Kam senovėje lipdyti sniego seniai?

Nuo pabaisos iki pramogos

Įvairenybės Pasaulis

Kam senovėje lipdyti sniego seniai?

Standartinis įsivaizduojamas sniego senis – tai trys vienas ant kito užridenti sniego rutuliai, pora šakų vietoj rankų, jei tingisi lipdyti iš sniego, ir morka vietoj nosies. Bet tokie, mums nuo vaikystės žinomi seniai besmegeniai atsirado tik XIX amžiuje. Iki tol jie simbolizavo būtybes, išvaizda galėjusias įvaryti siaubo ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam. Lipdydami juos, žmonės duodavo valią savo vaizduotei ir primityvioje sniego skulptūroje įkūnydavo didžiausias savo baimes.

Parla italiano?

Šiandien jau niekas tiksliai nepasakytų, kas ir kurioje šalyje pirmasis nulipdė sniego senį. Tačiau yra paminėjimas, neva sniego senio „tėvas“ buvo Mikelandželas di Lodovikas di Leonardas di Buanarotis Simonis. Taip, tas pats italų renesanso genijus, gyvenęs ir kūręs XV amžiuje. Tiesa, kur skulptorius gavo sniego ir kaip atrodė jo Dovydo nemarmurinis giminaitis, istorija nutyli.

Yra šaltinių, teigiančių, kad sniego senį sugalvojo ne kas kitas, o pats Pranciškus Asyžietis. Nors pavadinimą jam daugelis pasiskolino iš vokiečių kalbos – „schneemann“, sniego žmogus.

Rusai tvirtina pirmąją užuominą apie savąjį sniego senį – „снеговик“ – radę XIV amžiaus religinėje knygoje. Ir net su iliustracija žmonių, ridenančių didžiulius sniego kamuolius.

Ilgi amžiai siaubo

Mūsų vaikams, kaip ir mums patiems, senis besmegenis asocijuojasi su linksmybėmis gryname ore, pramogomis, žiemos šventėmis ir gauatome vis rečiau.

Bet taip buvo toli gražu ne visada.

Dabar, kai gyvename šildomuose būstuose, turime karštą vandenį ir mėgaujamės kitais civilizacijos patogumais, žvarbios žiemos nieko nebegąsdina – priešingai, mes jų net ilgimės. Bet senovėje žiemos metas prilygo išgyvenimo išbandymui.

Galbūt dėl to ir iš sniego lipdomi seniai tada vaizdavo milžiniškas pabaisas – piktavales ir nieko gera nežadančias žmonėms. Kaip ir pati žiema, kurią greičiausiai sniego lipdiniai įkūnydavo.

Gyvavo ir nemažai šiurpių prietarų, susijusių su sniego seniais. Pavyzdžiui, jų nebuvo galima lipdyti per pilnatį, antraip neišvengsi bėdų, košmariškų sapnų ir nesėkmių.

Šiauriniuose kraštuose vaikai jau nuo mažens būdavo mokomi jokiu būdu nežiūrėti į sniego senį per langą. O jeigu naktį koks žmogelis netyčia savo kelyje išvysdavo sniego skulptūrą, turėdavo kuo greičiau sukti į šoną ir stengtis net akies krašteliu į ją nežvilgtelėti.

Taip tęsėsi iki pat XIX amžiaus, kol žmonija tapo labiau išsilavinusi bei ėmė labiau domėtis mokslu ir progresu ir mažiau – pasakomis. Sniego seniai pamažu buvo perkvalifikuoti į žiemos švenčių – Kalėdų ir Naujųjų metų simbolius. Jais pradėti puošti atvirukai, iš kurių jau žvelgė ne dantytos pabaisos, o džiugiai besišypsantys personažai.

Kaip sniego senį aprengsi…

Ir vis dėlto tikėjimų, susijusių su sniego seniais, išliko iki mūsų dienų. Daugelyje krikščioniškų kraštų jie tebelaikomi dangaus pasiuntiniais, saugančiais žmones nuo blogio jėgų ir dar pildančiais norus. Svarbu nulipdyti sniego senį iš kuo baltesnio, švaraus, pageidautina ką tik iškritusio sniego ir nuoširdžiai paprašyti, kad išgirstų jūsų žodžius. Kad paskui, jau tirpdomas pavasarinės saulutės, kartu į dangų nuneštų ir jūsų troškimą.

Europoje sniego seniai statyti netoli namų. Paskui būtinai reikėdavo juos papuošti – aprengti ir net išpaišyti. Trumpai tariant, visaip pamaloninti.

Dabar niekas jau nebetiki, kad trys labai didelės sniego gniūžtės gali keisti orus ar tuo labiau žmogaus likimą. Jų lipdymas tapo reta proga pasidžiaugti iškritusiu sniegu ir linksmai praleisti laiką. Tačiau „privalomi“ sniego senių puošybos elementai kažkodėl išliko.

Specialistų manymu, taip yra dėl to, jog seniau sniego skulptūrų apranga turėjo labai gilią prasmę. Štai ant sniego senio galvos vietoj kepurės užvožtas kibiras simbolizuodavo pasiturimą gyvenimą, finansinę gerovę. Šluota jo rankose padėdavo išvyti šalčius ir prišluoti į žemę kuo daugiau sniego – kad pavasarį tirpdamas ją pagirdytų ir padėtų sparčiau sužaliuoti. Akys iš angliukų ir išpaišytas veidas turėdavo padėti nugramzdinti praeitin sielvartą ir visas nuoskaudas. Morkos nosis, suprantama, buvo būdas užsitikrinti gerą derlių. Karoliai iš česnakų vaikė piktąsias dvasias ir sergėjo aplink gyvenančių žmonių sveikatą.

Tirpstantys rekordai

Šiuolaikiniame pasaulyje sniego senis jau nebėra vien žiemos simbolis, atkeliavęs iš gilios senovės. Kai kam jis dar ir būdas išgarsėti bei patekti į kokią nors rekordų knygą. Dėl to sniego figūrų lipdymo varžybos tokios populiarios.

Aukščiausias oficialiai įregistruotas sniego senių lipdytojų pasiekimas yra 34,6 metro. Šis milžinas buvo nulipdytas JAV, Meino valstijos Betelio mieste 1999-aisiais. Svėrė sniego senis net 4 tonas.

2008 metais Betelio gyventojai pagerino savo pačių rekordą nulipdę dar didesnę sniego bobą – 37,2 metro aukščio ir sveriančią 6,5 tonos.

Europa irgi pasistengė: aukščiausias – 16,7 metro – mūsų žemyno sniego senis buvo nulipdytas Austrijoje, Galtiuro slidinėjimo kurorte, 2009 metais.

Turbūt galima drąsiai teigti, jog sniego senių kultas gyvuos, kol bus paties sniego: juos lipdysime, jais girsimės, dar ir Pasaulinę sniego senių dieną švęsime.

     Įdomus faktas

Senovės slavai bene vieninteliai visoje Europoje lipdė ne vienos lyties sniego skulptūras. Manoma, jog dar pagonybės laikais su slapčiausiais norais – praturtėti, išsivaduoti nuo ligos, vesti ar ištekėti – jie kreipdavosi į sniego senius. O štai palankios žiemos prašydavo tik sniego bobos – moteriškos lyties dvasios, valdydavusios orus.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.