Visi mes kažko bijome. Ir net ne vieno dalyko. Bet baimė ir tikra fobija – labai skirtingi dalykai...

Baimės akys – ne pačios didžiausios: ko iš vis galima bijoti?

Mokslas Sveikata

Visi mes kažko bijome. Ir net ne vieno dalyko. Bet baimė ir tikra fobija – labai skirtingi dalykai…

Kartais baimė neatsitraukia nė akimirkai ir neleidžia mums net artintis prie tam tikrų daiktų ir situacijų. Tą lemia antrasis, esminis fobijos komponentas: paralyžiuojantis siaubas.

Neapsaugotas nė vienas

Fobijos nėra pramanas – jos realiai luošina žmonių gyvenimus. Tarkime, jūs bijote gyvačių arba ankštų patalpų. Tai nieko nenustebintų, nes abi baimės yra labai plačiai paplitusios. Tačiau jeigu į gyvates negalite žiūrėti net per televiziją ir paskui dar ilgai sapnuojate košmarus arba jei esate priversti išeiti iš darbo, kadangi į jūsų biurą nėra kito kelio, kaip tik amžinai sausakimšas liftas, tai jau fobija.

Iš kur atsiranda tokios „pagerintos“ baimės? Sprendžiant pagal tai, kad labai daug žmonių turi genų, didinančių nerimo sutrikimų – apibendrinančiojo termino, apimančio ir fobijas, – riziką, specialistų manymu, tai gali būti susiję su mūsų DNR. Tačiau net jei ir neturite „fobijų genų“, galite tapti vienos jos auka. Mat fobijos, kaip aiškina ekspertai, – įgyjamas dalykas. Arba suformuojamas. Jeigu tėvai jums nuo mažens kalė į galvą bijoti vorų, jūs bijosite vorų. O jei dar turėjote su jais susijusios gąsdinančios patirties, laikui bėgant ta baimė gali išsivystyti ir į fobiją. Tuomet vorų vengsite visomis išgalėmis, ir kuo tuo intensyviau tą darysite, tuo didesnį siaubą jie kels. Vengimas – užtikrintas receptas išsivystyti fobijai, tvirtina jų tyrinėtojai. Blogiausia, kad bijoti galima absoliučiai bet ko.

Tapofobija

Dabar toks metų laikas, kad simboliška būtų pradėti nuo baimės būti palaidotam gyvam.

Didžiausia šios fobijos banga buvo kilusi XVIII amžiuje, kai siautė maro epidemija ir žmonės baiminosi, jog gydytojai arba artimieji juos per klaidą paskelbs mirusiais.

Šioje epochoje tapofobija buvo pasiekusi absoliutų piką – net pradėti gaminti karstai, padedantys apsidrausti nuo tokių tragedijų. Į juos buvo siūloma dėti veido srityje tvirtinamą kvėpavimo vamzdelį, prie velionio rankų ir kojų rišti virveles, sujungtas su ant kapo įtaisomu varpeliu. „Numirėliui“ pasijudinus, signalą turėjo išgirsti kapinių sargas ir nedelsiant atkasti kapą. (Beje, net mūsų laikais į karstus kartais dedami mobilieji telefonai.) Alternatyva – ir gana paplitusi – buvo mirusiųjų kūnus saugoti ilgą laiką norint įsitikinti, kad jie tikrai neprisikels.

Eisotrofobija

Taip vadinama veidrodžių baimė, nors iš tikrųjų eisotrofobas labiausiai bijo pamatyti juose savo atvaizdą. Tai geriausiu atveju sukelia gėdos jausmą, blogiausiu – stiprius nerimo priepuolius, kurie savo ruožtu gali išprovokuoti depresiją. Tokią išvadą 2014 metais padarė Belgijos mokslininkai, tyrę šios retos ir gana specifinės patologinės baimės jau tris dešimtmečius kamuojamos 55-erių moters atvejį. Gera žinia tai, kad specialistai sugebėjo nelaimėlei padėti parinkę depresiją ir nerimą slopinančius vaistus. Mat eisotrofobija yra viena iš kelių žinomų fobijų, deja, nepasiduodančių psichoterapijai.

Ombrofobija

Ši būklė turi ir kitą pavadinimą – pluviofobija. Bet jie abu reiškia tą patį: lietaus baimę.

Ombrofobija priklauso vadinamajai natūralios aplinkos fobijų kategorijai, į kurią taip pat patenka uraganų baimė (lilapsofobija), sniego baimė (chionofobija), šalčio baimė (kriofobija), vėjo baimė (ankraofobija), nepaprastai

„populiari“ astrofobija, arba perkūnijos baimė, ir net nefofobija – debesų baimė. Amerikiečiai tyrėjai apskaičiavo, kad natūralios aplinkos fobijos yra antros pagal paplitimą – vien tik perkūnijos baimė kamuoja 2–3 proc. gyventojų. Priežasčių, kodėl gamtos reiškiniai mus taip gąsdina, nustatyta visa krūva, pradedant traumuojančiomis asmeninėmis patirtimis ir baigiant tėvų dar vaikystėje įdiegtomis baimėmis. Tačiau visai neseniai mokslininkai atrado, kad tokių fobijų turintys žmonės dažnai turi ir vienokį ar kitokį formalų su orais susijusį išsilavinimą.

Kitaip tariant, jie geriau už kitus suvokia ekstremalių orų keliamus pavojus ir dėl to… ima mirtinai jų bijoti.

Fonofobija

Kaip galima suprasti iš pavadinimo – o fobijų atveju tas ne visada lengva, – tai nenormali ir nepagrįsta garsų baimė.

Nenormalia ji laikoma dėl to, kad fonofobijos priepuolius dažniausiai provokuoja visiškai įprasti, kasdieniai ir jokio skausmo nei grėsmės žmogaus klausai nekeliantys garsai. Tokie, kaip uždaromų durų ar pokalbio.

Fonofobijos diagnozė neretai sutampa su būkle, vadinama hiperakuzija, – padidėjusiu jautrumu tam tikriems garsams bei triukšmams, kuriuos asmuo suvokia kaip nepakeliamus. Hiperkuziją lemia pakitimai (įskaitant traumas, auglius) už garsų apdorojimą atsakingoje smegenų srityje.

Numerofobija

Skaičių baimė nereiškia, kad jos kamuojami žmonės bijo pačių skaitmenų. Numerofobijos priepuoliai paprastai pasireiškia prireikus ką nors suskaičiuoti ar atlikti kitus veiksmus su skaitmenimis. Esama net duomenų, kad kai kurie numerofobiški medikai net ignoruoja naujus mokslo atrastus gydymo būdus, nes tiesiog neprisiverčia susipažinti su statistinių duomenų ir kitokių skaičių pilnais jų aprašymais.

Myrmekofobija

Iš pradžių šis terminas buvo naudojamas apibūdinti augalams, kurie, priartėjus vabzdžiams, ima lenktis į kitą pusę ar kitaip neigiamai reaguoja į jų artumą. Tačiau naujausi fobijų tyrimai parodė, kad esama ir panašių žmonių. Taigi dabar myrmekofobija vadinama ir patologinė skruzdžių baimė („myrmex“ graikiškai – skruzdė).

Nepatikėsite, bet yra ekspertų, šiuo metu tyrinėjančių vabzdžių spiečių sukeliamas fobijas tam, kad nuspėtų, kaip ateityje žmonės reaguos apsupti didelio skaičiaus… robotų.

Talasofobija

Šiuo žodžiu vadinama vandenynų arba tiesiog gilių atvirų vandens telkinių baimė. Ir visokios būtybės, tūnančios žemiau jų paviršiaus, tik nedidele dalimi prisideda prie tokios fobijos atsiradimo. Kitą dalį, anot specialistų, sudaro elementari nežinomybės baimė.

Tamsios gilumos daugeliui mūsų atrodo slegiančios ir baugios, nes visi žinome, kaip dar mažai jos ištyrinėtos. Vien pagalvojus apie jas daugybę žmonių apima bloga nuojauta – nereikia nė bandyti nerti.

Efebifobija

O tai jau, pusiau juokais pamanys kai kas, tikrai pagrįsta baimė. Tik juokas menkas, nes bijo efebifobai paauglių.

Kultūrinius ir demografinius reiškinius tyrinėjantys specialistai jau seniai pastebėjo, kad kone kiekvienoje kartoje suaugusieji „serga“ lengvomis šios fobijos formomis. Kodėl? Mokslininkų nuomone, mes paauglius suvokiame kaip kažkokią nekontroliuojamą stichiją.

Deja, net ir sunkios formos efebifobijos kamuojamiems pacientams yra tik vienas vaistas: kuo daugiau laiko praleisti su tokio amžiaus vaikais. Sako, padeda.

Ankstesnio gyvenimo fobijos

Mokslininkai tyrė nemažai žmonių, giliai įtikėjusių reinkarnacija ir tvirtinančių, jog prisimena faktų iš savo ankstesnio gyvenimo ar net gyvenimų. JAV Virdžinijos universiteto tyrėjai, dirbę su tokių prisiminimų turinčiais vaikais, pastebėjo, jog kai kurie jų turi nepaaiškinamų fobijų, neva atsekusių juos iš buvusių gyvenimų. Ir beveik visada – susijusių su jų mirties ankstesnėse inkarnacijose būdais. Pavyzdžiui, viena mergaitė siaubingai bijojo vandens. Kaip pati aiškino, dėl to, kad ankstesniame gyvenime nuskendo.

Aerofobija

Jos kamuojami žmonės bijo gryno arba tiesiog judančio oro – lengvas vėjelis ar skersvėjis verčia juos apsipilti prakaitu. Bet ar žinojote, kad kartu su vandens baime oro baimė yra vienas dažniausių pasiutligės simptomų? 2008-aisiais nustatyta, jog vien papūtus ar pavėdavus sergančiojo pasiutlige pusėn jam tai gali sukelti raumenų spazmus ir „intensyvų išgąstį“.

Alektorofobija

Galite juoktis, bet vištų baimė tikrai egzistuoja. Vienas jos atvejis tirtas palyginti neseniai – 2016-aisiais.

18 metų merginą iš Indijos, inžinerijos studentę, vaikystėje smarkiai išgąsdino višta. Tad vėliau gyvenime, kai tik pamatydavo vištą ar viščiuką, akimirksniu puldavo į paniką įsitikinusi, jog ją užpuls ir sukapos.

Vargšelės alektorofobija pasiekė tokį lygį, kad ji nebegalėjo ramiai žiūrėti nei į filmuotą medžiagą su vištomis, nei į jų fotografijas. O jeigu mergina kieno nors lėkštėje pamatydavo vištieną, ją ištikdavo nerimo priepuolis.

Amatofobija

Dulkių baimės pavadinimas gražus, bet jos kamuojamiems žmonėms nuo to kažin ar lengviau.

Turbūt nereikėtų stebėtis, kad, tyrėjų duomenimis, ši fobija periodiškai pasireiškia bibliotekininkams, daug laiko praleidžiantiems tarp senų knygų.

Hipopotomonstroseskipedaliofobija

Gerai įsižiūrėję ir dar kelis kartus pabandę ištarti šį pavadinimą greičiausiai atspėsite, ką jis galėtų reikšti. O tada pritarsite populiariai nuomonei, kad tie, kas sugalvojo pavadinimą ilgų žodžių baimei, turėjo labai juodą humoro jausmą.

Hipopotomonstroseskipedaliofobais dažniausiai tampa disleksikai, kuriems ir vidutinio ilgio žodį perskaityti dažnai būna sunku. Net patys tyrėjai dažnai pasilengvina darbą ir šią būklę vadina tik seskipedaliofobija.

Globofobija

Kas galėtų bijoti tokio smagaus ir žavaus daikto kaip balionas? Pasirodo, daugybė žmonių visame pasaulyje. Pasak juos gydančių specialistų, vaikystėje įjautrinti sprogstančių balionų garso, suaugę tokie pacientai prie jų jau stengiasi nebesiartinti. Bet dažniausiai prastai sekasi, ypač jeigu turi vaikų, todėl belieka viena: gydytis.

Fobofobija

Bijoti pačios baimės – tai jau kažkas tokio, pamanysite. Tačiau ši diagnozė toli gražu nejuokinga: fobofobija gali sukelti rimtus nerimo priepuolius bet kur ir bet kurią akimirką. Esmė tai, jog fobofobai taip puikiai žino visas įmanomas situacijas, kuriose gali patirti išgąstį, kad ilgainiui jiems pasidaro sunku normaliai funkcionuoti kasdieniame gyvenime.

Zoofobija

Vieni bijome šunų, kiti – gyvačių, o zoofobai bijo absoliučiai visų gyvūnų (nors abiem pirmaisiais atvejais irgi naudojamas terminas „zoofobija“).

Ši baimė gali būti tokia intensyvi, jog žmonės patys įkalina save namuose bijodami, kad jei tik iškels koją per slenkstį, sutiks gyvūną.

Kiti zoofobijos simptomai – gausus prakaitavimas, prasta raumenų kontrolė, galvos svaigimas, alpulys, smarkus širdies plakimas, dažnas ir paviršinis kvėpavimas, – pasireiškia jau susidūrus su gyvūnu.

Emetofobija

Kartais priskiriama socialinių fobijų kategorijai, emetofobija reiškia vėmimo baimę. Daugumai ją turinčių žmonių taip ir yra – jie bijo apsivemti kitų žmonių akivaizdoje, nes tai juk gėdinga.

Tyrėjų išvadomis, tokią baimę gali išprovokuoti vien žiūrėjimas į tam tikrus produktus ar patiekalus arba „judesys“ pilve.

Nomofobija

Lengva forma ją akimirkai kitai būsime turbūt patyrę kiekvienas, nes nomofobai negali ilgesnį laiką išbūti be išmaniojo telefono.

Suprantama, ši fobija yra santykinai naujas reiškinys. Neseniai ją tyrę Italijos specialistai nustatė, kad vien nuo minties, jog gali pamesti telefoną, nomofobai pasidaro nerimastingi ar nervingi. Net tais atvejais, kai išmanųjį saugiai laiko rankose, jie gali bijoti, jog dings ryšys ar išsikraus baterija.

Urofobija

Ką galima pasakyti apie šlapinimosi baimę? Jog žmonėms, turintiems šlapimo pūslės problemų, ji greičiausiai pagrįsta: niekas nenorėtų viešumoje patirti tokios bėdos. Tačiau yra urofobų, kuriems baugu šlapintis, kai žino netoliese esant kitų žmonių (populiariai tai laikoma viena scenos baimės formų), todėl dalis ekspertų urofobiją priskiria specifinei socialinio nerimo pakategorei.

Somnifobija

Įsivaizduokite, kaip reikėtų gyventi, jeigu kas vakarą bijotumėte užmigti? Ir visgi daugybė žmonių gyvena.

Tyrimai rodo, kad daugumą jų kamuoja vadinamasis miego paralyžius – snūduriuodami jie staiga susivokia, jog negali pajudėti, nors tebėra iš dalies sąmoningi. Šis keistas pojūtis taip smarkiai išgąsdina, kad išsivysto somnifobija.

Ranidafobija

Jokiu būdu nepainiokite jos su bufonofobija: pirmoji yra varlių baimė, antroji – rupūžių. Ranidafobija gali smarkiai apsunkinti gyvenimą, atimdama išvykų į gamtą teikiamą malonumą, o itin sunkiais atvejais – ir sukeldama šoką išvydus varlę televizoriaus ekrane ar paveikslėlyje.

Panofobija

Jau iš pavadinimo aišku, kad tokios fobijos kamuojami žmonės bijo visko. Tai sudėtingas terminas, reiškiantis, jog panofobų baimės neturi aiškiai identifikuojamos priežasties. Nors, vieno naujausių tyrimų rezultatais, jie itin dažnai bijo tamsos arba nepavojingų garsų.

Taip pat šiuo terminu kartais apibūdinami pacientai, varginami generalizuoto nerimo sutrikimo.

Atazagorafobija

Tai turbūt viena įdomesnių baimių – ką nors pamiršti arba būti pamirštam pačiam. Beveik prieš dešimtmetį mokslininkai iš Vokietijos išsiaiškino, jog tokia fobija gali išsivystyti, jeigu žmogus sykį patiria amneziją arba pažįsta ką nors, kam taip yra nutikę.

Vestifobija

Kuo toliau, tuo smagiau: pasiekėme drabužių baimę. Laimė, daugeliu atveju ji būna susijusi su kokiu nors konkrečiu drabužiu. Pavyzdžiui, viename tyrime dalyvavęs karo veteranas patirdavo siaubingus nerimo priepuolius, jeigu jam reikėdavo užsivilkti kurią nors uniformos dalį. Kai kurie kiti vestifobai kankinasi, kai reikia vilkėti aptemptus drabužius. Tačiau yra ir tokių, kuriems paniką kelia bet kokie drabužiai.

Cibofobija

Kadangi lotyniškai „cibus“ reiškia maistą, teks patikėti, jog yra ir tokia iš pirmo žvilgsnio absurdiška baimė. Aplinkybės, kuriomis ji išsivysto, tikriausiai būna visokios. Bet kaip pavyzdį galima paminėti vyriškį, kuris cibofobu tapo sykį patyręs itin skausmingus raumenų spazmus po to, kai nurijo maisto.

Eritrofobija

Greitai paraustantys žmonės nesunkiai supras, kodėl užkaitę skruostai gali įvaryti patologiją, – šitaip aiškiai prasiveržiančios emocijos kaip reikiant apkartina socialinį gyvenimą. Deja, specialistai eritrofobams ir kitiems dėl raudonio susinepatoginantiems žmonėms gerų žinių neturi: bandant užgniaužti paraudimą jis būna tik dar intensyvesnis.

Frigofobija

Kiek anksčiau minėjome kriofobiją – šalčio baimę. Frigofobija – tik dar vienas jos pavadinimas.

Anot specialistų, frigofobija turbūt labiausiai paplitusi kinų kultūroje, nes rytietiškoje filosofijoje, besiremiančioje in ir jang principais, šaltis siejamas su širdies, skrandžio skausmais ir bendrai liga, gyvybingumo praradimu. Viena 45-erių metų kinė frigofobė, dalyvavusi Singapūre vykdytame tyrime, teigė, kad bent kiek vėsesnis oras jai „skverbiasi kiaurai odą“, kelia galvos ir viso kūno skausmus, kitus simptomus, dėl ko moteris buvo priversta mesti darbą ir net nebegalėjo valgyti šalto maisto.

Deipnofobija

Kol kas neaišku, kaip išsivysto baimė pietauti – arba, tiksliau, dalyvauti kviestiniuose pietuose. Tačiau tokia diagnozė įtraukta į Oksfordo psichologijos terminų žodyną, vadinasi, yra ir ją turinčių žmonių.

Ergofobija

Jums tai patiks: ergofobija vadinama darbo baimė. Prašymus neįgalumui gauti tyrę Pietų Afrikos mokslininkai savo išvadose neseniai paskelbė, kad ergofobijos kamuojami asmenys darbinėje aplinkoje patiria tokį intensyvų stresą ir nerimą, jog praranda galimybę normaliai funkcionuoti. Ypač sunkiais atvejais ergofobikus ištinka panikos priepuoliai.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *