Kaip streso simptomai veikia mūsų kūną – ir elgesį.

Gyvenimas ties riba

Moteris Sveikata

Kaip streso simptomai veikia mūsų kūną – ir elgesį.

Stresas gadina sveikatą mums to nė neįtariant. Daugeliu atvejų, kai manome, kad įkyriais galvos skausmais, neatsitraukiančia nemiga ar sumažėjusiu darbingumu mus kamuoja kažkokia liga, tikrasis kaltininkas būna tas bjaurus dalykas iš S raidės.

Puolimas trimis frontais

Tai ne mitas: stresas tikrai gali veikti žmogaus kūną, mintis, jausmus, elgesį. Dėl to, anot specialistų, taip svarbu kiekvienam žinoti dažniausiai pasitaikančius streso simptomus – gebėdami juos atpažinti, lengviau suvaldysime patį stresą. Nes nekontroliuojamas jis gali eskaluoti daugelį sveikatos problemų, pradedant aukštu kraujospūdžiu, širdies ligomis ir baigiant nutukimu bei diabetu.

Streso įtaka mūsų kūnui pasireiškia:

  • galvos skausmu,
  • raumenų įtampa ir skausmais,
  • krūtinės skausmais,
  • išsekimu,
  • libido pokyčiais,
  • skrandžio sutrikimais,
  • miego problemomis.

Streso įtaka nuotaikai pasireiškia:

  • nerimu,
  • vietos neradimu,
  • motyvacijos arba dėmesio stygiumi,
  • nepakeliamos naštos pojūčiu,
  • irzlumu arba pykčiu,
  • liūdesiu arba depresija.

Streso įtaka elgesiui pasireiškia:

  • persivalgymu arba apetito praradimu,
  • pykčio priepuoliais,
  • piktnaudžiavimu alkoholiu, narkotikais arba vaistais,
  • tabako naudojimu,
  • socialiniu nusišalinimu,
  • sumažėjusia fizine veikla.

Evoliucija nespėja

Jau ir anksčiau būta įrodymų, kad nors stresas veikia visą žmogaus organizmą, katastrofos epicentras visada būna smegenyse. Tuomet jas žaloja net tokios erzinančios kasdienės smulkmenos, kaip eismo spūstys ar parduotuvėje sutiktas chamas.

Deja, kaltos dėl šito pačios smegenys – tiksliau, jų sandara. Prieš tūkstančius metų padėjusi žmonijai išgyventi, dabar ji daro mus liguistai jautrius neigiamoms emocijoms ir psichologiniam nuovargiui, o tiek viena, tiek kita, medikų aiškinimu, didina mūsų patiriamo streso lygį.

Suprantama, žmogaus smegenys smarkiai evoliucionavo nuo akmens amžiaus. Tačiau visas kortas sumaišė dabartinis gyvenimo tempas – spartesnis nei smegenų gebėjimas prisitaikyti. Todėl kiekviena mūsų diena dabar atrodo daugmaž taip: blaškomės tarsi tenisininkai po kortą ir nespėjame atmušinėti visų gyvenimo mums sviedžiamų kamuoliukų, nes dažnai net neturime raketės. O kuo mažiau jaučiamės galintys kontroliuoti savo gyvenimą, tuo didesnį patiriame stresą. Ir taip kiekvieną mielą dieną.

Baimė, nuovargis ir… grobuonių stygius

Kadaise, kai žmonės dalijosi planetą su milžiniškais grobuonimis, išorėn nukreiptas, aplinką skenuojantis dėmesys mums padėjo išgyventi. Dabar, nebesant tokios būtinybės, jis nukreiptas į mūsų pačių vidų. Ir 80 procentų viso laiko mes jo nekontroliuojame – nesutelktas į nieką, mūsų protas kažkur klajoja, o mes to net nejaučiame. Manote, kas čia tokio? Klystate. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog tokia būklė daro mus nelaimingus. Ir kuo nelaimingesni tampame, tuo labiau mūsų dėmesys klajoja ir kaupiasi visokios mintys. Tarsi jūsų kompiuteryje vienu metu būtų atverta šimtai langų, trukdančių susitelkti į kurį nors vieną, masinančių naršyti toliau. Ir mūsų priklausomybė nuo tikrų technikos įrenginių – didžiausių dėmesio blaškytojų – dar prisideda prie negalėjimo susitelkti. Taigi ir augančio streso.

Nepaisant pasikeitusių aplinkybių, organizmas tebemano, jog mūsų gyvybė tiesiogiai priklauso nuo smegenų (labiausiai migdolinio kūno) gebėjimo aptikti fizines bei emocines grėsmes. Akimirkos arba įvykiai, sukeliantys baimės jausmą, vis dar padidina mūsų širdies ritmą. Smegenys tą įsimena ir pasideda šią informaciją ateičiai, kad nuo šiol galėtų apsaugoti mus nuo analogiškų „pavojų“.

Toks neigiamas išankstinis smegenų nusistatymas lemia mūsų polinkį daugiau dėmesio skirti negatyvui nei pozityvui. Ir blogus dalykus mes atsimename geriau, nes smegenys dar, be kita ko, gamina hormonus, specifiškai sustiprinančius šiuos prisiminimus – kad jie kuo giliau įsirėžtų į mūsų sąmonę. Neišvengiamas priedas prie viso to, žinoma, būna dar daugiau streso.

Kita problema, kad dauguma žmogaus organų yra tarsi tas triušelis iš populiarios baterijų reklamos – gali darbuotis be pertraukų. Tokia yra širdis, inkstai… Bet smegenys – ne. Sunkiai padirbusios, jos privalo pailsėti. Ir kuo nuobodesnė ir intensyvesnė smegenų veikla, tuo greičiau jos išsenka. Kartais taip nutinka po valandos, dviejų, o kartais užtenka ir 4 minučių, kad smegenys visiškai išsektų. Smegenų nuovargį labai paprasta atpažinti, net jei nieko neskauda (tokio signalo smegenys negali pasiųsti, nes neturi skausmo receptorių): pradedate justi, jog pavargo akys, darbas sulėtėjo, imate daryti klaidų, nebesukaupiate valios arba subjūra nuotaika. Smegenų nuovargis sukelia stresą, o stresas – nuovargio, išsekimo jausmą… Ir mus įsuka užburtas ratas.

Pagrindinis taikinys – moterys?

Jeigu lig šiol ignoravote patiriamą stresą – kaip populiaru sakyti, o kam dabar gyventi lengva? – metas liautis tą darius. Ypač moterims.

Net jei ir jaučiatės gerai, stresinė įtampa vis tiek dirba savo juodą darbą ir pamažu ardo jūsų sveikatą. Reikia įrodymų? Tyrėjai ką tik susiejo aukštą streso hormono kortizolio kiekį organizme su smegenų mažėjimu ir blogėjančia atmintimi. Ir taip nutinka ne senjorams, o visiškai sveikiems vidutinio amžiaus suaugusiesiems. Be to, didesnė žala padaroma moterų sveikatai nei vyrų.

Specialistai jau seniai pastebėjo, kad dailioji lytis gerokai dažniau skundžiasi tiek patiriama įtampa, tiek streso sukeliamais fiziniais ir emociniais simptomais, tarp jų galvos skausmais, skrandžio sutrikimais, išsekimu, irzlumu, liūdesiu.

Pasirodo, vidutinio amžiaus moterys patiria didesnį stresą nei kito amžiaus moterys ir vyrai kartu sudėjus. Tokie krūviai gali ne juokais paveikti sveikatą ir net išprovokuoti lėtines ligas. Amerikiečiai specialistai nustatė, jog ilgalaikė įtampa namuose ir darbe, prisidėjus kokių nors traumuojančių įvykių sukeltam stresui, vyresnėms moterims beveik dvigubai padidina II tipo diabeto riziką.

Taip pat moterys pažeidžiamesnės streso sukeliamoms psichikos sveikatos problemoms, tokioms kaip depresija, nerimo sutrikimai.

Moterys stresui neatsparesnės ne dėl to, kad jos „silpnoji lytis“. Tą lemia unikali jų organizmo sandara. Pirmiausia, moterų smegenys jautriau reaguoja į streso sukėlėjus ir skaudžiau išgyvena kontrolės praradimą. Moters smegenų limbinė sistema, padedanti kontroliuoti emocijas ir prisiminimus, yra nepapratai aktyvi. Dėl to mes geriau prisimename patirtas nuoskaudas, padarytas klaidas. O kadangi negalime išmesti jų iš galvos, nuolat save dėl to ėdame ir dauginame stresą.

Dabar dar prie viso šito pridėkime atsakomybę už vaikus, namus ir šeimynykščių gerovę, su tuo susijusius įsipareigojimus, ir taps aišku, kad moteris savo dėmesį priversta paskirstyti daugeliui sričių tuo pačiu metu. O nesutelktos smegenys, kaip jau buvo minėta, pačios virsta papildomu streso šaltiniu.

Kodėl vyrai mūsų nesupranta

Moterų ir vyrų skirtingai išgyvenamas stresas negali neatsispindėti kasdieniame gyvenime. Sutuoktiniai, draugai, bendradarbiai kasdien tą patiria savo kailiu. Tarkime, moteris, darbe kilus konfliktui, dienų dienas paskui analizuos kiekvieną jo akimirką: kas ką pasakė pirmas, kaip pasakė, kaip pažiūrėjo, ką ji pati pasakė ir ką galbūt reikėjo pasakyti. Bet vos tik nelaimėlė, visiškai išsekinusi save vidine išgyvenimų analize, pabandys pasipasakoti apie tai vyrui, šis pertrauks ją jau po antro sakinio.

„Betgi viskas jau praėjo, – nusistebės. – Pamiršk ir gyvenk toliau!“ Kiek kartų dėl tokio, mūsų nuomone, abejingo vyro elgesio esame įsižeidusios, šokusios priekaištauti ar tyliai apsiverkusios kamputyje? Pasirodo, visai be reikalo, nes vyrai nekalti – tik jų smegenys.

Specialistams vis dar aiškinantis, kaip abi lytys reaguoja į stresą, naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad nutikus itin didelį stresą sukeliančiam įvykiui vyrų smegenyse įsijungia veikimo ir planavimo centrai, moterų – vizualizacijos, suvokimo ir emocijų. Paprasčiau sakant, moterys įklimpsta mintyse apie patį įvykį ir jo analizėje. Mums palengvėja, kai balsu išsakome savo nerimą, jausmus. Vyrai stresinėje situacijoje, atrodo, ta smegenų dalimi išvis nesinaudoja. Taigi užuot kalbėję apie savo išgyvenimus, jie jau galvoja, kokių veiksmų imtis, kad iš jų išbristi.

Šie skirtumai užkoduoti lyčių biologijoje, ir nieko čia nepakeisi. Dėl tos pačios priežasties didelį stresą išgyvenantį asmenį moteris greičiau palaikys emociškai, o vyras pasiūlys patarimą arba apčiuopiamą – fizinę, piniginę pagalbą. Ironiška tai, kad vienintelis dalykas, ko nori pats stresuojantis žmogus – nesvarbu, moteris ar vyras – yra emocinė parama, todėl visi, nepaisant lyties ir ne visada sąmoningai, ieškome moteriškos paguodos.

 

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.