Sodas be vejos dabar ne sodas.

Misija – nuostabi vejos žaluma

Namai Sodas

Sodas be vejos dabar ne sodas.

Vienų veja – žaidimų ir poilsio vieta, kitų – viso sodo vizitinė kortelė su pretenzijomis į anglišką tobulybę. Bet dauguma mūsų „veja“ vadiname prieš dešimtmetį kitą žolyte užleistą sklypo plotą, seniai apėjusį piktžolėmis.

Yra vienintelis dalykas, vienijantis visus vejų savininkus, kad ir kokia būtų tų pievelių būklė, – tai svajonė užsiauginti storą tankų žolės kilimą, tikrai vejai būdingos faktūros ir sodrios spalvos. Ir tos svajonės įgyvendinimas, tikina specialistai, mūsų pačių rankose.

Vejos dirvai „vėdinti“ galima naudoti aeratorių, o galima šakes ar kitus parankinius įnagius.

Gera pradžia – pusė darbo

Nutirpus sniegui, dažna veja atrodo apgailėtinai. Bet užuot susikrimtę, turėtume čiupti grėblį ir imtis darbo. Pasirodo, šis proziškas sodo įrankis yra optimali priemonė peržiem susikaupusioms šiukšlėms nuo bundančios žolės pašalinti.

Kruopščiai iššukuokite senus žolynus bei nukritusių lapų liekanas net ir tuo atveju, jeigu veją prižiūrite pareigingai, taigi žiemoti ją palikote 6–8 cm aukščio ir jau išgrėbtais lapais. Augalų likučių veltinis, besikaupiantis vejoje, stimuliuoja patogeninės mikrofloros dauginimąsi, grasina grybelinėmis ligomis ir, svarbiausia – trukdo normaliai oro ir drėgmės apykaitai.

Jeigu jūsų veja – tanki, gerai susiformavusi velėna, pravers ir aeratorius. Tokio prietaiso neturite? Puikiai tiks šakės. Subadę jomis velėną tarsi pravalysite vėdinimo sistemą, ir oro bei drėgmės apykaita normalizuosis. Ypač aeravimas vejai reikalingas, jeigu jūsų sklype sunki dirva.

Sniegui nutirpus (arba, pagal kitas rekomendacijas, sulaukus, kol dirva įšils iki 8–10 laipsnių) žolytę būtina patręšti azotinėmis trąšomis. Ir geriau dukart, padarius savaitės pertrauką ir antrąsyk naudojant tik pusę pirminės trąšų dozės.

Pirmasis tręšimas turėtų būti paviršinis.

Nuo birželio iki rugpjūčio pradžios vejos tręšiamos (azotinėmis trąšomis arba kompleksinėmis, kuriose dominuoja azotas) kartą per dvi tris savaites. Pradedant nuo antrosios rugpjūčio dekados jau naudojamos tik kalio ir fosforo trąšos.

Paskutinįkart žolė tręšiama apie antrąją rugsėjo dekadą.

Paviršiniu būdu veja tręšiama prieš tai gausiai ją palaisčius. Giluminis tręšimas derinamas su laistymu.

Pirmąjį giluminį tręšimą patogiausia atlikti po pirmojo sezone vejos pjovimo.

Plaudami žolę, kartu pašaliname ir jos sukauptas maistingąsias medžiagas, todėl veją privalu tręšti.

Ir vejai reikia remonto

Reta sėkmė, jeigu po žiemos vejos neprireikia atsėti vienoje ar kitoje vietoje. Jeigu tokia sėkmė jūsų neaplankė, „remonto“ darbus planuokite nuo gegužės mėnesio. Bet turėkite omenyje, kad veją galima atsėti iki pat rugpjūčio. Vis dėlto optimaliais laikomi būtent šie mėnesiai – gegužė ir rugpjūtis.

Rugsėjį pasėta veja gali nespėti įsitvirtinti, tuomet pavasarį tenka barstyti sėklas iš naujo.

Itin atidžiai derėtų rinktis ir vejos mišinį. Labai svarbu, kad jame būtų miglinių augalų, mat jie formuoja tvirtą velėną, neprieštarauja dažniems vejapjovės vizitams ir lengvai pakelia žiemas. Taip pat sparčiai augančių žolynų. Pastarieji kiek jautresni žemoms temperatūroms, tačiau užtikrins, kad naujosios vejos žaluma galėsite grožėtis jau pirmaisiais metais. Migliniai žaliąjį kilimą patobulins antraisiais–trečiaisiais vejos gyvavimo metais.

Šukuosena – reikalas rimtas

Vos tik žolytė išstypsta iki 8–10 cm, ją jau reikia pjauti. Iš visų vejos priežiūros procedūrų ši itin svarbi: tinkamas pjovimas ne tik garantuoja jai „prekinę išvaizdą“, bet ir padeda formuoti tankią storą velėną, kurioje piktžolėms sunku įsitvirtinti.

Vejos pjovimo taisyklės juokingai paprastos, bet jų laikymasis – maksimalaus dekoratyvumo garantas.

Optimalus vejos pjovimo aukštis turėtų būti 5 cm. Jei paliksite ilgesnę žolę, ji gali sugulti; nurėžę žemiau atidengsite kupstų formavimosi gumbus ir žolės stiebų pagrindą. Tiek vienu, tiek kitu atveju sugadinamas pievelės vaizdas. Be to, reguliariai paliekant žolę trumpą augalai silpnėja.

Kitas sveikos vejos garantas – reguliarumas. Vasaros mėnesiais optimalus intervalas tarp pjovimų, specialistų teigimu, turėtų būti 7–10 dienų. Nors galima rasti patarimų tą daryti kas 5 arba net kas 14 dienų.

Rudenį derėtų daryti ilgesnes pertraukas, todėl veją pjaukite kas 14–18 dienų priklausomai nuo oro sąlygų.

Vidutinei oro temperatūrai nukritus iki 1 laipsnio, žolė nebepjaunama.

Apie robotus, ilgus laidus ir taršą benzinu

Kaip jau supratote, pjauti veją tenka gana dažnai, todėl ir techniką šiam darbui būtina rinktis patikimą. Kiek savarankiška bus jūsų pagalbininkė – stumdoma mechaninė mašina ar autonominis robotas, spręskite patys. Pagrindiniais pasirinkimo kriterijais turėtų būti sklypo plotas, laikas, kurį galite skirti vejos pjovimui, reljefo ypatumai ir pageidaujamas rezultatas (ar norėsite idealiai lygios vejos, ar tiesiog patrumpintos žolės, kuri nesipintų aplink kojas).

Santykinai nedidukėms vejoms – nuo 2–3 iki 10 arų – visiškai pakanka ir elektrinės vejapjovės. Tokios turi bene vienintelį didelį trūkumą – besipainiojantį laidą. To nepatogumo išvengsite nusipirkę akumuliatorinę elektrinę vejapjovę. Šiuolaikiniai ličio jonų akumuliatoriai saugūs, efektyvūs, greitai įkraunami ir ilgai tarnaujantys.

Dideliems sklypams (per 10 arų), jeigu nėra galimybės naudoti elektrinės įrangos arba neturint laiko žaisti su akumuliatorinėmis mašinėlėmis, išeitis – benzininės vejapjovės. Bet ir jos, nepaisant akivaizdžių privalumų, tokių kaip nepriklausymas nuo elektros energijos ir didelė galia, turi minusų. Benzininės vejapjovės gerokai garsesnės, teršia aplinką išmetamosiomis dujomis ir reikalauja sudėtingesnių laikymo sąlygų. Kita vertus, naujausiuose modeliuose ir šie trūkumai sumažinti iki minimumo.

Visos vejapjovės gali būti arba su žolės rinktuvu, arba be jo. Jeigu veja nedidelė, jis nėra būtinas. Bet erdvesniuose sklypuose rinktuvas jau tampa gyvybiškai svarbus, antraip sugaišite dvigubai daugiau laiko grėbstydami nupjautą žolę. Paliksite ją ant vejos – žolė pradės pūti ir sugadins visą vaizdą. Vejos mulčiavimas nupjauta žole leistinas tik jeigu tos nupjautos žolės ilgis – keli milimetrai.

Turbūt nereikia nė priminti, kad skiriasi vejapjovės ir pločiu: paliekančios platesnę nupjautos vejos juostą mašinos efektyvesnės laiko sąnaudų atžvilgiu. O tai itin aktualu didelių sklypų savininkams.

Oro ir dar kartą oro!

Aeravimu, tręšimu ir pjovimu vejos priežiūra, deja, neapsiriboja – yra ir daugiau procedūrų, reikalingų pievelės grožiui palaikyti.

Gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, po pirmojo žolės pjovimo, labai praverčia vejos skarifikatorius. Arba tiesiog prietaisas dirvai purenti, augalinėms atliekoms bei samanoms iš žolės surinkti.

Standartiniame kolektyviniame sode apsisuksite ir su rankiniu skarifikatoriumi. Bet didesniems plotams racionaliau bus įsigyti elektrinį ar benzininį modelį.

Vejos skarifikavimas net tik leidžia optimizuoti oro, drėgmės apykaitą, bet ir apsaugo nuo dažno sklypo rykštės – samanų, grybelinių ligų plitimo, stimuliuoja žolės augimą ir vystymąsi.

Skarifikavimą patariama atlikti kartą arba du per metus, kai dirva drėgna (bet ne pažliugusi ir ne sausa). Jeigu dirvožemis jūsų sklype labai sunkus, tinkamą oro ir drėgmės apykaitą, taigi ir gražią veją išlaikyti padės upės smėlis – jis beriamas į po skarifikavimo liekančius griovelius.

Skurdžiose, smėlingose dirvose analogiška procedūra atliekama naudojant juodžemį.

Tinkamai ir laiku atlikta vejos priežiūra beveik nepalieka šansų piktžolių invazijai. Deja, visiškai nuo jų irgi neapsaugo.

Iki birželio vidurio esamas piktžoles iš vejos efektyviausia šalinti atrankinio poveikio herbicidais. Tačiau būtina atminti, jog tokie herbicidai pažeidžia dviskilčius augalus, kurie anaiptol ne visi priskiriami piktžolėms – šiai klasei priklauso ir daugybė kultūrinių bei dekoratyvių augalų. Chemikalams alternatyva galėtų būti specialūs rankiniai piktžolių šalinimo įrankiai.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.