„Žmogus keičiasi, bet vaiduokliai lieka tie patys nuo senovės Egipto laikų“, – kažkada tvirtino garsus etnografas, rašytojas ir istorikas škotas Endrius Langas.

Svečiai iš anapus. Gal vaiduokliai egzistuoja?

Įvairenybės Mokslas

„Žmogus keičiasi, bet vaiduokliai lieka tie patys nuo senovės Egipto laikų“, – kažkada tvirtino garsus etnografas, rašytojas ir istorikas škotas Endrius Langas.

Gyvenimu po mirties žmonija tikėjo nuo neatmenamų laikų. Senovės egiptiečiai mumifikuodavo mirusiuosius, kad, atėjus laikui, siela galėtų vėl apsigyventi kūne. Kitų tautybių atstovai, pavyzdžiui, slavai, elgdavosi priešingai – tvirtai surišdavo velioniams rankas už nugaros ir prispausdavo kapus sunkiais akmenimis, kad svečiai iš pomirtinio pasaulio nesumanytų drumsti gyvųjų ramybės.

Šiuolaikinis žmogus į tokius papročius žvelgia su sveikos dvejonės dalele ar net humoru. Tačiau net ir didžiausi skeptikai turbūt prisipažins, kad ir jiems kartais nugara perbėga šiurpulys tuščiame kambaryje sugirgždėjus grindims ar širdis įstringa gerklėje pastebėjus tamsiame kampe neaiškų šešėlį.

Kas ten žvangina grandinėmis?..

Tradiciškai vaiduoklis suprantamas kaip mirusio žmogaus vėlė. Tai, kas lieka mirus kūnui.

Istorijos apie vaiduoklius senos – kaip pats pasaulis. Pamenate antikos laikų legendą apie Orfėjo kelionę į mirusiųjų pasaulį? Apie pomirtinį gyvenimą pasakojama ir skandinavų mitologijoje. Pagal ją, žuvusių karių sielos keliaudavo į Valhalą ir, visą amžinybę laukdamos paskutinio mūšio, puotaudavo. O krikščionys visada turėjo rojų ir pragarą. Taigi tikėjimas, kad tam tikromis aplinkybėmis mirusieji gali lankyti gyvuosius, būdingas praktiškai visoms tautoms ir religijoms.

Iki mūsų laikų išlikęs senovės graikų filosofo Atenodoro pasakojimas. Susigundęs maža kaina, mąstytojas įsigijo namą. Tos pačios dienos vakarą, paties filosofo pasakojimu, jam pasirodė senis. Nepratarė nė žodžio – tik žvangino grandinėmis.

Senolio vizitai kartojosi kiekvieną mielą naktį. Naujasis namo šeimininkas iššniukštinėjo viską aplink ir galiausiai rado kieme užkastus grandinėmis sukaustytus griaučius. Palaikai buvo perlaidoti pagal visas apeigas, ir vaiduoklis liovėsi trikdęs Atenodoro gyvenimą.

Šis pasakojimas laikomas vienu iš seniausių liudijimų apie susidūrimus su vaiduokliais. Tačiau tokios istorijos nėra tik žilos senovės legendos. Jų būta visais amžiais, net ir tokiais, kurių niekaip nepavadinsi tamsiais.

Pavyzdžiui, labai įdomų nutikimą savo knygoje „Paslaptingi žmogaus psichikos reiškiniai“ aprašė sovietų akademikas, psichofiziologas, profesorius Leonidas Vasiljevas.

1918 metais vienos bolševikų uždarytos gimnazijos studentas nusprendė išvažiuoti iš Petrogrado pas giminaičius į provinciją. Šalį draskė neramumai, kamavo badas, bet į pavojingą kelionę jis ruošėsi su džiaugsmu – mat laukė mylimoji.

Vieną naktį, kai jaunuolis rengėsi gultis, jo mylimoji išdygo prieš jį – visa švytinti nužengė tiesiai iš sienos. Nužvelgusi savo išrinktąjį ilgesingu liūdnu žvilgsniu, mergina atsiduso, ištarė „…nėra dūlėjimo…“ ir pradingo.

Sukrėstas vaikinas kitą dieną papasakojo nutikimą pažįstamiems žmonėms. Tie pasakojimą užrašė ir paliudijo parašais.

Bet tikrąjį siaubą gimnazistas patyrė pagaliau pasiekęs gimtąjį kaimą: jo mylimąją pasiglemžė šiltinė. Ir būtent tą dieną, kai ji pasirodė iš kambario sienos. Paskutiniai nelaimėlės žodžiai, anot liudininkų, buvo „Nėra mirties, nėra dūlėjimo…“

Rudosios Damos portretas – bene garsiausia iš kada nors padarytų vaiduoklių nuotraukų. Manoma, jog Anglijoje, Norfolke, Reinhem Hole „gyvenanti“ rudą suknią vilkinti šmėkla yra XVIII a. pradžios Reinhemo vikonto Čarlzo Taunshendo žmonos Dorotės vėlė. Jei tikėtume legenda, sutuoktinės neištikimybę įtaręs vikontas laikė ją užrakinęs iki mirties.

Ne mažiau keistą šeimos padavimą iš kartos į kartą perduoda Rusijos bajorų Ševičių giminės palikuonys.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse šio klano atstovė išvyko pasisvečiuoti pas giminaičius į Vitebską. Viešnia buvo įkurdinta geriausiame kambaryje, bet kai ėmė ruoštis nakčiai, netikėtai atsivėrė durys ir įėjo graži jauna moteris. Be ceremonijų nužingsniavusi iki komodos, įsibrovėlė pasirausė jos stalčiuose, tačiau nieko nepaėmusi apsisuko ir tyliai išėjo.

Atvykėlė, suprantama, labai pasipiktino tokiu įžūlumu, taigi per pusryčius papriekaištavo šeimininkams, kad tie prastai auklėja savo tarnaites. Moters nuostabai, jos giminaičiai suglumo ir pasistengė kuo skubiau pasiųsti nuo stalo vaikus. O kai tie išėjo, papasakojo kraują stingdančią istoriją.

Pasirodo, tame name anksčiau gyveno pirklio šeima. Kartą šeimininkas užklupo savo jauną žmoną su meilužiu. Ką jis padarė varžovui, istorija nutyli, o neištikima sutuoktinė buvo gyva užmūryta nišoje. Vėliau, kai pirklį pradėjo lankyti žmonos šmėkla, jis, aišku, puolė atgailauti. Nors vaiduoklis negriežė dantimis, nedaužė nei veidrodžių, nei langų – tik nudelbdavo vyrą priekaištingu žvilgsniu. Toks psichologinis spaudimas pasirodė esąs daug veiksmingesnis už bet kokius grasinimus: mirtinai įsibauginęs žudikas pardavė namą ir išvyko. Tačiau nelaimingos pirklienės dvasia taip ir liko klaidžioti po namus, kuriuose ji kadaise buvo ponia. Gyviesiems ji nieko nedarė, nors, kita vertus, gyvenimą su vaiduokliu išlaikydavo toli gražu ne kiekvieno nervai.

Mokslo žodis – griežtas

Egzistuoja daugybė panašių pasakojimų apie susidūrimus su tariamais svečiais iš ano pasaulio, tačiau mokslui jie – ne įrodymas. Mokslininkai bendravimo su dvasiomis atvejus dažniausiai vadina haliucinacijomis. Apie pacientus, kalbančius su mirusiaisiais, buvo užsiminęs dar Hipokratas, o šiuolaikiniai gydytojai žino daugybę visokiausių sveikatos sutrikimų, galinčių sukelti regėjimus.

Tiesa, pabrėžia mokslininkai, tam, kad pamatytum „vaiduoklį“, visai nebūtina sirgti psichikos liga. Haliucinacijos aplanko ir visiškai sveikus žmones. Pavyzdžiui, daug šansų sutikti šmėklą turi ilgai požeminėse olose praleidžiantys speleologai – savo vaiduokliams jie net turi pavadinimą:

„juodasis geologas“. Uždaros erdvės, vienoda aplinka ir žmogaus ausiai įprastų garsų nebuvimas išprovokuoja veidų, daiktų, siaubą keliančių vaizdinių atsiradimą.

Dar paprastesnis paaiškinimas vaiduokliams būtų iliuzija. Prisiminkite – vaikystėje veikiausiai mėgdavote žvalgytis į debesis ir bandyti juose įžvelgti įvairius daiktus ar žvėris? Su vaiduokliais, anot skeptiškai nusiteikusių mokslininkų, viskas gali būti taip pat. Jeigu jau kokia nors vietovė garsėja „negera energija“, tai tokioje tariamai anomalioje zonoje būtinai pasimatys kas nors, ko ten nėra.

Ši nuotrauka padaryta Maniloje, Filipinuose, apie 2000-uosius.
Pasivaikščioti išėjusios draugės paprašė praeivio jas nufotografuoti mobiliuoju telefonu – tada esą ir pasirodė vienai merginai į parankę įsikibusi pamėkliška figūra. Deja, nėra jokių įrodymų, kad ši fotografija nesuklastota.

Fotojuostos ar garso juostelės defektai, aparatūros gedimai taip pat gali sukelti iliuziją, kad greta mūsų regimo pasaulio egzistuoja kitas, pamėkliškas.

Naršydami internete tikrai susirinksite visą kolekciją vaiduoklių nuotraukų – tik būkite pasiruošę susitaikyti su prastoka jų kokybe. Be to, atidžiau patyrinėjus panašias nuotraukas beveik visada paaiškėja, kad fotografuojant ant objektyvo užkrito dulkelė ar vandens lašas, tai ir sukūrė perregimo silueto atvaizdą kadre ar blyškaus veido atspindį tamsiame lango stikle. Apie begėdiškai prifotošopintas nuotraukų su vaiduokliais mistifikacijas neverta nė užsiminti…

Bene paslaptingiausią paaiškinimą apie vaiduoklių egzistavimą siūlo psichiatrijos ir psichologijos mokslai. Atitinkamą teoriją pradėjo plėtoti Zigmundas Froidas, o baigė jo mokinys Karlas Gustavas Jungas.

Jei tikėtume Z. Froidu, kiekvienas iš mūsų turime galią kurti savus vaiduoklius. Šios „šmėklos“ paprastai būna saugiai užrakintos kiekvieno žmogaus pasąmonėje – tai yra mūsų blogiausi instinktai. Kol žmogus sveikas, linksmas ir laimingas, jie ten ir lieka. Bet pakanka stipresnio sukrėtimo, ir visi „užraktai“ išlaksto į šipulius, atsiveria pasąmonės durys ir į laisvę išsiveržia didžiausi mūsų baubai.

Panašios situacijos toli gražu nėra nekenksmingos. Mūsų antrasis „aš“ neva veržiasi arba atkeršyti tiems, kurie kadaise jį skaudino, arba nusižudyti.

Kitas didis mokslininkas – Georgas Grodekas – įvedė psichiatrijos teorijoje sąvoką „Tas“. „Tas“ užgimsta pasąmonėje, ten gyvena ir vystosi, o paskui prasiveržia išorėn. Tokios žmogaus psichikos duženos gali negailestingai kankinti savo aukas. Veikiausiai kaip tik taip 4-ajame dešimtmetyje ir nutiko poniai Forbs, kurią savo knyga „Tarp dviejų pasaulių“ išgarsino vengrų kilmės parapsichologas, psichoanalitikas, rašytojas ir žurnalistas Nandoras Fodoras: moteriškę užkankino jos paties vaiduokliai.

Kaip pasakojo ponia Forbs, kasnakt ją lankydavo vampyras ir gerdavo jos kraują. Ir nors per medicinines apžiūras neaptikta jokių požymių, kad pacientė neteko kraujo, ant nelaimingosios kaklo reguliariai atsirasdavo gilių žaizdelių su sukrešėjusiu krauju, o ant viso kūno – stigmų ir įdrėskimų.

N. Fodoras vėliau teigė išsiaiškinęs, kad tokiomis užslėptomis emocijomis pasireiškė vaikystėje patirta seksualinė trauma…

Baisiausias iš vaiduoklių

Vienas neįtikinamiausių reiškinių „iš vaiduoklių gyvenimo“ yra antrininkai. Vadinti juos vaiduokliais klasikine prasme negalima, nes tai – gyvų žmonių šmėklos.

Istorijų apie susidūrimus su antrininkais taip pat yra gausybė.

Pavyzdžiui, išliko užrašyti prisiminimai liudininkų, regėjusių lordą Baironą Londone tuo metu, kai jis, kankinamas karštinės, blaškėsi ligos patale Graikijoje.

Pasakojama, kad prieš pat mirtį Leninas iki mikčiojimo išgąsdino savo apsaugą, kai pasirodė Kremliuje – be automobilio ir be palydos. Šiek tiek paklaidžiojęs koridoriais, proletariato vadas tiesiog išnyko. Vėliau Nadeždai Krupskajai savo memuaruose teko skubiai prikurti „prisiminimą“ apie šią sutuoktinio kelionę, nors tuo metu Leninas jau nebepajėgė nė rankų pakelti. Bet kitos išeities nebuvo – vaiduokliški antrininkai netiko marksistinei-leninistinei filosofijai. Istoriniuose dokumentuose galima aptikti dar vieną įdomų faktą: Rusijos imperatorė Jekaterina II kartą regėjo savo antrininkę, sėdinčią soste. Bet tiesiog liepė tarnams pamėklę išvyti.

Gyvo žmogaus šmėklą paprastai mato draugai ir artimieji, ir dažniausia kritiniu jo gyvenimo momentu, kai tas suserga, arba jo mirties akimirką. Tačiau kartais, kaip kad Jekaterinos II atveju, su juo susiduria pats žmogus.

Skirtingų pasaulio tautų tikėjimuose nuomonė apie tokius susitikimus yra tokia pati: jie nepranašauja nieko gera. Tiksliau – pasimatymas su antrininku beveik visada reiškia greitą mirtį.

Taip nutiko garsiajam anglų poetui Persiui Šeliui: išvydo save patį ir netrukus nuskendo. Kaip paskui rašė jo našlė, garsioji rašytoja Merė Šeli, Italijoje viešėjęs sutuoktinis – beje, dažnai regėdavęs keistas vaiduokliškas figūras, – ankstyvą rytą išėjęs į terasą buvo sutiktas savęs paties. Antrininkas P. Šelio neva paklausęs: „Ar dar ilgai ketini būti viskuo patenkintas?“ Praėjus maždaug porai savaičių poetas žuvo jo jachtai nuskendus Viduržemio jūroje.

Įdomu ir tai, kad netikrąjį P. Šelį tomis dienomis regėjo ir jo susižavėjimo objektas Džeinė Viljams, o jos vyras nuskendo per tą patį incidentą.

Dar vieną keistą antrininko apsireiškimą savo 1941-aisiais išleistoje knygoje „Vaiduoklių šalis Anglija“ aprašė folklorininkė Kristina Houl. Toje istorijoje Viljamas Nepajeris keliavo iš Bedfordširo į Berkšyrą. Savo viešbučio kambaryje, ant lovos, jis aptiko lavoną. Išvydęs, kad tas lavonas yra… jo, išgyveno neapsakomą sukrėtimą. Praėjo labai nedaug laiko, ir vyriškis iš tiesų pasimirė.

Merė Li yra garsiausias iš seniai uždarytos Veiverli Hilo sanatorijos JAV Kentukio valstijoje vaiduoklių. Sesele džiovininkų skyriuje dirbusi mergina pati užsikrėtė. Lyg to būtų maža, Merė Li pastojo nuo vieno gydytojo. Nepakėlusi gėdos, ji pasikorė 502 palatoje.

Nebaidykite šmėklų riksmais

Dauguma vaiduoklių yra prisirišę prie konkrečios vietos ar vietovės, bet yra klajojančių po pasaulį. Parapsichologai tvirtina, kad galimybę juos sutikti turi praktiškai kiekvienas žmogus. Tokiems atvejams net siūlomos specialios rekomendacijos.

Fantomas, parapsichologų aiškinimu, gali pasirodyti ir vienam asmeniui, ir grupei. Nors tuomet jį regi irgi toli gražu ne visi.

Liudininkai tvirtina, kad apsireiškus anapusiniams svečiams jie pajutę „kapų šaltį“, nepaaiškinamą baimę ir jausmą, jog kažkas yra šalia. Kartais girdimi keisti garsai ar dedasi kraują stingdantys dalykai: vaiduoklis pasirodo tarsi iš oro, užeina į kambarį, netgi kalba. Taip nutikus parapsichologai pataria nepanikuoti, nedaryti staigių judesių, nešaukti ir pasistengti, jei tik yra tokia galimybė, elgtis santūriai.

Dar esą reikia turėti omenyje, kad svečiai iš ano pasaulio ateina ne šiaip sau. Miręs giminaitis gali taip pranešti ką nors svarbaus, įspėti, apsaugoti nuo bėdos. Taigi ignoruoti tokių vizitų, sako žinovai, negalima. Aišku, patikėti, kad pamėklė gali pasakyti ką nors naudinga, gali būti sunku. Bet faktai liudija ką kitą.

Kartą viename nedideliame JAV miestuke gyvenęs kuklus vietos šiukšlininkas Maiklas Derikas ėmė ir pareiškė esąs tiesioginis karaliaus Ričardo Liūtaširdžio palikuonis. Jam apie tai neva pasakiusi per miegus aplankiusi dvasia. Nežinia kokiu būdu žinia apie tai pasiekė mokslininkus, bet jie buvo suintriguoti, taigi nepagailėjo jėgų ir lėšų sudaryti pono Deriko genealoginį medį. Ir, visuotinei nuostabai, sužinojo, kad vaiduoklis buvo teisus: šiukšlininko gyslomis iš tiesų tekėjo karališkas kraujas.

Nors būna atvejų, kai vaiduoklis pasirodo, nes jam pačiam reikia pagalbos. Užkalbinti gyvuosius šmėkloms būna sunku, todėl specialistai pataria nepulti į paniką ir be užuolankų pasiteirauti, ko lankytojui reikia. Turbūt ir iš savo močiučių esate girdėję, jog dažniausiai prašoma pasimelsti, sutvarkyti kapą, uždegti bažnyčioje žvakutę ar paprašyti už velionį jo įskaudintų gyvųjų atleidimo. Taigi nieko sudėtingo, ko negalėtumėte padaryti – juo labiau žinodami, kad tai nuramins dvasią ir apsaugos nuo pakartotinių jos vizitų.

Kita vertus, parapsichologai įspėja: ne visi vaiduokliai yra draugiški. Bet nuo agresyvių lankytojų gali apsaugoti nuoširdi malda arba… tokie pat nuoširdūs keiksmai. Ir kuo bjauresni, tuo geriau. Išgirdusi juos, šmėkla įsižeis ir išnyks.

Senovės romėnai piktąsias dvasias baidydavo būgnais – nė vienos laidotuvės be jų neapsieidavo. O štai Artimuosiuose Rytuose iki šiol priimta įkalti didelę vinį toje vietoje, kur buvo žmogžudystė, ir taip „prikalti“ dvasią prie ano pasaulio, kad negalėtų iš jo ištrūkti.

1997-ųjų rugpjūtį viena moteris padarė savo močiutės nuotrauką per iškylą senelių namuose. Ir iki 2000 metų nepastebėjo, kad už senolės nugaros stovi kažkoks vyras, kurio darant nuotrauką, beje, nebuvo. Įdomiausia tai, jog jis pasirodė esąs nepaprastai panašus į jos senelį, mirusį dar 1984-aisiais.

Žemėlapis vaiduoklių medžiotojams

Jei tik yra noro, galima visai nesunkiai sudaryti kelionės po vaiduoklių pamėgtas vietas maršrutą. Jis, tiesa, apimtų visą Europą ir atrodytų daugmaž taip.

Čekija: pasaka apie Pelenę be laimingos pabaigos. Senovinėje Sovineco pilyje gyvena Baltoji Dama. Anot legendos, jaunystėje ji pametė kurpaitę – visai kaip Pelenė. Tik jos istorija nesibaigė taip džiaugsmingai.

Vargšelę Perchtą, priklausiusią kilmingai, bet nuskurdusiai Rožmberkų giminei, tėvas ištekino prieš jos valią dvidešimtaisiais gyvenimo metais. Sutuoktinis kasdien mušdavo jauną žmoną ir visaip iš jos tyčiojosi. Toji bandė pabėgti atgal į gimtąją pilį (greičiausiai tada ir pametė savo batelį, nors legenda šiuo klausimu nėra labai aiški), tačiau tėvas atsisakė priimti dukrą. Po dviejų dešimtmečių kankynės Perchtos vyras, jau gulėdamas mirties patale, paprašė žmonos atleisti už visas piktadarystes, tačiau toji nė neketino jo klausyti. „Kad tu ir aname pasaulyje neturėtum ramybės!“ – degdamas pykčiu tada išrėžė smurtautojas. Ir jo prakeiksmas išsipildė. Moters siela vis dar klaidžioja gotiškos XIV amžiaus pilies menėmis ieškodama savo pamestos kurpaitės – savo laimingos ir nerūpestingos jaunystės simbolio. Dažniausiai ją galima sutikti būtent Sovineco tvirtovėje, nors garsiausiu visos Europos vaiduokliu kartais vadinama Baltoji Dama lanko ir kitas Rožmberkų giminei priklausiusias pilis.

1985-ųjų sausio 22 dieną Didžiojoje Britanijoje, vienuose iš seniausių Koventrio rūmų, vyko vienos draugijos iškilmingi pietūs. Prieš juos maldai atsistoję svečiai nepastebėjo nieko įtartino, tačiau padarius nuotraukas išryškėjo keista aukšta, tarsi vienuolio abitą vilkinti figūra.

Prancūzija: arklių griaučiai ir jų ganovas. Šalies vakaruose, Bretanėje, gyvuoja padavimas apie šiurpų vaiduoklį, vadinamą Anku. Žmonės paprastai mato jį – aukštą išdžiūvusį senį ilgais žilais plaukais ir su dalgiu ant peties – žingsniuojantį greta vežimo, tempiamo dviejų arklių griaučių. Vieni sako, kad kraupusis keliautojas yra ne kas kitas, kaip biblinis Kainas. Kiti tvirtina, neva tai paskutinio ankstesniais metais mirusio žmogaus dvasia, ieškanti sau pakeleivio. Bet kuriuo atveju, susidūrimas su Anku visiems pranašauja mirtį.

Didžioji Britanija: dar vienas Baskervilių šuo. Norfolke šį pamėklišką žvėrį vadina Juoduoju Kevalu, Lankašyre – Rėksniu, Jorkšyre – Klajūnu. Tačiau visur liudininkai pasakoja matę tą patį gyvį – milžinišką juodą šunį didžiulėmis tamsoje raudonai švytinčiomis akimis. Seniausios legendos teigia, jog tai paties Odino, vyriausiojo skandinavų dievo, šuns palikuonis. Naktimis jis slankioja keliais ir ieško vienišų praeivių. Bet kas, pažvelgęs į akis žvėriui, būna pasmerktas greitai žūčiai.

Škotija: raudotoja, skalbianti įkapes. Prie kai kurių Škotijos šaltinių ir upelių galima sutikti labai liūdną vaiduoklį – moterį, klūpančią ant kranto, skalaujančią vandenyje kruvinas įkapes ir giedančią laidotuvių giesmes. Jeigu šmėklą užkalbintum, ji papasakos, kieno tai įkapės ir kam greitai lemta bus jas apsivilkti. Kalbama, kad raudotoja – gimdydamos mirusios jaunos moters vėlė.

Airija: šąlantis berniukas. Tenykštė Gripmeino pilis saugo siaubingą priminimą apie žiaurų nusikaltimą, padarytą ten dar XV amžiuje. Šešiametis berniukas paveldėjo pilį iš tėvo, tačiau globėju paskirtas jo dėdė nusprendė teisėto paveldėtojo atsikratyti. Jis pradėjo marinti vaiką badu, o galiausiai išvis išmetė lauk – viduržiemį, spaudžiant speigui ir siaučiant pūgai. Berniukas, suprantama, sušalo. Bet vis pasirodo senosios pilies menėse ir graudžiu balseliu skundžiasi, kaip jam šalta.

Rusija: Sankt Peterburgo šmėklos. Šiaurinė Rusijos sostinė dar palyginti jaunas miestas, tačiau vaiduoklių jame netrūksta. Juk pastatytas jis praktiškai ant kaulų – niekas nesuskaičiuos, kiek gyvybių buvo paaukota, kol pelkėtoje dykvietėje iškilo gražuolis miestas.

Teigiama, kad svarbiausias Sankt Peterburgo vaiduoklis yra paties Petro I šmėkla. Esą legenda apie Varinį Raitelį, kadaise įkvėpusi Aleksandrą Puškiną, nebuvo išlaužta iš piršto. XIX amžiaus policijos archyvuose išliko duomenų apie lavonus, rastus Varinio Raitelio paminklo papėdėje. Visiems nelaimėliams buvo suknežintos galvos.

Tačiau įdomiausias vaiduoklis blaškosi po Petro I įkurtą Kunstkamerą – dabartinį Antropologijos ir etnografijos muziejų. Imperatoriaus įsakymu ten turėjo būti saugomi milžiniško ūgio žmogaus griaučiai. Anomalijos prasidėjo, kai 1917 metais dėl neaiškių priežasčių buvo pradanginta jo kaukolė, ir milžino griaučiai ėmė klajoti muziejaus koridoriais – ieškojo savo galvos. Tenykščiai darbuotojai ne kartą pasakojo susidūrę su vaiduokliu. Jie ir patys ilgai ieškojo tos nelemtos kaukolės, bet veltui. Kol pagaliau vienam šovė į galvą geniali mintis pakišti šmėklai svetimą kaukolę. Kad ir kaip būtų keista, vaiduokliui toji patiko ir jis liovėsi gąsdinęs žmones.

     Įdomūs faktai

Anglija – vienintelė valstybė, kur iš vaiduoklių sugebama užsidirbti. Pavyzdžiui, prieš parduodant namą, kuriame kas nors matė vaiduoklį, savininkai kruopščiai iškrato archyvus ir sudaro šmėklos genealoginį medį. Štai tik vienas iš skelbimų, o tokių gana dažnai galima aptikti Didžiosios Britanijos laikraščiuose, nekilnojamojo turto skiltyje: „Parduodama XVI amžiaus pilis atokiame Sasekso grafystės rajone – su baldais ir draugišku vaiduokliu. Garantuojame, kad jis nepaliks pilies net ir galimos jos rekonstrukcijos atveju.“

Tie patys anglai, kuriems vaiduokliai – nacionalinio kolorito dalis, suskaičiavo, kad vidutinė šmėklos gyvavimo trukmė yra apie 400 metų. Paskui vaiduokliai ima blankti, pasirodo vis rečiau, kol galiausiai išnyksta.

     Galima tikėti, galima netikėti

Įdomus eksperimentas siekiant įrodyti vaiduoklių egzistavimą buvo atliktas XX amžiaus pradžioje, kai klestėjo masinis susižavėjimas spiritizmu. Nuo 1920-ųjų lapkričio 8-osios iki gruodžio 31-osios prancūzų gydytojas, tyrinėtojas ir Tarptautinio metafizikos instituto direktorius Giustavas Gelejus dalyvavo 14 spiritizmo seansų, surengtų Paryžiuje su garsiu to meto mediumu Franeku Kluskiu. Per kiekvieną seansą ant stalo buvo pastatomas dubuo su karštu parafinu, ir F. Kluskis prašydavo dvasių pamerkti ranką pirmiausia į jį, o paskui – į dubenį su vandeniu. Mediumo tvirtinimu, paskui ore materializuodavosi sustingusio parafino „pirštinė“. Vaiduokliui pradingus, likdavo žmogaus rankos lipdinys.

Trys serijos analogiškų spiritizmo seansų per trejus metus buvo surengtos ir Varšuvoje, paties F. Kluskio bute. Taigi nekontroliuojamoje aplinkoje ir neįsitikinus, kad mediumas nesukčiauja.

1924-aisiais daktaras G. Gelejus išleido knygą, į ją sudėjo visų keturių serijų metu padarytų lipdinių nuotraukas.

Pakartoti tokį eksperimentą šiuolaikinėmis sąlygomis kol kas niekam nepavyko.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.