Šįmet atsisveikinsime su taksofonais – jie atsidurs prie daugybės kitų technologijų ir įrenginių, kuriuos pakeitė patogesni ir pažangesni sprendimai. Tiesa, kai kurių daiktų dar galima rasti ne vieno namuose. Ar visus juos esate matę ir naudoję?

Technologijos, tapusios istorija

Įvairenybės Technologijos

Šįmet atsisveikinsime su taksofonais – jie atsidurs prie daugybės kitų technologijų ir įrenginių, kuriuos pakeitė patogesni ir pažangesni sprendimai. Tiesa, kai kurių daiktų dar galima rasti ne vieno namuose. Ar visus juos esate matę ir naudoję?

Nuo patento iki miesto relikvijos

Pasaulyje pirmasis taksofonas pristatytas prieš daugiau nei 130 metų, o dar prieš du dešimtmečius tai buvo viena populiariausių skambinimo priemonių Lietuvoje. Visgi įsigalėjus mobiliajam ryšiui taksofonai buvo nustumti į užmarštį. Beje, taksofonai gyvavo išties ilgai – yra technologijų, kurios išnyko vos per kelis dešimtmečius ar dar greičiau.

Pačiame Hartfordo centre, Konektikuto valstijoje, JAV, prie didžiulio akmenų ir plytų pastato šono yra pritvirtintas mažas mėlynas ženklas. Kaip informuoja raižytas akmeninis antablementas, kadaise čia buvo įsikūrusi „Hartford Connecticut Trust“ kompanija.

Ženklas yra šiek tiek per aukštai nuo žemės ir daugelis žmonių tikriausiai jo nė nepastebi, bet jis ten yra ir skelbia: „Pirmasis pasaulyje mokamas telefonas. Išrado Viljamas Grėjus ir sukūrė Džordžas A. Longas. Įrengtas ant šio kampo 1889 metais.“

1889 m. telefoną, kuriuo paskambinti galėjai įmetęs monetą, išties užpatentavo Viljamas Grėjus. Jo išrastas taksofonas pirmą kartą buvo įdiegtas ir naudojamas Hartfordo banke. Skirtingai nuo šiandien mokamų taksofonų, V. Grėjaus išradimo vartotojai mokėjo tik baigę pokalbį juo.

V. Grėjus.

Devintajame dešimtmetyje telefonas buvo išties svarbi Amerikos infrastruktūros dalis. Tačiau norintis paskambinti žmogus gatvėje turėjo kažkaip rasti vieną tų retų agentų valdomų telefono mokėjimo stočių. Tai išties turėjo būti didelis nepatogumas, apie kurį veikiausiai dar 1888 susimąstė V. Grėjus.

V. Grėjus buvo Škotijos imigrantų sūnus, automobilių poliruotojas. 1850 m. gimęs Viljamas buvo aistringas beisbolo gerbėjas ir dar prieš išrasdamas taksofoną užpatentavo pripučiamą beisbolo žaidėjų krūtinės apsaugą.

Istorija byloja, kad V. Grėjus taksofoną buvo įkvėptas sukurti, kai jo viršininkas, kaimynas arba netoliese esančios gamyklos darbuotojas – priklauso nuo to, kuria istorija tikėsite, atsisakė leisti jam pasinaudoti telefonu ir paskambinti gydytojui dėl sunkiai sergančios žmonos sveikatos. Laimė, galiausiai V. Grėjus rado telefoną, kuriuo galėtų paskambinti, o jo žmona pasveiko. Bet būtent tuomet jam kilo geniali mintis: viešieji telefonai.

Pirmajame V. Grėjaus taksofono prototipe buvo paprasta dėžutė, kuri uždengė garsiakalbio angą ir nuslysdavo žemyn, kai buvo įdedama moneta. Tačiau ši idėja buvo atmesta, motyvuojant tuo, kad viena moneta galima nupirkti net kelis telefono skambučius. Akivaizdu, kad tai nebuvo idealus sprendimas.

Po dar keleto nesėkmingų bandymų V. Grėjus rado stebėtinai paprastą sprendimą: monetomis valdomą aparatą, kuris naudojo mažą varpo formos garsiakalbį, sujungiantį su operatoriumi, kai buvo įmetama moneta.

1891 m. V. Grėjus įsteigė „Grey Telephone Pay Station“ kompaniją ir pradėjo montuoti monetomis valdomus telefonus ant stulpų ir stulpelių visoje Amerikoje. Taksofonus tuomet galėjai matyti kone ant kiekvieno kampo. Tačiau kaip ir bet kuris kitas naujas išradimas, taksofono modeliai turėjo būti tobulinami, tobulinami ir dar kartą tobulinami. Galiausiai V. Grėjus sukaupė daugiau nei 20 patentų, susijusių su taksofonu, įskaitant naujoves – rinkliavų aparatus, monetų laikiklius, skambučių registrus ir signalizacijos įrenginius.

1901 metais prie kompanijos prisijungė Džordžas A. Longas. Būtent šie du inovatoriai – V. Grėjus ir Dž. Longas – dar labiau ištobulino apmokamo taksofono technologiją. Kaip tik pradėjus dirbti Dž. Longui taksofonus, už kuriuos vietiniai mokėjo tik baigę pokalbį, pakeitė kur kas įmantresni – išankstinio mokėjimo taksofonai.

Po šimto metų JAV jau buvo įdiegta daugiau nei du milijonai taksofonų. Tačiau atsiradus mobiliajai technologijai, jų paklausa sparčiai mažėjo ir šiandien JAV vis dar veikia mažiau nei 500 tūkst. V. Grėjaus išradimų.

Pranešimų gavikliai

Prieš septynis dešimtmečius sukurti pranešimų gavikliai pirmiausia buvo skirti medikams, nors vėliau trumpam išpopuliarėjo ir tarp kitų profesijų atstovų. Laidinio telefono eroje toks įrenginys buvo išties naudingas: jis pypteldavo sulaukus pranešimo, o radus artimiausią telefoną (ar tą patį taksofoną) ir paskambinus į pranešimų centrą operatorė padiktuodavo paliktą pranešimą. Vėliau atsirado pažangesnių pranešimų gaviklių, į kuriuos buvo galima atsiųsti ir tekstines žinutes, tačiau mobilieji telefonai ir SMS tokių įrenginių poreikį panaikino. Tiesa, kai kuriose JAV ir Didžiosios Britanijos ligoninėse vadinamųjų „peidžerių“ vis dar galima rasti.

„Floppy“ diskeliai

Magnetinės laikmenos dešimtmečius buvo nepakeičiamas būdas saugoti ir perkelti duomenis iš kompiuterio. Iš pradžių tam naudotos kasetės, vėliau jas pakeitė plonyčiai diskeliai. Labiausiai paplitęs „Floppy“ formatas talpino anuomet įspūdingą kiekį duomenų, apie 1,4 megabaito. Į juos sutilpdavo įvairiausi failai, dokumentai ir net žaidimai. Visgi amžių sandūroje eksponentiškai augantis duomenų poreikis privertė ieškoti talpesnių ir patikimesnių formatų, „Floppy“ išstūmė kompaktiniai diskai. Tiesa, magnetiniai diskeliai neliko visiškai užmiršti – būtent jų atvaizdas tapo standartine „Išsaugoti“ funkcijos ikonėle, iki šiol naudojama daugelyje kompiuterinių programų.

Vaizdo ir garso kasetės bei grotuvai

Magnetinės laikmenos ilgą laiką naudotos platinant filmus ir muziką, o kai kurių žmonių namuose ir šiandien būtų galima rasti kasetinį grotuvą ar VHS vaizdo įrašų leistuvą bei vieną kitą senovinį filmą ar vestuvių įrašą.

Šios technologijos likimas panašus kaip ir „Floppy“ diskelių – atpigus kompaktiniams diskams ir jų įrašymo įrangai, paprasčiausiai neliko poreikio naudoti laikmenas, kurios užima daug vietos, o duomenis galima sugadinti paprasčiausiu šaldytuvo magnetu.

Juostiniai fotoaparatai

Kai XIX amžiaus pabaigoje „Kodak“ pristatė nebrangų, masiniams vartotojams skirtą fotoaparatą, prasidėjo nauja fotografijos era. Truko ji ištisą amžių, tačiau prasidėjus naujam tūkstantmečiui ėmė populiarėti ir pigti skaitmeniniai fotoaparatai, kuriems nereikėjo pirkti juostelių, jas ryškinti ir spausdinti nuotraukas – tiesiog taip buvo patogiau.

Galiausiai mėgėjiška fotografija persikėlė į telefonus ir nebrangiems juostiniams fotoaparatams paprasčiausiai neliko vietos po saule. Virsmo riboženkliu tapo tos pačios „Kodak“, nesugebėjusios reaguoti į pokyčius rinkoje, bankrotas 2013-aisiais.

Parengta pagal time.com

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.