Sakoma, jog pasakos praturtina vaikų pasaulį, tačiau suaugę dažnas susigriebėme: kai kurios jų nedaug tesiskiria nuo dabar žiūrimų siaubo filmų.

Seku seku… baisią pasaką

Mokslas Tavo vaikas

Sakoma, jog pasakos praturtina vaikų pasaulį, tačiau suaugę dažnas susigriebėme: kai kurios jų nedaug tesiskiria nuo dabar žiūrimų siaubo filmų.

Vaikystė neįsivaizduojama be sekamų, skaitomų pasakų. Jose užfiksuota pasaulio samprata, įvykiai lavina vaizduotę, itin reikšminga vaiko ateičiai. Pasakų siužetai net pasitarnauja moksliniams išradimams. Tačiau pastaraisiais metais tėvai vis atsargiau renkasi, kokiomis iš jų dalytis su vaikais prieš miegą. Tad kas iš tiesų yra pasakos ir kodėl jos taip šiurpina suaugusiuosius, bet ne mažuosius? Ką reiškia folklorą persunkę žiaurumai ir kam tai reikalinga vaikams?

Treniruotė jausmams

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba tikina, jog pasakų reikšmė labai didelė ir šiuolaikiniame technologijų pasaulyje.

Pirmiausia, sako daktaras, tai yra vaizduotės ugdymas. Tiek literatūrinė, tiek liaudies, ji lavina vaizduotę, fantaziją. Kai kalbama apie pasakos reikšmę, specialistai, anot K. Urbos, dažnai beda pirštu į garsųjį mokslininką Albertą Einšteiną. Mat kartą fiziko paklausus, kaip užauginti protingus, intelektualius vaikus, jis atsakė: „Skaitykite jiems pasakas. Jeigu norite, kad jie būtų dar protingesni, skaitykite dar daugiau pasakų.“

Kaip sako K. Urba, net žmogus, atstovavęs tiksliesiems, gamtos mokslams, suvokė, kad be fantazijos, vaizduotės negali būti jokių atradimų. „Žmogaus kūrybingumo pagrindas – vaizduotė, fantazija persmelkia visas sritis, o ji eina iš pasakų pasaulio“, – neabejoja jis.

Literatūrologo manymu, jei būtų įmanoma atlikti eksperimentą ir tirti vieną žmogų, visiškai vaikystėje negirdėjusį pasakų, ir kitą, su jomis užaugusį, jų mentalitetas greičiausiai skirtųsi. Docentas spėja, kad pasakų klausęsis vaikas greičiausiai pats fantazuos, turės išlavintą vaizduotę, o stebuklinio pasakų pasaulio nepažįstančiojo santykis su realiuoju pasauliu greičiau bus pragmatiškas, labai materialus ir, ko gero, labai kategoriškas. Nes pasakos, net neabejoja K. Urba, taip pat ugdo jausmus. Gėrio ir blogio kova, pastarojo pergalė, išgyvenama baimė ir įtampa yra tam tikra jausmų treniruotė.

„Šiuolaikiniams vaikams to nepaprastai reikia, – mano literatūrologas. – Jie dažnai būna labai racionalūs, įlindę į naujausias technologijas, kurios mažiau ugdo vaizduotę. Jei mes žiūrime filmą ar žaidžiame kompiuterinius žaidimus, stebime iš šalies, o kai skaitome knygą ar klausomės pasakos, išgyvename, suvokiame, interpretuojame, kuriame, vaizduotėje lipdome tą pasaulį. Tai labai svarbūs dalykai.“

K. Urbos, kaip vaikų literatūros kritiko, nuomone, pasaka yra užfiksavusi archajišką pasaulio sampratą. Pasaka išsivystė iš mito, ir joje atsispindinti pasaulėžiūra, vertybės, gėrio ir blogio pozicija yra be galo reikšmingi. Visa tai reikia vaikystėje pažinti. Nes tai pagrindas vėliau suvokti kitą meną, literatūrą: neigiamų ir teigiamų veikėjų tipams, trečio brolio įvaizdžiui, našlaitės tipažui nugulus vaiko sąmonėje, vėliau, jam skaitant suaugusiųjų literatūrą ar susipažįstant su menu, vėl taps atpažįstama.

Tiesa, dabartiniams vaikams autentiški, archajiški tekstai sunkiai suvokiami. O kiek juos galima modifikuoti, literatūrinti, nėra aiškiai sutarta. Kita vertus, skuba pabrėžti K. Urba, pasakos jokiu būdu neskirtos vien vaikams. Atvirkščiai: dauguma pasakų skirtos NE vaikams, nors labiau žinomas kaip vaikų literatūros žanras. Literatūrologo aiškinimu, pagal mūsų folkloristikos sistemą, su vaikų auditorija siejama viena grupė pasakų – pasakos apie gyvūnus. Jose aiškiausiai atsiskleidžia vertybės. Bet kai XIX amžiaus pradžioje susiformavo literatūrinė pasaka, nemažai šio žanro kūrinių buvo skirta suaugusiesiems.

„Tad absoliučiai sakyti, kad pasakos – tik vaikams, nėra teisinga“, – patikina K. Urba.

Nuo elgesio ir teisės kodekso iki išradimų

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorius Rimantas Balsys skaičiuoja, kad pasaulyje yra bent kelios dominuojančios pasakų kilmės teorijos. Bet atsakymas, kur yra tikroji pasakų tėvynė, anot jo, nėra toks svarbus: kai pasakos buvo perduodamos sakytiniu būdu, labai intensyviai keliavo ir dėl to įgavo įvairių nacionalinių spalvų.

„Šiandien Lietuvoje iš tų 80 000 užrašytų pasakų, ko gero, nerastume nė vienos, kurios atitikmenų nebūtų kitose tautose, – pasakoja R. Balsys. – Lygiai taip pat, lygindami su kitų tautų pasakomis, galime matyti, kad mūsų siužetai saviti, savi, apaugę lietuvišku luobu.“

Be to, keičiasi ir veikiantys asmenys: jei tai gyvūnai, tai tokie, kurie gyvena mūsų platumose, – lietuviškose pasakose nerasi žirafų, begemotų ar krokodilų.

„Tas pasakų tarptautiškumas akivaizdus. Kita vertus, nacionalinė spalva taip pat labai ryškiai matoma. Ir galime sakyti, kad nesunkiai galima atpažinti, kurios tautos arba kam priklauso“, – sako R. Balsys.

Jo manymu, pasaka nėra praradusi savo išminties ir paskirties, tik gal nepelnytai užmiršta. Gaila, bet įvertinti pasakų reikšmę šiuolaikiniam žmogui būtų sunku.

Kaip aiškina etnologas, pasakos visada pirmiausia reguliavo ir aiškino žmonių tarpusavio elgesio normas – kaip mes turėtume elgtis.

„Kai nebuvo kitos informacijos perdavimo galimybės arba nebuvo naudojami kitokie būdai kaip yra šiandien, pasaka, mano galva, buvo labai veiksminga ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tokiu būdu buvo skiepijama, kas priimtina bendruomenėje, kas svarbu, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje ir kaip nederėtų elgtis“, – sako R. Balsys.

Dėl šios priežasties pasakose dažnai aptinkame pasikartojimus tris kartus. Sakykime, vienas herojus pasielgia blogai ir jam nepasisekė arba prarado gyvybę, antras taip pat, o trečias, pasielgęs teisingai, tampa nugalėtoju. Profesorius sako, jog šitaip konstruojama paprasta išmintis, kad teisingas kelias tas, kuris tuo laiku priimtinas bendruomenei.

Be to, pasakos išpranašavo net mokslinius atradimus. Visos istorijos apie skraidančius kilimus, septynmylius batus, savaime pasidengiančius stalus yra davusios idėjų dabar įprastiems išradimams – turime orlaivius, mašinas, greituosius traukinius ir panašiai.

„Manau, tos išminties, kuria mokslas dar galėtų pasinaudoti, pasakose ir dabar slypi – ir manau, kad ateityje pasinaudos, – sako R. Balsys. – Pirma eina žmogaus mintis, svajonė, ir tik po daugelio šimtmečių tai realizuojama.“

O ar pasakos iš esmės buvo nerašytas teisynas, iš kurio vėliau formavosi paprotinė teisė? Moralės, elgsenos, bendrabūvio dalykai formavosi būtent iš pasakų klodų, iš pasakų lobynų, pasakų išminties. Pasak R. Balsio, paprotinės teisės pagrindu vėliau atsirado įvairūs teisiniai dokumentai, įstatymai. „Visa ko šaltinis buvo pasakos. Jos davė pradžią visiems šiems dalykams“, – konstatuoja etnologas.

Dabar neretai akcentuojama, kad šiuolaikiniams vaikams sunku suvokti pasakas, nes jose, kaip minėta, daug archajiškų dalykų. R. Balsys tam pritaria, tačiau mano, kad tai būdinga ne vien pasakoms, bet visai mūsų rašytinei literatūrai. „Imkime, kad ir tą patį Kristijoną Donelaitį: jaunimas jo jau visiškai neperskaito, ir tai natūralu.

Dėl to, kad tokiam autoriui suvokti, jį perskaityti reikia ruoštis specialiai“, – sako profesorius.

Tas pats ir su patarlių, priežodžių klodais, kurių jaunesnieji, mokyklinio amžiaus vaikai nesuvokia dėl to, kad nežino tos leksikos, o nežino, nes seniai nebevartojama – kaip ir nebevartojami patarlėse minimi daiktai, išnykę reiškiniai ir taip toliau.

Bet, R. Balsio teigimu, niekas juk nedraudžia šiandien kurti pasakų. Ir mes turime rašytojų, kūrėjų, kurie rašo modernias pasakas. Raiška juk gali būti šiuolaikiška – svarbiausia pasakoje slypinti išmintis, gėrio pradai, elgsenos normos. Visa tai turi būti pasakos ašis.

Gyvenimas baisesnis už knygas

Ne paslaptis, kad suaugusiuosius gąsdina kai kurie pasakų siužetai. Juose, tėvų akimis žiūrint, daug žiaurumo, tačiau vaikai visa tai priima kitaip.

K. Urba sutinka: pasakų baugumas yra vienas jautriausių dalykų, ir ši tema generuoja visokių nuomonių. Bet, literatūrologo manymu, baimės momentas mene, literatūroje ir baimės jausmas gyvenime skirtingi dalykai.

„Kai kalbame apie baimę kaip apie estetinį jausmą, vaikas turi išgyventi visą emocijų amplitudę. Ne tik džiaugsmingus dalykus, bet sužinoti, kad yra ir mirtis, ir liūdesys, ir skausmas, ir netektys. Tai plečia jo psichologiją, jausmus“, – aiškina K. Urba.

Manoma, kad vaikas, skaitydamas tokius kūrinius, – ne vien pasakas, bet ir siaubo literatūrą, vaiduoklių istorijas, – įveikia baimės jausmą, grūdinasi. Net egzistuoja teorija, kad baimės jausmas yra tam tikras poreikis „pasišiurpinti“, kad patys vaikai to nori.

„Manyčiau, nereikėtų taip kategoriškai žiūrėti ir sakyti: „Oi, kaip baugu, traumuosime vaiką! Vaikas vis tiek suvokia, kad tai antrinė – išgalvota tikrovė, ir jis tą suvokia per tam tikrą distanciją“, – sako vaikų literatūros kritikas.

Kita vertus, reikėtų įvertinti kiekvieną konkretų atvejį. Pasitaiko nepaprastai jautrių mažų vaikų, kuriems tokių pasakų nereikėtų skaityti.

„Man atrodo, kad pasakose, skirtingai nuo šiuolaikinio populiariojo meno, nėra mėgaujamasi žiaurumu. Slibinui nukertama galva ir viskas. Įveikiamas blogis. O šiuolaikiniame kine tuo mėgaujamasi – kiek kraujo tekėjimo vaizdų! Tai jau visai kita estetika“, – sako K. Urba.

Jo įsitikinimu, pasakų nereikėtų atmesti tik dėl to. Jose, be baimės jausmo, yra daugybė kitų jausmų ir vertybių. Be to, kaip minėta, suaugusieji ir vaikai kitaip vertina tą baisumą: išaugę iš pasakų amžiaus, mes į jas žvelgiame labai tikroviškomis akimis.

Profesoriaus R. Balsio manymu, tėvai bei seneliai be reikalo nuogąstauja.

„Žiaurumas yra neatsiejama žmonijos gyvenimo dalis, – konstatuoja jis. – Žmonijos istorijoje mes ištisai matome karus, žudynes, vienų tautų viršenybę arba norą užkariauti kitas tautas ir taip toliau. Tad šito žiaurumo gyvenime yra nė kiek ne mažiau, negu pasakose. Remiantis ta pačia pasakų išmintimi svarbu vaikui nuo mažumės įskiepyti, kad jis žinotų, kas yra gerai, kas blogai.“

Etnologas primena pasaką apie karalaitę, kuriai laumė arba burtininkė išpranašauja, kad ji įsidurs pirštą, taigi karalaitė paslepiama bokšte, karalystėje išnaikinami visi pavojingi įrankiai, bet vis tiek nutinka taip, kad ir bokšte mergina randa, kuo įsidurti.

„Ką šita pasaka byloja? Kad reikia ne drausti, ne slėpti, bet reikia išmokyti žmogų – ypač jauną – orientuotis, susigaudyti, įvertinti, kas teigiama, kas neigiama, kas yra gera, o kas – bloga. Žiaurumas, kaip aš sakau, yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, ir šito nematyti arba apsimesti, kad jo nėra, negalima. Tada mes neparengsime žmogaus visaverčiam gyvenimui. Jeigu jį ištiks tai, kas neišvengiamai dažniausiai ištinka, jis nežinos, kaip elgtis, bus nepasirengęs. Apsidairykime šiandien – pamatysime, kaip viskas yra iš tikrųjų. Pasakos yra tas švelnusis daigelis“, – šypsosi R. Balsys.

Suaugusiojo akimis – kitoks vaizdas

Visos pasakos ganėtinai baisios, tačiau tai, kas yra baisu, priklauso nuo to, kaip tai vertinama. Taip mano psichoanalitinis psichoterapeutas Robertas Balčiūnas. Pavyzdžiui, lapė sumedžioja kiškį ir jį ėda – atrodo baisu, tačiau taip gamtos sutvarkyta.

R. Balčiūno manymu, vertinimas, kas yra baisu, mūsų, suaugusiųjų, subjektyvus požiūris. Ir greičiausiai susijęs su tuo, kas gąsdina mus pačius.

Pasakos, kurias mes skaitome vaikams, jau yra pagražintos, perdirbtos – ir brolių Grimų, ir Hanso Kristiano Anderseno, ir Šarlio Pero. Tačiau paskaitę graikų mitus arba dar archajiškesnius – Egipto, šumerų, – mes pakrauptume, neabejoja R. Balčiūnas. Esmė tai, kad suaugusieji patys irgi bijo. Pasakos tarsi primena sapnus, tik esmė tokia, kad sapnas yra individualus vieno žmogaus kūrinys ir labiau susijęs su pasąmone.

„Sapnas – tarsi atspindys to, kas slypi giliai viduje, pasąmonėje, – dėsto psichoterapeutas, – o pasaka – tai daugelio žmonių, tautos istorija, bet irgi kaip sapnas. Ji irgi atspindi, kas ten mūsų viduje darosi, ir šiek tiek atspindi mūsų bendrą kultūrinę psichiką. Mūsų pasąmonė nėra labai jau malonus dalykas ir gali gąsdinti mūsų sąmonę. Dėl to suaugusieji gali taip reaguoti.“

R. Balčiūno manymu, vaikai mažiau gąsdinasi kai kurių dalykų nei suaugusieji, nes vaikų kiek kitokia psichika. „Man atrodo, kad kartais suaugusieji bijo daugiau nei vaikai“, – prisipažįsta specialistas. Ir sako, jog pasakos tikrai nėra itin traumuojanti patirtis. Labiau vaikus traumuotų tėvų reakcija į jas, jei tie labai išsigąsta. Net jei skaitydami savo atžalai pasaką tėvai nuslepia savo neigiamus jausmus, vaikas vis tiek gali tai pajausti. Tokie dalykai, psichoanalitinio psichoterapeuto manymu, gali net labiau paveikti vaiką nei pasakos turinys.

„Pasakos turi ir kitą aspektą – iš vienos pusės dėl to, kad tai mūsų pasąmonės atspindys, bet kartu suteikia vaikams informacijos: jos moko vaikus, – primena R. Balčiūnas. – Pirmiausia – konkrečių natūralių dalykų: kaip elgtis, bendrauti. Bet kartu moko ir to, kokia mūsų pasąmonė, kokia sąmonė, kas ten darosi, kaip tampama vyru, kaip tampama moterimi, kokie pereinamieji etapai. Ir ne taip tiesiogiai, o simboliškai, per savotišką atstumą. Tam tikra prasme pasakos paaiškina vaikams, kas darosi jų viduje.“

Aišku, tarp knyginės, sekamos pasakos ir ekranizuotos yra skirtumas. Psichoterapeuto manymu, čia atsiranda ir režisieriaus suvokimas, jo pasąmonės dalykų. O suaugusieji vaikystėje skaitytą pasaką neretai vertina visai kitaip: tai, kas mažam neatrodė šiurpu, suaugus nušvinta visai kita šviesa.

„Vaikas turi kitokį mirties, baimių suvokimą. Jis pasaką mato šiek tiek kitaip. O suaugusieji – per savo patirtį, – sako R. Balčiūnas. – Mūsų patirtis kitokia, ir kartais įdedame į tas pasakas netgi ne tai, ką norėta ja pasakyti. Pasakoje yra labai daug simbolių, o simboliai gali reikšti daug dalykų vienu metu. Be to, mes kiekvienas turime savo asmeninę patirtį, į tą simbolį galime įdėti ir ją. Tada pasaka gali nusispalvinti kitokia spalva – ir daug labiau mus gąsdinančia negu vaiką.“

Pasakos vaikams yra tokios svarbios, jog tėvams nereikėtų baimintis, jei vaikas pradeda prašyti sekti vis tą pačią.

„Tai visai natūralu, – patikina psichoanalitinis psichoterapeutas. – Vaikas, matyt, „dirba“ su ta pasaka, kažko mokosi per ją, bando kažką suprasti, perprasti. Tai svarbūs dalykai.“

„Manau, tėvai turėtų skaityti pasakas. Kaip jau sakiau, vaikai per pasakas pažįsta ir pasaulį, ir savo emocijas, ir kas darosi su jų vidumi. Be to, tam tikra informacija perduodama iš kartos į kartą. Visa tai tikrai reikalinga“, – dar kartą pabrėžia R. Balčiūnas. Ir prašo nepamiršti, kad mes, suaugusieji, juk irgi mėgstame sąmoningai įsibauginti – kad ir žiūrėdami siaubo filmus. Anot psichoanalitinio psichoterapeuto, kai save pašiurpini, viduje gyvenančius baubus perkelti kažkur, gyventi dažniausiai pasidaro lengviau.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.