Trinti arklio dantys, arsenas, švinas, keptos pelės... Kuo gydėsi nuo nuplikimo Julijus Cezaris ir išvis kokią kainą už grožį mokėjo mūsų protėviai?

Nuodai ir kitos aukos vardan grožio

Grožis Įvairenybės

Trinti arklio dantys, arsenas, švinas, keptos pelės… Kuo gydėsi nuo nuplikimo Julijus Cezaris ir išvis kokią kainą už grožį mokėjo mūsų protėviai?

Atsekti kosmetikos istoriją beveik taip pat sunku, kaip nustatyti tikslią paties žmogaus atsiradimo datą – pėdsakai jau seniai pasimetę prabėgusiuose šimtmečiuose. Ekspertai įvardija trečiąjį, penktąjį, net šeštąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą, bet iš tikrųjų sutaria tik dėl vieno: tradicija gražinti ir tobulinti išvaizdą atsirado labai seniai, ir mūsų protėviai puikiai tą išmanė.

Kleopatros fabrikėlis

Senovės Egipto faraonai dabar į mus žvelgia iš piramidžių freskų ir papiruso ritinių storai pabrėžtomis akimis. Nes jų laikais manyta, kad dažai apsaugo nuo piktų dvasių, galinčių prasiskverbti per akis. Tačiau atlikdavo toks makiažas ir estetinę misiją – ir šiuolaikiniai vizažistai pripažintų, jog jis atrodo efektingai, netgi magiškai.

Tokiais – o ir daugybe kitų triukų I a. prieš Kristų išmaniai naudojosi karalienė Kleopatra, ir šiandien dar laikoma nepralenkiamo proto ir grožio moterimi.

Kad oda būtų švelnesnė, Egipto valdovė maudydavosi asilių pieno voniose su medumi. Vietoj šveitiklio naudojo jūros druską, sumaišytą su riebia grietinėle. Gaminosi baltinančias kaukes iš baltojo molio su pienu, medumi ir citrinų sultimis. Švytinčios odos efektą užtikrindavo kremas, pagamintas iš lokio taukų, o kad plaukai neslinktų, juos tepdavo tepalu su liūto riebalais.

Nuo žilų plaukų egiptietės saugodavosi juodų jaučių krauju ir varnų kiaušiniais. Šampūną joms atstodavo plakti vištų kiaušinių tryniai, ištrinti su medumi ir migdolų aliejumi. O „stebuklinga“ priemone, kurioje, be kita ko, buvo grūstų arklio dantų, lokio taukų, keptų pelių ir elnio ragų, Kleopatra, teigiama, bandė išgelbėti nuo nuplikimo savo mylimąjį Gajų Julijų Cezarį.

Tiesą sakant, karalienė taip puikiai išmanė kosmetologiją, kad net parašė traktatą „Vaistai odai“.

Senovės Egipte populiarios buvo ir priemonės, kurias šiandien vadiname dekoratyvine kosmetika. Kaip žali šešėliai vokams naudotos malachito dulkės, mėlyniems šešėliams – lazurito milteliai, pilkiems – švino ruda su stibiu. Dažai ne tik sudarydavo didesnių akių įspūdį, suteikdavo joms įkypumo, bet ir, tikėta, atbaidydavo vabzdžius bei tarnavo kaip vaistai nuo užpūliavimo.

Senovės egiptiečiams akių išraiškingumas buvo toks svarbus, kad net šventiems gyvūnams – šventyklose laikytoms kobroms, krokodilams, katėms, jaučiams, – vokus apvedžiodavo švytinčiais dažais, išgaunamais iš moliuskų kriauklių.

Ypatingas dėmesys buvo teikiamas ir statulų akims: rainelei naudodavo perregimą kvarcitą, vietoj vyzdžio – krištolo lašą. Liudininkų pasakojimais, įspūdis būdavo hipnotizuojantis.

Archeologų randami flakonėliai ir dėžutės liudija apie didžiulę įvairovę kosmetikos priemonių, kurias naudojo egiptiečiai. Piramidėse ir senovinėse kapavietėse jų buvo pilna. Dabar šie grožio istorijos artefaktai papildę daugybės pasaulio muziejų ekspozicijas.

O Negyvosios jūros regione net buvo rasta praeities laboratorija, kur gamintos kosmetikos ir farmacijos priemonės. Tyrėjai beveik neabejoja, kad ši „įmonė“ priklausė ne kam kitam, o Kleopatrai. Tarp jų radinių – rankinės girnos, katilai, puodai, šaukšteliai ir mentelės, grūstuvės, amforos, flakonėliai su aromatingomis medžiagomis bei brangakmeniais inkrustuoti ąsočiai – kvepalams.

Senovės egiptiečiai kosmetiką naudojo nepriklausomai nuo lyties nei socialinio statuso – tiek estetiniais, tiek gydomaisiais tikslais. Pavyzdžiui, aliejai ir tepalai ne tik puoselėdavo odą, bet ir saugodavo ją nuo saulės spindulių ir karščio, vabzdžių. Ir pomirtiniame gyvenime egiptiečiai nenorėdavo skirtis su tokiomis priemonėmis – archeologai net pačiose kukliausiose kapavietėse randa mažyčių molio indelių kosmetikai.

Grožis su trupučiu arseno

Senovės Romos gydytojai, be savo tiesioginių pareigų – tai yra ligų gydymo, – domėjosi dar ir odos bei plaukų priežiūra, o labiausiai – atjauninimo priemonėmis.

Žymus rašytojas, filosofas ir politikas Plinijus Jaunesnysis savo darbuose nemažai dėmesio skyrė kosmetiniams preparatams. O žinomas antikos medikas, chirurgas bei filosofas Klaudijus Galenas net išrado specialų šaldantį tepalą, kuriuo romėnės valydavosi nuo veido dažus ir kurį taip pat sėkmingai naudojo gladiatoriai (mat būtent nuo pirmosios pagalbos arenos kovotojams Klaudijus Galenas pradėjo savo karjerą). Jo sumanytas alyvuogių aliejaus, vaško ir rožių žiedlapių mišinys, kurį medikas pavadino Ceratum humidum, labai greitai išgaruodavo palikdamas ant odos malonų vėsumo pojūtį. Tais tolimais laikais medicina ir kosmetologija žengė koja kojon…

Save puoselėjusios Romos matronos visur kartu vežiodavosi asilių kaimenę, kad galėtų reguliariai maudytis pieno voniose. Nors ne ką mažiau buvo vertinamos ir rožių žiedlapių bei vaisių sulčių vonios.

Antikos moterys puikiai išmanė aromaterapijos subtilybes ir naudojosi smilkalais, tik nė už ką nenorėjo tikėti tuo pačiu Galenu, tvirtinusiu, jog jos tokiu entuziazmu kasdien žlugdo savo sveikatą.

Tais laikais įdegis buvo nemadingas. Tuo ir skirdavosi kilmingos damos nuo prastuomenės – liguistu blyškumu, – taigi siekdavo jo bet kokia kaina. Romėnės tepdavo veidą ir nugarą trinta kreida, sumaišyta su švino baltalu. Švinas kaupdavosi organizme ir lėtai, bet užtikrintai jį nuodydavo.

Ne ką mažiau pavojingas buvo tradicinis „grožio kremas“ iš avino taukų, sumaišytų su bulvių krakmolu ir alavo oksidu. Nors odą jis tikrai balino.

Jei dar pridėsime cinoberį ir suriką, kurių taip pat buvo romėnių arsenale, frazė „grožis reikalauja aukų“ įgyja tiesioginę prasmę.

Tiesa, atėjus Renesansui, aukos grožiui dar padidėjo – arba, veikiau reikėtų sakyti, jų padaugėjo. Ypač kai išpopuliarėjo ponios Tofanos pudra su arsenu. Moterys ja, reikia pripažinti, naudodavosi labai retai, be to, turėdamos konkretų tikslą – paprastai atsikratyti savo sutuoktinio. Taip anapilin iškeliavo apie 600 antrosioms pusėms neįtikusių vyrų, o nuodytoja buvo nuteista tik viena.

Bet grįžkime į senovės Romą, kur moters statusą atspindėjo ne tik jos odos baltumas, bet ir šukuosenos sudėtingumas. Kuo įmantresnė pastaroji būdavo, tuo kilmingesnė jos savininkė. Prieš „išeinant į žmones“ itin kruopščiai antikos moterys gražindavo ir savo veidą. Ant jo užtepdavo storą sluoksnį švino baltalo, apibrėždavo akis, prisiklijuodavo dirbtinius antakius (iš pelės kailiuko) ir blakstienas. Dantis padengdavo emaliu su sedulos sultimis (arba išvis įsistatydavo dirbtinius), spuogelius ir apgamus užmaskuodavo dirbtinėmis „muselėmis“.

To meto satyrikai juokaudavo, esą baisu, kad ši kaukė nesubyrėtų į gabalus. O Markas Valerijus Marcialis, epigramos žanro pradininkas, į Romos gražuoles kartą kreipėsi tokiais žodžiais: „Kol tu sėdi namuose, tavo plaukų čia nėra – juos garbiniuoja krautuvėlėje kažkur Suburos kvartale; naktį tu išsiimi dantis taip pat lengvai, kaip nusivelki šilkinį apdarą; tavo veidas, kurio dalys telpa į šimtą indelių su dažais, su tavimi kartu nemiega.“

Kosmetika, senovės Romoje naudota ir apeiginiais tikslais, buvo neatsiejama moterų gyvenimo dalis –ypač aristokračių ir prostitučių. Tiesa, beprotiškai brangios atvežtinės priemonės – iš Galijos, Vokietijos ir net Kinijos, greičiausiai, būdavo prieinamos tik pirmosioms.

Nagai kaip bendravimo priemonė

Dar 3 000 metais prieš Kristų nagai buvo ypatingos svarbos objektas. Pavyzdžiui, Kinijoje jie ne tik bylodavo apie žmogaus padėtį visuomenėje, bet ir lemdavo jo gebėjimą kalbėtis (ir susikalbėti!) su dievais. Taigi prastuomenė su baime ir viltimi žvalgydavosi į išpuoselėtus ilgus imperatoriaus nagus, o manikiūro darymas pastarojo rūmuose prilygo šventam ritualui. Ilgų nagų madą senovės Kinijoje greitai perėmė aukštuomenė, ir tai tapo dar vienu išskirtiniu bruožu, skyrusiu ją nuo eilinių, fizinį darbą dirbančių mirtingųjų.

Vyrai ilgus nagus laikė talismanu, saugojusiu nuo blogio jėgų. Tačiau apsiribodavo juos užsiaugindami ant vieno, na, daugiausia dviejų trijų pirštų (minimumas – ant mažylio pirštelio, maksimumas – dar ir ant smiliaus bei nykščio). Pasirinkimą diktuodavo individualus kiekvieno kino tikėjimas magiška skaičių galia. O štai damų nagų – visų! – ilgis siekdavo iki 25 cm. Jiems išsaugoti senovės Kinijos gražuolės užsakydavo pagaminti specialius auksinius arba sidabrinius futliarus.

Skirtingai nei senovės Egipte, kur nagus dažydavo chna, Kinijoje, kai kurių šaltinių duomenimis, nagų lakas buvo išrastas maždaug XXX a. iki Kristaus. Gamino ji lakingojo raugmedžio sulčių pagrindu, sumaišius jį su želatina ir kiaušinių baltymais.

„Dizainas“ gi kisdavo priklausomai nuo laikų: buvo metas, kai madoje buvo auksinis ir sidabrinis atspalviai, valdant Mingų dinastijai – juodas ir raudonas lakas. Vėliau nagų paviršius imtas marginti hieroglifais, puošti paukščių atvaizdais, o labiausiai įgudę meistrai net sugebėdavo užrašyti miniatiūrinius haiku.

Na, o tie kinai, kuriems auginti nagus dėl kokios nors priežasties taip nesisekdavo, galėdavo pasinaudoti ir dabar labai populiaria paslauga – jų priauginimu. Tik naudodavo tam daugiasluoksnį suklijuotą ryžių popierių.

Nuogų puošyba, tokia populiari ir šiandien, kildinama iš senovės Kinijos. Kinai pirmieji pradėjo naudoti nagų laką, paskui ėmė eksperimentuoti su jo tekstūra ir spalvomis. Auksiniai ir sidabriniai nagai anuomet atspindėjo aukščiausią jų savininkų statusą. Kiek žemesnės kilmės aristokratai nagus dažė juoda ir raudona spalvomis, o paprastiems žmonėms būdavo leistini blyškūs atspalviai.

Raukšlėms lyginti – mergelių pienas

Senovės slavų tautose gražuolės ilgą laiką pirmenybę teikė natūralioms puoselėjimo priemonėms, pagamintomis augalų ir gyvulinės kilmės riebalų pagrindu.

Turbūt nereikia stebėtis, kad neatsiejama visų įmanomų gydomųjų ir puoselėjančių procedūrų dalis tuose kraštuose buvo pirtis. Vietoj masažo – beržinė vanta (ypač veiksminga įgudusiose rankose), nuo kurios, teigiama, oda tapdavo it šilkinė. Senovės Rusioje merginos ir moterys prausdavosi vandeniu su sutrintomis putino, bruknių arba spanguolių uogomis. Su strazdanomis kovojo tirpdyto kovo mėnesio sniego vandeniu. Kaukėms rinkosi rūgpienį, grietinę, vištų kiaušinių trynius, medų. Rasdavo, kaip panaudoti raugintų agurkų sūrymą ir duonos girą.

Viena unikaliausių jauninančių priemonių, poveikiu prilygusi hialurono rūgšties injekcijoms arba chirurginiam veido odos patempimui, laikytas „mergelių pienas“. Sprendžiant iš senovinių šaltinių, taip vadintas spiritinis benzoinės dervos, gaunamos iš stirako medžio, augusio Pietryčių Azijoje, sulčių, antpilas. Deja, importas senovės Rusioje nebuvo itin išplėtotas, tad gražuolėms tekdavo verstis tuo, kas būdavo po ranka. Vėlgi, sprendžiant iš metraščių, kaip pakaitalas „mergelių pienui“ tikdavo ožiukų dar neturėjusios ožkos pienas. Nesąmonė, aišku, bet, matyt, buvo lengviau priversti iš tešmens tekėti tikrą pieną, nei gauti importinio medžio sulčių.

Taip pat senovėje slavės itin rūpindavosi plaukais. Greičiausiai dėl to, kad didžiuotis tikrai turėdavo kuo, o storas kasas savo ruožtu joms užtikrindavo plaukų priežiūrai naudoti natūralūs žolelių antpilai – mėtų, rūtų, vaistinės gelsvės ir kitų. Visi šie žolynai plačiai naudoti ir medicinoje.

Metraščiuose minimi gydomųjų žolelių žinynas ir „medicinos vadovėlis“, parašyti iki XI amžiaus. Jie, deja, neišliko, bet išliko panašūs vėlyvesni darbai – su gydymo vaistažolėmis receptais. Vienas jų datuojamas net tuo pačiu amžiumi – 1076 metais.

XII a. ketvirtajame dešimtmetyje pirmoji Rusijoje moteris gydytoja – Vladimiro Monomacho anūkė Eupraksija (vėliau – paties Bizantijos imperatoriaus Henriko IV žmona) tapo medicininio traktato „Tepalai“ autore. Šis buvo rastas 1902 metais Lorenco Medičio bibliotekoje Florencijoje.

Šiaip slavių kosmetikos skonis, anot istorikų, dažnai atrodydavo vaikiškas: kas ryšku – tas ir gražu. Jos taip pat balindavosi veidą kreida ir net miltais, vietoj skaistalų naudojo burokėlius arba ežerinę durlę – vandenyje gyvenančią pintį: priglausta prie odos, durlė ją sudirgindavo, ir skruostai nušvisdavo „sveiku“ raudoniu…

Lūpos buvo dažomos vyšniomis ir avietėmis, akys ir antakiai ryškinami gabalėliu anglies ar suodžiais.

Beje, kiekvienai spalvai slavių „makiaže“ buvo priskiriama tam tikra magiška reikšmė: vienos padėdavo apkerėti nusižiūrėtą vyrą, kitos – priešingai, nustumti jį šalin. Tačiau galingiausią ir pozityviausią užtaisą, tikėta, turėjo raudona spalva, dėl ko ji veikiausiai ir naudota be saiko. Kol galiausiai natūralus merginų ir moterų, naudojusių tik natūralias kosmetikos priemones, grožis tapdavo panašus į kaukę.

Kita vertus, jeigu visiems tai buvo gražu, kodėl gi ne?

Slavų gražuolės vietoj kosmetikos naudojo visas parankines priemones: lūpas rausvindavo vyšnių ir aviečių sultimis, akis ir antakius ryškino anglimi arba suodžiais.

     Įdomūs faktai

Tyrinėtojai mano, kad žodis„kosmetika“ kilo iš lotyniškojo„cosmetae“. Taip senovės Romos imperijoje vadinti vergai, išmokyti kurti makiažo meną, masažuoti, puoselėti kūną ir veidą.
Pirmą kartą žodis „kosmetika“ panaudotas 1867 metais – Paryžiuje surengtoje tarptautinėje parodoje.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *