Visai nebūtina atsitverti nuo kaimynų akmeninėmis sienomis ar betoninėmis tvoromis – pakanka tiesiog pasisodinti gyvatvorę ir... apsišarvuoti kantrybe.

Žalioji širma: kaip įsigyti gyvatvorę

Namai Sodas

Visai nebūtina atsitverti nuo kaimynų akmeninėmis sienomis ar betoninėmis tvoromis – pakanka tiesiog pasisodinti gyvatvorę ir… apsišarvuoti kantrybe.

Gyvatvorės saugo kiemus ir sodus nuo sniego bei gatvės dulkių, vėjo ir triukšmo. Jomis galima padalyti sodą į kelis plotus pagal skirtingas jų funkcijas – pavyzdžiui, daržo ir poilsio zonas. Galima net paslėpti nedailiai atrodančią komposto krūvą ar šiukšlyną.

Turi gyvatvorės ir dar vieną neginčijamą pranašumą: paprastai jos kainuoja gerokai mažiau nei tikros tvoros statybos.

Kokią sodinti

Kad apsaugotų sodą nuo smalsių žvilgsnių ne tik vasarą, bet ir žiemą, gyvatvorė turėtų būti mažiausiai 1,5 m aukščio – tai bene vienintelis akivaizdus dalykas. Dėl visų kitų dalykų renkantis gyvatvorę teks apsispręsti atsižvelgiant į savo poreikius bei galimybes.

Paprastai skiriamos dviejų rūšių gyvatvorės – natūralios ir karpomos. Karpomas gyvatvores būtina reguliariai genėti (ne mažiau kaip du kartus per metus), kad jos išlaikytų formą. Šių gyvatvorių aukštis gali būti nuo kelių dešimčių centimetrų iki 2–2,5 m, plotis – paprastai ne daugiau nei metras.

Dauguma iš lapinių krūmokšnių formuojamų gyvatvorių neužtikrina visiško privatumo kiaurus metus. Tačiau yra ir išimčių – pavyzdžiui, visiškai suaugusi geltonųjų akacijų gyvatvorė būna labai tanki ir numetusi lapus, o gudobelės gyvatvorė yra praktiškai nepereinama. Bet jeigu jums reikalinga ir tanki, ir nepereinama uždanga kiaurus metus, geriau sodinti gyvatvorę iš visžalių augalų.

Natūralios, arba negenimos, gyvatvorės sodinamos dažniau nei karpomos. Jos yra dekoratyvios savaime, be jokių pastangų, be to, greičiau auga. Deja, su metais natūralios gyvatvorės neišvengiamai išretėja apačioje, taigi tampa „nebesandarios“. Kitas tokių gyvatvorių trūkumas – jos užima daug vietos: plotis gali siekti ir 1,5 m, ir 4 m, o aukštis – 6 m.

Užtat natūralios gyvatvorės turi vieną kiekvieno sodininko širdžiai mielą bruožą: atitinkamu metų laiku jos pasipuošia žiedais, paskui – vaisiais ar uogomis (genimos gyvatvorės dėl suprantamų priežasčių arba visai nežydi, arba žydi labai menkai).

Jeigu neturite daug vietos natūraliai gyvatvorei, visada galima rasti kompromisinį variantą: pavyzdžiui, gyvatvorės iš spygliuočių, turinčių piramidės formos lają, būna kiek siauresnės.

Tiesa, jei pasirinksite sodinti gyvatvorę, o ne tverti paprastą tvorą, teks apsišarvuoti kantrybe: 1,5–2 m aukščio genimai žaliajai sienai užauginti prireiks ne mažiau kaip 7–10 metų, natūraliai gyvatvorei – 3–8 metų.

Kur sodinti

Paprastai pagrindinis įėjimas į namų kiemą arba sodą būna iš gatvės ar kelio pusės. Tad logiška kaip tik toje vietoje ir pradėti sodinti gyvatvorę – kuo tankesnę ir visžalių augalų (pavyzdžiui, vakarinių tujų – Thuja occidentalis).

Pačiame sode, prie terasų, verandų, takelių ir panašiai geriau sodinti neaukštas genimas gyvatvores, nes jos užims mažiau vietos.

Lapinių krūmokšnių gyvatvorės dažniausiai sodinamos nuošaliuose sodų ar gyvenamųjų teritorijų pakraščiuose, kur daugiau vietos, o ir žmonės lankosi rečiau.

Kada sodinti

Lapuočiai medžiai ir krūmai su atvira šaknų sistema (užaugintus medelynų ir želdynų grunte, o paskui iškastus parduoti) sodinami spalio mėnesį, kai jau būna numetę lapus, arba ankstyvą pavasarį, kol dar nepradėjo brinkti pumpurai.

Į sunkią ir drėgną dirvą augalus geriausia sodinti pavasarį. Spygliuočiai ir visžaliai lapiniai krūmokšniai jautrūs sausrai, todėl šiuos augalus derėtų pirkti su uždara šaknų sistema ir sodinti neišardžius šaknis gaubiančio žemių gumulo. Geriausia tą daryti rugsėjo mėnesį arba išvis pavasarį, kai pradeda brinkti pumpurai, ir iki gegužės pabaigos.

Kaip paruošti dirvą

Jeigu ji derlinga ir nerūgšti, pakaks žemę subedžioti prieš sodinant gyvatvorę (per vieno kastuvo gylį). Paskui palei liniją, kuria augs gyvatvorė, iškasamas 60–90 cm pločio ir vieno kastuvo gylio griovys. Jo dugnas išbedžiojamas šakėmis, priberiama gerai perpuvusio komposto, mėšlo, durpių arba lapinio humuso. Priklausomai nuo sodinamų augalų poreikių dar galima pridėti komposto, smėlio, durpių, trąšų.

Į sunkią kietą molingą dirvą gerai pridėti stambaus smėlio (viena dalis smėlio – trys dalys žemės).

Gyvatvorės iš jaunučių augalų, pasodintos arti gatvės ar judraus kelio, labai dažnai sunyksta arba yra išlaužomos dar nespėjusios sutvirtėti, tad būtų protinga, kol krūmeliai ar medeliai paaugs, užtverti juos žemute tvorele.

Kaip sodinti

Sodinimas viena eile. Rekomenduojamas negenimoms natūralioms gyvatvorėms, taip pat šviesą mėgstantiems augalams bei spygliuočiams (eglaitėms, tujoms, kadagiams).

Sodinimas dviem eilėmis. Rekomenduojamas intensyvaus genėjimo reikalaujančioms gyvatvorėms, taip pat siekiant užauginti nepereinamą ir nepermatomą užtvarą.

Sodinimas griovyje. Rekomenduojamas sodinant tankias gyvatvores. Palei liniją, kuria augs būsima gyvatvorė, ištiesiama virvė, iškasamas reikiamo gylio griovys ir jame vienodu atstumu vienas nuo kito išdėstomi augalai.

Sodinimas duobėse. Rekomenduojamas tuo atveju, jeigu atstumas tarp sodinamų augalų turi būti kiek didesnis nei paprastai gyvatvorėse – pavyzdžiui, 60–70 cm. Priklausomai nuo to, sodinate gyvatvorę viena ar dviem eilėmis, duobutės kasamos arba vienoje, arba iš karto abiejose ištiestos virvės pusėse. Duobės turi būti gana didelės, kad jose laisvai tilptų augalų šaknys ir nė viena nebūtų užsilenkusi.

Prieš sodinant gyvatvorę visos pažeistos, nulaužtos augalų šaknys pašalinamos.

Pasodinę gyvatvorę, nepamirškite palaistyti. Padarykite aplink kiekvieną augalą nedidelį griovelį, kad jame kauptųsi drėgmė.

Pirmasis genėjimas

Jis būtinas nepriklausomai nuo to, ar gyvatvorė yra genimos rūšies, ar natūrali.

Pavasarį pasodinti ir žiemą lapus metantys augalai genimi iš karto pasodinus. Pasodintieji rudenį paliekami negenėti peržiem – ši procedūra atidedama iki kitų metų pavasario.

Pirmiausia genimos ūglių viršūnėlės, nes tai sustiprina šakų sistemą. Kokio ilgio kirpti šakeles, priklauso nuo augalo rūšies ir bendros jo būklės. Paprastai krūmokšniai ir lapiniai augalai genimi 30–40 cm nuo žemės.

Priežiūra

Lapus metančių lapuočių gyvatvorę derėtų genėti ne rečiau kaip du kartus per metus: birželio ir liepos sandūroje (perpus patrumpinti ūglius) ir rudenį (visi nauji ūgliai patrumpinami iki 10 cm).

Visžalių augalų gyvatvorės paprastai genimos tik kartą per metus (liepos mėnesį arba rugpjūčio pradžioje).

Kai gyvatvorė pasiekia norimą aukštį ir plotį, genėti ją tenka jau gerokai dažniau (jeigu ji auga itin intensyviai, tai net kartą per mėnesį), nes tik taip pavyks išlaikyti geometriškai taisyklingą jos formą. Genint pašalinamos visos šakelės – nesvarbu, jaunos ar senos, – kurios išsikiša už apibrėžto gyvatvorės perimetro.

Natūralios gyvatvorės nereikia reguliariai genėti, tačiau vis tiek dera kartą per keletą metų praretinti. Tai daroma ankstyvą pavasarį: palei žemę pašalinamos visos senos šakos, o jaunos patrumpinamos iki dviejų trečdalių jų ilgio.

Visas gyvatvores, bet ypač intensyviai karpomas, būtina sistemingai tręšti – ir geriausia kompostu.

Atstumas

Koks atstumas turėtų skirti augalus gyvatvorėje, priklauso nuo to, iš kokios rūšies medelių ar krūmų ta gyvatvorė formuojama. Įtakos turi ir norimas gyvatvorės aukštis bei plotis. Tačiau paprastai, jeigu gyvatvorė yra genima, joje augalai sodinami 20–50 cm atstumu vienas nuo kito. Negenimose gyvatvorėse krūmokšniai gali augti laisviau, bet dažniausiai sparčiai augantys lapuočiai (geltonosios akacijos, lazdynai) sodinami 70–100 cm atstumu, lėčiau augantys lapuočiai (raugerškiai, lanksvos, alyvos) – 40–60 cm atstumu.

Kolonos formos lajas turintys spygliuočiai, priklausomai nuo šviesos poreikio, sodinami kas 30–70 cm (pavyzdžiui, paprastos tujos – kas 70 cm, jų piramidinės rūšys – kas 40–60 cm, o kūginiai kadagiai ir kukmedžiai – 30 cm atstumu vienas nuo kito).

Saulė ar šešėlis?

Jeigu gyvatvorė sodinama pasienyje, palei kokį nors užtvarą arba po medžiais, neišvengiamai iškyla šešėlio problema.

Tam, kad gyvatvorė tokiomis sąlygomis gerai augtų, būtina parinkti šešėliui ar pusiau šešėliui pakančius augalus – tokius kaip lazdynai ar kai kurios gudobelės. Nes kai kurie augalai – tarkime, eglės, – visiškai nepakenčia panašių sąlygų. Gyvatvorės iš šių augalų specialiai sodinamos šiaurės–pietų kryptimi, kad šviesa pasiektų visas, net apatines šakas, antraip jauni ūgliai ims džiūti ir gyvatvorė išretės.

     Dažniausiai naudojamos augalų rūšys

Tvoros funkcijas atliekančioms gyvatvorėms, juosiančioms teritorijas, gali būti naudojami ir labai aukšti augalai (4–6 m ir aukštesni), ir šiek tiek žemesni (2–3 m). Tinka dygioji ir vienapiestė gudobelės; miestuose ypač mėgstama sodinti raudonais žiedais žydinčias gudobeles – dėl jų dekoratyvumo. Taip pat puikus pasirinkimas bus vakarinės tujos, paprastosios eglės (Picea abies), paprastieji skroblai (Carpinus betulus), paprastosios alyvos (Syringa vulgaris), baltosios ir raudonosios sedulos (Cornus alba, C. Sanguinea), baltuogės meškytės (Symphoricarpus albus), įvairių rūšių ievos (Salix sp.), erškėčiai (Rosa sp.).

Dekoratyvinės gyvatvorės, naudojamos skirtingos paskirties žemės plotams atskirti, riboms pažymėti ar papuošti, sodinamos iš įvairių rūšių raugerškių (Berberis sp.), paprastųjų ir europinių ožekšnių, baltųjų ir raudonųjų sedulų (arba margalapių jų formų), blizgančiųjų kaulenių (Cotoneaster lucidus), dyglialapių mahonijų (Mahonia aguifolia), įvairių rūšių alyvų, įvairių rūšių sidabražolių, paprastųjų ligustrų (Ligustrum vulgare).

Vijoklinės gyvatvorės, naudojamos kaip žaliosios širmos, paprastai formuojamos iš apskritalapio sausmedžio (Lonicera caprifolium), įvairių rūšių vinvyčių (Parthenocissus sp.), amū-

rinio (Vitis amurensis) bei kitų vynmedžių.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *