Gladiatoriai. Arenos dievai, sveikinę mirtį

Įvairenybės Pasaulis

Prieš tūkstantį metų senovinių miestų arenose liejosi kraujas, mirštančiųjų dejones lydėjo žiūrovų aplodismentai, o amfiteatrų sienas drebindavo kurtinantis riaumojimas minios, trokštančios tik vieno – dar daugiau kraujo.

Išgirdus žodį „gladiatorius“, pirmasis dalykas, veikiausiai šausiantis į galvą, bus Senovės Roma ir legendinio Spartako vedamų vergų sukilimas. Todėl, kad daugeliui žmonių gladiatorius toks ir yra – vergas, pasmerktas mirčiai arenoje, kad suteiktų malonumą kraujo ištroškusiems Romos piliečiams.

Ne visi žino, kad gladiatoriais labai dažnai tapdavo kilmingi ir turtingi romėnai.

Skirtingai nei rašoma romanuose ir rodoma filmuose, imperatoriai retai kada spręsdavo Romos amfiteatruose besikaunančių gladiatorių likimus. Mat jeigu valdovo nuomonė nesutapdavo su minios, kildavo neregėto masto riaušės ir net sukilimai.

Dėl pinigų, šlovės ir minios pramogos

80 m. pr. Kr. Romos karvedžio Marko Antonijaus brolis Liucijus buvo profesionalus gladiatorius. Arenoje savo noru kaudavosi ir kilmingas romėnas Furijus Leptinas, buvęs teismo oratorius Kvintas Kalpenas, daugelis turtingų atleistinių, raitelių ir netgi senatoriai. O II a. pabaigoje gladiatoriumi užsimanė tapti pats Romos imperatorius Komodas.

Romos senatas net dukart buvo priėmęs įstatymą, draudusį senatoriams ir raiteliams – iš esmės, imperijos aukštuomenei – eiti į gladiatorius. Taip pat mažino atlygį už kovas ir šiaip darė viską, kas įmanoma, kad atbaidytų laisvuosius Romos piliečius nuo tokios profesijos. Bet niekas negelbėjo. Valdant imperatoriui Septimijui Severui, gladiatoriais tapo… visas pretorionų būrys.

Tiesą sakant, po visą imperiją išsibarsčiusiose gladiatorių mokyklose laisvų piliečių būdavo daugiau nei vergų. O ir dauguma pastarųjų buvo savanoriai. Mat mirtinai pavojinga gladiatoriaus profesija turėjo savų – ir nemenkų – pliusų.

Vergams tai buvo viena iš nedaugelio galimybių gauti laisvę. Neturtingiems Romos piliečiams ir palikimą iššvaisčiusiems aristokratams – puikiausias būdas užsidirbti: už vieną mūšį net pačios žemiausios klasės gladiatorius gaudavo iki 200 sestercijų, arba pusės metų legionieriaus atlyginimą. Na, o turtais aptekę kilmingieji patricijai į areną žengdavo siekdami šlovės ir visuotinio garbinimo – juk garsūs gladiatoriai Senovės Romoje buvo tarsi futbolo ar popžvaigždės mūsų dienomis.

Žinoma, oficialiai gladiatoriaus darbas prilygo prostitutės ar, geriausiu atveju, auksakalio amatui, tačiau neoficialiame profesijų reitinge jis vertintas gerokai aukščiau.

Plačiai paplitęs supratimas apie gladiatorius iš tiesų yra gana nutolęs nuo tikrovės. Daug kas nustebs sužinojęs, kad Romos imperijoje populiariausios buvo vis dėlto moterų gladiatorių kovos. I a. silpnosios lyties atstovės į arenas sutraukdavo gerokai daugiau žiūrovų nei eilinės vyrų pjautynės.

Valdant Neronui ir Klaudijui gladiatorės amazonių kostiumais tapo ypač dažnomis amfiteatrų viešniomis. Kaip ir tarp vyrų, tarp jų buvo ir vergių, ir laisvų moterų, kilmingų šeimų atstovių.

Dažniausiai moterys arenoje varžydavosi karo vežimuose – laidydavo vienos į kitas strėles, ietis. Tačiau buvo ir kontaktinių kovų gerbėjų. Imperatorius Neronas, pavyzdžiui, nepaprastai mėgo abiejų lyčių gladiatorių iš Afrikos mišrias kovas.

Moterims dalyvauti gladiatorių kovose buvo uždrausta tik 200-aisiais.

Kraują ant arenų smėlio Senovės Romoje iš tiesų liejo daugiausia vyrai, tačiau archeologai randa vis daugiau įrodymų, kad tarp žiūrovų aukščiausius „reitingus“ turėjo dailiosios lyties gladiatorių kovos.

Savanoriai – tik pagal kontraktą

Tapti gladiatoriumi nebuvo sunku. Gimusiam laisvam žmogui viskas prasidėdavo nuo sutarties su lanista – gladiatorių mokytoju ir viršininku – pasirašymu. Kontraktu paprastai būdavo apibrėžiamas samdymo terminas ir alga (naujokui, kaip minėta, mokėdavo apie 200 sestercijų). Pasibaigus sutarties laikui, gladiatorius gaudavo iš anksto sutartą premiją ir galimybę pratęsti kontraktą – jei tik norėdavo. Tokiu atveju jo užmokestis galėdavo išaugti iki 12 000 sestercijų. Už tokius pinigus Senovės Romoje būdavo galima nusipirkti namą ir žemės sklypą ar net nedidelį dvarą.

Tiesa, privalomu punktu sutartyje buvo rekrūto sutikimas būti „deginamam, rišamam, plakamam ir nužudomam kalaviju“.

Pasirašęs dokumentą, būsimasis gladiatorius patekdavo į mokyklą, kur prasidėdavo jo mokslai.

Bene garsiausia gladiatorių mokykla Romos respublikoje veikė Kapujos mieste ir priklausė lanistai Lentului Batiatui. Būtent joje buvo apmokytas Spartakas.

Vėliau tokios įstaigos ėmė dygti it grybai po lietaus: Romoje, Aleksandrijoje, Pergame, kituose miestuose. Tačiau, be sėslių lanistų, imperijoje buvo daug klajojančiųjų. Su nedidele gladiatorių grupele jie bastėsi iš vieno miesto į kitą it cirko artistai ar aktoriai.

Gladiatorių būrius turėdavo ir didikai bei turtuoliai. Kai kuriems tai būdavo savotiškas pomėgis. Julijus Cezaris net į žygius Galijon kartu gabendavosi mylimiausių gladiatorių būrį.

Konkrečiai Romoje buvo kelios gladiatorių mokyklos: Didžioji, Gališkoji, Dakiškoji ir bestiarijų, kovojusių su laukiniais gyvūnais. Bet kurios mokyklos širdis buvo treniruočių aikštelė, aplink kurią spietėsi kitos svarbios patalpos – didžiulė virtuvė, kalėjimas nuteistiesiems mirti arenoje, sandėliai, ligoninė ir „kareivinės“. Pastarųjų pirmajame aukšte buvo įrengti nedideli kambarėliai, kuriuose gyveno pradedantys gladiatoriai – po du kiekviename. Viršutiniuose aukštuose buvo garsių gladiatorių apartamentai, kartais prabanga nenusileisdavę pasiturinčių romėnų namams.

Net jeigu pretendentas į gladiatorius priklausė garsiai ir kilmingai šeimai, karjeros pradžia jam, kaip ir kiekvienam kitam, būdavo oi kokia nesaldi. Vienintelis stogas virš galvos – ankštas gal keturių kvadratinių metrų kambarėlis (ir dar su kaimynu), jokių teisių, nuolatiniai sumušimai ir alinančios treniruotės. Tačiau nepatenkintųjų vis tiek nebūdavo. Kiekvienas suprato: jeigu neišmoks kovoti dėl savo gyvybės, laukia kankinanti ir gėdinga mirtis arenoje jau per pirmąją kovą.

Profesija ne lepūnėliams

Pirmiausia gladiatorius išmokydavo valdyti trumpą kalaviją gladijų. Tikro neduodavo – medinį. Juo smūgių besimokantys rekrūtai kapodavo stulpą arba judantį manekeną. Mokytojai pasirūpindavo, kad kiekvienas gladiatorius pasiektų savo fizinių galimybių ribas, todėl pamoka dažnai tęsdavosi tol, kol mokinys krisdavo be sąmonės. O jeigu kildavo įtarimas, kad alpulys simuliuojamas, prižiūrėtojas mokinį galėdavo bandyti „atgaivinti“ įkaitinta geležimi.

Tik po kelių mėnesių tokių pratybų gladiatorių mokyklos mokinys gaudavo į rankas treniruočių ginklą. Šis kardas irgi būdavo niekam tikęs – bukas, užtat sverdavo gerokai daugiau už tikrą, kovinį.

Naujokui į porą skirdavo patyrusį gladiatorių, kad tas kovotų su juo be jokių nuolaidžiavimų ir iš visų jėgų – kaip tikroje arenoje. Manyta, jog geriausia metodika yra mokytis iš klaidų. Kartais mokiniams net pasakydavo, kad dvikova bus tikra ir jie ne tik gali būti sužaloti, bet ir žūti. Darydavo tai specialiai, kad naujokai neatsipalaiduotų, o priešingai – mobilizuotų visus savo sugebėjimus bei jėgas. Iš tikrųjų mirčių per treniruotes gladiatorių mokyklose visomis išgalėmis vengta. Lanistos tausojo ir saugojo savo kovotojus, nes kiekvienas jų kainavo didžiulius pinigus.

Pradedančiuosius mokslus gladiatorių mokyklose vadindavo „tritonais“. Mokslams pasibaigus, jiems būdavo priskiriamas „gregarijaus“ rangas. Po jo ėjo ketvirta, trečia, antra ir pirma klasės.

Be to, gladiatoriai vienijosi į grupes pagal savo „specializaciją“. Romoje labiausiai garsėjo gladiatorių trakų, mirmilonų ir retiarijų korporacijos.

Kiekvienas naujas rangas arenos kovotojui reiškė papildomas pajamas, teises ir laisves. O ir korporacijose tvyrojo tikra brolystės dvasia – net buvo kaupiami savotiški paramos fondai jos reikalingiems gladiatoriams iš savanoriškų narių aukų.

Itin daug dėmesio buvo skiriama būsimų amfiteatrų herojų mitybai. Pernelyg riebus arba priešingai – pernelyg liesas ir silpnas kovotojas nebuvo reikalingas nei lanistai, nei tuo labiau žiūrovams.

Visi gladiatoriai valgydavo bendroje valgykloje specialiai parinktus produktus, idealiai atitinkančius to meto medicinos bei dietologijos reikalavimus. Būsimo kovotojo valgiaraštyje svarbiausia vieta priklausė miežiams – manyta, kad jie padeda užauginti raumenyną. Užtat mėsa, česnakai, žuvis, vynas gladiatoriams buvo griežtai normuojami. O apie pupas negalėjo būti nė kalbos – romėnai šventai tikėjo, kad nuo jų raumenys nusilpsta ir suglemba.

Po treniruočių atsipeikėję mokiniai gaudavo išgerti iš pelenų pagamintą šarmingą „kokteilį“ – geresnei medžiagų apykaitai organizme…

Vakarais „tritonai“ keliaudavo į savo ankštus kambarėlius – jiems būdavo draudžiama iškelti koją už mokyklos ribų. O „gregarijai“ ir keturių aukščiausių klasių gladiatoriai galėdavo laisvai išeiti į miestą ir net išlaikyti meilužes, vesti, susilaukti vaikų, įsigyti nekilnojamojo turto. Iš esmės, jie nedaug tesiskyrė nuo šiuolaikinių profesionalių sportininkų – nebent tik tuo, kad gladiatoriams kiekvienos varžybos grėsė baigtis ne pralaimėjimu ar diskvalifikacija, bet mirtimi ar geriausiu atveju sužalojimu.

Gladiatorių mokyklos priimdavo visus norinčiuosius ir, jei tik jie ištverdavo sunkiai nusakomus treniruočių krūvius bei griežtą tvarką, išmokydavo kautis visais įmanomais ginklais. Į areną be pasiruošimo – o kartais ir beginkliai – keliaudavo tik nusikaltėliai.

Artistai be teatro

Kai bazinis gladiatorių mokymo kursas priartėdavo prie pabaigos, kiekvienas „tritonas“ būdavo pradedamas mokyti valdyti vieno kurio tipo gladiatorių ginklus. Nors tai anaiptol nereiškė, kad būtent šiuo ginklu ginkluotas gladiatorius kiekvieną kartą žengs į areną. Po kurio laiko gladiatorius retiarijus, kaudavęsis tinklu ir tridančiu, galėdavo pradėti kovoti trakiškai – su uždaru šalmu, skydu ir lenktu kardu, o esedaras – kovos vežimais besikaunantis gladiatorius – persikvalifikuoti į mirmilonus – sunkiąja ginkluote ginkluotus gladiatorius su didžiuliu skydu ir ilgu kalaviju, vadinamu spata.

Buvo arenos virtuozų, sugebėdavusių vienodai puikiai kautis keliais „amplua“.

Baigiamajame mokslų etape gladiatoriai jau sugebėdavo ne tik kalaviju mosuoti, valdyti ietį ir trišakį su tinklu. Jų mokydavo ir vaidybos meno paslapčių, elgesio arenoje subtilybių. Kovotojai privalėjo mokėti efektingai pateikti save publikai – juk gladiatoriaus misija buvo ne šiaip žudyti ar pačiam žūti arenoje, o paversti šį procesą kvapą gniaužiančiu reginiu.

Kiekvienoje gladiatorių mokykloje, kaip minėta, būdavo ir kalėjimas. Tačiau ne gladiatoriams. Jo celėse kalinti asmenys, Romos teismų nuteisti dalyvauti gladiatorių žaidynėse. Tokio nuosprendžio galima buvo sulaukti už žmogžudystę (ypač tėvažudystę), apiplėšimą, plėšikavimą, padegimą arba šventyklos išniekinimą, išdavystę, karinį maištą.

Į areną nusikaltėliai buvo varomi tiesiai iš kalėjimo celių baksnojant įkaitintais geležiniais virbais. Šių mirtininkų kovoms niekas neruošdavo ir netreniruodavo, taigi ant amfiteatro smėlio susidūrę su gerokai labiau patyrusiais bei užsigrūdinusiais priešininkais jie neturėdavo nė menkučio šanso išgyventi.

Tiesa, kai nusikaltėlis būdavo pasmerkiamas mirčiai nuo kalavijo, einančiam į areną jam būdavo įduodamas ginklas. Ir pasitaikydavo atvejų, kai pasmerktasis kovą laimėdavo. Tada jo laukdavo nauja dvikova, po to dar viena ir dar, kol mirtinas kurio nors gladiatoriaus smūgis įvykdydavo teismo skirtą nuosprendį.

Kai žmogų nuteisdavo tiesiog mirčiai arenoje, į ją jis įžengdavo beginklis ir būdavo nužudomas žiūrovų akyse: mirtinai sumušamas, sudeginamas gyvas arba jam surengdavo „Ikaro skrydį“ – numesdavo į areną iš didžiulio aukščio. Bausmės tokios žiaurios buvo ne dėl teisėjų ar budelių kraugeriškumo – to reikalavo žiūrovų minia. Ir jeigu nuteistasis mirdavo pernelyg greitai, tribūnos audringai išreikšdavo savo nepasitenkinimą, kurį apmalšindavo tik dar daugiau pralieto kraujo.

Nors gladiatorių žaidynių moralumu abejojo net kai kurie iš romėnų, neginčijamas faktas, jog šis kruvinas sportas išugdė vienus geriausių to meto gydytojų, kurių žinios pasiekė ir mūsų laikus.

Žiūrovų ir rėmėjų malonėje

Gladiatorių mokslai galėdavo trukti metus ir užsitęsti iki dvejų. Ir tik jiems pasibaigus jaunasis „gregarijus“ – nesvarbu, ar laisvas žmogus, ar vergas, – gaudavo teisę išeiti į areną.

Kovų išvakarėse visi gladiatoriai švęsdavo didelėje puotoje, kurią jiems surengdavo žaidynių organizatoriai. Šiuose pietuose galėdavo dalyvauti ir publikos atstovai: kartu pasilinksmint bei įvertinti kovotojų fizinę būklę. Ten pat sukiodavosi ir lošybininkai: tarpininkaudavo besilažinantiems, priimdavo statymus.

Pačios gladiatorių žaidynės prasidėdavo dalyvių paradu. Prieš kovotojus žingsniuodavo violetiniais apdarais apsitaisę teisėjai, prižiūrėdavę, jog kovų metu būtų griežtai laikomasi taisyklių.

Kai kam turbūt bus naujiena, kad kai mes šiandien spaudžiame vienas kitam ranką, patys to nežinodami atkartojame seną Romos gladiatorių paprotį. Būtent taip jie pasveikindavo savo priešą ir būtent iš jų žmonija perėmė rankos paspaudimo tradiciją. Po šito prasidėdavo mūšis.

Kai vienas iš gladiatorių pajusdavo esąs silpnesnis už kitus, jis pakeldavo ranką taip atsiduodamas žiūrovų teismui. Jeigu publika parodydavo jam nuleistą nykštį, vadinasi, reikalaudavo mirties. Jei pakeltą – dovanodavo gyvybę.

Ginčytis su minia nedrįsdavo netgi imperatoriai. Neįvykdyti jos valios arenoje reiškė smarkiai rizikuoti – galėjo kilti toks maištas, kokio nesuvaldytų net elitinės pretorionų kohortos. Aišku, kartais ir pačių žiūrovų nuomonės išsiskirdavo. Tada minioje kildavo spontaniškos muštynės, labai panašios į šiuolaikinių futbolo aistruolių susirėmimus, – tik jų rezultatas būdavo gerokai kruvinesnis…

Reikia pabrėžti, kad minia Romoje ne visada būdavo kraugeriškai nusiteikusi. Istorikų skaičiavimu, arenoje žūdavo vidutiniškai tik kas dešimtas gladiatorius. O tokios amfiteatrų žvaigždės, kaip Palumbas, Marinijus ar gladiatorius pravarde Triumfas, žengė į areną šimtus kartų.

Antikinis pramogų verslas

Bėgant laikui gladiatorių kovos Romoje virto atskira industrija – kažkuo tarpiniu tarp nūdienos lažybų ir pramogų verslo.

Respublikos gyvavimo metais, kai gladiatorių žaidynių organizavimas buvo privačios iniciatyvos reikalas, jų rengėjas įsigydavo iš lanistos tiek gladiatorių ir tokios kokybės (jei taip galima pasakyti), kokią leisdavo kišenė. O štai klestint imperijai, kai visos išlaidos būdavo sumokamos iš valstybės iždo, jau tekdavo vadovautis griežtu panašių renginių organizavimo reglamentu.

Gladiatorių žaidynės buvo skirstomos į penkis lygius. Priklausomai nuo jų, iš iždo renginiui būdavo skiriama nuo 30 000 iki 200 000 sestercijų (tokios sumos prilygdavo geros latifundijos metinei apyvartai arba nedidelės karinės kampanijos finansavimui). Pasamdyti „gregarijų“ kainuodavo 1000 sestercijų, 4-os klasės gladiatorių – 3000 sestercijų. Aukščiausios – 1-os klasės – gladiatoriaus paslaugos atsieidavo iki 15 000 sestercijų.

Keturių aukščiausių lygių gladiatorių žaidynėse pusę dalyvių turėjo sudaryti būtent aukščiausios klasės kovotojai.

Tame pasaulyje cirkuliavo milžiniškos pinigų sumos. Labai dažnai lažybose už vieno ar kito gladiatoriaus pergalę buvo statomas visas turtas. O iš bent kiek išgarsėjusių kovotojų lipdytos tikros arenos žvaigždės, apie kurias kurtos bei skleistos visokios legendos – trumpai tariant, viešieji ryšiai veikė ir Romos imperijos laikais.

Kai toks išreklamuotas gladiatorius įžengdavo į amfiteatrą, žiūrovų minia jį pasitikdavo susižavėjimo šūksniais, gerbėjai mosuodavo vėliavomis ir lentelėmis su savo dievaičio vardu. Iš gladiatorių netgi imdavo „autografus“, o juos pačius užversdavo dovanomis, kviesdavo į puotas kilmingiausių patricijų namuose ir net pas patį imperatorių. Juos įsimylėdavo ir jaunutės romėnės, ir garbingos matronos, ir net vestalės. Pompėjoje – viename didžiųjų gladiatorių centrų senovėje – atlikti archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad egzistavo visa „atvirukų“ ir smulkių suvenyrų su garsių gladiatorių atvaizdais gamybos pramonė.

Kaip ir šiuolaikiniai sportininkai, gladiatoriai užsiiminėjo reklama – prieš kautynes arenoje reklamuodavo prekes, o jų vardai buvo siejami su tam tikrais gaminiais to meto skelbimų lentose.

Galiausiai, kiekvienas arenos dievas turėjo savo gerbėjų (abiejų lyčių ir visų amžiaus grupių) būrį. Istorijos metraščiuose užfiksuotas faktas, kaip 59 m. pr. Kr. toje pačioje Pompėjoje kilo neregėto masto muštynės tarp vietos žaidynių aistruolių ir „sirgalių“ iš gretimo Nočeros miesto. Jose neapsieita be apsimėtymo akmenimis, taigi žuvo daugybė žmonių.

Didžiosiose mokyklose tiek pradedančius, tiek jau patyrusius gladiatorius aptarnaudavo visa armija specialistų. Mokytojai ir treneriai rūpindavosi, kad kovotojai laikytųsi režimo; ginklininkai būdavo atsakingi už tai, kad mokomieji ir koviniai ginklai visada būtų nepriekaištingos būklės; gydytojai, masažuotojai palaikydavo gladiatorių fizinę formą. O kur dar virėjai, apskaitininkai, valytojai, kitas „personalas“!

Dar reikėtų paminėti specialius gandų nešiotojus – savotiškus šiuolaikinių reporterių pirmtakus. Artėjant žaidynėms, jie pasklisdavo po visą Romą kartu išnešiodami paskalas apie vieno ar kito gladiatoriaus fizinę būklę ar naują kovos taktiką. Tokių gandų tikslas buvo labai žemiškas: priversti romėnus dalyvauti lažybose lanistoms parankiomis sąlygomis. Dėl analogiškos priežasties profesionalūs paskalų nešiotojai liežuvaudavo ir apie arenos garsenybių asmeninį gyvenimą ar praeitį, – kad sukeltų publikos neapykantą priešininkams to gladiatoriaus, kurio šeimininkui jie dirbo.

Vis dėlto viena garbingiausių profesijų buvo gladiatorių gydytojo. Daugelis patyrusių ir garsių ano meto medikų savo karjerą buvo susieję su gladiatorių mokyklomis.

Labai daug gerų specialistų gladiatorių mokykloms davė romėnų pavergta Graikija. Tiesą sakant, didžioji dalis gladiatorių mokyklų gydytojų bei karo chirurgų tais laikais buvo graikai. Nuo to savo profesinę veiklą pradėjo Cicerono amžininkas garsus gydytojas Varonas. Būsimas imperatoriaus Marko Aurelijaus asmeninis gydytojas Galenas iš Pergamo irgi ilgą laiką darbavosi didelėje gladiatorių mokykloje Romoje. Chirurgas, filosofas, jis pirmasis sumanė nuo mojavimo kalaviju sopančius raumenis, sumušimus bei lengvas žaizdas gydyti alyvuogių aliejumi, vašku ir rožių žiedlapiais. Toks mišinys labai greitai išgaruodavo palikdamas ant odos malonų vėsumo pojūtį. Savo išradimą Galenas pavadino ceratum humidum, o mes dabar vadiname šaldomuoju tepalu.

Be to, kad gladiatorių žaidynių „pramonė“ maitino dešimtis tūkstančių žmonių, ramesniais istorijos periodais, kai nebūdavo didelių karų ir neramumų, gladiatorių kovos buvo svarbiausias įvykis Romos gyvenime. O taip pat didžiausia pramoga bei mėgstamiausia atrakcija milijonams imperijos sostinės ir jos provincijų gyventojų. Kai vykdavo gladiatorių žaidynės, visa Roma tarsi išsikraustydavo iš proto – nebelikdavo kitų temų pokalbiams, kaip tik būsimos dvikovos ir jų baigtis.

Ir nors jau I a. imperijoje ėmė plačiai sklisti krikščionybė, naujajai religijai prireikė kelių šimtmečių padaryti galą kruvinajai tradicijai.

Tiesa, šviesiausi Romos protai visuomet pasisakė prieš gladiatorių kautynes ir smerkė jas už nemoralumą bei žiaurumą. Tačiau nei Seneka, nei Ciceronas, nei Juvenalis nesugebėjo pakeisti savo amžininkų pomėgių. Netgi imperatoriui filosofui – garsiajam Markui Aurelijui – nepavyko priversti pavaldinius pamiršti kraugerišką pramogą.

Tik pasikrikštijus imperatoriui Konstantinui imtasi rimtai naikinti pagoniškuosius papročius – tarp jų ir gladiatorių žaidynes. Nors pačiam Konstantinui Didžiajam irgi nepavyko visiškai uždrausti kovų. Po oficialaus Romos imperijos krikšto turėjo praeiti dar beveik šimtas metų, kad imperatorius Honorijus atskiru įsakymu uždraustų gladiatorius. Paskutinė žinoma gladiatorių kova įvyko Romoje 404 metų sausio 1 dieną. Tada kruvinasis sportas, gyvavęs bemaž tūkstantmetį, pagaliau tapo istorija.

     Ne romėnų sumanymas

Klysta manantieji, kad gladiatorių žaidynes sugalvojo romėnai. Iš tiesų šį kruvinąjį sportą pirmieji praktikuoti pradėjo etruskai – galinga Antikos tauta, kelis šimtmečius konkuravusi su tuomet dar jaunute būsima Romos imperija. Būtent etruskai pakeitė ritualinį karo belaisvių žudymą dievų garbei dvikova iki mirties nugalėtojų malonumui.
VI a. pr. Kr. žiaurusis etruskų paprotys pagaliau pasiekė ir kaimynus romėnus. Roma anuomet dar nebuvo pasaulinė imperija – tik miestu-valstybe, pamažu tiesiančiu savo čiuptuvus į gretimas Italijos žemes.
Įdomu tai, kad vėliau, jau klestint Romos respublikai, sritimi, kur labiausiai garbintos gladiatorių kovos ir veikė garsiausios gladiatorių mokyklos tapo kadaise etruskams priklausiusi Kampanija ir jos centras – Kapujos miestas.

     Faktas

122 m. pr. Kr. Romos valdžia nusprendė pardavinėti vietas amfiteatruose. Tačiau tribūnas Gajus Grakchas, gindamas neturtingų romėnų teisę į nemokamą pramogą, kartą naktį suniokojo medines pakylas žiūrovams. Po šio incidento iki pat gladiatorių žaidynių uždraudimo 404 m. tokie renginiai žiūrovams buvo nemokami.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.