Pasaulis labai sunkiai atsigavo po katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje, kuri nusinešė tūkstančius gyvybių ir pavertė milžinišką teritoriją vaiduokliu. Gaila, bet pasaulis ne kartą nukentėjo nuo tokios pačios nelaimės.

Paleidę piktąjį džiną iš butelio

Įvairenybės Mokslas

Pasaulis labai sunkiai atsigavo po katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje, kuri nusinešė tūkstančius gyvybių ir pavertė milžinišką teritoriją vaiduokliu. Gaila, bet pasaulis ne kartą nukentėjo nuo tokios pačios nelaimės.

Japonijos Černobylis

2011 m. Fukušimos branduolinėje elektrinėje Japonijoje įvykusios avarijos, per kurią plačiai pasklidusios radioaktyviosios medžiagos sukėlė didelę žalą aplinkai, padariniai juntami netgi po dešimties metų. Atrodytų, kad po didžiulės avarijos Černobylio atominėje elektrinėje, įvykusios 1986 m. pavasarį, pažangios šalys, turinčios branduolinius reaktorius, turėjo viską numatyti, kad išvengtų tokio likimo. Gaila, bet japonai neskyrė elektrinei papildomos priežiūros ir apsaugos.

Prieš 10 metų pasaulį sukrėtė katastrofa, įvykusi atominėje elektrinėje Japonijos Fukušimos mieste. Cunamį sukėlęs žemės drebėjimas, pasenusi įranga ir neteisingi skaičiavimai projektuojant atominę elektrinę sukėlė tragišką nelaimę. Nepaisant to, kad po Fukušimos reaktorių sprogimo neigiamos pasekmės buvo mažesnės nei Černobylyje, vis dėlto yra zona, kurioje valstybinės institucijos, bankai, parduotuvės, privatūs namai ir visas turtas, įskaitant brangius automobilius, liko visiškai apleisti.

2011 m. kovo 11 dieną, po 9 balų stiprumo žemės drebėjimo, sukėlusio cunamį, kurio bangos siekė 15–17 metrų aukštį, Fukušimos atominė elektrinė buvo gerokai apgadinta. Atsainiai parinkta tokio pavojingo objekto vieta, pasenusi įranga, netinkamas generatorių išdėstymas lėmė, kad 3 reaktoriai buvo sugadinti ir įvyko keli galingi sprogimai. Tai sukėlė didelį radiacijos nutekėjimą į vandenyną ir atmosferą. Dėl stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės žuvo beveik 19 tūkst. žmonių, 2,5 tūkst. vis dar nėra surasti. Tiesa, tokį didžiulį mirčių skaičių išprovokavo vanduo, o ne radiacija. Vietos valdžia ėmėsi visų priemonių, kad žmonės būtų apsaugoti. Išgyvenusieji buvo nedelsiant apgyvendinti saugioje vietoje ir jiems buvo griežtai draudžiama grįžti namo. Nors dabar pavojaus nebėra, gyventojams neleidžiama grįžti į savo namus, kur jie paliko visus savo brangiausius daiktus. Visos apleistos prekių pripildytos parduotuvių lentynos katastrofos metu liko nepaliestos, nes japonai yra įstatymus gerbianti tauta, todėl neplėšikauja. Tačiau gamta jau perėmė vadžias į savo rankas ir pamažu užvaldo apleistas Fukušimos teritorijas. Išaugusi žiurkių populiacija daro nepataisomą žalą.

Neabejojama, jog dėl to, kad atominė elektrinė buvo beatodairiškai pastatyta vandenyno pakrantėje, kur dažni cunamiai, be jokių užtvarų sistemos, kalti yra jos statytojai, inžinieriai ir valdžios institucijos.

Eksploatuojant amerikiečių specialistų suprojektuotą atominę elektrinę, pritaikytą jų klimato sąlygoms, reljefo ir seisminiams ypatumams, buvo atskleisti neteisingi skaičiavimai, pradedant pastatymo vieta ir baigiant įrangos montavimu. Paaiškėjo, kad elektrinė buvo nepraktiška ir netgi pavojinga. Požeminiai generatorių įrenginiai, užtikrinantys nepertraukiamą reaktoriaus aušinimo sistemos veikimą avarinio elektros energijos tiekimo nutraukimo atveju, nuvylė. Iš tiesų, tokia rekonstrukcija niekada nebuvo atlikta. Toks aplaidumas sukėlė aplinkos užterštumą ir pareikalavo daugybės aukų.

Netekties kartėlis persekioja tą dieną išgyvenusius žmones, nepaisant to, kad praėjo dešimtmetis. 70-metis Jošihitas Sasakis, per vieną dieną praradęs žmoną, sūnų, namus ir viską, kas jam buvo brangu, sakė: „Maniau, kad laikas gydo žaizdas, bet dabar žinau, kad ne. Yra dalykų, kuriuos noriu pamiršti, bet negaliu. Kai kurie prisiminimai laikui bėgant tampa tik aiškesni.“

Liūdnas apleistų miestų vaizdas išties kelia melancholiją. Vis dar nežinoma, ar Japonijos valdžia atgaivins apleistus miestus, tačiau žemės, esančios atskirties zonoje, neabejotinai, išliks vaiduokliais dar daugybę metų.

Nuslėpta tragedija

Deja, bet nei Černobylio, nei Fukušimos katastrofa nėra pirmieji ar paskutiniai branduoliniai incidentai pasaulyje.

1957 metais Kyštyme, Pietų Urale, Rusijoje, branduolinio kuro perdirbimo gamykloje įvyko sprogimas labai radioaktyvių atliekų rezervuare.

TATENA 1990-aisiais patvirtino tarptautinę branduolinių incidentų ir avarijų skalę INES, į kurią įtraukti visi branduolinės energijos pramonės objektuose pasitaikantys įvykiai, pradedant tokiais, kurie neturi jokio poveikio saugai, ir baigiant sunkiosiomis avarijomis.

Kyštymo branduolinė avarija pagal šią skalę prilygo 6 lygio incidentui. Tai yra vos žemiau nei siaubingus padarinius sukėlusios Čermobylio ir Fukušimos katastrofos.

Nors Kyštymo tragedija yra trečioji pagal mastą branduolinė avarija žmonijos istorijoje, apie ją žinoma mažai. Priežastis labai paprasta – šią tragediją nuslėpti SSRS tiesiog pasisekė geriau negu Černobylį. Kyštymo branduolinė avarija įvyko SSRS gilumoje, toli nuo europinės sienos, tad ir nuslėpti ją buvo lengviau.

Nutikus šiai nelaimei, sovietai jos detalių neatskleidė niekam – net žmonėms, gyvenusiems tiesiogiai paveiktoje teritorijoje. Tiesa tai, kad netgi nelaimės vardas klaidina: iš tiesų sprogimas įvyko ne prie Kyštymo, o prie Čeliabinsko-40 miesto. Tačiau pastarasis miestas, anot sovietų, tiesiog neegzistavo. Tai buvo slaptas karinis miestas, pavadintas tiesiog pagal sritį, kurioje buvo, prie jos pridėjus jos pašto kodą. Nelaimė pavadinimą gavo pagal artimiausią didesnį miestą, pažymėtą žemėlapiuose.

Čeliabinsko regione po II pasaulinio karo sovietai įkūrė branduolinių medžiagų perdirbimo gamyklą „Majak“. Tai buvo pagrindinė tokio pobūdžio gamykla SSRS ir jos konkreti vieta bei paskirtis visiems, išskyrus ten dirbusius žmones ir SSRS valdžią, buvo paslaptis. Ši gamykla buvo labai reikšminga sovietų branduolinio ginklo programoje. Gamykla, kurioje buvo šeši branduoliniai reaktoriai, perdirbo radioaktyviąsias medžiagas ir gamino branduoliniams ginklams tinkamą plutonį.

Gamykla buvo pastatyta skubant, nesilaikant saugumo reikalavimų, stengiantis pasivyti amerikiečius pagal branduolinių ginklų išsivystymo lygį.

1957 m. rugsėjo 29 d. viena iš „Majak“ gamykloje veikusių vėsinimo sistemų sugedo. Tai pastebėta, kai jau buvo gerokai per vėlu. Radioaktyviųjų atliekų saugykla sprogo. Manoma, kad pats sprogimas aukų nepareikalavo, bet į orą pateko didžiulis radioaktyviųjų medžiagų kiekis.

Plačiai pasklidusios medžiagos nekėlė tiesioginės grėsmės gyvybei, tačiau smarkiai didino riziką susirgti vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis. Užkrėstoje teritorijoje buvo apie 200 kaimų ir miestelių, gyveno apie 270 tūkst. žmonių, tačiau bandant išlaikyti slaptumą – evakuacijos niekas neskubėjo vykdyti. Tik po savaitės, 1957 m. spalio 6 d., iš namų buvo išvežta apie 10 tūkst. civilių. Tik prieš išvykstant arčiausiai gamyklos gyvenusiems žmonėms dar buvo liepta išvalyti teritoriją: papjauti užkrėstus gyvulius bei sunaikinti javus. Kaip ir galima įtarti, šie darbai buvo daromi be jokių apsaugos priemonių. Skaičiuojama, kad vėliau dėl šios nelaimės mirė nuo 200 iki daugiau kaip 8 tūkst. žmonių.

Nesuvokiamas aplaidumas

1985 metais Gojanijos mieste, Brazilijoje, veikęs radioterapijos institutas persikėlė į naują vietą ir paliko apleistą pastatą su jame likusiu pasenusiu, cezio-137 pagrindu veikiančiu vėžio terapijos aparatu. Institutas nepranešė valdžios institucijoms apie atgyvenusio prietaiso egzistavimą ir radioaktyvus aparatas daugiau nei metus išstovėjo Gojanijos centre, 600 mylių nuo San Paulo. Iki tol, kol du nusikalstamai veikę vyrai nusprendė pavogti aparatą iš apleisto pastato.

1987 m. rugsėjo 13 d. į pavojingas patalpas įėjo du vyrai – Robertas dos Santosas Alvesas ir Vagneris Pereira. Jie susirinko įrangą, sudėjo ją į arkliais traukiamą vežimą ir viską nuvežė į R. dos Santoso Alveso namus. Vyrai tikriausiai nė nesuvokė, su kuo turi reikalą.

Alvesas pradėjo įrangos ardymo darbus ir atsuktuvu sugebėjo išardyti kapsulę. Ją atidaręs išvydo tai, kas vadinama Čerenkovo spinduliavimu. Alveso ranka buvo taip pažeista, kad vėliau ją teko amputuoti. Bet prieš tai vyras visą grobį dar spėjo parduoti vietos metalo laužyno savininkui.

Po penkių dienų laužyno darbuotojai išardė aparatą ir išėmė vis dar jame buvusią cezio-137 medžiagą. Susižavėję žėrinčiu mėlynu akmeniu ir visiškai nesuvokdami jo pavojų, jie demonstravo švytintį gabalą draugams, artimiesiems ir kaimynams. Cezis aplink buvo išplitęs tiek, kad užterštumas vėliau nustatytas ir už 100 mylių.

Po kelių dienų laužyno savininko žmona pastebėjo, kad visi jos šeimos draugai ir artimieji serga. Kai ji pati pablogėjus sveikatai kreipėsi į gydytojus, šie nustatė, kad visus juos kamuoja ūminis apsinuodijimas radiacija. Keturi žmonės, įskaitant šešiametę laužyno savininko dukrą ir žmoną, galiausiai mirė nuo radiacijos poveikio. Tyrimo rezultatai šokiravo: daugiau nei 100 tūkst. miesto gyventojų galėjo būti paveikti cezio.

Buvo nustatyta, kad daugiau nei keturiasdešimtyje namų mieste buvo didelis užterštumas ir jie turėjo būti nugriauti. Daugelis miestiečių psichologiškai kentėjo nuo baimės susirgti. Tiesą sakant, baimė buvo tokia didelė, kad po šio incidento kiti miestai ėmė vengti Gojanijos žmonių.

Tarptautinėje branduolinių įvykių skalėje Gojanijos nelaimė, kurią nulėmė paliktas ir pažeistas didelio aktyvumo jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis, yra laikoma 5 lygio incidentu.

Parengta pagal history.com

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *