Ką mes žinome apie nuo lietuviškosios kultūros neatsiejamo gintaro tikrąją vertę?

Gintaro siuntiniai iš praeities glūdumų

Įvairenybės Mokslas

Ką mes žinome apie nuo lietuviškosios kultūros neatsiejamo gintaro tikrąją vertę?

Gintaras – prieš milijonus metų suakmenėję spygliuočių sakai. Kadaise planetoje vešėję pirmykščiai miškai „gamindavo“ neįsivaizduojamus jo kiekius. Sakai krisdavo ant žemės arba į vandenį, tirštėdavo, o paskui ištisus amžius tvirtėjo, kol virto akmeniu. Kadangi anuomet medžiai dengė didesniąją planetos dalį, gintaro randama visame pasaulyje ir jis nėra retenybė. Bet dėl to ne mažiau vertingas.

Šis organinės kilmės mineralas kaip papuošalas naudotas jau priešistoriniais laikais. Ir per visą žmonijos istoriją niekada nebuvo pigus. Senovės Romoje už slyvos dydžio gintaro gabalą mokėdavo daugiau nei už jauną vergą. Tad dabartiniai gintariniai papuošalai kainuoja ne tiek ir daug. Bet toji kaina neturi nieko bendra su tikrąja gintaro verte.

Suvenyras iš pasakų miško

Sustingę sakai ne šiaip dailūs akmenukai, o tikrų tikriausi praeities pasiuntiniai. Juose aptinkami inkliuzai – priešistorinių augalų, vabzdžių ir net gyvūnų liekanos, – jau suteikė žmonijai neįkainojamų žinių apie laikus, kai jos pačios dar nebuvo.

Vienas pirmųjų ir elementariausių mokslininkų atradimų, kurį padėjo padaryti gintare išsilaikę organiniai likučiai, buvo tų pačių pušų, palikusių mums šią nuostabią dovaną, sandara.

Natūralu, kad jų spygliai ir žievės atplaišos dažniausiai ir įstrigdavo sakuose. Ištyrinėję pastaruosius, specialistai suprato, kaip smarkiai pirmykštis miškas skyrėsi nuo šiuolaikinio.

Vienas toks masyvus paatogrąžių miškas kaip tik augo šiuolaikinės Švedijos bei dabartinės Baltijos jūros teritorijoje. Todėl visos žinomos mūsiško gintaro radimvietės išsidėsčiusios kaip tik šiame regione.

Pagal gintare išlikusius fragmentus pavyko atkurti net tame miške vešėjusių sakingų medžių išvaizdą. Jų būta kelių skirtingų rūšių, panašių į pušis, bet, sprendžiant iš kai kurių gintaro gabalų dydžio, gerokai aukštesnių bei storesnių už šiuolaikines savo palikuones, jei išskirdavo tokius kiekius sakų.

Tyrinėdami inkliuzus mokslininkai sugebėjo išskirti ir kitas medžių, augusių greta, rūšis, taigi sako galintys drąsiai teigti, jog miškuose ir priešistoriniais laikais ošė ąžuolai, bukai, klevai, uosiai, platanai, lauramedžiai, magnolijos. Tačiau pomiškį sudarė ne mums įprasti krūmai bei paparčiai, bet nedidukės palmės, tarp kurių pasitaikydavo ir bananinių. Tačiau nuostabiausios tokių miškų gyventojos buvo milžiniškos sekvojos, ne mažesnės kaip 100 m aukščio.

Gintare įkalintos priešistorinės gėlės: dešinėje – apie 15 mln. metų senumo žiedelis iš šiuolaikinės Dominikos teritorijos, kairėje – Mianmare rasta šakelė augalo, žydėjusio net prieš 100 mln. metų.

Inkliuzų medžiotojai

Mums geriausiai pažįstamas Baltijos gintaras – beje, jauniausias žemėje (jam, manoma, apie 50 mln. metų, o esama gintaro, susiformavusio ir prieš 360–285 mln. metų). Tačiau suakmenėjusių sakų gabalėlių randama visame pasaulyje. Penkiuose žemynuose gintaras išgaunamas pramoniniu būdu.

1986 metais amerikietis profesorius Džordžas Poinaras iš Oregono valstijos universiteto kaip tik vykdė kasinėjimus vienoje tokioje gintaro šachtoje Dominikos Respublikoje ir aptiko nei daug, nei mažai – 500 pavyzdžių su įvairiausiais inkliuzais. Tarp jų dominavo smulkūs vabzdžiai, tačiau kai kuriuose akmenėliuose mokslininkas sugebėjo įžiūrėti ir augalų dalelių.

Kaip zoologą Dž. Poinarą labiau domino priešistorinė gyvūnija, todėl daugiausia dėmesio jis skyrė gintare įstrigusiems nariuotakojams. Pavyzdžiams su nežinomais augalais eilė atėjo tik po kelerių metų. Tada, didžiai savo nuostabai, amerikietis gintare ir išvydo puikiai išsilaikiusią priešistorinę gėlelę. Sakai ją įkalino prieš mažiausiai 15 mln. metų, bet atrodė ji taip, tarytum būtų ką tik nukritusi nuo šakelės.

Žiedelis buvo trimito formos su penkiais atlenktais žiedlapiais ir penkiais kuokeliais, ne ilgesniais kaip 2 cm. Vien pagal jo sandarą buvo galima pasakyti, jog tokios gėlės buvo drėgnų atogrąžų miškų puošmena.

Gintarinės gėlelės

Iš pradžių Dž. Poinaras darė prielaidą, kad žiedas priklausė činčiberiniam augalui (Strychnos). Tačiau nieko nenutuokdamas paleobotanikoje, nusprendė kreiptis į labiau patyrusią kolegę – nusiuntė jai savo radinio fotografiją. Ir greitai paaiškėjo, jog gintarinė gėlelė nepriklauso nė vienai iš žinomų 200 šios šeimos rūšių. Tai buvo visiškai nauja, ligi tol nežinota rūšis – kartu su dinozaurais gyvenęs tokių šiuolaikinių augalų, kaip kavamedis, pipiras ir mėta, giminaitis.

Abu mokslininkai priešistorinį augalą nusprendė pavadinti Strychnos electri – gintaro, kuriame buvo rastas žiedas, garbei (graikiškai gintaras – „elektron“).

Dar didesnį mokslininkų susižavėjimą sukėlė suakmenėjusiose gėlėse rastos… žiedadulkės. Tik gaila, kad jos, žinoma, neišsaugojo savo savybių – apdulkinti jomis šiuolaikinių augalų nepavyktų.

Įdomu tai, kad panašių radinių aptinkama išties visur. 2014 metais tyrinėtojai Mianmare – dar viename itin dosniame gintaro su inkliuzais krašte, – tas pats Dž. Poinaras su kolegomis rado gintaro gabalėlį, o jame – visiškai išnykusio augalo Micropetasos burmensis šakelę. Ji puikiausiai

išsilaikė, tad mokslininkai galėjo kruopščiai ištyrinėti visus 18 į rožės panašių žiedų.

Mikroskopas parodė, kad tuo metu, kai augalas pateko į sakų nelaisvę, viename žiedelių jau mezgėsi sėklos. Dž. Poinaro teigimu, tai akivaizdus įrodymas, kad žydinčių augalų dauginimosi būdas nesikeičia nuo priešistorinių laikų. Dar daugiau: gintaro išsaugotos žiedadulkės buvo lipnios, tai netiesiogiai įrodo, kad jau kreidos periodu apdulkinti augalus padėdavo vabzdžiai.

Kitas svarbus atradimas buvo padarytas tiriant iš gintaro išlaisvintas lapų ir medžių žievės daleles. Pasirodo, priešistorinių augalų ląstelėse deguonies daugiau nei dabartinių. Iš čia vienareikšmiška išvada: paleogeniniu periodu deguonies mūsų planetos atmosferoje buvo daugiau negu dabar. Iš gintare išlikusių oro burbuliukų mokslininkams spektrinės analizės būdu pavyko nustatyti net tikslią oro, kuriuo kvėpavo dinozaurai, sudėtį!

Staigmenos iš dinozaurų eros: paukščio, gyvenusio prieš 99 mln. metų, fragmentas ir erkė – viena iš daugybės savo rūšies atstovių, rastų gintare ir padėjusių išsiaiškinti, kad šių kraujasiurbių platinamos ligos egzistavo ir anuomet.

Kartais – voro koja, kartais – nauja rūšis

Gėlės gintare – tikra egzotika, juolab kad dažniausiai pasitaikantys inkliuzai yra smulkūs nariuotakojai, ypač voragyviai. Kodėl? Paaiškinti labai paprasta: šie vabzdžiai mažyčiai ir jėgos jų menkos – pakakdavo lašo klampių sakų, kad miniatiūriniai gyviai nebegalėtų išsikapanoti. Jie iškart nenuskęsdavo – juos uždengdavo vis naujas sakų sluoksnis ir taip tęsdavosi, kol būsimasis inkliuzas panirdavo visiškai. Išimtis buvo nebent vorai šienpjoviai. Jų kojos labai ilgos ir lengvai atsiskiria nuo kūno, taigi įžengę į sakus jie tiesiog atsikratydavo galūnės (dideliam ateities mokslininkų džiaugsmui) ir traukdavo toliau savais reikalais.

Sakai stingdavo ganėtinai greitai, todėl idealiai išsaugojo net smulkiausias nariuotakojų kūno dalis bei organus. Viso pasaulio mokslininkai laiko inkliuzus išsamiausiais duomenų apie priešistorinius vabzdžius šaltiniais, nes kitų paprasčiausiai nėra. Tokie menki bestuburiai, teturėję chitininį skeletą, niekur neišliko – kūneliai pernelyg greitai suirdavo nespėję virsti fosilijomis. Labai ilgą laiką archeologai tenkindavosi radę nariuotakojų atspaudų uolienose, tačiau jų pasitaikydavo itin retai ir iš jų buvo galima susidaryti tik įspūdį apie priešistorinių voragyvių ir šiaip vabalėlių kūno formą, ne sandarą.

Pradėjus tyrinėti inkliuzus, situacija pakito. Mokslininkus užplūdo galybė informacijos. Iki šiol gintare yra rasta bei identifikuota 12 rūšių ir 9 šeimos skorpionų, 41 šeima vorų ir nesuskaičiuojama daugybė jų gyvybinės veiklos pėdsakų – pavyzdžiui, voratinklių gijos su rasos lašeliais ir išdžiūvusiais vabzdžių kūnais jose. Dar gintaras padovanojo mokslui 29 šeimas erkių, 51 vieną rūšį drugių bei begalę skruzdžių, bičių, vapsvų, uodų, blakių, šimtakojų…

Sakai išsaugojo voratinklio istoriją

Kaip minėta, suieškoti gintaro su inkliuzais nėra sudėtinga. Tačiau kartais mokslininkams itin pasiseka – randamas didelis kiekis tokių mineralų su priedais, ir visas vienoje vietoje.

Panašūs lobiai jau ne tik padeda tirti priešistorinius vabzdžius, bet ir suprasti, kaip jie sąveikaudavo tarpusavyje.

Taip Etiopijos šiaurės vakarinėje dalyje buvo rasti 95 mln. metų senumo gintaro gabalai su juose ne savo valia įsiamžinusiais kreidos periodo vabzdžiais. Keisčiausia, kad anuomet ši Afrikos dalis buvo vieno iš dviejų superžemynų – Gondvanos – dalis. O daugumą kreidos periodo gintaro pavyzdžių su inkliuzais iki tol rasdavo kito superžemyno – Laurazijos teritorijoje. Tokia neišpasakyta sėkmė suteikė mokslininkams progą ištirti 30 naujų rūšių nariuotakojų, priklausančių 13 skirtingų vabzdžių ir voragyvių šeimų.

Dar reikšmingesnis radinys teko komandai prancūzų mokslininkų iš Reno universiteto ir Europos sinchrotroninės spinduliuotės tyrimų centro Šarantos upės apylinkėse. Čia, dirvožemio sluoksniuose, datuojamuose kreidos periodu, jie aptiko 640 gabalų gintaro. Dviejuose kilogramuose mokslui neįkainojamų mineralų specialistai išvydo net 356 priešistorines būtybes, gyvenusias bemaž prieš 100 mln. metų. Tarp jų buvo vapsvų, musių, skruzdžių, vorų ir net erkių. Kol kas mokslininkai sugebėjo prie jau žinomų mokslui rūšių ir šeimų priskirti vos 53 proc. radinių. Kitus gyvūnus dar teks ištirti ir klasifikuoti.

Būtent iš inkliuzų mokslininkams yra pavykę nustatyti krūvą faktų, kurių mes niekada nebūtume galėję išsiaiškinti, jei ne sakuose įstrigę priešistoriniai organizmai. Pavyzdžiui, tapo žinoma, kad vorai voratinklius regzti pradėjo maždaug prieš 120 mln. metų. Būtent šiam periodui priskiriami Ispanijos pietuose rasti seniausi gintaro pavyzdžiai su vorais kryžiuočiais ir jų taisyklingos apskritimo formos voratinkliais. Senesni voragyviai tokiais „rankdarbiais“ neužsiėmė – grobį medžiojo iš pasalų. O vorams kryžiuočiams pynimo įgūdžiai padėjo pergyventi savo giminaičius, nesugebėjusius medžioti tinklais, ir išplisti po visą planetą: šiandien šių nariuotakojų egzistuoja 160 šeimų ir 2 800 rūšių.

Amerikiečiui mokslininkui Džordžui Poinarui yra pavykę rasti vienus įdomiausių gintaro su inkliuzais pavyzdžių.

Orchidėjos, bitės ir skruzdėlių armija

Kitas unikalus inkliuzas padėjo mokslininkams pamatyti priešistorines bites.

Į grupės amerikiečių tyrėjų iš Harvardo universiteto rankas pateko 15–20 mln. metų gintaro gabalėlis, o su juo – puikiai išsilaikiusi ne tik pirmykštė šiuolaikinių bičių giminaitė, bet ir orchidėjos žiedas, iš kurio toji rinko žiedadulkes. Radinys leido specialistams tiksliai nustatyti, jog tais laikais augalai jau buvo evoliucionavę iki kryžminio apdulkinimo – jų žiedadulkes pernešdavo vabzdžiai. O galimybė pirmąkart ištirti priešistorinės orchidėjos liekanas mokslininkams tapo savotiška premija: jų žiedai ir žiedadulkės labai trapūs, taigi greitai puvo. Iki tol nebuvo pavykę rasti nė vienos tokios gėlės fosilijos.

Dar vienas gintaro gabalas pateikė mokslininkams iškart 21 skruzdėlę darbininkę. Toks radinys irgi gana retas, skruzdžių gintare pasitaiko ne tiek ir daug. Taigi šis inkliuzas padėjo mokslininkams sužinoti, kad jau dinozaurų laikais skruzdėlyno gyventojai buvo pasiskirstę į specializuotas grupes. Daugelis mano tai buvus viena iš priežasčių, kodėl skruzdėlės ligi šiol neišmirė ir išvis yra vienos gyvybingiausių būtybių.

Galiausiai inkliuzai gintare leidžia mokslininkams atrasti ir ištirti nariuotakojų rūšis, kurių jau seniai nebėra, o jų liekanų įmanoma rasti tik suakmenėjusiuose sakuose. Vienas tokių pavyzdžių – musė-vienaragis, skraidžiusi prieš gerus 100 mln. metų dabartinio Mianmaro teritorijoje. Ant jos puikiai išsilaikiusios galvos mokslininkai aptiko ataugą, stebėtinai panašią į ragą, su papildomomis trimis akimis. Toks keistas „prietaisas“ leido keistam gyviui geriau matyti besiartinančius plėšrūnus, nors nuo visiško išnykimo, deja, neapsaugojo.

Pirmykštis kraujas

Specialistai seniai žino, kad praktiškai kiekvienas gabalėlis gintaro su inkliuzu gali reikšti naują stulbinamą atradimą. Ir gintaras juos retai nuvilia.

JAV tyrėjai iš Oregono universiteto vienoje šachtoje Kordiljeruose rado gal 20–30 mln. metų gintaro gabalėlį. O jame – nuo kraujo išpampusią erkę su dviem skylutėmis pilve, iš kurių išbėgo truputėlis kraujo.

Tai būta unikalaus atvejo, mat su priešistorinio gyvūno krauju susidurta pirmąkart istorijoje. Gana greitai tapo aišku ir kieno jis: kraujas priklausė kažkokiam primatui, gyvenusiam netoli medžių ar net jų lajose. Kadangi iš sužeidimų ant erkės buvo matyti, jog ją nuo nešiotojo atskyrė kutinėjimo – neatsiejamo beždžionių gyvenimo ritualo – metu, nekilo daug abejonių, koks tai primatas buvo.

Paprastai mokslininkai stengiasi nepažeisti gintaro su inkliuzais, kad nepakenktų viduje esančiam lobiui, taigi savo radinius tyrinėja per sustingusių sakų paviršių. Tačiau tąkart vis dėlto ryžosi suskaldyti mineralą, kad pasiektų kraują.

Didžiai nuostabai ir džiaugsmui, gintaras išsaugojo net eritrocitus – praktiškai idealios būklės, taigi patvirtinusius, jog erkė buvo įsisiurbusi priešistoriniam primatui. Tiesa, kraujo ląstelės galėjo priklausyti ir kiškiams arba vilkams, tik kad nei pirmieji, nei antrieji tuo laikotarpiu regione negyveno, o štai beždžionių protėviai klestėjo jau bemaž 35 mln. metų.

Bet tai ne vienintelis įdomus faktas, kurį mokslininkams pakuždėjo kraujas iš gintaro. Jo mėginiai pasirodė esantys užkrėsti pirmuonimis, dabar vadinamais babezijomis. Tai buvo pirmasis ir kol kas analogų neturintis fosilinis radinys, bylojantis apie tai, jog erkių platinamos ligos egzistavo jau dinozaurų laikais. Vėliau pratęsus gintare įkalintų erkių (kraujasiurbės pasirodė esančios gana dažnas inkliuzas) tyrimus tapo aišku, jog babeziozė ne vienintelė yra senesnė už žmoniją. Pavyzdžiui, 1975 metais oficialiai atrasta Laimo liga egzistavo jau mažų mažiausiai prieš 15 mln. metų ar net dar seniau.

Įamžino paskutinį skrydį

Gintaru su staigmenomis garsėjantis Mianmaras yra padovanojęs mokslui ir daugiau unikalių pavyzdžių. Ten vienoje gintaro radimviečių aptiktas 9 cm gintaro gabalas su neįprastu „įdaru“ 2014-aisiais buvo parduotas vienam gintaro muziejui Kinijoje. Kurį laiką pragulėjęs saugykloje, mineralas galiausiai pradėtas tirti. Tada jame ir pastebėta kažkieno naguota koja.

Kilus nemenkam sujudimui, eksponatas nedelsiant persiųstas į Geologijos mokslų institutą Pekine bei atiduotas į labiausiai patyrusių paleontologų rankas.

Deja, gintaras buvo ganėtinai drumstas – įžiūrėti, kas gi jame tiksliai įkalintas, niekaip nesisekė. Išskyrus tą naguotą galūnę, panašią į dinozauro, ir dar porą plunksnelių, nieko nesimatė. Todėl mokslininkams nebeliko nieko kita, kaip tik atlikti inkliuzui kompiuterinės tomografijos tyrimą.

Tik po jo 2017-ųjų sausį pagaliau paaiškėjo, kokią retenybę išsaugojo gintaras: beveik pusę 6 cm dydžio puikiai išsilaikiusio priešistorinio paukščio jauniklio kūnelio. Ir ne tik su plunksnomis, bet ir minkštaisiais audiniais, oda.

Pratęsus tyrinėjimus paaiškėjo, jog yra net galva ir sparnai. Gintaras padėjo išsaugoti ne tik griaučių struktūrą, bet ir plonytę odelę, vokus, ausų angas. Taip gerai neišsilaiko nei mumifikavęsi, nei suakmenėję gyvūnai.

3D modeliavimas gana nesunkiai padėjo atkurti to priešistorinio sparnuočio, gyvenusio prieš 99 mln. metų, atvaizdą – įskaitant ir plunksnų spalvą. Jų, pasirodo, būta ir baltų, ir rudų, ir tamsiai pilkų, taigi išoriškai paukščiukas priminė mūsiškį vieversį. Dinozaurų laikais tokie buvo gana paplitę. Deja, kreidos periodui baigiantis išmirė drauge su savo didžiaisiais giminaičiais.

Pats vargšelis neišgyveno nė savaitės – nugrimzdo sakuose, – nors tokio jauno amžiaus jau galėjo skraidyti (toks buvo priešistorinių paukščių pranašumas prieš šiuolaikinius).

Šį kiek ilgesnį nei 3 cm uodegos galiuką sakuose paliko prieš beveik 100 mln. metų gyvenęs dinozauras – smulkus, tačiau plėšrus ir, kas įdomu, plunksnuotas.

Šlovė dinozauro uodegai!

Neseniai kinams paleontologams ir vėl nuskilo. Vienas to paties Geologijos mokslų instituto darbuotojų, atostogaudamas Mianmare, kone atsitiktinai turguje įsigijo sensacingą pirkinį. Mokslininkui pavyko rasti gabalėlį gintaro su nedidelio dinozauro uodegos fragmentu. Pardavėjas buvo įsitikinęs, jog tai paprastas augalas, tad pernelyg daug neužsiprašė.

Vos grįžęs į institutą, specialistas išsiaiškino, kad inkliuzas – joks augalas, o tikrų tikriausia uodega. Visi 8 slanksteliai, apaugę itin gerai išsilaikiusiomis plunksnomis.

Tolesni tyrimai atskleidė, kad kadaise tas kiek ilgesnis nei 3 cm uodegos galiukas priklausė smulkiam, bet plėšriam plunksnuotam Synapsida klasės dinozaurui, gyvenusiam prieš 99 mln. metų.

Nepaisant giminystės, ano meto ropliai ir dabartiniai sparnuočiai smarkiai skyrėsi. Pavyzdžiui, griaučių, o ypač sparnų sandara: tie tarsi buvo prie dinozaurų kūno pritvirtinti atbulai ir turėjo rudimentinius pirštus su žvėriškais nagais. Vietoj snapo buvo ilgi nasrai, pilni aštrių dantų.

Praeityje paleontologai yra ne sykį susidūrę su tokių plunksnuotų gyvių fosilijomis, bet radinys gintare pateikė visą šūsnį naujų atradimų.

Mokslininkai pirmą kartą turėjo galimybę nustatyti šių priešistorinių Žemės gyventojų plunksnų spalvą. Pasirodo, viršutinė jų uodegos dalis buvo tamsiai ruda, o apatinė – beveik balta. Ir dar, kaip atskleidė tyrinėjimai mikroskopu, dinozaurų plunksnos neturėjo mums įprasto centrinio stiebo, prie kurio tvirtinasi pūkai. Pastarieji tiesiog laikėsi vienas už kito, taigi plunksnos buvo gerokai minkštesnės ir lankstesnės nei dabartinių paukščių.

Tas uodegos galiukas tapo pirmąja rasta mumifikuota plunksnuoto dinozauro griaučių dalimi – iki tol mokslininkams yra tekę tirti tik suakmenėjusias liekanas arba išvis įspaudus kalkakmenyje.

Specialistai labai optimistiškai tiki, jog toks radinys tėra pradžia, netrukus bus aptikta daugiau gintare įstrigusių dinozaurų fragmentų. O su jais – ir daugybė naujų atradimų… Tad nors protėvių labiausiai vertinti dalykai mums dažnai nebeturi prasmės, gintarui tas negresia. Nuo neatmenamų laikų žmones savo grožiu kerėję sustingusių sakų gabalėliai ateities kartoms neša šį tą brangesnio – žinias.

 

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.