Stalviršiai ne šiaip sujungia virtuvės įrangą į vientisą kompoziciją – be estetinės misijos, jiems tenka ir realūs funkciniai krūviai.

Stalai, kuriems nereikia staltiesės

Namai Naudinga

Stalviršiai ne šiaip sujungia virtuvės įrangą į vientisą kompoziciją – be estetinės misijos, jiems tenka ir realūs funkciniai krūviai.

Būtent ant stalviršių gaminamas maistas – pjaustomi ir maišomi produktai, minkoma tešla, – tad jau vien dėl to juos reikėtų rinktis itin kruopščiai. Juolab kad jų įvairovė dabarties rinkoje didžiulė, taigi ir variantų begalė.

Laminatas

Tai pati pigiausia medžiaga stalviršiams gaminti. Stalviršio pagrindą sudaro vidutinio tankio medienos plaušų plokštė (MDF), padengta plastikine plėvele arba laminuota.

Tokie stalviršiai populiarūs nuo praėjusio amžiaus vidurio. Jų pakraščiai uždengiami specialiais apvadais, imituojančiais medieną, aliuminį, natūralų akmenį.

Pranašumai: laminatas nereikalauja jokios specialios priežiūros, yra atsparus karščiui ir cheminiam poveikiui; ant plastiko galima perkelti bet kokį piešinį ar raštą ir, palyginti su kitais variantais, šio kaina yra minimali.

Trūkumai: nenatūrali ir ne pati tvirčiausia medžiaga – greitai susibraižo, yra lengvai pažeidžiama; vandeniui pažeidus viršutinį sluoksnį, deformuojasi; reikia papildomai izoliuoti visus sudūrimus; tarnauja ne ilgiau kaip 5–10 metų.

Medienos drožlių plokštės

Turbūt labiausiai paplitusi medžiaga stalviršiams gaminti. Tokių stalviršių storis būna 3–4 cm, gylis – apie 60 cm, pirmasis pakraštys užapvalintas. Toje vietoje, kur stalviršis liečiasi prie sienos, paprastai dedama speciali juostelė: ji uždengia siūlę ne tik dėl dailesnio vaizdo, bet ir apsaugai nuo drėgmės bei nešvarumų. Kaip papildomas garantas, stalviršio sudūrimo vietos sandarinamos silikonu.

Medienos drožlių plokštės paviršius paprastai padengiamas plastiku, kuris saugo ją nuo mechaninių, terminių ir cheminių pažeidimų. Bet yra ir kitoks tokių plokščių apdirbimo būdas – uždėti dirbtinio akmens sluoksnį. Išoriškai stalviršis tuomet niekuo nesiskiria nuo vientiso sintetinio akmens stalviršio, tik yra gerokai pigesnis.

Pranašumai: specialiais mirkalais medienos drožlių plokštėms suteikiama papildomo tvirtumo bei atsparumo drėgmei; jos atsparios cheminiam poveikiui; galimas didelis spalvų ir raštų pasirinkimas; eksploatacijos laikas – daugiau kaip 10 metų; medienos drožlių plokštė dirbtinio akmens paviršiumi yra lengvesnė už dirbtinio akmens stalviršį; nedidelė kaina.

Trūkumai: veikiami vandens, tokie stalviršiai deformuojasi įbrėžimų ir nuskėlimų vietose; tai nėra natūrali medžiaga.

Dirbtinis akmuo

Pagal kainą, jis trečias prieinamiausių stalviršių reitinge. Dirbtinio akmens stalviršiai gaminami iš smulkinto natūralaus akmens, sumaišyto su akrilo dervomis. Tačiau reikia turėti omenyje: kuo daugiau šiame mišinyje bus specialių priedų, tuo labiau augs ir kaina. Taigi galiausiai dirbtinio akmens stalviršis gali kainuoti daugiau net už natūralų akmenį (pavyzdžiui, korianas).

Pranašumai: didelis spalvų pasirinkimas; kadangi medžiaga labai patvari, jai galima suteikti bet kokią formą; iš to paties sintetinio akmens, kaip stalviršio, galima pagaminti ir plautuvę – jie atrodys kaip vientisas darinys; dirbtinis akmuo atsparus smulkiems mechaniniams, karščio ir cheminiams pažeidimams; jam lengva grąžinti pradinę išvaizdą; eksploatacijos laikas praktiškai prilygsta natūralaus akmens.

Trūkumai: nemaža kaina už nenatūralią medžiagą.

Natūralus akmuo

Deja, čia įperkamiausių stalviršių sąrašas iš vos trijų punktų – laminato, drožlių plokščių ir dirbtinio akmens, – ir baigiasi. Tačiau jūsų pasirinkimas tuo tikrai nesibaigia – jis tik brangsta. Tiesa, solidžias sumas kainuojantys stalviršiai irgi turi trūkumų, ne vien pranašumų.

Viena iš tokių brangiųjų medžiagų yra akmuo. Užtat ji natūrali, taigi ir ekologiška. Už tai ir mokate.

Be didelės kainos, prie natūralaus akmens trūkumų tenka priskirti ir jo trapumą, nemenką svorį ir porėtumą. Kita vertus, jau yra specialių tirpalų natūralaus akmens stalviršių paviršiui apsaugoti – tiek nuo mechaninių pažeidimų, tiek ir cheminio poveikio.

Jeigu nuspręsite, kad stalviršiai jūsų virtuvėje turi būti iš natūralaus akmens, būtinai pasiteiraukite pardavėjo, kokiomis priemonėmis ir nuo kokių pažeidimų jie bus apsaugoti. Antraip, sykį palieję sultis ar kavą, būsite priversti į tą dėmę žiūrėti daug metų – arba susitaikyti su neplanuota skyle savo biudžete.

Kalbant apie konkrečius akmenis, anksčiau stalviršiams gaminti dažniausiai būdavo naudojamas granitas. Jis ir dabar labai populiarus. Antrasis po granito yra savybėmis į jį labai panašus marmuras. Bet tiek vienas, tiek kitas akmuo turi ir pranašumų, ir trūkumų – beje, labai panašių.

Granito pranašumai: atsparumas rūgštims ir šarmams; ilgaamžiškumas ir patogumas eksploatuojant; atsparumas karščiui; galimybė įmontuoti medienos intarpus – pavyzdžiui, padėklus karštiems puodams, pjaustymo lentas ir panašiai; natūralumas.

Granito trūkumai: didelis svoris; specialios priežiūros būtinybė (stalviršiai plaunami specialiomis priemonėmis be juos subraižyti galinčių dalelyčių ir baliklių); sudėtingas montavimas; didelė kaina.

Marmuro pranašumai: dekoratyvumas; ilgaamžiškumas ir patogumas naudoti; atsparumas karščiui; natūralumas.

Marmuro trūkumai: didelis svoris; jautrumas rūgštims ir šarmams, mechaniniams pažeidimams (marmuras vis dėlto yra minkštas akmuo); specialios priežiūros būtinybė (stalviršiai taip pat turi būti plaunami specialiomis priemonėmis be jokių braižančių ar baltinančių medžiagų); sudėtingas montavimas; brangumas.

Mediena

Medinius stalviršius renkasi tie, kam norisi virtuvėje papildomo komforto ir jaukumo. Tam tikslui naudojamas medžio masyvas arba medienos mozaika.

Geriausiai, aišku, tinka kietųjų rūšių mediena (ąžuolas, bukas) arba itin aliejinga mediena (kambala). Stalviršiai iškart sumontavus padengiami dviem sluoksniais alyvos. Apsauginį sluoksnį būtina atnaujinti vieną du kartus per metus arba pagal poreikį.

Beje, medinius stalviršius yra lengviausia atnaujinti. Dažniausiai pakanka pažeistą vietą pašveisti švitriniu popieriumi ir iš naujo uždažyti alyva.

Pranašumai: puikiai dera su dirbtinėmis medžiagomis (plastiku, metalu, stiklu); didelis tekstūrų, raštų ir spalvų pasirinkimas (ne tik dėl to, kad egzistuoja aibė įvairiausių medienos rūšių, bet ir jos apdirbimo būdų); natūralumas; lengva restauracija.

Trūkumai: reikalinga speciali priežiūra; jautrumas mechaniniams pažeidimams (įbrėžimai, maisto produktų dėmės, drėgmė ir aukšta temperatūra – visa tai gali per labai trumpą laiką pakeisti stalviršio vaizdą); tai greitai susitepantis paviršius.

Taigi nors tikro akmens ir natūralios medienos stalviršiai yra patys ekologiškiausi, jų kaina vis dar nusveria šį bei kitus privalumus.

     Naudinga

Pervežant ar montuojant baldus kartais nutinka nemalonumų. O kartais pakanka ant medinio stalviršio tiesiog numesti sunkesnį daiktą, ir lieka įdubimas. Ką daryti?
Žinoma, remontą!
Jums prireiks: glaisto, teptukų, smulkaus švitrinio popieriaus, lako, aliejinių dažų. Tačiau neapgaudinėkite savęs – teks gerokai paprakaituoti, kol pašalinsite defektą. Kad stalviršio apdaila atrodytų vientisa ir glaistas gerai laikytųsi, senąjį apdailos sluoksnį iš pažeistos vietos teks pašalinti. Tada įdubimą užtaisyti medienos atspalvio glaistu. Kai išdžius, gerai patrinti švitriniu popieriumi ir užtepti pirmąjį lako sluoksnį. Jei pamatysite, kad glaisto spalva nevisiškai atitinka medienos, gali tekti ant jo užtepti skaidrių aliejinių dažų ir, kai išdžius, nulakuoti laku.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.