cinderella

Diagnozės iš pasakų knygų

Įvairenybės Sveikata

Ligos – pasakiškos, simptomai – net labai tikri.

Pasakų personažų vardus įsimename visam gyvenimui. O kaipgi kitaip, kai jų garbei vadinami žaislai ir kosmetika, verslo įmonės ir parduotuvės, prekių ženklai ir net psichikos ligos. Taip psichiatrijoje atsirado miegančiosios gražuolės ir piteriai penai, auksaplaukės ir pinokiai…

Kokie gi negalavimai slepiasi už šių nekaltų, vaikyste dvelkiančių pavadinimų? Ką reiškia, kai jums diagnozuojamas Pagranduko sindromas? Kodėl atsiranda Pelenės būdo žmonių? Kaip gyventi su Alisos Stebuklų šalyje sindromu? Ir kuo gi taip gąsdina senos raganos sindromas?

Miegančiosios Gražuolės sindromas

Dabartinio gyvenimo tempas toks, kad praktiškai kiekvienas svajojame bent kartelį išsimiegoti kaip dera. Turėti daugiau laiko miegui yra rožinė šiuolaikinio miestiečio svajonė. Bet žmonėms, turintiems Miegančiosios Gražuolės sindromą, ši svajonė ne tik išsipildė, bet ir tapo tikru prakeiksmu: juk jie miega kartais ištisas paras ir negali nubusti net labai norėdami.

Oficialiai vadinama Kleino-Levino sindromu, ši neurologinė liga nepaprastai reta. Ja sergančius žmones kankina gilaus mieguistumo periodai, kai ligonis miegą didesnę paros dalį – po 20 valandų iš eilės, bet kartais gerokai ilgiau, ir nubunda tik tam, kad nueitų į tualetą ar pavalgytų.

Beje, valgo „miegančiosios gražuolės“ nepaprastai daug, kartais priepuolio laikotarpiu priaugdami po kelis kilogramus.

Dėl tokio miego režimo ligoniai tampa labai dirglūs ir net agresyvūs – ypač jei kas trukdo jiems grįžti atgal į lovą. Jie sunkiai suvokia, kas vyksta aplinkui, ar net ką patys daro, kai nemiega. Galima sakyti, kad Miegančiosios Gražuolės sindromu sergantys žmonės miega vaikščiodami. Po kelių dienų tokios egzistencijos ligonis pasidaro apatiškas, praranda orientaciją ir labai nusilpsta. Nefokusuoja žvilgsnio, ima skausmingai reaguoti į triukšmą ir šviesą. Suprantama, jog tokios būklės žmogus ne tik kad nesugebės mokytis ar dirbti, bet net elementariai pasirūpinti savimi – pavyzdžiui, maistu ir būtiniausiais daiktais.

Kleino-Levino sindromas dažniausia pasireiškia paaugliams arba jauniems žmonėms ir kankina savo auką 10–15 metų. O paskui praeina be pėdsakų.

Ligos paūmėjimai fiksuojami keliskart per metus. Mieguistumo priepuoliai gali tęstis nuo kelių dienų iki savaičių ir net mėnesių.

Kodėl susergama Miegančiosios Gražuolės sindromu? Medicina apie šią retą ligą žino taip mažai, kad negali atsakyti į tokį klausimą. Pagal vieną versiją, tai virusinė liga. Taip verčia manyti faktas, jog daugeliui sergančiųjų Kleino-Levino sindromu prieš mieguistumo priepuolį pasireiškia neaiškios peršalimo ligos simptomai ir lengvas karščiavimas. Dar viena versija teigia, kad šis sindromas yra ne kas kita, kaip pagumburio požievinių centrų uždegimas, nes būtent ši galvos smegenų dalis reguliuoja alkį, troškulį ir miego režimą.

Bet kuriuo atveju medicina kol kas bejėgė išgydyti šią ligą. Būdų paveikti jos eigą taip pat nėra. Visa laimė, kad negalavimas, kaip jau minėta, labai retas – šiuo metu serga ne daugiau kaip tūkstantis žmonių visame pasaulyje.

Beje, vyrai „miegančiosiomis gražuolėmis“ tampa keturiskart dažniau, nei moterys.

Senos raganos sindromas

Pamenate, kaip vaikystėje bijojote tamsos, nes nežinojote, kokios pabaisos joje gali slapstytis? Yra žmonių, kurie ir užaugę negali šios baimės atsikratyti: ji jiems tampa labai nemalonia tikrove.

Yra toks reiškinys, kaip naktinis dusulys ir dalinis paralyžius. Žmonės nuo seno jį vadino senos raganos liga. Su laiku šis pavadinimas perėjo ir į medikų žargoną.

Viskas prasidėjo nuo labai seno prietaro, esą naktimis žmogus pradeda dusti dėl to, kad jam ant krūtinės atsisėda sena baisi ragana ir pradeda gerti jo gyvybines jėgas. Ir iš tiesų: pirmasis dalykas, kurį pajunta žmogus, ištiktas miego paralyžiaus (toks yra oficialus medicininis terminas), – tarytum ant jo užgriuvo kažkas nepaprastai sunkaus ir dusina, neleidžia kvėpuoti. Tokia būklė, savaime suprantama, akimirksniu išprovokuoja panikos priepuolį: spaudimas krūtinėje tik didėja, dėl oro stygiaus ima spengti ausyse. Žmogus bando šauktis pagalbos, bet nieko neišeina – žiopčiok nežiopčiojęs, iš burnos neprasiveržia nė menkiausias garsas. Dėl to išsigąstama dar labiau. Nors tai dar toli gražu ne pabaiga – vėliau ateina eilė haliucinacijoms. Dažniausiai tik garsinėms, tačiau kai kurie patyrusieji senos raganos sindromo priepuolį pasakojasi jautę kažkieno buvimą kambaryje ir net regėję vaiduoklius arba pabaisas.

Dar viena keistenybė, su kuria susiduria šio sindromo kamuojami žmonės, – tai iškreiptas laiko suvokimas. Miego paralyžius trunka nuo kelių sekundžių iki minutės, tačiau priepuolio ištiktajam atrodo, kad praeina mažų mažiausiai dešimt minučių ar net kelios kankinančios valandos. Paskui viskas staiga praeina, žmogus gali vėl kvėpuoti, judėti, o viskas, ką patyrė, primena baisų sapną.

Pagal statistiką, su senos raganos sindromu bent kartą gyvenime susiduria pusė planetos gyventojų. Belieka džiaugtis, kad jis visiškai nekenksmingas – atmetus galimas stipraus išgąsčio pasekmes.

Medicina šį keistą reiškinį aiškina tuo, kad esant greitojo miego (REM) fazei, kuri pernakt kartojasi 3–5 kartus, smegenys „išjungia“ didžiąją dalį mūsų kūno raumenų. Dėl to miegantysis nebegali kartoti judesių, kuriuos paprastai atlieka miegodamas, ir būna laikinai paralyžiuojamas. Pataikius nubusti tokią akimirką, kūno raumenys ne visada spėja laiku vėl „įsijungti“.

Gydytojai tikina, kad senos raganos sindromas žmogaus sveikatai visai nebaisus. Juo labiau kad išvengti miego paralyžiaus paprasta – pakanka ilgiau miegoti, gultis ir keltis visada tuo pačiu metu, vengti streso ir sportuoti (bet tik ne prieš miegą!).

Dailininko Henry Fuseli 1781-aisiais nutapytas „Košmaras“ – puiki iliustracija senos raganos sindromui, tik paveikslo autorius miego paralyžių vaizduoja kaip velnio apsilankymą.

Alisos Stebuklų šalyje sindromas

Luiso Kerolio pasaka „Alisa Stebuklų šalyje“ viena iš tų, kurias suaugusieji kartais mėgsta net labiau, nei vaikai. Bet jų nuomonė greitai pasikeičia, kai patiems tenka atsidurti Alisos kailyje – ir ne pasakoje, o kasdieniame gyvenime.

Dar žinomas kaip mikropsija, Alisos Stebuklų šalyje sindromas yra itin reta orientaciją paveikianti neurologinė liga. Ją ne taip seniai – 1952 metais – atrado daktaras Frankas Lipmanas, o kiek vėliau ištyrinėjo neurologas Džonas Todas.

Susirgęs Alisos sindromu žmogus neteisingai suvokia jį supančių daiktų proporcijas. Vaizdai, kokių prisižiūri tokie ligoniai, labai primena tuos, kuriuos savo pasakoje aprašė garsusis anglų rašytojas – todėl kyla įtarimų, jog L. Kerolas ir pats sirgo mikropsija.

Alisos Stebuklų šalyje sindromu sergantiems žmonėms paprasčiausia durų rankena gali pasirodyti dydžio sulig arbūzu, grindys staiga atsistoti kampu, sienos priartėti viena prie kitos ir net beveik susijungti. Baldai irgi gali arba pasidaryti milžiniški, arba, kaip nutinka gerokai dažniau, sumažėti – ir taip smarkiai, kad spinta „susitraukia“ iki degtukų dėžutės dydžio.

Tačiau kinta ne tik daiktų matmenys, bet ir spalva, forma. Paprasčiausia musė gali pasirodyti milžiniška pabaisa. Net savo pačių kūną sindromo kamuojami žmonės regi iškreiptai – kartais jiems atrodo, kad jų pėdos tampa didžiulės arba kojos nepaprastai pailgėja ir suplonėja, rankos išsilanksto iškart dešimtyje vietų. Ar reikia stebėtis, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus visiškai liaunasi orientuotis erdvėje ir kontroliuoti tikrovę, išgyvena baisų nerimą.

Ligos priežastys iki galo nėra išsiaiškintos. Sindromą įprasta sieti su stipriais galvos skausmais arba migrena, taip pat su epilepsija ir net šizofrenija, visokiausiomis karštinėmis, Epšteino-Baro virusų sukeliamomis infekcijomis – taip pat ir mononukleoze.

Kita vertus, tokie simptomai kartais pasireiškia ir vartojant haliucinogeninius preparatus bei narkotikus, tokius kaip LSD ar marihuana.

Mikropsijos priepuolis gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių savaičių. Įdomiausia, kad tuo metu jokių akivaizdžių pakitimų žmogaus organizme nevyksta: tomogramos, akies tinklainės tyrimai ir bioritmai nukrypimų nerodo. Tiesiog smegenys nepaaiškinamu būdu pradeda neteisingai interpretuoti iš regos organų gaunamą informaciją.

Tarp kitko, tokios suvokimo iliuzijos gali reguliariai lankyti vaikus iki 3 metų – kol tikrovė ir fantazijos jų sąmonėje dar būna smarkiai persipynusios. Net dešimtmečiams kartais atrodo, kad daiktai jiems bežiūrint čia išauga, čia vėl susitraukia, – itin dažnai taip nutinka tamsoje, prieš miegą. Jaudintis dėl to tėvams tikrai nereikėtų: vaikams būdinga fantazuoti. Bet jeigu panašūs dalykai nutinka paaugliams arba suaugusiesiems, jau reikėtų kreiptis į gydytoją.

Gerai dar, kad Alisos Stebuklų šalyje sindromas, kad ir ne pats maloniausias, daugeliui juo sergančiųjų būna nesusijęs su rimtomis ligomis, ir su amžiumi praeina savaime arba yra lengvai gydomas vaistais.

L. Kerolio „Alisa Stebuklų šalyje“ davė pavadinimą ne vienai neurologinei ligai. Sunku neįžvelgti juodojo medicininio humoro, juk knygoje tiesiai šviesiai parašyta, jog visi Stebuklų šalies gyventojai yra truputį pamišę.

Pavyzdžiui, pasaka įkvėpė pavadinti pastaruoju metu gana paplitusią būseną – psichologinį laiko trūkumo pojūtį: jis tapo Baltojo Triušio sindromu. Sindromo kankinamam žmogui nuolat atrodo, kad jis kažkur vėluoja arba kažko nespėja padaryti – pavyzdžiui, laiku pateikti viršininkui ataskaitos, atvykti į susitikimą, pasiruošti svarbiam renginiui ar egzaminui. „Baltieji triušiai“ visada išeina iš namų anksčiau, nei reikia, ir nuolat žvilgčioja į laikrodį.

Specialistų siaubui, dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo ir tempo minėtas psichologinis sutrikimas plinta it maras, ypač tarp didmiesčių gyventojų. Belieka džiaugtis, kad tokią ligą galima įveikti ir savarankiškai, nesikreipiant pagalbos į psichologus ir psichiatrus.

Piterio Peno sindromas

Kam slėpti – kartais visi pasvajojame apie galimybę bent akimirkai grįžti į vaikystę, dar kartą nors trumpai pasimėgauti visiško nerūpestingumo pojūčiu. Bet kas būtų, jeigu to nerūpestingumo su amžiumi neprarastume? Ar būtų jau taip smagu?

Piterio Peno sindromą tyrinėjantys specialistai patikina: smagu tikrai nebūtų.

Pastaraisiais metais tapusi plačiai žinoma diagnozė apibendrina savotišką psichologinį reiškinį, kai berniuko vaikystė užsitęsia nenormaliai ilgai. Asmuo neturi nė menkiausio noro suaugti ir tuo labiau užsikrauti įsipareigojimų bei atsakomybių naštą. Veržimasis gyventi šia diena negalvojant apie ateitį – tipiški Piterio Peno sindromo simptomai.

Šio medicininio termino autorius yra amerikietis psichologas Denas Keilis, parašęs to paties pavadinimo knygą. Jis pirmasis nenorinčius suaugti vyrus prilygino garsiajam rašytojo Džeimso M. Bario istorijos personažui.

„Visi vaikai suauga. Išskyrus vieną“, – rašė „Piteryje Pene“ Dž. M. Baris. Deja, nuo to laiko, kai pasaka išplito po visą pasaulį, tokių išimčių gerokai padaugėjo. Dabar Piterio Peno sindromas diagnozuojamas paties įvairiausio amžiaus „berniukams“ – net ir 60-mečiams. Paprastai tik vyrai tampa sindromo aukomis: merginoms ir moterims amžina vaikystė dėl nežinomų priežasčių negresia.

Psichologai išskiria šešis pagrindinius mūsų dienų Piterio Peno bruožus.

Tokių žmonių emocijos atsilieka vystymosi prasme, jiems būdingos nesantūrios ir neadekvačios reakcijos, prasiveržiančios, pavyzdžiui, ašaromis arba pykčio priepuoliu – net isterija. Tokį protrūkį gali sukelti visiškas menkniekis, nekalta pastaba arba atsisakymas.

Piterio Peno sindromu sergantiems vyrams būdingas socialinis bejėgiškumas, jie nesupranta, kas yra gerai, o kas – blogai. Dėl to neturi artimų draugų.

Taip pat jie stengiasi nepastebėti jokių problemų arba atvirai jas ignoruoja tikėdamiesi, jog tos išsispręs savaime. Tačiau apsaugok Viešpatie, jeigu kas nors drįs pasakyti jiems pastabą! Piteriai penai niekada neprisiims ir atsakomybės už padarytą klaidą – virtuoziškai suvers kaltę kitiems.

Kad ir kiek tokiems žmonėms būtų metų, jie neretai lieka labai priklausomi nuo motinos ir tėvo. O štai santykiai su priešinga lytimi klostosi nelabai sklandžiai – kuriai moteriai patiks infantilus, nesavarankiškas gyvenimo palydovas?

Visi psichologai sutaria, kad Piterio Peno sindromas išsivysto dėl netinkamo auklėjimo šeimoje. Paskui savo dar prideda ir šiuolaikinė visuomenė, vietoj pamatinių vertybių, tokių kaip šeima ir socialinis stabilumas, skiepijanti jaunimui trumpalaikius idealus, tokius kaip staigi šlovė ar malonumai. Deja, savomis jėgomis įveikti Piterio Peno sindromą vyrai vargu ar pajėgūs. Užtat geras psichologas gana greitai jį sudoroja.

Princesės sindromas

Kiekviena mergaitė svajoja užaugusi tapti princese – tokias fantazijas kursto knygelės, filmukai, lėlės, žaidimai, pabrėžiantys, koks nuostabus princesių gyvenimas. Bet ką reikštų iš tikrųjų išsipildžiusi tokia svajonė? Ogi tikrą košmarą.

Princesės sindromas kai kurioms merginoms pradeda formuotis dar vaikystėje, todėl tai yra metas, kai tuo reikėtų labai susirūpinti. Juo labiau kad liga leidžia šaknis beveik nepastebimai ir labai iš lėto. Ir vis dėl perdėtos suaugusiųjų meilės bei dėmesio, pataikavimo visiems atžalos vaikiškiems kaprizams, užgaidų pildymo, nuolatinio apipylimo dovanomis – ypač drabužiais ir papuošalais, kad tik jų mažoji mergaitė jaustųsi ir atrodytų „kaip tikra princesė“.

Jeigu manote, kad nieko tokio, jei tėvai palepina savo dukras, pagalvokite dar kartą. Psichologai įspėja: tokios lepūnėlės užauga, bet jų poreikiai išlieka tie patys. Joms būtina, kad visi be išimties jomis nuolat žavėtųsi. Jos nevaldomai išlaidauja ir perka tik tai, kas geriausia. Nereikia nė sakyti, jog toks elgesys sukuria įtampą „princesių“ santykiuose su aplinkiniais, į kuriuos pačios gražiausios ir nuostabiausios pasaulyje paprastai ir taip žvelgia iš aukšto.

Kad ir kaip būtų keista, pirmiausia nukenčia tokių merginų santykiai su jas išlepinusiais tėvais, kuriems (veikiausiai didžiai jų nuostabai) neskirtas karaliaus ir karalienės vaidmuo – greičiau ištikimų pavaldinių ar net tarnų.

Kaprizingas elgesys bei nestandartinės psichologinės nuostatos pakenkia ir „princesių“ karjerai, ir asmeniniam gyvenimui: mergina, kuri žiūrėdama į veidrodį visada mato ant savo galvos karūną, trokšta tik valdyti ir laukia princo ant balto žirgo.

Psichoterapeutai linkę diagnozuoti princesės sindromą, kai merginai pasireiškia trys pagrindiniai šios psichologinės ligos simptomai. Kokia gi yra tikra „princesė“? Ji visada pabrėžtinai moteriška, gerai rengiasi ir maniakiškai rūpinasi savo išvaizda – net jei dėl to nukenčia visos kitos svarbios gyvenimo sritys, tokios kaip išsilavinimas. „Princesė“ stengiasi akcentuoti savo pranašumą prieš aplinkinius, jos žodis visada turi būti paskutinis. Ir galiausiai „princesė“ nuoširdžiai tiki savo unikalumu bei savitumu.

Ar įmanoma princesės sindromo atsikratyti? Žinoma. Geras psichoterapeutas padės susidoroti su šia bėda. Tačiau psichologai vis tiek vienbalsiai tvirtina, jog daug geriau, neskausmingiau, paprasčiau ir pigiau yra neleisti sindromui susiformuoti – taigi protingai auklėti savo dukras.

Pinokio sindromas

Niekam nepatinka, kai iš jų juokiamasi, bet Pinokio sindromu sergantiems žmonėms tai itin skausminga.

Specialistų gelotofobija vadinama liga iš esmės yra patologinė baimė tapti pašaipų objektu. Ir ši baimė – kaustanti tikrąja šio žodžio prasme: dėl jos žmogaus judesiai tampa savotiškai suvaržyti, tarsi jo galūnės būtų medinės arba jis pats būtų lėlė. Akivaizdu, kodėl negalavimui prilipo Pinokio sindromo pavadinimas.

Ši liga atrasta ir pradėta tirti visai neseniai: pirmąsyk ją aprašė vokietis psichologas-psichoterapeutas Maksas Titcas 2008 metais.

Dauguma psichologų mano, kad Pinokio sindromas yra lengva sociofobijos forma, dar neverčianti ligonio visiškai užsisklęsti savyje ir nebereaguoti į aplinką, tačiau jau varanti aplinkinių nuomonės baimę. Ironiškiausia, kad kaip tik nuo tos aplinkinių nuomonės gelotofobai ir yra visiškai priklausomi. Jie nesugeba tinkamai savęs vertinti – tam jiems reikalingos kitų žmonių reakcijos. Blogai tai, jog kamuojamieji Pinokio sindromo visas tas reakcijas, vertinimus iš šalies priima išskirtinai negatyviai – kaip pajuoką.

Tokie žmonės negali jaustis geri, vertingi, orūs, kol neišgirsta to iš kaimyno, giminaičio ar net atsitiktinio praeivio lūpų. Bet net ir tiesioginės pagyros, kurių niekaip nepalaikysi pašaipa, nesuteikia „pinokiams“ ilgalaikio džiaugsmo – jie niekada nesiliauja sielotis.

„Pinokiui“ būtina kiekvieną mielą dieną klausytis odžių savo garbei ir dar jomis tikėti, o sergant tokia liga tai nėra lengva.

Sindromo paliesti žmonės priversti apskaičiuoti kiekvieną savo žingsnį, apgalvoti ir net repetuoti būsimus veiksmus ir taip bandyti nuspėti aplinkinių reakciją. Ligoniai vengia artimo bendravimo ir išvis kitų žmonių draugijos. Net stengiasi nežiūrėti pašnekovui į akis, mat bijo ne tik pašaipų ir juokelių, galinčių atskrieti jų adresu, bet ir paprasčiausios šypsenos. „Pinokiai“ visiškai neturi humoro jausmo ir patys labai retai juokiasi. Arba priešingai – juokauja dažnai, tačiau nenatūraliai ir nemokšiškai. Jiems tai dar vienas apsauginis mechanizmas: jeigu patrauksi oponentą per dantį pirmas, jis jau nebegalės išjuokti tavęs.

Dėl nuolatinių stiprių išgyvenimų Pinokio sindromu sergantiems žmonėms dažnai būdingas tremoras, džiūstanti burna, raumenų spazmai ir mikčiojimas. Jų eisena ir gestai sukaustyti, šykštūs, kalba – prasčiokiška ir fragmentiška. O toks elgesys ir išvaizda, suprantama, kelia aplinkinių nuostabą ir neretai juoką, kuris sergančiuosius gelotofobija dar labiau sukausto. Išėjimo iš tokio užburto rato pats „Pinokis“ niekada nesuras – teks keliauti pas psichoterapeutą.

Pelenės sindromas

Pasakojimas apie vargšę darbštuolę mergaitę, Šarlio Pero užrašytas dar XVII amžiuje, nepraranda populiarumo lig šiol. Tokios sėkmės priežastis paprasta: ir mūsų laikais pakanka žmonių, panašių į pagrindinę šios pasakos veikėją. Tik jų istorijos susiklosto ne taip sėkmingai.

Pelenės sindromas dažniau diagnozuojamas moterims, nors jam neatsparūs ir vyrai. Skiriamasis tokių žmonių bruožas – sąžiningumas ir darbštumas, balansuojantis ant kraštutinumo ribos. Dauguma atvejų toks būdas išugdomas šeimoje, įdiegiamas nuo mažų dienų: tėvai kelia vaikui itin didelius reikalavimus, kad šis visose srityse siektų ne šiaip sėkmės, bet tobulybės. Tokio vaiko kiekviena kiekvienos dienos akimirka būna suplanuota ir padalyta į darbus namuose, pamokas, būrelius ir papildomus užsiėmimus, o laiko poilsiui ir pramogoms, taigi iš esmės pačiai vaikystei, nebelieka. Žmogus suauga pratęs plušėti nuo aušros iki sutemų – jam toks gyvenimas atrodo visiškai normalus. Tačiau kartu jis nesimoko savarankiškai priimti sprendimų, rodyti iniciatyvą ir kartais tiesiog pasakyti aplinkiniams „ne“. Pamenate? Pasakoje Pelenė irgi neatsikalbinėdama vykdė visus piktosios pamotės bei jos dukterų įsakymus. Bet pabaigoje jai buvo dosniai atlyginta, o tikrame gyvenime taip pasitaiko labai retai. Mat vystantis Pelenės sindromui jo aukoms susiformuoja žema savivertė, žmonės nuoširdžiai įtiki esą neverti laimės, todėl įpranta tenkintis trupiniais nepretenduodami į sėkmę, dėmesį ar karjerą.

Kęsti Pelenės sindromą visą gyvenimą nėra būtina – galima kreiptis pagalbos į specialistą. Iš pradžių jis išmokys pacientą sutelkti dėmesį į savo pasiekimus, užuot nuolat graužusis dėl patirtų nesėkmių. Paaiškins, kad net „pelenės“ gali priimti užtarnautus pagyrimus nesidrovėdami ir patirti malonumą. Paskui gydytojas papasakos, kaip liautis pataikauti visiems ir pildyti menkiausias jų užgaidas, ir pamokys mandagiai, bet tvirtai atsisakyti vykdyti nepriimtinus prašymus. Kitas gydymo etapas bus mokymasis neperdegti darbe ir atsikratyti nereikalingo perfekcionizmo. Pagaliau „pelenės“ išmoksta gerbti ir vertinti save, ir net patiki, jog iš tikrųjų yra vertos daugiau…

Kaip matome, nekalčiausiai skambantys pavadinimai neretai slepia rimtus sveikatos sutrikimus, galinčius ne juokais apkartinti gyvenimą. Visa laimė, kad su daugeliu jų ligoniams įmanoma susidoroti patiems, įveikti likusias padės specialistai. Svarbu laiku susivokti, kad „pasakiškos“ ligos tikrovėje negarantuoja laimingos pabaigos.

     … dar ir Pagranduko sindromas

  • Auksaplaukės sindromas taip pavadintas brolių Grimų pasakos herojės – princesės su labai gražiais ir nepaprastai ilgais plaukais – garbei. Jis irgi diagnozuojamas nedažnai. Ir gerai, nes ši reta psichikos liga slepia baisų pavojų. Sergančiuosius ja apima nekontroliuojamas troškimas valgyti ir ryti nuosavus plaukus. Kadangi skrandis tokio specifinio maisto suvirškinti negali, išsivysto žarnų nepraeinamumas ir dažną Auksaplaukės sindromo auką išgelbsti tik skubus chirurgo įsikišimas.
  • Psichologinė būklė, vadinama Pagranduko sindromu, nėra liga, ji neįtraukta į oficialius ligų sąrašus. Tai tiesiog sprogstamasis pasipūtimo, nepasitikėjimo savimi, karštakošiškumo ir nepastovumo mišinys. Žmonės „pagrandukai“ nesugeba palaikyti nuolatinių santykių ir dažnai keičia partnerius – ir ne tik asmeniniame gyvenime: tą patį galima pasakyti apie jų draugus, atsitiktinius pažįstamus. Jie taip baiminasi aplinkinių reakcijos, kad mieliau nesiklauso pašnekovo – kad tik neišgirstų ko nors nemalonaus. Tiesiog pasako, ką nori, ir tuoj pat apsisukę ant kulno išeina. Jiems labai svarbu išsikalbėti, tačiau neišgirsti neigiamo atsakymo dar svarbiau. Pagranduko sindromo kamuojami žmonės gyvena savo susikurtame jaukiame pasaulėlyje, kuriame jie yra patys geriausi, taigi natūralu, kad visai neskuba iš to pasaulio ištrūkti.
  • Pamenate pamokančios pasakos „Išmintingoji Elzė“ heroję, apsipylusią ašaromis per savo vestuves, nes ant sijos kabantis kirvis nukris ir pražudys jos kūdikį, kurio tuo metu net pasaulyje nebuvo? Šios brolių Grimų pasakų veikėjos, pagarsėjusios savo protingumu, bet pridariusius daugybę kvailysčių, baikštumą ir nerimavimą kaip tik ir prisiminė 1945-aisiais Džonas Fliugelis, aprašęs savo tyrinėtą patologinio nerimo dėl ateities būseną. Kai kurie Dž. Fliugelio pacientai regėjo labai negatyvią savo ateitį, ir jis šią psichikos ligą pavadino Išmintingosios Elzės sindromu. Itin dažnai šis sindromas diagnozuojamas jaunoms mamoms. Joms atrodo, kad jų mažyliams nuolat gresia pavojai, taigi jos bando apsaugoti savo atžalas nuo absoliučiai visko. Sunkiais atvejais liga gali peraugti į tikriausią neurozę ir poreikį visiškai kontroliuoti jau suaugti spėjusio vaiko gyvenimą. Įdomu, kad Išmintingosios Elzės sindromas gali pasireikšti vaikams ir tuomet, jei tėvai pernelyg pataikaus jų baimėms ir įgeidžiams.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *