Mokslininkai šimtmečius bandė įminti žmogaus kūno paslaptis. Ekspertai dar turi atsakyti į daugelį klausimų, kodėl gamta mus apdovanojo tokiu ar kitokiu gebėjimu.

Šeši kūno gebėjimai, kurių negalima kontroliuoti

Mokslas Sveikata

Mokslininkai šimtmečius bandė įminti žmogaus kūno paslaptis. Ekspertai dar turi atsakyti į daugelį klausimų, kodėl gamta mus apdovanojo tokiu ar kitokiu gebėjimu.

Tarp daugybės kasdienių organizmo procesų yra ir tokių, kurių nesugebame suvaldyti.

„Durų efektas“

Šis keistas pojūtis pažįstamas visiems: pereinate iš vieno kambario į kitą, ketindami padaryti ką nors įprasto (pasiimti daiktą, žiūrėti vaizdo įrašą, atidaryti internete svetainę ir pan.), bet kažkodėl pamirštate, ko atėjote. Prisiminti tampa netikėtai sunku: į galvą ateina daugybė variantų, kurių nė vienas jums netinka.

Kartais problemą galima išspręsti grįžus į pradinę vietą. Atmintis, atrodo, persijungia ir dingusi mintis grįžta.

Žmonės tokias situacijas linkę priskirti nuovargiui ar trumpalaikiam atminties praradimui, tačiau taip nėra.

Šiuo atveju žmogus yra veikiamas reiškinio, kurį mokslininkai vadina „durų efektu“. Tyrimų rezultatai parodė, kad judant iš vieno kambario į kitą, smegenys sukuria savotišką informacijos perkrovimą.

Panašiai trumpalaikę atmintį gali paveikti bet koks išblaškymas: telefono skambutis, beldimas į duris, netikėtas klausimas abstrakčia tema.

Mokslininkai dar turi išsiaiškinti, kam reikalinga tokia organizmo savybė.

Veido paraudimas

Gebėjimas raudonuoti iš susijaudinimo ar gėdos visada buvo laikomas subtilios prigimties, drovumo, teisuolio ar naivuolio ženklu. Visgi tai yra grynai fiziologinė reakcija, neturinti nieko bendro su žmogaus charakteriu ar moraliniais principais.

Esant stipriam emociniam stresui, organizmas pereina į savigynos pasirengimo būseną, kai jam padeda į kraują antinksčių išskiriamas hormonas – adrenalinas. Dėl to įsitempia raumenys, suaktyvėja širdies veikla, staigiai išsiplečia periferinės kraujagyslės, kurios šviesaus odos atspalvio žmonėms pasireiškia ryškiu veido, kaklo, viršutinės krūtinės dalies ir net rankų paraudimu.

Taigi galimybė „raudonuoti iš gėdos“ priklauso ne nuo asmenybės savybių, o nuo dažančio pigmento (melanino) kiekio odoje.

Hipnagoginis trūkčiojimas

Kartais saldžiai grimztame į miegą, o kūnas staiga stipriai krūpteli, todėl pabundame.

Regis, jau snaudžiame, praėjo 5–10 minučių, bet staiga išsibudiname, o priežastis – labai įdomi. Jaudintis nėra pagrindo, tai patiria dauguma žmonių. Šis fenomenas vadinamas hipnagoginiu trūkčiojimu.

Nėra lengva vienareikšmiškai jį paaiškinti, mokslininkai vis dar ieško galutinio atsakymo, kodėl taip nutinka. Dažniausiai krūptelima, kai žmogus labai pavargęs ir labai greitai užmiega. Organizmas nespėja pasiruošti greitam parametrų pasikeitimui, todėl supainioja staigų gyvybinių funkcijų rodiklių pasikeitimą su… mirtimi. Taip, vidiniai smegenų centrai traktuoja, kad organizmas miršta. Stipriai pasikeitus gyvybiniams rodikliams, smegenims atrodo, kad to priežastis – sutrikusi kažkurio organo veikla.

Žinomas ir šio reiškinio priešingas poveikis: kartais pabudęs žmogus trumpai negali pajudėti. Tai labai nemalonus, bauginantis jausmas: atrodo, kad praradai gebėjimą valdyti savo raumenis ir esi pasmerktas visiškam nejudrumui.

Įkvėpimas per vieną šnervę

Žmogus nekontroliuoja kvėpavimo pro nosį proceso. Paprastai įkvėpimas vyksta tik per vieną šnervę ir kas 4 valandas ciklas nevalingai keičiasi.

Šio natūralaus mechanizmo biologinė reikšmė vis dar neaiški, tačiau, pasak mokslininkų, jis gali būti susijęs su pakaitiniu smegenų pusrutulių darbo pasiskirstymu (įkvėpus per dešinę šnervę suaktyvinamas kairysis pusrutulis ir atvirkščiai).

Sapnai

Gana daug žinoma apie tai, kada pasirodo sapnai.

Daug daugiau klausimų susiję su sapnų turiniu.

Yra daugiau nei tuzinas hipotezių, paaiškinančių šį reiškinį, tačiau nė viena iš jų neturi patikimų įrodymų.

Pasak labiausiai paplitusių, sapnai yra netikėtas dienos metu mūsų gautų įspūdžių, taip pat minčių ir jausmų, kuriuos jie sukelia, derinys.

Akivaizdu tik viena: žmogus negali daryti įtakos nei sapno temai, nei jo veiksmo raidai.

Kalbėjimas miegant

Remiantis statistika, apie 5 proc. suaugusiųjų geba kalbėti miegodami.

Daugeliui tai nutinka pereinant iš budrumo į miegą arba pirmosiomis valandomis po užmigimo, kai veido ir gerklės raumenys dar nėra visiškai atsipalaidavę ir gali skleisti garsus.

Gebėjimas kalbėti sapne laikomas norma, tai ne liga.

Vyrai kalba per miegus daug dažniau nei moterys.

Manoma, kad tokiu būdu žmogus parodo emocijas, kurias suvaržo dieną, arba atsikrato patirtų stresų pasekmių.

Jeigu taip nutinka retai ir naktinio poilsio kokybei įtakos neturi, nerimauti nėra ko.

Tačiau šnekėjimas sapne kasnakt gali rodyti padidėjusį susijaudinimą ir nervų sistemos problemas.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.