Atėjo metas galutinai išsiaiškinti, kas ta atskiroji mityba ir produktų suderinamumas.

Maisto chemija: kas mūsų skrandyje dera, o kas ne

Grožis Sveikata

Atėjo metas galutinai išsiaiškinti, kas ta atskiroji mityba ir produktų suderinamumas.

Su laiku daugelio dietų populiarumas blėsta, tik atskirosios mitybos principas, teigiantis, esą kai kurie produktai neturėtų būti valgomi kartu, neužleidžia pozicijų.

Atskirosios mitybos sistemos kūrėjas buvo amerikietis dietologas ir natūropatas Herbertas Makholfinas Šeltonas, miręs dar 1985 metais. Jis tvirtino, jog vienu metu vartojant baltymus, riebalus ir angliavandenius apsunkinamas virškinimo procesas, nes kiekvienai iš šių grupių suskaidyti reikalingi skirtingi fermentai. Ir priešingai: tam tikri maisto produktų deriniai padeda organizmui lengviau suvirškinti maistą ir efektyviausiai pasisavinti maistingąsias medžiagas.

Nesuderinamieji. Bet ar tikrai?

Vienas iš nesuderinamumo pagal Herbertą Šeltoną – ir pagal ajurvedą, jeigu įdomu, – pavyzdys yra mėsa ir vaisiai. Dietologas tvirtino, kad organizmas labai greitai pasisavina gliukozę ir fruktozę, o su mėsos baltymais ir riebalais užtrunka gerokai ilgiau. Tad jeigu iškart po mėsiško patiekalo suvalgysime vaisių, cukrūs iš jų, laukdami savo eilės virškinimo grandinėje, ilgokai užsibus skrandyje ir pradės „rūgti“ bei „taps maistu mielių grybeliams“. Taip pat atskirosios mitybos šalininkai tvirtina, kad mėsa, virškinimo trakte susidūrusi su krakmolingais produktais, žarnyne „suakmenėja“. Mat fermentai, atsakingi už baltymų ir krakmolo virškinimą, neva neutralizuoja vienas kito poveikį. Todėl virškinimas sulėtėja, žarnyne ima kauptis dujos, atsirūgstama ir kamuoja kiti nemalonūs simptomai. Laimė, tokie siaubingi dalykai mūsų virškinimo sistemoje iš tikrųjų nevyksta. Pirmiausia dėl to, kad beveik visi maisto produktai yra baltymų, paprastųjų angliavandenių, krakmolo ir riebalų deriniai. Grynu

baltymu galima būtų laikyti nebent kiaušinio baltymą, bet ir jame baltymų tėra 82,4 proc., visa kita – angliavandeniai ir riebalai.

Grynų angliavandenių (kuriuose būtų ne mažiau kaip 98 proc. monoir disacharidų) mūsų valgiaraštyje nėra, išskyrus cukrų ir medų. O grynieji riebalai – tai tik aliejus (jame yra 99 proc. riebalų). Kituose produktuose pagrindinės molekulės egzistuoja skirtingais santykiais. Taigi plačiai propaguojami atskirosios mitybos pranašumai ir siaubo pasakos apie nesuderinamų produktų žalą neatitinka mokslo žinių apie virškinimo trakte vykstančius biocheminius procesus. Ir nuvertina mūsų virškinimo sistemos gebėjimus, nes ji puikiausiai gali atlikti kelis darbus vienu metu.

Skrandyje niekas nepūva

Negali pūti ir maistas. Puvimas – tai organinių medžiagų irimas dėl bakterijų arba grybelių poveikio. Tačiau aplinka mūsų skrandyje nepaprastai rūgštinė – rūgštesnė už actą ir neskiestą citrinų rūgštį. Dėl tokios didelės rūgšties koncentracijos skrandžio aplinka itin nepalanki puvimo procesus sukeliantiems mikroorganizmams. Žmogaus skrandyje mielių grybeliai neturi jokių galimybių išgyventi, o iš bakterijų ten saugiai jaučiasi tik Helicobacter pylori. Deja. Nes ši bakterija išties labai bjauri, prisideda ardant skrandžio sieneles, taigi gali tapti gastrito ir netgi opaligės kaltininke. Tačiau su maisto puvimu skrandyje ji nieko bendro neturi.

Dar daugiau: mokslininkų teigimu, mūsų virškinimo sistemoje nėra nė vieno mikroorganizmo, galinčio sukelti maisto likučių puvimą ar rūgimą. Nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo po valgymo, ir net jeigu prisivalgėte produktų, nesuderinamų pagal atskirosios mitybos principus ir ajurvedą.

Rūgštingumas nepriklauso nuo maisto

Pagal atskirosios mitybos teiginius, krakmolingi produktai mažina skrandžio rūgštingumą ir tai neigiamai veikia fermento pepsino, dalyvaujančio baltymų skaidyme, aktyvumą. Bet šis argumentas irgi prasilenkia su tiesa, tvirtina specialistai.

Skrandžio funkcija yra ne tiek skaidyti maistą, kiek jį smulkinti. Tai būtina, kad tuomet, kai maistas pateks į plonąją žarną, jo sąlyčio plotas su įvairiausiais virškinimo fermentais būtų kuo didesnis.

Didžioji dalis baltymų virškinimo proceso irgi vyksta plonojoje žarnoje – skrandžio gaminamas pepsinas dalyvauja pasisavinant tik 10 proc. baltymų. Todėl žmonės, kuriems dėl ligos tenka pašalinti dalį skrandžio, ir toliau gali virškinti baltymus bei pasisavinti iš jų aminorūgštis.

Tiesa tai, kad normaliai pepsino veiklai būtina rūgštinė aplinka. Tačiau krakmolas skrandžio sulčių rūgštingumą sumažina ne ką daugiau nei bet koks kitas maistas, aiškina biochemikai.

Iš tikrųjų skrandžio rūgštingumą kontroliuoja jo paviršių dengiančios ląstelės. Vykstant virškinimo procesui jos išskiria rūgščias skrandžio sultis, o maksimalus rūgštingumas pasiekiamas tuščiu skrandžiu. Patekęs į jį maistas rūgštingumą pamažina, tačiau ir pilname skrandyje aplinka vis tiek lieka rūgštinė. Tai paaiškina, kodėl žmonėms, sergantiems gastritu, opalige arba tiesiog kenčiantiems dėl padidėjusio rūgštingumo, alkio jausmą lydi nemalonūs arba net skausmingi pojūčiai, kurie pavalgius praeina.

Plonojoje žarnoje rūgštis jau nereikalinga – pepsinas būna atlikęs savo pareigą ir perdavęs virškinimo misiją kitiems fermentams, optimaliai veikiantiems silpnai šarmingoje arba šarmingoje aplinkoje, kokia ir yra šioje žarnyno dalyje.

Visa tai reiškia, kad mūsų organizmas sugeba savarankiškai palaikyti skirtingą rūgštingumo lygį skirtingais virškinimo etapais. Ir tai logiška: fermentams, besidarbuojantiems kiekviename iš tų etapų, reikalingas savas rūgštingumas, kurį ir užtikrina skrandžio, kasos bei kitų organų ląstelės. Ir jokie produktai negali išmušti šio mechanizmo iš vėžių.

Fermentai tarpusavyje „nesipjauna“

Maistingųjų medžiagų virškinime dalyvauja labai daug įvairių fermentų, kuriuos organizmas gamina visus tuo pačiu metu nepriklausomai nuo to, ką organizmo savininkas tuo metu valgo. Net ir tuo atveju, kai vartojame gryną cukrų, pavyzdžiui, čiulpiame ledinuką, mūsų organizmas vis tiek skatina fermentų, atsakingų už baltymų ir riebalų virškinimą, išsiskyrimą.

Kai skrandyje susmulkintas maistas patraukia tiesiosios žarnos link, atitinkami fermentai suskaido baltymus, krakmolą ir riebalus į vadinamuosius statybinius blokus nepriklausomai vienas nuo kito. Žarnų sienelės tuos „blokus“ pasisavina irgi be jokių trukdžių: aminorūgštis, cukrus, riebalų rūgštis absorbuojantys žarnyno ląstelių receptoriai atpažįsta ir atsirenka, kurių jiems reikia. Paprasčiau tariant, baltymus ir angliavandenius žarnyne „praryja“ skirtingų tipų ląstelės, taigi jokios konkurencijos pilve tarp mėsos ir krakmolo turtingų produktų negali būti. Vadinasi, ir maisto suderinamumo teoretikų smerkiami sumuštiniai ar vištienos kepsnys su ananasais negali sabotuoti virškinimo sistemos darbo. Aišku, su sąlyga, kad valgome jų saikingai ir nepamirštame į valgiaraštį įtraukti maistinių skaidulų.

Dujos – ne blogo virškinimo požymis

Meteorizmą sukelia ne mėsos derinys su angliavandeniais. Dujos žarnyne gali reikšti, kad padauginote tų pačių maistinių skaidulų, kurių gauname iš daržovių, vaisių, sėlenų arba kietagrūdžių kviečių makaronų.

Pagrindinis maistinių skaidulų komponentas yra ląsteliena, o mūsų virškinimo organai negamina fermentų, sugebančių ją skaidyti. Tačiau kai kurie storojoje žarnoje – toje virškinimo sistemos dalyje, kur nesuvirškintas maistas ruošiamas pašalinti iš organizmo – gyvenantys mikroorganizmai gali skaidyti ląstelieną. Ir kartais žarnyne susikaupiančios dujos yra nors ir nemaloni, bet visiškai natūrali to proceso dalis. Tad jei nenorite patirti diskomforto, patariama ląstelienos suvartojimą apriboti iki 25–30 g per dieną. Bet žmonės, valgantys tik augalinės kilmės maistą, vis tiek nebus apsaugoti nuo meteorizmo.

Maišyti ar nemaišyti?

Paprastai tai tiesiog skonio reikalas. Kai kurie maisto produktai visuomet buvo laikomi nesuderinamais vienose kultūrose ir visiškai suderinamais kitose. Štai judaizmas draudžia gaminti patiekalus iš mėsos ir pieno, bet kai kuriose Azijos tautose pieniška sriuba su mėsa – nacionalinės virtuvės dalis.

Atitinkamai yra kraštų, kur vien tik užsiminus apie kefyrą su agurkais visiems plaukai pasišiauštų, o jeigu jie žinotų, ką dar mes dedame į savo šaltibarščius…

Tačiau dietologijos požiūriu nesuderinamų produktų iš tiesų yra. Pavyzdžiui, rūkyta dešra ir majonezas arba tortas su saldžia arbata. Pirmuoju atveju derinys netinkamas todėl, kad vienu sykiu suvartojamas pernelyg didelis riebalų, o antruoju – angliavandenių kiekis.

Nevertėtų derinti ir produktų su vienodai aukštu arba žemu glikemijos indeksu. Kadangi aukštas indeksas reiškia, kad maistas turi daug angliavandenių ir yra greitai virškinamas, produktų su tokiu indeksu derinys paspartins paprastųjų angliavandenių patekimą į kraują ir mažų mažiausiai skatins antsvorio augimą – arba padidins II tipo diabeto išsivystymo riziką.

Dėl tos priežasties dietologai rekomenduotų vengti daugelio mėgstamo pusryčių patiekalo – dribsnių su jogurtu. Abu produktai išsiskiria aukštu glikemijos indeksu ir valgant juos kartu galima gerokai padidinti cukraus kiekį kraujyje.

Kita vertus, nors siekis žūtbūt išmesti angliavandenius iš valgiaraščio ir gyventi vien salotomis su tunu ir šlakeliu aliejaus kalorijų suvartojimą ir sumažins (gyvulinės ir augalinės kilmės riebalai – kaloringiausia mūsų raciono dalis), neaprūpins organizmo medžiagų apykaitai būtinais angliavandeniais. Ir tai gali tapti prastos savijautos priežastimi.

Kartais tam tikrų produktų nesuderinamumą lemia ligos, kuriomis sergame (tiek genetiškai paveldėtos, tiek įgytos). Tad jeigu turite įtarimų, jog tam tikrų produktų grupių vartojimas kartu lemia jūsų sveikatos pablogėjimą, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.

Viską daryti su protu

Iš esmės pačioje atskirosios mitybos idėjoje (skirtingai nei kai kuriose kitose dietose) nieko blogo nėra. Dar daugiau: daugelis jos šalininkų patarimų net labai racionalūs. Pavyzdžiui, apriboti pridėtinio cukraus vartojimą, mažiau valgyti dešrų, rūkytos mėsos gaminių, konservų, margarino ir majonezo, nešviežių vaisių ir daržovių.

Prie atskirosios mitybos pliusų specialistai priskiria ir tai, kad nors racionalaus šios sistemai mokslinio paaiškinimo nėra, produktus derinti ėmę žmonės labiau galvoja apie tai, ką dėti į burną, kokiais kiekiais ir kada valgyti. Visos šios pastangos normalizuoja mitybą ir sumažina persivalgymo riziką.

Tad jeigu jums patinka valgyti tik „teisingus“ produktų derinius, valgykite į sveikatą! Kitas klausimas, ar tokia mityba turi prasmės. Šiaip ar taip, žmogaus fiziologija pritaikyta vartoti produktų mišinius ir puikiausiai su savo užduotimi susidoroja.

     Įdomus faktas

Agurkų ir pomidorų salotos yra visiškai bevertės. Tokią išvadą dar sovietmečiu yra padaręs akademikas Aleksejus Pokrovskis: tyrimų metu žinomas biochemikas pastebėjo, jog šių dviejų daržovių derinys suardo vitaminą C.

     Kaip taisyklingai maišomas maistas

Yra produktų, kurie naudingi ir patys savaime. Tačiau deriniuose su kitais produktais jų vertė išauga keliskart.

Brokoliai+pomidorai. Pomidoruose yra antioksidanto likopino, o brokoliuose – enzimo sulfarofano. Kartu jie veikia dešimt kartų efektyviau nei skyrium, padeda imuninei sistemai atpažinti ir nukenksminti vėžines ląsteles.

Morkos+alyvuogių aliejus (arba grietinėlė). Vitaminas A – vienas svarbiausių antioksidantų, ir morkos jo itin turtingos. Tačiau, kaip keli kiti vitaminai, A yra tirpstantis riebaluose, taigi tik riebūs priedai padeda jį visiškai pasisavinti.

Mėsa+žalumynai. Vitaminas C, kurio turtingi žalumynai (o ypač petražolės), padeda maksimaliai pasisavinti mėsoje ir subproduktuose esančią geležį. Todėl idealus garnyras prie mėsos – smulkintų žalumynų salotos su citrinų sulčių uždaru.

Kava+skrebutis. Kartu šie produktai yra tobulas užkandis po treniruotės. Kofeino ir greitųjų angliavandenių derinys padeda raumenims atsigauti ir kitą dieną išlaikyti iki 66 proc. glikogeno – pagrindinių degalų raumenims.

Žalia žuvis+vasabis. Neatsitiktinai vasabis neatsiejamas nuo sušių. Ši japoniška krienų rūšis turi enzimų, būtinų termiškai neapdorotai žuviai virškinti.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.