Apie kai kuriuos augalus sakoma: ir maistas, ir vaistas – tokia yra ir bulvinė saulėgrąža.

Pripažintas pačiu pačiausiu planetos augalu

Gėlės ir augalai Sveikata

Apie kai kuriuos augalus sakoma: ir maistas, ir vaistas – tokia yra ir bulvinė saulėgrąža.

Topinambai – bulvinių saulėgrąžų valgomieji šakniagumbiai. Kai kurios tautos šiuos augalus augina vietoj bulvių, nes jie nebijo sausrų, dera net nederlingoje žemėje. Bulvinės saulėgrąžos gerai peržiemoja ir vienoje vietoje gali augti keliolika metų. Daugelyje šalių mėgstama ši daržovė pas mus dar nėra populiari, nors labai naudinga.

Nusipelnė tokio vardo

Iš Pietų Amerikos į Europą topinambai atkeliavo XVII amžiuje. Manoma, kad jų atvežė prancūzų tyrinėtojas Samuelis de Šampleinas. Šiomis daržovėmis pirmiausia buvo susidomėta Prancūzijoje ir Anglijoje, vėliau jos paplito kitose šalyse, nors kai kuriose iki šiol vis dėlto populiaresnės bulvės. 2000 metais tarptautinėje augalininkystės konferencijoje bulvinės saulėgrąžos dėl savo nereiklumo vietai ir dirvai, derlingumo bei gydomųjų savybių buvo paskelbtos XXI amžiaus planetos kultūra. O 2002-aisiais Nicos festivalyje šio augalo šakniagumbiai buvo pripažinti iš daržovių tinkamiausiais sriubai.

Bulvinė saulėgrąža priklauso astrinių šeimai, saulėgrąžų genčiai. Šis augalas bulvine saulėgrąža pavadintas pagrįstai – lapai ir žiedai primena tikrų saulėgrąžų, kaip ir jos, atsigręžia į saulę, be to, užauga iki dviejų trijų metrų aukščio. Jos šakniagumbius – topinambus – žmonės vadina ir žieminėmis bulvėmis, ir žemės kriaušėmis, ir vilko ropėmis, ir netgi Jeruzalės artišokais. Pastarasis pavadinimas tikriausiai kilo dėl ypatingai paruošto topinambų patiekalo – šios daržovės įgavo artišokų skonį.

Neįnoringas augalas

Bulvinė saulėgrąža – mažai rūpesčių kelianti kultūra. Ji atspari sausrai, nereikli dirvai, bet prastai auga rūgščiame dirvožemyje (geriausia, kai dirvos reakcija neutrali – pH yra 6,5), nepakenčia stovinčio vandens, tad žemė neturi įmirkti. Nors šie augalai dera net ir augdami prastomis sąlygomis, bet kuo puresnė ir derlinges o derlius bus gausesnis. Stiebai nebijo rudeninių iki penkių laipsnių šalnų, o gumbai gerai peržiemoja netgi tada, kai temperatūra nukrinta iki 30 laipsnių ir daugiau, bet yra sniego. Besniegę ir labai šaltą žiemą šakniagumbiai gali apšalti.

Bulvinės saulėgrąžos atsparios augalų ligoms, jų nepuola kenkėjai, itin retai jų apatinę stiebo dalį gali pakenkti baltasis pelėsis. Tačiau jo žala beveik nepastebima. Puiki augalo savybė – nekaupti nitratų ir nitritų, taigi jų nėra nei žaliojoje masėje, nei šakniagumbiuose.

Bulvinių saulėgrąžų valgomi jauni lapai, žiedai ir, žinoma, šakniagumbiai. Tačiau šis augalas turi vieną trūkumą – jo gumbų neįmanoma ilgai išsaugoti, nes, skirtingai nei bulvių, topinambų luoba plona. Galbūt ši savybė ir yra lemiama, kad bulvines saulėgrąžas daržininkai mėgėjai iškeičia į bulves – jas augina bene visi, o topinambų dar retas pasisodina.

Žydi iki vėlyvo rudens

Topinambus sodinti patartina laisvame sodo ar daržo kampe, toliau nuo kitų kultūrų, nes jie greitai plinta ir, nebenorint auginti, būna sunku išnaikinti. Bulvinės saulėgrąžos puikiai jaučiasi saulėtoje vietoje, nors gerai auga ir medžių šešėlyje.

Kitų metų derliui topinambai sodinami rudenį – spalio pabaigoje arba pavasarį – kovo mėnesį. Šakniagumbiai turi būti sveiki, neapvytę. Apvytusius gumbus patartina kelias valandas pamirkyti vandenyje. Jeigu yra galimybė, rekomenduojama sodinti didesnius topinambus – sveriančius 30–50 gramų. Tokių būna stipresni kerai ir jie geriau dera.

Tarp gumbų paliekami apie 40 cm atstumai. Rudenį topinambai sodinami giliau – maždaug 10 cm gylyje, o pavasarį – apie 6 cm. Jei šakniagumbiai maži, į duobutę rekomenduojama dėti po du. Pasodinti topinambai sudygsta per dvi tris savaites.

Jei dirvožemis nėra purus, užaugusius iki 20 cm aukščio stiebus reikėtų apkaupti. Kai būna dar didesni, patartina juos apkaupti ir antrą kartą. Lengvose ir sausose dirvose pasodintus augalus kaupti nebūtina.

Pražydusių bulvinių saulėgrąžų žiedus kai kurie daržininkai nupjauna. Pasak jų, tada augalo šakniagumbiai būna stambesni. Tačiau auginant ne tik dėl derliaus, bet ir norint papuošti aplinką, bulvinėms saulėgrąžoms leidžiama žydėti – augalo žiedai džiugina iki pat vėlyvo rudens.

Gumbai nebijo šalčio

Bulvinės saulėgrąžos žemėje užaugina netaisyklingos formos įvairių atspalvių – balsvų, gelsvų, rusvų, šviesiai violetinių – šakniagumbių. Vienas augalas, priklausomai nuo veislės, – net iki 30 gumbų.

Šakniagumbiai paprastai kasami rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Reikėtų iškasti tiek, kiek reikia mėnesiui, o kitus palikti žemėje. Kol neužšals arba žiemą per atodrėkį, jų bus galima pasikasti. Likę gumbai gerai peržiemoja ir pavasarį tinka vartoti. Tada jie būna saldesni, bet reikia kuo greičiau nukasti, nes greitai pradeda dygti.

Rudenį arba pavasarį nukasus stambiausius šakniagumbius, žemėje likę smulkieji sudygsta.

Prieš „bulviakasį“ stiebai nupjaunami ir susmulkinami. Paliekami 5–10 cm stagarai. Nupjauti stiebai tinka ir sklypui patręšti kaip žalioji masė, ir kompostuoti. Be to, susmulkinti ir pavėsyje išdžiovinti stiebai naudojami gydomosioms vonioms.

Kadangi bulvinės saulėgrąžos vienoje vietoje gali augti keliolika metų, jos labai nuskurdina dirvožemį. Todėl jį reikėtų patręšti mėšlu arba kompostu.

Laikui bėgant bulvinių saulėgrąžų derlingumas menkėja, topinambai smulkėja. Jeigu nebenorima jų toje vietoje auginti, tada, kai seni gumbai apmiršta, o jauni tik pradeda formuotis, reikia nupjauti antžeminę masę, dirvą, išrenkant gumbus, perkasti. Tai daryti kuo dažniau, kasti reikėtų 7–10 cm gyliu. Arba tą plotą, kuriame auga bulvinės saulėgrąžos, galima užsėti avižų ir vikių mišiniu, jį nupjovus sklypą perkasti arba suarti.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *