Spragšių lervos – vienos iš pavojingiausių kenkėjų, galinčių gerokai sumažinti derlių.

Pavojingosios spragšių lervos

Gėlės ir augalai Sodas

Spragšių lervos – vienos iš pavojingiausių kenkėjų, galinčių gerokai sumažinti derlių.

Didžiausia žala daržovėms

Didžiausią žalą daro ne patys spragšiai, o jų lervos. Jos gyvena dirvoje ir minta požeminėmis augalų dalimis. Šios kirmėlės kietos, geltonos ar rusvos spalvos, iki 25–30 milimetrų ilgio, ryškiai segmentuotos, su tamsesne galva ir trimis poromis krūtinės kojų. Spragšių lervos dirvoje vystosi 3–5 metus.

Žalingiausios būna suaugusios lervos paskutiniais vystymosi metais. Daugiausiai žalos jos padaro bulvėms, runkeliams, kukurūzams bei daržovėms. Pažeisti runkelių, kukurūzų, javų daigai pagelsta ir nudžiūsta, pažeistuose bulvių gumbuose matyti 1–3 milimetrų skersmens skylutės. Spragšių lervų suvarpyti bulvių gumbai praranda prekinę išvaizdą ir vertę, greičiau genda.

Per lervų išgraužtas skylutes į gumbą patenka grybinė ar bakterinė infekcija ir tokie gumbai greičiau sugenda saugyklose. Taip atsitinka ir su sandėlyje laikyti skirtais šakniavaisiais. Didžiausias spragšių lervų pavojus būna sėjant ar sodinant augalus į šviežiai suartus dirvonus, ilgai laikytas daugiametes žoles ar šiaip varputėtas dirvas. Augalams spragšių lervos žalingesnės būna sausą vasarą, kai dirvoje trūksta drėgmės. Tuomet jos telkiasi augalų šaknų zonose ir, grauždamos požemines augalo dalis, apsirūpina maistu ir drėgme.

Dažnas „svečias“

Spragšių lervų galima aptikti bene kiekviename sklype. Mažiau jų randama tuose, kur auginami atbaidantys kenkėjus sideratai: garstyčios, žirniai, facelijos. Priemonių, naikinančių šiuos kenkėjus, nėra, tad tenka pasitelkti kitus būdus. Visų pirma, reikia laiku šalinti piktžolės, ypač varpučius, kuriuos mėgsta lervos. Nelikus maitinimo šaltinio, sumažėja ir kirmėlių. Taip pat rekomenduojama nukasus bulves pašalinti visas augalines atliekas ir surinkti mažas bulvytes.

Spragšių lervos mėgsta rūgščias dirvas, tad dirvos kalkinimas – būtinas. Priemones, pavyzdžiui, pelenus, galima berti ant žemės paviršiaus arba į duobeles sodinant. Amonio salietra, naftalinas, dolomitmilčiai beriami prieš dirvos perkasimą. Tačiau šiuo atveju reikia atminti, kad kalkių ir dolomitmilčių negalima maišyti su amonio salietra, amonio sulfatu, karbamidu, superfosfatu arba mėšlu. Puikiai tinka ir sutrupinti kiaušinių lukštai. Jie beriami į bulvių arba kitų daržovių vageles. Kai kurie sodininkai beria svogūnų lukštus. Tačiau vėjuotu oru jie gali išsilakstyti, tad juos galima pavirti ir nuovire pamirkyti bulves – toks kvapas lervų netraukia. Be to, ši priemonė gumbus apsaugo nuo ligų.

Nedideliuose sklypeliuose bulvių vagas prieš sėją galima palaistyti kalio permanganato tirpalu. Tačiau tai gerokai apsunkina darbą, be to, ne kiekviename sklype anksti pavasarį yra vandens.

Atbaido augalai

Sodinant bulves į duobelę arba tarpus įmetamas pupelių arba pupų.

Jos apsaugo šakniagumbius nuo lervų, tačiau ankštys nesuspėja subręsti kartu su bulvėmis, tad prarandamas jų derlius. Kad vienu šūviu pavyktų nušauti du zuikius, šias ankštines daržoves rekomenduojama pasodinti minėtose vietose, kai sudygsta bulvės. Kai kurie sodininkai klysta manydami, kad šias ankštines daržoves galima pakeisti žirniais. Šie augalai nesuderinami, tad nukenčia bulvių derlius.

Dar du spragšių lervų siaubai ir sodo sanitarai – medetkos ir serenčiai. Juos rekomenduojama susodinti palei vagas. Šis metodas tinka tik nedideliuose sklypuose. Kaip minėta, labai naudinga pasėti sideratų: garstyčių, žirnių ir facelijų. Jų labai nemėgsta šie kenkėjai. Jeigu nėra laiko arba galimybių pasėti šių augalų, galima naudoti garstyčių sėklų miltelius. Jie beriami į duobelę prieš sėją. Su jais galima įdėti bet kokios formos aitriųjų paprikų. Rezultatas akivaizdus, ypač auginant ridikus ir ropes.

Padeda ir druska

Sumažinti spragšių lervų padeda žemės perkasimas rudenį. Taip jos atsiranda ant paviršiaus ir sulesamos paukščių arba sušąla. Pastebėjus jas netgi galima surinkti rankomis.

Dar viena gana efektyvi priemonė – druska. Ji beriama pavasarį prieš perkasant žemę bulvėms. Ši procedūra atliekama ne dažniau kaip kartą per 5–7 metus. Vasarą galima prisirinkti bitkrėslių žiedų ir susidžiovinti, o rudenį išmėtyti po visą dirvą. Šių vaistinių ir kartu nuodingų augalų nemėgsta daugelis kenkėjų.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *