Šeši organizmai, kurie, mokslo požiūriu, neturėtų egzistuoti.

Pasipriešinusieji gamtos dėsniams

Įvairenybės Mokslas

Šeši organizmai, kurie, mokslo požiūriu, neturėtų egzistuoti.

Kartu su mumis Žemės planetą dalijasi gyviai, pačiu savo buvimu pažeidžiantys krūvą biologijos ir fizikos dėsnių. Kaip tuomet jiems pavyksta ne šiaip išgyventi, bet klestėti?

Žirafos

Kas čia ne taip. Šių porakanopių žinduolių egzistavimas – tikras nonsensas. Mat net ir 10 kg sverianti širdis neturėtų galėti nuvaryti kraują į 3 m aukštį, kur yra žirafos galva. Tokiu atveju gyvūno kraujospūdis taip šoktelėtų, kad plyštų kaklo kraujagyslės.

Ir dar žirafos neturi galėti pasilenkti – kraujui plūstelėjus į galvą, iškart nualptų.

Kraujospūdis žirafų kojose siekia apie 400 mm Hg. Žmonėms, kaip visi žinome, kur kas mažesnis spaudimas jau būtų mirtinas – mūsų kojose jis neviršija 90 mm Hg.

Kaip yra iš tikrųjų. Nors žmogiškais masteliais žirafų širdis milžiniška, jų pačių kūno dydžio atžvilgiu – visiškai vidutinė.

Tik 2016-aisiais mokslininkai išsiaiškino, kad spaudimą, reikalingą kraujui į žirafos smegenis užkelti, užtikrina specifinė širdies skilvelių sandara ir bemaž 7 cm storio sienelės. Kiek anksčiau buvo nustatyta, jog žirafų kaklo kraujagyslės nepaprastai elastingos, o kojų – priešingai: tokios storos, kad primena vamzdžius. Be to, kraujagyslės geba itin smarkiai susitraukti ir taip atlaiko išorinį spaudimą.

O nealpsta žirafos dėl to, kad kas sykį joms pasilenkus kraujas laikinai pasiskirsto po kaklo kapiliarus.

Lėtūnai

Kas čia ne taip. Kitaip vadinami „vandens meškučiais“ arba „samanų paršiukais“, lėtūnai (Tardigrada) yra smulkūs vandens ir sausumos gyvūnai, akivaizdžiai turintys supergalių. Jie buvo nuskraidinti į Tarptautinę kosminę stotį ir iš ten paleisti į atvirą kosmosą. Jo šaltyje bei vakuume lėtūnai ne tik išgyveno, bet ir po to susilaukė gausių palikuonių.

Taip pat sėkmingai šie gyviai atlaiko plataus spektro spinduliuotę, kurios dozės tūkstantį kartų viršija žmogui mirtiną lygį, karštį iki 150 laipsnių Celsijaus ir 6000 atmosferų slėgį (priminsime: normalus slėgis žemės paviršiuje – 1 atmosfera).

Kaip yra iš tikrųjų. Ne, lėtūnai nėra antgamtiniai gyviai. Tiesiog patekusius į ekstremalias sąlygas juos ištinka anabiozė: metabolizmas sulėtėja iki 0,01 procento normalaus lygio, o vandens kiekis audiniuose nukrenta iki 1 procento normos. Tokią žiaurią dehidrataciją lėtūnų ląstelės atlaiko dėl ypatingų cukrų ir baltymų, nukreipiančių, vaizdžiai tariant, smūgį į save.

Miniatiūrinių gyvių (didžiausi suaugę lėtūnai gali pasiekti 1,5 mm dydį, mažiausi tėra 0,1 mm) DNR nuo radiacijos saugo unikalūs Dsup baltymai, dar vadinami žalos slopintuvais. Jie padengia nukleorūgštis neleisdami pražūtingiems spinduliams prasiskverbti iki genų.

Tie patys baltymai gelbsti lėtūnų DNR ir nuo ją pažeisti galinčių galingų oksidantų, tokių kaip vandenilio peroksidas.

Kamanės

Kas čia ne taip. Palyginti nedideli kamanių sparnai neturėtų išgalėti sukurti kėlimo jėgą, pakankamą tokiam stambiam vabzdžiui ore išlaikyti. Pirmasis į šį faktą dėmesį dar 1934-aisiais atkreipė prancūzas entomologas Antuanas Manjanas. Mokslininkas, ruošdamas spaudai savo knygą „Vabzdžio skrydis“, pabandė paversti tą skrydį matematiniais skaičiavimais ir suprato, kad tai neįmanoma. Nes vabzdžiai negali skraidyti. Taip gimė vadinamasis kamanės paradoksas.

Kaip yra iš tikrųjų. Fizikos dėsniai netrukdo kamanėms nei kitiems vabzdžiams skraidyti. Tiesiog vabzdžių skrydžio principai kitokie nei taikomi aviacijoje. Skirtingai nei lėktuvo sparnai, kamanės sparneliai mosto metu išlinksta sukurdami mini sūkurius. Jie ir išlaiko vabzdžius ore.

Kengūros

Kas čia ne taip. Vienu šuoliu kengūra įveikia iki 9 m, o šuoliuoti gali valandų valandas. Nors skaičiavimai rodo, jog toks šoklumas turėtų reikalauti mažiausiai dešimt kartų daugiau energijos, nei kengūros gauna iš maisto.

Kaip yra iš tikrųjų. Stangrios kengūrų užpakalinių kojų sausgyslės sukaupia iki 72 procentų energijos šuoliui. Užduotį atplėšti ne tokį ir menką svorį nuo žemės gerokai palengvina ir kompensuojamieji įvairių kengūros kūno dalių, pradedant galva ir baigiant uodega, judesiai. Primityvūs skaičiavimai, kuriuose teorinė kengūra – tarsi maišas su bulvėmis, kurį reikia pakelti į orą ir vėl nuleisti, į visus šiuos faktorius neatsižvelgia.

Archėjos

Kas čia ne taip. Šie į bakterijas panašūs gyviai, lotyniškai vadinami Thermococcus gammatolerans, pakelia radiacijos dozę, prilygstančią 30 000 grėjų. Žmogus miršta vos nuo 5 grėjų: tokio intensyvumo spinduliuotė sudrasko mūsų DNR į skutus.

O dar Thermococcus gammatolerans puikiausiai jaučiasi verdančiame vandenyje. Hidroterminiuose šaltiniuose, kur 2003-iaisiais ir buvo rastos šios archėjos, temperatūra siekia 100 laipsnių Celsijaus.

Kaip yra iš tikrųjų. Kokiu būdu Thermococcus gammatolerans ištveria mirtinas spinduliuotės dozes, iki galo neaišku. Mikroorganizmams atkurti savo DNR padeda nepaprastai aktyvios jų nukleorūgščių „remonto“ sistemos, bet jų neturėtų būti gana išlikti po 30 000 grėjų „bombos“. Todėl mokslininkai ir toliau aktyviai tyrinėja archėjas vildamiesi, kad jų apsaugos mechanizmus ateityje pavyks panaudoti žmogaus DNR „remontui“.

Kolibriai

Kas čia ne taip. Jeigu automobilis važinėtų tokiu greičiu, kokiu skraido kolibris, tik atitinkančiu savą dydį, žinoma, jis pasiektų protu nesuvokiamus 2 090 km per valandą. Tai yra skrietų 1,7 karto greičiau už garsą.

Per sekundę kolibriai įveikia atstumą, 380 kartų viršijantį jų pačių kūno ilgį. Kovinis naikintuvas per tą patį laiką nuskrenda kelią, tik 38 kartus ilgesnį už pačių korpusą.

Kad taip įsibėgėtų, paukštukai turi sumosuoti sparnais iki 80 kartų per sekundę. Tuo metu jų sparnų raumenų „skrydžio naudingumo koeficientas“ neviršija 20 procentų – likusi energija paverčiama šiluma. Atsižvelgiant į tai, kad kolibriai gyvena karšto klimato zonose, o plunksnos neleidžia šilumai išsiskirti į aplinką, šie paukščiai turėtų iškepti gyvi.

Kaip yra iš tikrųjų. Kaip kolibriai aušina savo kūnelius, ilgą laiką buvo paslaptis. Tačiau 2016 metais tyrėjai, pasinaudoję itin jautriomis infraraudonųjų spindulių kameromis, užfiksavo šį procesą.

Paaiškėjo, kad šiluma pašalinama per kelias ypatingas kūno zonas: aplink akis, ant kojų, po sparnais ir ant pilvo. Temperatūra šiose vietose vidutiniškai 8 laipsniais Celsijaus aukštesnė nei aplinkos. Priklausomai nuo skrydžio greičio, kolibrio organizmas pats pasirenka, per kokias zonas ir kaip intensyviai nereikalingų laipsnių atsikratyti.

     SUNKU PATIKĖTI, BET…

…žirafos neturi balso stygų.
…drambliai – vieninteliai gyvūnai, negalintys šokinėti.
… koalos ne tik turi pirštų atspaudus: jie tokie panašūs į žmogaus, kad yra pasitaikę atvejų, kai juos supainiojo nusikaltimo vietoje.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.