Žodis „parfum“ kilęs iš lotyniškojo „per fumum“, reiškiančio „per dūmus“. Tačiau pati parfumerija greičiausiai kilo iš senovės Egipto ir Mesopotamijos.

Kvepalai: nuo faraonų iki knygų herojų

Grožis Įvairenybės

Ar žinote, kas buvo pirmasis parfumeris pasaulyje? Ir ar tikrai egzistuoja nekaltos mergelės aromatas?

Žodis „parfum“ kilęs iš lotyniškojo „per fumum“, reiškiančio „per dūmus“. Tačiau pati parfumerija greičiausiai kilo iš senovės Egipto ir Mesopotamijos.

Receptai ant sienų

Anuomet aromatingosios medžiagos naudotos religiniais tikslais: apsmilkyti besimeldžiančiajam, iškvėpinti auką prieš paaukojant ją dievams ar kilmingųjų palaikams prieš mirtį nuprausti. Kai archeologai atvėrė faraono Tutanchamono kapą, miros aromatas vis dar buvo juntamas.

Senovės Egipto žyniai miros, smilkalų, kedro ir kipariso kvapus siejo su dieviškumu, išgijimu, apsauga nuo priešų ir vyriškumu. Indai su tokiais kvepalais dėlioti šventyklose taip, kad žymėtų visas keturias pasaulio puses.

Dažniausiai aromatinguosius aliejus išgaudavo spaudimo būdu specialiose laboratorijose. Paprastiems mirtingiesiems jų gamybos paslaptis buvo neprieinama, bet, ateities kartų laimei, receptai kartais būdavo išgraviruojami ant laboratorijų sienų – net su paišytomis gamybos proceso instrukcijomis.

Tokia staigmena tyrinėtojų laukė Egipte, ant Goro šventyklos Edfu mieste vienos iš sienų. Raižiniuose aprašyti kvepalai vadinosi „kifi“, kas senovės egiptiečių kalba reiškė „moters krūtinė“. Žinoma, kad jų sudėtyje buvo ajerų, cinamono, smilkalų, mastikinės pistacijos sakų, miros, kadagio, viksvuolių, pistacijų, chna, šafrano – ir tai dar ne viskas.

Moteriškas darbas

Pirmuoju pasaulyje parfumeriu – o sykiu ir chemiku, – kurio identitetą išsaugojo istorija, buvo veikiausiai moteris, vardu Taputi. Būtent šis vardas aptinkamas Mesapotamijos karalystės laikų dantiraščio lentelėse, datuojamose antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Taputi buvo karališkųjų rūmų prižiūrėtoja, kuri kažkaip dar rasdavo laiko aprūpinti valdovų šeimą kvepalais, gamintais iš smulkintų gėlių žiedų, sumaišytų su įvairiais aromatingaisiais aliejais.

Atėjus laikui, Senovės Egipto ir Mesapotamijos aromatų meistrų tradicijas perėmė senovės Graikija ir Roma, o paskui ir nesipraususi, dvokianti viduramžių Europa.

Kvepalų gamybai pradėta naudoti viskas, kas tik maloniai kvepia: migdolų aliejus, spygliuočių sakai, bergamotės, mirtos. Tarp kitko, apie tai mokslininkai sužinojo pauostę kvepalų, kol kas laikomų pačiais seniausiais planetoje – pagaminti prieš 4 000 metų, jie buvo rasti Kipre.

Į kvepalus dėdavo ir prieskonių – pavyzdžiui, kalendros. Ir tai buvo praktikuojama ne tik Europoje, bet ir senovės Indijoje, Japonijoje. Itin vertinti cinamono ir anyžių aromatai.

Šiais laikais į kvepalus dedama vidutiniškai nuo 15 iki 60 skirtingų aromatingųjų medžiagų. Jų puokštė sudaro 10–25 procentus kvepalų, tačiau kai kuriais atvejais siekia ir visus 50 procentų.

Nuo rožių vandens iki mergelės aromato

Distiliacijos būdu – kai skystis paverčiamas garais, o garai vėl iš naujo skysčiu, – kvepalus gaminti pasaulį išmokė garsusis persų gydytojas ir chemikas Avicena. Šis metodas, be kitų, tebenaudojamas ir šiandien.

Avicenos išgautas rožių vanduo buvo toks švelnus ir tokio subtilaus aromato, kad iškart tapo populiariausiais kvepalais. Taip genialusis savo laikų medikas prisidėjo ne tik prie medicinos, bet ir prie parfumerijos bei chemijos pažangos.

O tikrai šiuolaikiški kvepalai – su spiritu, – pirmąsyk buvo pagaminti Vengrijos karalienei Elžbietai dar 1370 metais. Jie taip pat labai sparčiai išpopuliarėjo ir Europoje taip ir buvo vadinami: vengriškas vanduo.

Ilgainiui parfumerijos menas užkariavo Italiją, o XVI amžiuje pasiekė ir Prancūziją, iki mūsų laikų išlikusią viso pasaulio kvepalų centru.

2006 metais prancūzų prekybos namai „Galeries Lafayette“ išleido kolekciją kvepalų, sukurtų Patriko Ziuskindo garsiojo romano „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ motyvais. Tarp 15 miniatiūrinių flakonų buvo ir buteliukai su XVIII amžiaus Paryžiaus bei nekaltos mergelės aromatais – visai kaip knygoje.

Originalūs – ir labai brangūs

Daugelyje kvepalų kaip bazinė nata naudojama muskusas iš pradžių buvo gaunamas iš afrikinių civetų analinių kvapingųjų liaukų išskyrų arba muskusinio elnio.

Pilkoji ambra – dar unikalesnė medžiaga: panašią į vašką substanciją, sudirgus skrandžio gleivinei, atryja kašalotai. Šviežios ambros kvapas riečia nosį, tačiau su laiku, plūduriuodama vandens paviršiuje, ji įgyja malonų žemės aromatą.

Pilkoji ambra tokia reta, kad 1908 metais 500 kg svėręs jos gabalas buvo parduotas už sumą, dabar prilygstančią 500 tūkst. eurų.

Kvepalų pramonėje muskusas ir pilkoji ambra šiuo metu pakeičiami sintetiniais analogais, nes jas išskiriantys gyvūnai priklauso nykstančioms rūšims.

     Kvepalai pagal charakterį

9-ajame dešimtmetyje kvapų psichologijos specialistas Joachimas Mensingas išsiaiškino, jog ekstravertai pirmenybę teikia gaiviems kvapams – pavyzdžiui, citrusų ar bergamotės. Intravertai savo ruožtu labiau mėgsta azijietiškus kvapus: sandalmedį ir jazminus. O emociškai nestabilūs žmonės dievina gėlių kvapus su sausoku pudros aromatu.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *