Tujos pagelsta dėl daugelio priežasčių ir kartais jas nustatyti labai sunku

Priežastys kodėl gelsta tujos

Gėlės ir augalai Sodas

Tujos pagelsta dėl daugelio priežasčių ir kartais jas nustatyti labai sunku

Natūralios priežastys

Tujų spygliai gali pradėti gelsti rudenį, nes, kaip ir visų spygliuočių, pasibaigia aktyvaus augimo periodas. Paprastai 3–6 augimo metais spygliai netenka chlorofilo, todėl pašviesėja, gelsta ir žūsta. Juos pakeičia nauji. Tokiu atveju atskiros šakelės gelsta vidinėje lajos dalyje ir nukrenta. Tai normalus procesas.

Sezoninis spalvų pokytis

Žiemos mėnesiais auksiniai bronzinį atspalvį įgauna vakarinės ir didžiosios tujos. `Barbant‘, `Columna‘ ir `Holstrup‘ rūšių tujos paruduoja nedaug, o `Smaragd‘ netgi per didžiausius šalčius išlaiko sodriai žalią spalvą. Spyglių patamsėjimas ir parudavimas yra savotiška apsauginė reakcija į šaltį ir prisitaikymas prie šaltų žiemų, kurios būdingos jų gimtinei – vakarinei ir rytinei Šiaurės Amerikos dalims.

Artėjant pavasariui ir pradėjus judėti sultims spygliai vėl įgauna sodriai žalią spalvą. Jeigu taip nėra, problema gerokai rimtesnė nei natūralūs fiziologiniai pokyčiai. Taip pat reikėtų atminti, kad pavasarį tujų spygliai gali apdegti nuo saulės.

Sodinimo klaidos

Tujų spygliai gali pradėti ruduoti ir byrėti, džiūti apatinės šakos ir vėliau visas augalas dėl netinkamo pasodinimo:

  • kai tujos pasodinamos į smėlingą dirvą, kur vanduo ir maistinės medžiagos greitai nubėga į apatinius sluoksnius;
  • jų negalima sodinti ir į molingą dirvą, nes joje nepakanka maistinių medžiagų, per tanki dirvos struktūra, nepakanka deguonies, negali vystytis šaknys;
  • žalinga terpti ir į durpingą dirvožemį žemuose sklypuose, kur užsistovi vanduo, mirksta šaknys ir pūva. Tinkamiausia dirva šiems augalams – gerai drenuota, tačiau drėgna žemė (velėninė su trupučiu durpių ir smėlio).

Dažniausios priežiūros klaidos

  1. Nepakankamas laistymas. Sureguliuotas laistymo režimas padės atkurti sodriai žalią tujos spyglių spalvą.
  2. Dėl aukštų gruntinių vandenų mirksta šaknys ir gelsta spygliai.
  3. Viena didžiausių klaidų – kai augalas per giliai pasodinamas. Dėl to pradeda džiūti ir kristi spygliai, pūvant žievei žūsta šakos. Iš po žemių negali būti išlindęs ir šaknies kaklelis.
  4. Per tankiai susodintų tujų masiškai pradeda kristi spygliai susilietimo vietose. Tarpai gyvatvorėje tarp tujų turėtų būti ne mažesni nei metras.
  5. Tujas perkėlus iš tankiai susodinto daigyno arba iš paunksnės į gerai saulės apšviestą plotą spygliai pagelsta iki šiaudų spalvos per pirmąsias paras.
  6. Ant apatinių šakų patekusi techninė druska keliams valyti ir reagentai jų galiukus nudažo ruda spalva. Tokį pat poveikį sukelia ir trąšų perteklius.
  7. Dirvožemyje trūkstant geležies pagelsta ar netgi pabąla kai kurių šakų spygliai; stingant fosforo jauni spygliai įgauna raudonai violetinį atspalvį; negaudami pakankamai azoto augalai prastai auga, pašviesėja.
  8. Esant didesniam nei 29 laipsniai šalčiui tujos gali pašalti. Spygliai paruduoja ir nudžiūsta, sutrūkinėja šakų bei kamieno žievė.

Kalti gyvūnai

Tujos spygliai ir žievė gali pajuoduoti (rečiau parausti) ir nudžiūti, kai ant jų nuolat šlapinasi šunys.

Kitų žinduolių šlapimas gali rimtai pakenkti netgi didelių augalų šaknims. Dažnai tujos nukenčia dėl kačių šlapimo.

Ligos

Tujas dažniausiai pažeidžia grybelinės ligos. Priklausomai nuo sukėlėjų skiriasi ir požymiai. Pavyzdžiui, pavasarį, nutirpus sniegui, ant rudų apmirusių spyglių matyti juodai pilkos grybelių apnašos. Vėliau atsiranda tamsūs taškeliai. Spygliai ilgai nekrenta, plonos šakelės apmiršta. Šią ligą sukelia Неrpotrichia nigra grybelis.

Kai kurie grybeliai apsigyvena ir ant tujų šakelių. Jie ardo žievės audinius ir viršutinius medienos sluoksnius, sukeldami nekrozę. Šiuo atveju iš pradžių spygliai pakeičia spalvą: gali pagelsti, rečiau papilkėti, paraudonuoti arba ruduoti, tačiau netolygiai, o dėmėmis, kurios vėliau susilieja. Per laiką paruduoja visa pažeista šaka. Tačiau tai ne būdingas simptomas. Norint įsitikinti, ar tai grybelinis pažeidimas, būtina apžiūrėti spyglius – ant jų matyti tamsūs 1–2 milimetro taškeliai (pilki, rudi, juodi arba alyvuogių spalvos, priklausomai nuo sukėlėjo). Esant per daug drėgmės kartais ant pažeistų spyglių ir žievės matyti juodai pilka sukėlėjų grybiena.

Bet koks spyglių spalvos pakitimas liudija ir apie tujos kamieno puvinį. Tada reikia apžiūrėti kamieną, ar nėra kempininių grybų – puvinio sukėlėjų. Eglinė kempinė tvirta, prisitvirtinusi prie pagrindinio stiebo, 17 centimetrų skersmens. Viršutinė dalis tamsiai ruda su grioveliais ir įtrūkimais. Šveinico rudapintė – piltuvėlio formos tamsiai ruda tarsi veltinio kepurėle, 10–14 centimetrų skersmens, prisitvirtinusi paprastai su kojele. Gali tarpti ant žemės iki 3 metrų nuo artimiausio tujos kamieno.

Masiškai tujos ruduoja pažeistos fitoftorozės. Ją sukelia Fusarium arba Phytophthora genties grybai. Kamieno apačioje žievė tampa minkšta. Ją galima perdurti pirštu. Truputį pravėrus žievę matyti ruda spalva. Pažeme ant kamieno atsiranda apnašų su smulkiais rožiniais arba baltais taškeliais. Šaknys tampa trapios, greitai lūžta.

Grybeliai pažeidžia tujas, augančias tankioje, blogai drenuotoje, molingoje dirvoje, kurioje užsistovi vanduo. Taip pat tuja reaguoja į grambuolių lervų šaknų pažeidimą. Šie kenkėjai labai mėgsta žemumas su užsistovinčiu vandeniu ir rūgščią dirvą.

Nekrozinės ligos gydomos Bordo preparatais arba jo pakaitalais – pavasarį ir rudenį purškiama 1 procento mišiniais. Esant smarkiems pažeidimams vasarą procedūra pakartojama. Kamieno puvinio padarytos žaizdos, įvairūs įtrūkimai dezinfekuojami 1 procento vario sulfato tirpalu ir aptepami aliejiniais dažais su natūraliu aliejumi arba sodo tepalu. Nudžiūvusios šakos ir medeliai išpjaunami.

Kenkėjai

Praradę spalvą, parudavę spygliai, padengti pilkai juodomis apnašomis, arba gausiai zujančios per juos skruzdėlės byloja apie syvus čiulpiančius kenkėjus, pavyzdžiui, tujinius amarus, blakes, netikruosius skydamarius, kadaginius tikruosius skydamarius. Tujiniai skydamariai atrodo kaip dideli – iki 3 milimetrų skersmens – rudi pumpurai arba rutuliukai, o kadaginiai tikrieji skydamariai mažesni, randami ant tų pačių metų šakelės pagrindo apatinės dalies.

Kartais ties ūglio pagrindu galima rasti miltuotųjų skydamarių. Jie iš spyglių čiulpia syvus, teršia paviršių lipčiumi, platina virusines ligas.

Jei tuja pageltusi ir pavasarį nepažaliuoja, apmiršta viršūnės, kalta gali būti kaštoninė keršakandė. Jų lervos spygliuose ir ūgliuose išgraužia trumpus takelius. Šiuos kenkėjus galima nustatyti pagal nedideles angas ir ertmes spygliuose. Tam perpjaukite spyglį arba apžiūrėkite prieš šviesą.

Masiškai spygliai pradeda kristi užpuolus maišuočiams, tiksliau – jų vikšrams. Tada ant tujų matyti 5 centimetrų ilgio šilkiniai „maišeliai“. Jeigu kai kurie spygliai pasidengė gelsvomis dėmėmis, vėliau paruduojančiomis, aplipusiomis plonu retu voratinkliu, ir pradeda kristi, o pažeidimų vasaros link daugėja, tują apniko voratinklinės erkutės.

Jeigu pradeda gelsti spygliai, ant augalo kamieno gali būti apsigyvenę kenkėjai. Juos galima pastebėti pagal landas žievėje, keistos formos takelius medienoje, po žievės gabaliukais arba jų vidinėje pusėje.

Priemonės

Skydamariai naikinami tujas purškiant karbofosu iki pumpurų sprogimo, birželio pabaigoje porą kartų apdorojama akteliku 10–14 dienų intervalu. Amarus ir kamieną varpančius kenkėjus padės įveikti gegužės pabaigoje–birželio pradžioje panaudotos cheminės priemonės.

Smarkiai kenkėjų pažeistos nudžiūvusios šakos išpjaunamos, pjūvių vietos užtepamos aliejiniais dažais natūralaus aliejaus pagrindu.

Tujos žievėje radus skylučių, į jas įšvirkščiama neskiesto akteliko (1 ampulė kvadratiniam metrui, po lašą į kiekvieną skylutę).

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *