palankesnės sąlygos daugintis.

    Tai nereiškia, kad kiekvienas iš vakaro nugertas butelis ryte būtinai sukels sveikatos sutrikimų. Sveikam žmogui rizika dažniausiai nedidelė. Tačiau tokio vandens geriau neduoti vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurių imunitetas nusilpęs. Taip pat nereikėtų dalintis tuo pačiu buteliu su kitais.

    Vienkartiniai plastikiniai buteliai – ne gertuvės

    Lietuvoje daugelis įpratę vienkartinį mineralinio ar geriamojo vandens butelį panaudoti dar kartą – prisipilti vandens iš čiaupo ir nešiotis automobilyje, darbe ar prie lovos. Vieną kitą kartą tai nebūtinai pavojinga, bet paversti tokią tarą nuolatine gertuve nėra gera mintis.

    Vienkartiniai plastikiniai buteliai nėra sukurti ilgalaikiam naudojimui. Juos sunkiau tinkamai išplauti, ypač siaurą kaklelį ir dangtelį. Laikui bėgant ant paviršių gali kauptis bakterijos, o įbrėžimai ar įlinkimai tampa dar viena vieta nešvarumams. Todėl geriau rinktis plačiakaklę daugkartinę gertuvę, kurią galima normaliai išplauti karštu vandeniu su indų plovikliu.

    Svarbu ir tai, kur butelis laikomas. Plastikinių butelių nereikėtų palikti ant tiesioginės saulės, prie radiatoriaus ar automobilyje karštą dieną. Karštis ir ultravioletiniai spinduliai blogina plastiko savybes, o vanduo tokiame butelyje gali įgauti nemalonų kvapą ar skonį. Praktinis patarimas paprastas: jei butelis buvo ilgai kaitinamas saulėje ar automobilyje, geriau jo negerti.

    O kaip dėl vandens iš čiaupo Lietuvoje?

    Lietuvos skaitytojui svarbu atskirti du dalykus – vandens kokybę ir jo laikymo higieną. Daugelyje Lietuvos vietovių centralizuotai tiekiamas geriamasis vanduo yra požeminis, paprastai mikrobiologiškai saugus ir tinkamas vartoti. Tačiau net geras vanduo gali tapti ne toks švarus, jei jis pilamas į neplautą gertuvę, paliekamas atviras ar ilgai laikomas šiltai.

    Kitaip reikėtų vertinti šulinių ar individualių gręžinių vandenį. Jo kokybė priklauso nuo konkrečios vietos, aplinkos, ūkinės veiklos ir šulinio priežiūros. Jei vanduo naudojamas iš šulinio, jį verta periodiškai tirti, ypač jei šeimoje yra kūdikių, nėščiųjų ar vyresnio amžiaus žmonių.

    Kada vakarykštį vandenį geriau išpilti

    Iš vakaro palikto vandens geriau negerti, jei stiklinė stovėjo atvira visą naktį dulkėtoje vietoje, šalia augintinių ar maisto. Jo taip pat geriau atsisakyti, jei iš butelio buvo geriama tiesiai per kaklelį ir jis paliktas šiltoje patalpoje.

    Vandenį reikėtų išpilti, jei jis stovėjo ne vieną naktį, o kelias dienas, jei pasikeitė jo kvapas, spalva, atsirado drumstumas, nuosėdų ar plėvelė paviršiuje. Atsargiau reikėtų elgtis ir tada, kai vandenį gers vaikas, senjoras ar žmogus po ligos.

    Atskira taisyklė galioja automobiliui. Vasarą salone paliktas plastikinis butelis gali smarkiai įkaisti. Tokio vandens geriau nelaikyti „atsargai“ ir negerti kitą dieną, ypač jei butelis jau buvo pradarytas.

    Kaip laikyti vandenį, kad jis išliktų švarus

    Paprasčiausias sprendimas – vakare įsipilti vandens į švarią gertuvę ar grafiną su dangteliu. Geriausia rinktis stiklą, nerūdijantį plieną arba kokybišką daugkartinę gertuvę, kurią galima lengvai išplauti.

    Gertuvę reikėtų plauti kasdien, ypač jei iš jos geriama tiesiai lūpomis. Vien praskalauti vandeniu neužtenka – ant kaklelio, dangtelio ir vidinių sienelių gali likti bakterijų. Tinka šiltas vanduo, indų ploviklis ir geras išdžiovinimas.

    Jei norite vandens prie lovos, geriau rinktis ne atvirą stiklinę, o uždengtą indą. Tokiu atveju rytinis vanduo bus ir malonesnio skonio, ir higieniškesnis.

    Svarbiausia išvada

    Vakarykštis vanduo nėra nuodas. Vieną naktį švarioje, uždarytoje taroje pastovėjęs vanduo dažniausiai yra tinkamas gerti. Problemos prasideda tada, kai vanduo paliekamas atviras, laikomas nešvarioje gertuvėje, geriama iš to paties butelio kelias dienas arba plastikinė tara kaitinama saulėje.

    Todėl saugiausia taisyklė labai paprasta: ryte gerkite šviežią vandenį iš švaraus indo, o vakare prie lovos palikite ne atsitiktinį nugertą butelį, bet uždengtą stiklinę, grafiną ar gerai išplautą gertuvę.

  • Jūsų skalbimo mašina nesunaikina bakterijų

    Jūsų skalbimo mašina nesunaikina bakterijų

    Šiuolaikinės skalbimo mašinos sukurtos ne tik dėmėms pašalinti, bet ir užtikrinti higienišką skalbinių švarą.

    Bent jau taip žadama įvairiuose reklaminiuose klipuose.

    Tačiau ar tai iš tikrųjų atitinka tiesą?

    Naujausi tyrimai rodo, kad net skalbiant aukštoje temperatūroje ne visada pavyksta sunaikinti pavojingas bakterijas.

    Kodėl taip nutinka ir kaip sumažinti riziką?

    Kodėl skalbimas 60 °C temperatūroje negarantuoja bakterijų sunaikinimo

    Plačiai paplitusi nuomonė, kad skalbimas 60 °C temperatūroje veiksmingai pašalina mikroorganizmus.

    Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje medicinos darbuotojams rekomenduojama darbo aprangą skalbti būtent tokioje temperatūroje mažiausiai 10 minučių.

    Tačiau neseniai atliktas tyrimas atskleidė netikėtų faktų – daugelis buitinių skalbimo mašinų nepasiekia deklaruojamos temperatūros.

    Mokslininkai išbandė šešis skirtingus skalbimo mašinų modelius, naudodami audinių mėginius, užkrėstus Enterococcus faecium bakterijomis.

    Kaip praneša leidinys NewScientist, greituose 60 °C režimuose pusė mašinų nesugebėjo sumažinti bakterijų kiekio net 90 proc.

    Net ir naudojant įprastą skalbimo ciklą, kas trečia mašina neįvykdė šios užduoties.

    Priežastis slypi tame, kad tikroji skalbimo metu pasiekiama vandens temperatūra dažnai yra gerokai žemesnė nei nurodoma, ypač trumpuose režimuose.

    Vienu atveju skalbimo mašina veikė vos 20 °C temperatūroje – ir savininkas apie tai nė neįtarė.

    Kuo pavojingos skalbimo mašinos

    Be problemų, susijusių su temperatūros režimu, tyrimas atskleidė dar vieną nerimą keliantį aspektą – mikroorganizmai ilgainiui prisitaiko prie sąlygų skalbimo mašinos viduje ir išsiugdo atsparumo plovikliams genus.

    Bakterijų DNR analizė prieš kelis skalbimo ciklus ir po jų parodė, kad bakterijos įgyja mutacijas, padedančias joms išgyventi net nepalankioje aplinkoje.

    Šis atradimas itin svarbus sveikatos priežiūros įstaigoms – tai rodo, kad naudojant buitines skalbimo mašinas medicininių uniformų skalbimui gali plisti hospitalinės infekcijos ir didėti antibiotikų atsparumo problema.

    Kaip sumažinti bakterijų kiekį skalbimo mašinoje

    Norint sumažinti užsikrėtimo per skalbinius riziką ir palaikyti pačios mašinos švarą, specialistai rekomenduoja reguliariai naudoti specialias dezinfekavimo priemones, skirtas skalbimo mašinoms valyti.

    Taip pat kartkartėmis verta įjungti skalbimo ciklą 90 °C temperatūroje, kad būtų sunaikinti skalbimo būgno viduje susikaupę mikroorganizmai.

    Būtina naudoti ir kalkių šalinimo priemones – kalkių nuosėdos trukdo kaitinimo elementams tinkamai veikti, dėl ko vanduo neįkaista iki reikiamos temperatūros.

    Tokios paprastos profilaktinės priemonės padeda išlaikyti skalbinių higieną ir apsaugo skalbimo mašiną nuo pavojingų bakterijų kaupimosi.

    Be to, svarbu tinkamai elgtis su nešvariais drabužiais, ypač sportine apranga, kad būtų išvengta spartaus bakterijų dauginimosi.

    Apibendrinant

    Nors skalbimo mašinos ir yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, svarbu suprasti, kad jų galimybės naikinti bakterijas yra ribotos.

    Nepakankamas vandens pašildymas ir atsparių mikroorganizmų atsiradimas verčia imtis papildomų profilaktikos priemonių – reguliariai valyti skalbimo mašiną ir tinkamai rinktis skalbimo režimus.

  • Vaistas su sūrymėliu

    Vaistas su sūrymėliu

    Net toks paprastas patiekalas kaip rauginti kopūstai gali būti ne tik puiki užkanda, bet ir solidus ramstis sveikatai.

    Kiekviena šeimininkė turi savo kopūstų rauginimo paslaptį. Kai kas juos raugia su obuoliais, kai kas – su vynuogėmis, bet dauguma apsiriboja morkomis ir spanguolėmis.

    Daugelis tvirtina, kad geriausia kopūstus raugti penktą ar šeštą dieną stojus jaunam Mėnuliui.

    Visa tai, aišku, yra skonio ir tradicijos reikalas. Bet raugintų kopūstų nauda sveikatai niekada neabejota – tai labai senas produktas.

    Tai kaipgi veikia ši išrūgusi daržovė ir kokias ligas ja geriausia gydyti?

    Žarnyno sanitarai

    Taip rauginti kopūstai vadinami dėl to, kad juose yra ir pieno, ir acto rūgščių, slopinančių puvimą sukeliančių bakterijų dauginimąsi.

    Be to, sūrymas, išlaikantis visas vertingąsias kopūstų savybes, neturi stambių maistinių skaidulų, kartais sukeliančių skrandžio skausmus ir pilvo pūtimą.

    Raugintų kopūstų sultys naudojamos apetitui gerinti ir virškinimo procesams suaktyvinti pacientams, kurių skrandžio rūgštingumas sumažėjęs, pasireiškus žarnyno parezei po chirurginių operacijų, neurologiniams ligoniams, ilgai gulėjusiems ligos patale, dirbantiesiems sėdimą darbą ir gyvenantiesiems sėslų gyvenimą.

    Kokteilis iš pusės stiklinės kopūstų sūrymo ir tokio pat kiekio šviežių pomidorų sulčių pagelbės sergantiesiems kepenų ligomis (suprantama, prieš tai būtina pasitarti su gydytoju). Gerti jį reikia 3–4 kartus per dieną po valgio – ir kuo ilgiau, tuo geriau.

    Reguliariai įtraukiamos į valgiaraštį raugintų kopūstų, svogūnų ir česnakų salotos sušvelnina bronchų astmos priepuolius.

    Tokios pat salotos rekomenduojamos ir esant avitaminozei.

    Ypač sveika rytą tuščiu skrandžiu išgerti raugintų kopūstų sulčių (vėlgi – pasikonsultuoti su savo gydytoju).

    Jei jau valgysite raugintus kopūstus dėl vitaminų, kad vitaminas C nepražūtų, kopūstus iš sūrymo dera išgriebti prieš pat valgį ir apšlakstyti aliejumi.

    Ir dar: retai kas raugina kopūstus gūžėmis, tačiau būtent taip vitaminas C juose išsilaiko geriausiai.

    Smarkiai karščiuojant irgi patariama gerti kopūstų sūrymą – jis padės atkurti skysčių balansą, papildys vitaminų ir mineralinių medžiagų atsargas.

    Sergant hemorojumi naudinga per dieną išgerti po 0,5–2 stiklines šilto kopūstų sūrymo.

    Pravers ir kompresams

    Atsikratyti galvos skausmo padės raugintų kopūstų kompresai: įvyniokite į marlę, pridėkite už ausų ir ant smilkinių, galvą apsukite rankšluosčiu. Skausmas nuslops, jeigu dėsite prie kaktos raugintus kopūsto lapus 20–30 minučių po 3 kartus per dieną arba 3–4 kartus per dieną gersite po pusę stiklinės kopūstų sūrymo.

    Liaudies medicinos žinovai kadaise patardavo kopūstų sūrymo kompresus dėti net vaikams, turintiems bambos išvaržą. Sūryme suvilgyta marlė dedama ant išvaržos, prispaudžiama šviežios bulvės griežinėliu, o tada tvarsčiu. Kompresą rekomenduota laikyti 2–3 valandas, minimali „gydymo“ trukmė buvo mėnuo.

    Kamuojant viduriavimui, perdien patariama išgerti 1–2 stiklines kokteilio iš raugintų kopūstų ir pomidorų sulčių, sumaišytų lygiomis dalimis.

    Sergant tulžies pūslės akmenlige, dera raugintų kopūstų sūrymą gerti kasdien po 0,5–1 stiklinę tris kartus likus 30 minučių iki valgio. Kursas – 1,5–2 mėnesiai.

    Įdomu tai, kad anksčiau tikėta, jog kopūstai gali išgydyti tulžies akmenligę.

    Esą jei akmenys dar ne didesni už kukurūzo grūdą, jiems pašalinti siūlytas toks liaudiškas receptas: sumaišyti 1 litrą raugintų kopūstų sūrymo, 400 g aliejaus ir 4 citrinų sultis. Parą iki gydymo kurso pradžios reikėjo visiškai nieko nevalgyti, paskui kas 30 minučių gerti po 100 g skysčio. Iš pradžių galimi skausmo priepuoliai, viduriavimas, užtat po 4–5 valandų akmenys neva pasišalindavo.

    Paskui dvi savaites reikia pagerti ramunėlių ir pankolių arbatos.

    Turbūt nė nereikia priminti, kad šiais laikais imtis tokios savigydos nepasitarus su gydytoju būtų mažų mažiausiai neprotinga.

    Netinka grynas? Skieskite

    Raugintų kopūstų sūrymas su mielėmis padės įveikti vidurių užkietėjimą. Tiesa, vietoj mielių į sūrymą galima įmaišyti 4 g smulkintos šaltekšnio žievės.

    Veiksminga ir tokia procedūra: 2 šaukštelius valgomosios druskos ištirpinkite stiklinėje kopūstų sūrymo ir išgerkite tuščiu skrandžiu. Prireikus pakartokite ir kitą dieną.

    Kenčiantiesiems nuo refliukso rekomenduojama prieš valgį sukramsnoti 2–3 šaukštus raugintų kopūstų.

    Nuo dedervinės ant pažeistos odos vietos reikėtų dėti rauginto kopūsto lapą, suteptą grietine. Kai kopūstlapis pradžius, pakeisti nauju.

    Taip gydymą tęsti iki visiško pasveikimo.

    O nuo parazitų kepenyse alternatyvioji medicina pataria gerti po pusę stiklinės kopūstų sūrymo 30 minučių prieš valgį.

    Nusideginus, įsipjovus, gydant vabzdžių įgėlimus ant žaizdelės galima uždėti ploną sluoksnį raugintų kopūstų ir uždengti skepeta, suvilgyta kopūstų sūryme, arba apvynioti sūryme išmirkytu tvarsčiu.

    Kompresą reikia laikyti 30–60 minučių ir keisti 3–4 kartus per dieną. Jei sūrymas pradeda deginti, būtina jį atskiesti šaltu virintu vandeniu santykiu 1:1 arba 1:2.

    Jeigu peršalus krūtinę varsto skausmingi diegliai, irgi padės kopūstų sūrymas, atskiestas šiltu virintu vandeniu (1:1). Reikia gerti po 2–3 stiklines per dieną iki visiško išgijimo.

    Rauginti kopūstai ypač naudingi atgaunant jėgas po ilgos ir sunkios ligos, pavyzdžiui, plaučių uždegimo.

    Smarkiai vemiant, kamuojant nėščiųjų toksikozei naudinga ir valgyti raugintus kopūstus, ir gerti jų sūrymą.

    Raugintų kopūstų tabu

    Raugintų kopūstų sultys su trupučių citrinų sulčių rekomenduojamos sergantiesiems cukriniu diabetu. Tokios sultys naudingos diabetikams, nes jose gausu pieno rūgšties, o raugintuose kopūstuose esančios maistinės skaidulos paspartina angliavandenių pasišalinimą iš organizmo.

    Raugintų kopūstų sultis sveika gerti ir epileptikams. Jos – labai veiksminga profilaktikos priemonė nuo „tyliosios“ skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės.

    Gerti reikia po 1/4–1/3 stiklinės 3 kartus per dieną valanda iki valgio. Profilaktinis kursas – 2–3 savaitės.

    Tačiau labai svarbu atsiminti, kad raugintų kopūstų negalima valgyti sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu, pankreatitu, kepenų ir inkstų ligomis.

    Dėl gana didelio druskos kiekio valgyti daug raugintų kopūstų nesveika ir hipertenzikams, turintiesiems bėdų dėl inkstų, kamuojamiems tinimų.

    Tokiems žmonėms prieš valgant kopūstus reikėtų pirmiausia juos išgriebti iš sūrymo ir nuplauti arba raugiant berti kuo mažiau druskos.

    Jeigu virškinimo sistema vangi, skrandžio rūgštingumas – mažas, prieš valgant raugintus kopūstus reikėtų kruopščiai susmulkinti, paskui dar ir labai gerai sukramtyti (tada jie mažiau pūs pilvą, nors ir tai ne visada). Tokiais atvejais sveikatinimo tikslais geriau vartoti ne pačius kopūstus, o jų sūrymą.

        Įdomus faktas

    Garsusis keliautojas ir atradėjas Džeimsas Kukas sakė, kad „rauginti kopūstai išvaro iš kūno visas ligas, jie gelbsti mano jūrininkų gyvybes“. Omenyje jis turėjo šio produkto galią apsaugoti nuo anuomet baisiausios jūreivių ligos skorbuto. Net jei tais laikais apie vitaminą C raugintuose kopūstuose niekas nebuvo girdėjęs, puikiai suprato jų vertę.

          Receptas

    Būna, kad širdis prašo raugintų kopūstų, o jų lyg tyčia nėra. Tokiais atvejais galima pabandyti pasinaudoti senoviniu receptu – supjaustytus kopūstus užplikyti verdančiu vandeniu, palaikyti kelias minutes ir, nupylus vandenį, sudėti į nedidelį indą. Užlieti nuoviru, kuriame virė skustos bulvės, ir uždengti bei lengvai prispausti. Po kokių trijų dienų galėsite valgyti.
    Greitai paraugti kopūstus gūžėmis galima taip: pašalinkite žalius, apgadintus, netvirtai besilaikančius viršutinius lapus, sudėkite galvas į gilų indą, užpilkite verdančiu sūdytu vandeniu, statykite ant ugnies ir vėl užvirinkite. Tada išjunkite ugnį, o dar po pusvalandžio išgriebkite kopūstų gūžes ir nuskalaukite šaltu vandeniu. Kai kopūstai visiškai atauš, sudėkite juos laisvai, negrūsdami, ir užpilkite sūrymu (geriau raugintų agurkų). Išrūgs greičiau nei per mėnesį.