Kariai, galintys kautis kelias dienas iš eilės, nes jiems nereikia miego, – sena karo taktikų svajonė, bet ar žaidimai su žmogaus biologiniu laikrodžiu neatsisuks galiausiai prieš mus pačius?

Nemiegantys mūšio lauke

Įvairenybės Mokslas

Kariai, galintys kautis kelias dienas iš eilės, nes jiems nereikia miego, – sena karo taktikų svajonė, bet ar žaidimai su žmogaus biologiniu laikrodžiu neatsisuks galiausiai prieš mus pačius?

Tai nutiko per pastarąją JAV karinę kampaniją Irake 2007-aisiais. Grupė amerikiečių armijos snaiperių pėsčiomis patruliavo liūdnai pagarsėjusiame Mirties trikampyje – ypač aršių susirėmimų zonoje piečiau Bagdado. Nors ir patyrę, mūšiuose užgrūdinti, kariai balansavo ant išsekimo ribos: svilino 50 laipsnių karštis, jie galėdavo eiti tik naktimis, taigi nusnūsti pavykdavo itin retai. Galiausiai vieną gegužės rytą nutiko tai, ko jie labiausiai bijojo – į slėptuvę, kur bandė numigti amerikiečiai, užklydo du vietiniai gyventojai…

2008 metų pradžioje karinis tribunolas nuteisė tris snaiperių grupės karius, bet griežčiausia bausmė teko seržantui Evanui Velai. Karys gavo įsakymą nušauti vieną iš jų stovyklon įžengusių civilių ir nė nesusimąstęs įvykdė. Tribunolui seržantas prisiekinėjo neatsimenantis, kaip nuspaudė šautuvo gaiduką, net šūvio negirdėjęs. Kaip paaiškėjo, jaunas vyras per 72 valandas iki incidento buvo miegojęs mažiau nei 5 valandas.

Teisme liudiję medicinos ekspertai patvirtino, kad miego stygius galėjo paversti karį bejausmiu automatu, nebegalinčiu savarankiškai priimti moralinių sprendimų. Tribunolas tuo patikėjo: E. Velos už neginkluoto irakiečio nužudymą sėdo už grotų 10 metų, nors jam grėsė įkalinimas iki gyvos galvos.

Išeitį siūlo gamta ir chemija

Minėtas atvejis nebuvo vienetinis – anaiptol. Nuo neatmenamų laikų, kai žmonija pradėjo veltis į karus, mūšio lauke atsidūrę kariai neišvengiamai susiduria su miego stygiumi. Ir kartais tai turi siaubingų pasekmių.

Kita vertus, miego trūkumas nėra tik kareivių rykštė. Jo simptomus kenčia ir milijonai eilinių žmonių, dauguma – kad išliktų produktyvūs darbe. Kai kurių tyrimų duomenimis, iki 20 proc. visų avarijų keliuose įvyksta dėl vairuotojų nuovargio – jie užmiega prie vairo arba neišsimiegoję praranda budrumą.

Esant tokiai opiai problemai, mokslininkai jau daugybę dešimtmečių ieško – kitaip nepavadinsi! – vaistų nuo miego. Kiek daugiau nei prieš penkmetį jie jau galėjo pasigirti pirmaisiais apčiuopiamais rezultatais – naujos kartos cheminiais junginiais, galinčiais kelioms dienoms atitolinti miego poreikį ir turinčiais minimalų šalutinį poveikį. Pavadinti graikišku žodžiu „eugeroics“, reiškiančiu naudingus stimuliatorius, šie preparatai, kūrėjų teigimu, gali išvaduoti žmoniją nuo būtinybės 20–30 proc. paros aukoti miegui.

Aišku, nerimo, kiek gali kainuoti toks kišimasis į natūralius organizmo procesus, taip pat pakanka. Juk, kaip primena miegą tiriantys mokslininkai, sakyti, jog miegame tik tam, kad nebesijaustume pavargę, yra tas pats, kas sakyti: valgome tik dėl to, kad nebesijaustume alkani.

Anot somnologų, jeigu jau taip reikia neužmigti kelias papildomas valandas, tam yra puikus natūralus stimuliatorius kofeinas. Kai kurie antropologai spėja, jog žmonės juo naudojosi dar akmens amžiuje.

Chemikai šią keliose dešimtyse augalų randamą medžiagą pirmąkart išskyrė tik maždaug prieš du šimtmečius, bet žmonija netruko įvertinti kofeino poveikio: jis skatina smegenų aktyvumą, gerina protinio ir fizinio darbo rezultatus. Moksliniai tyrimai parodė, jog kofeinas itin veiksmingas, jeigu jo pavartojus po to iškart trumpai nusnūstama (tikslus receptas – 150 g kofeino, arba du puodeliai kavos, ir 15 minučių miego).

Deja, kofeinas turi šalutinį poveikį – ir ne vieną, pradedant drebančiomis rankomis ir baigiant širdies virpesiais, dėl kurių itin uolūs kavos mėgėjai kartais net patenka į ligoninę.

Beveik prieš aštuonis dešimtmečius mokslininkams pavyko susintetinti medžiagą, turėjusią tapti geresne alternatyva kofeinui, – dekstroamfetaminą, arba deksedriną. Pirmąsyk panaudotas per Antrąjį pasaulinį karą, jis, iš pažiūros, turėjo mažiau trūkumų. Deja, 7-ajame dešimtmetyje atsiskleidė tamsioji deksedrino pusė. Reguliariai vartojantiesiems preparatą reikėjo vis didesnių jo dozių tam pačiam efektui pasiekti, o tie, kas bandydavo visiškai atsisakyti deksedrino, susidurdavo su gausybe problemų, tokių kaip miego sutrikimai ar smurto priepuoliai ir net psichozės.

1970 metais šis amfetaminas buvo uždraustas vartoti be recepto. Tačiau ypatingomis aplinkybėmis deksedriną vis dar pasitelkdavo pagalbon. Pavyzdžiui, kai tais pačiais metais amerikiečių erdvėlaivio „Apollo 13“ misija į Mėnulį žlugo pusiaukelėje ir reikėjo skubiai rasti būdą, kaip tris įgulos narius saugiai grąžinti į Žemę, NASA įsakė astronautams vartoti deksedriną (tokį sprendimą teko priimti po to, kai vienas iš nemigos išsekintų astronautų vos neužprogramavo erdvėlaivio kompiuterio taip, kad jie visi būtų žuvę).

Deksedrinas ir dabar vartojamas kariškių – pavyzdžiui, JAV karo lakūnų, vykdančių tolimas misijas. Bet susirūpinimas, jog ši medžiaga gali turėti potencialiai mirtiną šalutinį poveikį, vis didėja po to, kai 2002 metų balandį amerikietis naikintuvo F-16 pilotas Afganistane netyčia numetė 230 kg bombą ant naktines pratybas surengusių kanadiečių karių. Advokatų tikinimu, be kitų aplinkybių, lakūnui protą buvo aptemdęs ir deksedrinas. Tačiau karinės oro pajėgos tokią galimybę kategoriškai paneigė – esą pasitaikytų daugiau panašių incidentų, o jų nebuvo.

Nemiegančiųjų visuomenė

Vis dėlto ir XXI amžiuje nesibaigiantys kariniai konfliktai bei kardinaliai besikeičianti jų taktika verčia mokslininkus ieškoti naujų – saugių, bet veiksmingų priemonių išspręsti miego problemą.

Pagal šiuolaikinį karinių veiksmų modelį kariams tipiška nemiegoti nuo 24 iki 36 valandų arba kelias paras iš eilės naktį numigti vos po 4 valandas. Tokiomis sąlygomis negali būti nė kalbos apie sudėtingus mąstymo procesus – tokius kaip rimtų užduočių vykdymas, problemų sprendimas.

Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje prancūzai mokslininkai buvo atradę lyg ir idealią priemonę to išvengti – modafinilą. Sukurtas gydyti ligoms, dėl kurių pacientai staiga užmiega, – tokioms kaip narkolepsija, – modafinilas suteikdavo žvalumo daugeliui valandų, tačiau nesutrikdydavo miego ciklo.

Kai armija išbandė šį preparatą, paaiškėjo, jog modafinilo vartoję kariai gali efektyviai vykdyti savo pareigas 40 valandų iš eilės. O tada normaliai užmigti be jokių migdomųjų vaistų, be kurių neapsieidavo deksedrino vartotojai. Nubudę, kariai vėl galėdavo gauti modafinilo dar 40 valandų.

Savaime suprantama, tokie rezultatai padarė didžiulį įspūdį armijų vadams. Per pirmąjį Persų įlankos karą 1991-aisiais modafinilą vartojo prancūzų Svetimšalių legiono kariai. 2003-iaisiais JAV karinės oro pajėgos leido duoti modafinilo kai kuriems pilotams. Tačiau kitų valstybių kariuomenės atsargiai žiūri į stimulianto vartojimą ir, mokslininkų teigimu, teisingai daro. Juk lig šiol net jiems nėra aišku, kokiu būdu modafinilas nuslopina miego poreikį. Užtat gerai žinomas šalutinis preparato poveikis: pykinimas, nerimo priepuoliai, perdėtas pasitikėjimas savimi…

Atrodo, artimiausiu metu mums dar negresia tapti nemiegančiųjų visuomene, kurioje visi vartoja į modafinilą panašius vaistus, kad gyventų dar produktyvesnį ir turiningesnį gyvenimą.

Niekas nežino, kokį ilgalaikį poveikį sveikatai daro tokie „vaistai nuo miego“, nors įtariama, jog kai kurie žmonės smarkiai rizikuotų juos vartodami. Pavyzdžiui, tas pats modafinilas, įrodyta, didina širdies ritmą ir kraujospūdį – sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis jis tikrai netiktų.

Aišku, dabar jau yra ir alternatyvių preparatų – oreksinas ar ampakinais vadinami junginiai. Bandymai su gyvūnais parodė, kad jie sumažina miego poreikį. Tačiau bandymai su žmonėmis, kiek girdėti, mokslininkus nuvylė. Be to, ir oreksino, ir ampakinų ilgalaikis šalutinis poveikis taip pat nėra žinomas.

Nemiegojimas žudo

Kita vertus, šalutinis poveikis nėra pats didžiausias rūpestis, kai kalbama apie miego poreikį slopinančių preparatų paieškas. Mat jeigu ir bus išrastas visiškai jokios žalos sveikatai nedarantis vaistas, žalą sveikatai darys pati nemiga.

Mokslininkai atviri: jie vis dar nežino tikrosios miego proceso paskirties. Bet specialistams jau yra pavykę surinkti šūsnis įrodymų, kad nekokybiškas miegas arba jo stygius kelia grėsmę gyvybei.

Prieš keletą metų Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra išgąsdino viso pasaulio moteris paskelbusi, jog pamainomis dirbančios dailiosios lyties atstovės gerokai labiau rizikuoja susirgti krūties vėžiu.

2017-aisiais britų tyrėjų atliktas eksperimentas parodė, kad žmonėms, naktimis pradėjusiems miegoti po 5 valandas vietoj 7, iki 70 procentų padidėja ankstyvos mirties grėsmė, rizika mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų – du kartus. Mokslininkai įtaria, jog dėl to gali būti kaltas ryšys tarp miego stygiaus ir aukšto kraujospūdžio, bet tebėra paslaptis, kas vyksta miego metu, kad nuo to mūsų organizmas tampa sveikesnis,.

Pasak somnologų, bet koks miego stygius – kad ir valandos – paveikia medžiagų apykaitą. Pavyzdžiui, sutrikdo gliukozės toleranciją, o tai gresia diabetu. Todėl jie įspėja nė negalvoti apie miego laiko trumpinimą vaistais, kol nebus visiškai aišku, kokią kainą už tai teks sumokėti.

     O kiek miegate jūs?

15 valandų

Tiek per par išmiegodavo 30-asis JAV prezidentas Kelvinas Kūlidžas (1923– 1929). Dabar istorikai įtaria, kad amžininkų neveiklumu kartais kaltintas prezidentas kentėjo nuo hipersomnijos – gilios depresijos, kuria susirgo po tragiškos sūnaus žūties, simptomo.

10 valandų

Tiek per parą miegodavo Albertas Einšteinas, antraip, teigiama, didis XX amžiaus protas atsisakydavo generuoti didžias mintis. Gali būti, kad A. Einšteinas, kaip ir jo ne mažiau garsus pirmtakas seras Izaokas Niutonas, itin sudėtingų mokslinių mįslių sprendimus rasdavo miegodamas.

7,25 valandos

Tiek, specialistų teigimu, miega vidutinis šiuolaikinis žmogus (moterys truputėlį daugiau nei vyrai). Teiginys, jog mums visiems būtinas 8 valandų nakties miegas, anot mokslininkų, tėra mitas.

4 valandos

Tiek per parą pavykdavo numigti garsiajai Geležinei ledi – Didžiosios Britanijos premjerei Margaret Tečer. Vėliau politikės padėjėjai atskleidė paslaptį, kaip ministrė pirmininkė sugebėjo šitaip ištverti net vienuolika metų. Receptas, pasirodo, buvo paprastas: dideli kiekiai gryno viskio ir vitamino B12 injekcijos.

3 valandos

Tiek miego per parą užtekdavo vienam gabiausių ir produktyviausių matematikų žmonijos istorijoje Palui Erdošui. Vengrų kilmės mokslininkas parašė 1 500 mokslinių darbų, bendradarbiavo su daugiau kaip 500 kitų mokslininkų. Pasiekti šitokį efektyvumą P. Erdošui padėdavo stipri kava ir amfetaminai, tačiau jis mirė sulaukęs gražaus 83 metų amžiaus.

     Įdomūs faktai

Neoficialus nemigos rekordas šiuo metu priklauso rašytojui ir sąmonės tyrinėtojui iš Velso Toniui Raitui – bent jau taip tvirtina jis pats. 48erių vyras teigia 2007 metų gegužę nemiegojęs 266 valandas iš eilės.

Oficialaus nemiegojimo rekordo nėra, nes Gineso pasaulio rekordų knyga nuo 1990 metų atsisako registruotigrėsmęsveikataikeliančius bandymus jų siekti. Iki to laiko knygoje užregistruotas rekordas buvo vienuolika su puse paros, arba 276 valandos, bemiego,– jį 1964 metais pasiekė Toimi Soini iš Suomijos.

Vienintelis nemigos nenaudojant jokių stimuliantų rekordas, kurį pripažįsta miego sutrikimus tiriančių mokslininkų bendruomenė, priklauso amerikiečiui Rendžiui Gardneriui: 17-metis studentas iš San Diego 1964 metais nemiegojo 11 parų ir 24 minutes, arba 264,4 valandos.

Atsikratyti būtinybės miegoti kariškiai bando mažiausiai nuo Romos imperijos laikų. II a. Britanijos valdytojas Ulpijus Marselas garsėjo tuo, kadreikalavosavokariuomenėsvadų nuolatinės parengties – dvidešimt keturias valandas per parą.

Mokslininkai vis dar nesutaria, ar iš tiesų visi mūsų planetoje gyvenantys organizmai miega. Netgi ameboms būtini reguliarūs ramybės periodai, nors ar jos tuo metu miega, neaišku. Populiaru manyti, jog niekada nemiega rykliai, tačiau tvirtai to irgi niekas nežino.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.