Ko tik nenutiko į krantą labai toli nuo namų išmestiems pasmerktų laivų keleiviams.

Prarastieji: tikrų žmonių tikros istorijos

Įvairenybės

Ko tik nenutiko į krantą labai toli nuo namų išmestiems pasmerktų laivų keleiviams.

Tiesa, ne visi išgyvenusieji laivo sudužimą įkvėpė rašytojus ar filmų kūrėjus, bet tai turbūt tik laiko klausimas.

Tikrasis Robinzonas Kruzas

Knygoje aprašyto Robinzono Kruzo istorija prasidėjo nuo pagrindinio personažo žodžių, kaip vieną nelemtą dieną ir nelemtą valandą jis įkėlė koją į laivą, išplaukiantį iš Londono. Ir nors šis literatūrinis herojus buvo autoriaus Danielio Defo išmonė, jo istorija pagrįsta realiai gyvenusio škoto jūrininko Aleksandro Selkirko nuotykiais.

A. Selkirkas, tiesa, nepatyrė laivo katastrofos, tačiau Ramiojo vandenyno negyvenamoje saloje praleido ketverius metus, kol buvo išgelbėtas ir galėjo papasakoti visam pasauliui, kas jam nutiko.

1704 metais A. Selkirkas plaukė anglų galera „Cinque Ports“ aplink Horno ragą. Įgulą kamavo ligos, stigo maisto, o laivo korpusą naikino laivagraužiai. Kai buvo sustota trumpam pailsėti vienoje iš vėjų pustomų Chuano Fernandeso salyno salelių, A. Selkirkas ėmė reikalauti, kad visa įgula apleistų pavojingą laivą ir liktų saloje laukti pagalbos. Kapitonas atsisakė. Kilo kivirčas, ir A. Selkirkas buvo paliktas negyvenamame žemės plotelyje tik su savo jūrininko skrynia ir gultu. Kapitonas nepaisė nelaimėlio riksmų pasigailėti ir laivas išplaukė.

Jokio išsigelbėjimo A. Selkirkui nebuvo. Nuo artimiausios gyvenamos žemės jį skyrė 600 mylių audringos jūros. Laimė, škotas saloje rado gėlo vandens ir maisto: čia ganėsi ožkos, buvo ruonių, augo laukinės slyvos. Neišsikraustyti iš proto A. Selkirkui padėjo visokia veikla, kurios pats prisigalvodavo, ir gyvūnų draugija.

Nors iš pradžių vieninteliam salos gyventojui nervus gerokai patampė vietos kenkėjai – žiurkės vis taikydavosi apgraužti kojų pirštus ir drabužius, kai jis miegodavo, bet gana greitai A. Selkirkas prisijaukino kates, išvaikiusias graužikus, ir laukines ožkas. Su jomis, jūrininkas vėliau prisipažins, kartais šokdavęs – tada, kai užplūsdavo neviltis.

Visiškoje vienatvėje, išskyrus minėtą draugiją, A. Selkirkas praleido 52 mėnesius. Tada jį išgelbėjo pro šalį plaukiantis anglų laivas „Duke“. Garsiojo kapitono Vudso Rodžerso vadovaujami piratų medžiotojai nusiyrė į salelę pasipildyti gėlo vandens atsargas ir vos negavo infarkto, kai susidūrė su ožkų kailiais apsitaisiusiu laukiniu, kuris šokinėjo it beprotis ir mosavo degančia šaka.

Iš savo kalėjimo Ramiajame vandenyne A. Selkirkas buvo išplukdytas 1709 metų vasario 2 dieną. Jis paliko salą, tačiau sala jo nepaliko niekada. Grįžęs į gimtąją Škotiją 1717-aisiais, buvęs jūrininkas niekaip nesugebėjo prisitaikyti prie normalaus gyvenimo ir dažnai pasprukdavo į gretimos kalvos viršūnėje esantį urvą, kad pasimėgautų vienatve, nors kadaise jos taip nekentė.

A. Selkirkas mirė 1721-aisiais, praėjus dvejiems metams po to, kai Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“ išgarsino jo istoriją.

Princesė į žmonas

Anglas jūreivis Džonas Jangas, reikia manyti, labai neapsidžiaugė, kai dėl nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių buvo vienas paliktas Havajuose. Tačiau per kelerius metus visai neprastai įsikūrė naujoje vietoje: vedė vietinę princesę ir tapo karaliaus patarėju.

Paprastas vaikinas iš Lankašyro grafystės tarnavo amerikiečių prekybiniame laive. Plaukiodamas su kailių pirkliais, jis 1790-aisiais pirmąsyk išvydo Havajus. Šis kraštas buvo kiekvieno jūrininko fantazijų šalis: apie pietinių salų moterų grožį (ir prieinamumą) sklandė legendos. Kaip, beje, ir apie havajiečių žiaurumą – šiaip ar taip, tebuvo praėję vienuolika metų nuo kapitono Džeimso Kuko žūties.

Vos išsilaipinęs į krantą Dž. Jangas turėjo progą savomis akimis išvysti, kaip havajiečiai puola kitą amerikiečių laivą. Kad atsitiktinis liudininkas nepraneštų apie šį incidentą saviškiams, Havajų karalius Kamehameha I įsakė jį sulaikyti, ir Dž. Jango laivas išplaukė be jo.

Taip liūdnai prasidėjusi anglo viešnagė Havajuose susiklostė labai palankiai. Kai 1793 metais salose apsilankė kapitonas Džordžas Vankuveris, Dž. Jangas nebenorėjo būti išgelbėtas – tuo labiau grįžti prie sunkaus jūrininko darbo, taigi mandagiai atsisakė kapitono ir jo įgulos paslaugų.

1795-aisiais Dž. Jangas vedė princesę Namokuelua ir tapo garbingu karališkosios šeimos nariu. Jo palikuoniai tebegyvena Havajuose ir šiandien.

Smegenų dieta

Stereotipinis Robinzono Kruzo įvaizdis – žmogus, išmestas į tuščią smėlėtą salelę su trimis kokosų palmėmis. Tačiau tikrovėje ir ledynų sukaustytuose vandenyse laivai taip pat dažnai dužo, o jais plaukusių ruonių medžiotojų laukdavo žiaurus likimas.

Anglas Čarlzas Gudridžas priklausė vienai iš dviejų ruonių medžiotojų grupių, 1821 metų vasarį išsilaipinusių Krozės salose pietinėje Indijos vandenyno dalyje. Viskas buvo gerai, bet kovo 10 dieną sudužo medžioklius atplukdęs ir ryšį su jais palaikęs laivas „Princess of Wales“. Devynis mėnesius nė viena medžiotojų grupė nežinojo apie kitos likimą, kol galiausiai viena jų plaustu atplaukė pas kitą. Medžiotojai kartu pradėjo statyti valtį, kuri atlaikytų kelionę vandenynu, tačiau salelėje nebuvo užtektinai maisto penkiolikai vyrų pramisti. Dėl to penki medžiotojai perplaukė sąsiaurį į kitą salą ir ten visiškai izoliuoti pragyveno metus, kol buvo baigta statyti valtis.

Jie išsilaikė medžiodami jūrų liūtus. Kaip vėliau rašė Dž. Gudridžas, šie gyvūnai buvo ne tik mėsos šaltinis: iš odų vyrai gaminosi gultus, siūdinosi batus, jūrų liūtų gyslos buvo kaip siūlai, taukai naudoti lempoms. Medžiotojai prausdavosi jūrų liūtų krauju ir valydavosi savo drabužius, o šių gyvūnų smegenis dažnai valgydavo žalias, anot Dž. Gudridžo, jos buvo „saldžios it cukrus“.

Beje, pačių pasistatyta valtis ruonių medžiotojų neišgelbėjo. Vos tik ji priplaukė prie atsiskyrusio penketo salelės, kad juos paimtų, stiprus vėjas sudaužė laivelį į krantą. Galiausiai nelaimėlius į namus pargabeno atsitiktinai pro šalį plaukiantis kitas ruonių medžiotojų laivas.

Vieni ledynuose

Bene garsiausias iš šiuolaikinių robinzonų kruzų buvo Ernestas Šekltonas. Airių keliautojas ir tyrinėtojas gyveno Arktimi. Būdamas vos 22-ejų, jis svajojo įveikti tą sniego ir ledo kraštą ir pasiekti ašigalį.

40-ies E. Šekltonas jau buvo ir karšto, ir šalto matęs keliautojas, vienas iš rinktinių Arkties tyrinėjimų aukso amžiaus ekspertų. Jis puoselėjo svajonę padaryti tai, ko dar nebuvo padaręs niekas – kirsti Pietų ašigalį „nuo jūros iki jūros“.

1914-ųjų rugpjūčio 8 dieną iš Anglijos laivu „Endurance“ išplaukė dvidešimt trys vyrai. Iš pradžių patraukę į Buenos Aires ir Pietų Džordžijos salą, gruodį jie pasiekė Antarktidą, Vedelio jūrą. Ši vieta tapo „Endurance“ kapu – laivo nuolaužos ir dabar glūdi po ledkalniais.

Taip jau nutiko, kad 1915 metų sausį ledas Antarktidoje pradėjo formuotis neįprastai anksti ir įkalino E. Šekltono ekspedicijos laivą. Vyrai buvo priversti praleisti žiemą žaisdami ledo ritulį, lenktyniaudami šunų kinkiniais ir misdami ruoniais, kol ledo gniaužtai vis labiau spaudė „Endurance“. Spalio mėnesį laivo korpusas galiausiai skilo, ir žmonėms teko jį palikti.

Keliaudami nuo ledo lyties ant lyties, plaukdami gelbėjimosi valtimis, kol pakako vandens, E. Šekltono vyrai 1916-ųjų balandį pasiekė Dramblio salą. Pats E. Šekltonas su penkiais bendražygiais pratęsė kelionę valtimi iki Pietų Džordžijoje įsikūrusių banginių medžiotojų stovyklų, didvyriškai perkopė ledkalnius, dalijančius salą į dvi dalis, ir šiaip ne taip pasiekė norvegų medžioklių gyvenvietę.

Kai po 105 dienų E. Šekltonas grįžo į Dramblio salą pasiimti saviškių, visi 18 vyrų buvo sveiki ir puikios nuotaikos. Vienintelis nuostolis, kurį patyrė komanda, buvo keli nušalę kojų pirštai.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *