Geltonoji žiognagė paplitusi visoje Europoje, Vidurinėje Azijoje, Irane bei Šiaurės Afrikoje.

Vietoj cinamono ir gvazdikėlių

Gėlės ir augalai Naudinga

Geltonoji žiognagė paplitusi visoje Europoje, Vidurinėje Azijoje, Irane bei Šiaurės Afrikoje.

Lietuvoje ją dažnai galima rasti pamiškėse, šviesiuose lapuočių miškuose, krūmynuose, patvoriuose, soduose bei parkuose. Tačiau jeigu ją rasti sunku, labai naudinga įsiveisti darže. Kodėl?

Šis augalas, kaip ir daugelis lauko žolynų, pasižymi gydomosiomis savybėmis: naikina ligas sukeliančius mikrobus, skatina tulžies išsiskyrimą, padeda atsikosėti, stabdo kraujavimą, didina kraujo krešėjimą, stiprina organizmo imuninę sistemą, slopina galvos skausmus, gydo viduriavimą, sąnarių ligas.

O štai smaližius šis augalas turi itin sužavėti, nes yra puikus prieskonis. Prieskoniams vartojami žiognagių šakniastiebiai. Jie labai kvapūs, aromatas primena gvazdikėlius ir cinamoną. Ryškesnį aromatą įgauna po fermentacijos. Šaknimis gardinami alkoholiniai gėrimai, padažai ir daržovių patiekalai. Jaunus lapus taip pat galima valgyti – iš jų ruošiamos salotos.

Žiognagės – daugiamečiai augalai. Jie labai ištvermingi: atsparūs tiek šalčiams, tiek sausroms bei karščiams. Užsitęsusios pavasarinės šalnos nebaisios net jauniems daigeliams.

Sėklos beriamos tiesiai į dirvą kovo mėnesį. Pirmaisiais metais augalas suformuoja lapų skrotelę. Patariama tręšti amonio salietra arba superfosfatu. Tinka ir augalų bei mėšlo antpilai. Antraisiais metais žiognagės pradeda formuoti stiebus bei derėti, tai yra jau galima kasti pirmąsias šaknis. Jos nuplaunamos ir išdžiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje. Svarbu, kad nepasidengtų pelėsiais.

Geltonosios žiognagės lapuose gausu vitamino C, o šaknyse rauginių medžiagų ir eterinių kvapių aliejų.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *