Apie juoką, humorą ir anekdotus

Įvairenybės Pasaulis

Pasirodo, humoras ir anekdotai gali būti tokie pat gilūs, kaip ir jų tūkstantmečius skaičiuojanti istorija.

Ar turite humoro jausmą?

Vaikai iš prigimties yra linksmi ir juokingi. Jie juokiasi labai daug, gerokai daugiau nei suaugusieji. Bet jie tikrai negimsta su humoro jausmu.

Humoro jausmas – vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių. Juoktis – neabejotinai labai sveika. Jei bandytume apibūdinti, kas yra humoro jausmas, bendriausia prasme būtų galima sakyti, jog tai gebėjimas pastebėti reiškiniuose komiškų ir paradoksalių dalykų bei emociškai į juos reaguoti.

Tai tiesiogiai susiję ir su gebėjimu aptikti prieštaravimus, pastebėti ir išskirti priešpriešas tarp teigiamų ir neigiamų žmogaus ar reiškinio bruožų. Toli gražu ne kiekvienas gali juokauti: šiuo atžvilgiu žmones galima suskirstyti į dvi grupes – į tuos, kurie juokus supranta, bet patys juokauti nemoka, ir į tuos, kurie ir supranta, ir pajuokauti moka. Bet juoktis galime visi.

O kaip dažnai juokiatės jūs? Kasdien, kelis kartus per dieną, kartą per savaitę? Kas jus prajuokina, ar pats mokate pasijuokti iš savęs, ar turite humoro jausmą? Dažniausiai apie tai nesusimąstome arba neteikiame tam ypatingos svarbos. O reikėtų! Nors didesnis humoro jausmo turėjimas ar neturėjimas tam tikra dalimi yra nulemtas genų reiškinys, bet juokauti galima išmokti.

Ar pastebėjote, kad maži (maždaug 3–5 metų) vaikai mus prajuokina labiausiai? Tačiau iš pradžių, pasakę ar padarę kažką juokingo, vaikai tai daro ne specialiai. Jų mąstymas dar labai konkretus, jie labiausiai juokiasi dėl nesąmonių ir kvailysčių. Juokinga dar ir dėl to, kad juokas pasakomas su labai rimta veido išraiška arba jiems tai pavyksta netikėtai. Gebėjimas pasijuokti iš savęs ir per juoką žvelgti į gyvenimą – labai vertinga savybė.

Petriukas, Kindziulis ir kiti pašiepiamieji

Viena dažniausių ir seniausių humoro formų yra anekdotas – tai trumpas, dažnai komiškas pasakojimas.

Anekdotai būna dviejų rūšių: biografiniai ar istoriniai trumpi pasakojimai apie garsius asmenis, įvykius, nebūtinai komiški. Tai pasakojimas, turintis staigią, efektyvią, dažnai netikėtą pabaigą. Jis gali būti visiškai pramanytas, kur veiksmas gali vykti tiek realioje, tiek istorinėje aplinkoje, tiek abstrakčioje.

Antrasis anekdotų variantas būdingas lietuvių, rusų, čekų, bulgarų kultūrai, tuo metu kitose Vakarų Europos kultūrose tokie anekdotai paprastai vadinami pokštais (angliškai jokes). Lietuvos kultūrai pirmojo tipo anekdotai mažai būdingi. Žinomas jų pavyzdys – trumpos komiškos istorijos apie mokslininkus ir kitus žinomus asmenis, kuriuos paskutiniame puslapyje nuo seno spausdina mokslo populiarinimo žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“.

Anekdotai dažnai pasakojami apie žymias asmenybes, pašiepiami realūs jų charakteriai ar veiksmai bei suteikiami jiems nebūdingi neigiami bruožai. Daugelyje šalių egzistuoja anekdotai, pašiepiantys jų tautines mažumas bei kaimynines šalis ir tautas.

Anekdotams artimų siužetų esama beveik visuose pasakojamosios tautosakos žanruose. Turbūt jau pastebėjote, jog Lietuvoje labai populiarūs anekdotai su personažu Petriuku. Taip pat – Kindziuliu. Šiuose anekdotuose visada yra frazė „Čia priėjo Kindziulis ir tarė…“, kuri efektingai užbaigia anekdotą.

Sovietų Sąjungoje buvo griežta spaudos cenzūra, persekiojami asmenys, kurių pasisakymai neįtikdavo valdžiai. Tokioje situacijoje klestėjo politinio anekdoto žanras. Pasakodamas anekdotą, pašiepiantį sovietų valdžią, asmuo pasijausdavo laisvesnis, be to, taip pademonstruodavo savo drąsą, nes buvo manoma, kad už politinį anekdotą persekiodavo specialiosios tarnybos.

Lietuviai išjuokė ydas

Žodis anekdotas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „nepaskelbtas“. Spėjama, kad šį žodį pirmą kartą pavartojo V a. viduryje Bizantijos istorikas ir rašytojas Propijus savo veikale „Slaptoji istorija“, kur išjuokė imperatorių Justinianą I ir jo žmona Teodorą.

Iš pradžių anekdotu buvo vadintas pirmąkart skelbtas senas rankraštis, vėliau – pasakojimai apie istorinio asmens privataus gyvenimo nutikimus. Viduramžiais, ypač Renesanso epochoje, anekdotu imta vadinti trumpą juokingą pasakojimą, dažniausiai aštraus politinio turinio.

Lietuvoje anekdotai pirmiausia atsirado tautosakoje ir plito kaip atskiras žanras. Jie dažniausiai išjuokdavo žmogaus ydas – tinginystę, gobšumą, melą, kvailumą.

XX a. anekdotai pradėti publikuoti ir periodinėje spaudoje. Anekdotais imta vadinti trumpus satyrinius ir humoristinius pasakojimus su sąmojinga, netikėta pabaiga.

Turbūt sutiksite, jog anekdotas, užrašytas popieriuje, praranda dalį savo žavesio. Tai išskirtinai žodinis žanras. Jo prasmė, įspūdis daug priklauso ne tik nuo žodžių reikšmių, bet ir nuo pasakotojo intonacijos, mimikos, pauzių, loginių kalbos kirčių. Deja, viso to neįmanoma perteikti raštu.

Šumerų išmonė

Anekdotai nepriklauso rafinuotai kultūrai, greičiau – visų klasių pramogoms ir laisvalaikiui. Bet kokios spausdintos versijos buvo laikomos efemeromis – laikinais dokumentais, sukurtais konkrečiam tikslui. Daugelis ankstyvųjų anekdotų yra susiję su kiek šlykščiomis skatologinėmis ir seksualinėmis temomis, linksminančiomis visas socialines klases, bet ne tam, kad būtų vertinami kaip palikimas.

Senovės ikiklasikiniuose tekstuose buvo nustatyta įvairių anekdotų rūšių. Seniausias identifikuotas anekdotas yra senovės šumerų patarlė. Ji siekia 1900 m. pr. Kr. ir yra priskiriama „tualetiniam humorui“. Anekdoto įrašai datuojami Senosios Babilonijos laikotarpiu, o pats pokštas gali siekti net ir 2300 m. pr. Kr.

Antrasis seniausias rastas anekdotas, manoma, yra susijęs su Sneferu, ketvirtosios Egipto faraonų dinastijos pradininku. Šis senovės Egipto laikus siekiantis juokas taip pat priskiriamas seksualumo temai ir pasakoja apie tai, kaip Nilu valtimi plaukiančios jaunos moterys, apsitaisiusios žvejybos tinklais, linksmina nuobodžiaujantį faraoną .

Seniausias britų pokštas siekia X amžių ir atskleidžia anglosaksų polinkį į nešvankybes: „Kas kabo prie vyro dubens ir nori būti įstumtas į skylę, į kurią jau anksčiau ne kartą buvo patekęs?“ Atsakymas: raktas.

Anekdotai nuolat keitėsi. Daugelis jų atsirado iš šmaikščių patarlių bei mįslių. Tačiau viena aišku –visi pasaulio pajuokavimai yra panašūs siekiu peržengti tabu bei pademonstruoti maištą prieš visuomenės normas.

Parengta pagal rd.com

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *