Tichas Brahė tam tikra prasme buvo vienas iš laimingiausių žmonių istorijoje. XVI amžiuje gyvenęs danų astronomas, astrologas bei alchemikas – beje, sugebėjęs apskaičiuoti tikslias planetų buvimo vietas anksčiau, nei buvo atrastas teleskopas, – kartą įsivėlė į muštynes dėl vienos matematinės formulės. Viskas baigėsi dvikova, kurioje didis mokslo vyras neteko nosies.

Ne visai malonus praeities dvelksmas

Įvairenybės

Tichas Brahė tam tikra prasme buvo vienas iš laimingiausių žmonių istorijoje. XVI amžiuje gyvenęs danų astronomas, astrologas bei alchemikas – beje, sugebėjęs apskaičiuoti tikslias planetų buvimo vietas anksčiau, nei buvo atrastas teleskopas, – kartą įsivėlė į muštynes dėl vienos matematinės formulės. Viskas baigėsi dvikova, kurioje didis mokslo vyras neteko nosies.

Viena vertus, tai, aišku, buvo tragedija. Iš kitos pusės, visą likusį savo gyvenimą Tichas Brahė buvo priversta nešioti varinę nosį, ir su uosle, reikia manyti, jam buvo ne kas. Pastarąją aplinkybę kaip tik ir galima laikyti palaima, nes praeities pasaulis nebuvo rožėmis ir šviežiai kepta duona kvepianti vieta – toli gražu.

Karališkas „aromatas“

Smarvės problema, jei taip galima ją pavadinti, anais laikais neaplenkdavo nė vieno – nuo žemiausių visuomenės sluoksnių iki pačių viršūnėlių. Istorija žino daugybę monarchų, kurie garsėjo savo kvapeliu. Anglijos karalienė Elžbieta I, pavyzdžiui, su pasididžiavimu visiems sakydavo, jog maudosi kartą per mėnesį – reikia ar nereikia, nesvarbu. Taigi galima įsivaizduoti, kokie buvo to meto įpročiai, jei vonia kas keturias savaites buvo laikoma progresyviu požiūriu į asmens higieną.

Tiesa, nuo Elžbietos I tėvo – karaliaus Henriko VIII, anot amžininkų, sklisdavo dar didesnis dvokas. Vyresniame amžiuje kaip reikiant nutukęs monarchas kentė negyjančią kojos žaizdą, taigi kad artinasi valdovas, buvo galima užuosti „jau už trijų menių“. Prie to prisidėjo ir Henriko VIII asmeniniai gydytojai, žaizdą (ją, greičiausiai varikozinę, karalius, spėjama, „užsidirbo“ ryšėdamas pernelyg stangriai užveržtus keliaraiščius, kad blauzdos atrodytų raumeningesnės, taigi ir madingesnės) nuolat laikydavę atvirą ir barstydavę aukso šratais, kad ji nuolat pūliuotų – šitaip, jų nuomone, ir valytųsi…

Iš Prancūzijos valdovų Liudvikas XIV garsėjo savo halitoze – jei paprasčiau, blogu kvapu iš burnos. Karaliaus Saulės meilužė garsioji markizė de Montespan, pasakojama, skandindavo save stipriausių kvepalų debesyse, kad bet kiek prislopintų tą dvoką. O Liudviko XIV tėvas Liudvikas XIII mėgdavo sakyti: „Atsigimiau į savo tėvą – dvokiu pažastimis.“

Kaip dabar aiškina istorikai, tokias pasibaisėtinas higienos problemas lėmė ilgai vyravęs tikėjimas, jog vanduo atveria odos poras, ir taip į kūną gali patekti pavojingos ligos. Taigi vonių, vos keliais šimtmečiais anksčiau buvusių tokių populiarių, buvo vengiama kaip paties maro, nors šios su juo, suprantama, nieko bendra neturėjo.

Anglijos karalius Henrikas VIII ir galiausiai sostą paveldėjusi jo dukra Elžbieta abu pataikė gyventi „aromatingoje“ eroje, kai požiūris į asmens higieną labiau rėmėsi prietarais nei sveiku protu.

Langas vietoj kanalizacijos

Vis dėlto karališkieji rūmai vyraujančių aromatų požiūriu buvo tikras rojus, palyginti su kvapais, tvyrojusiais už jų sienų. Žinote, kaip atrodė – taigi atitinkamai ir kvepėjo, – tipiška XIX amžiaus Niujorko gatvė? Pabandykite įsivaizduokite kalnus pūvančio maisto likučių – kukurūzų burbuolių, arbūzų žievių, austrių geldelių, žuvų galvų, – kačių, šunų ir kiaulių gaišenas bei milžiniškas, tiesiog milžiniškas krūvas mėšlo.

Tuo, ką mes dabar kartais šmaikštaudami pavadiname „tėvynės kvapu“, dar ne taip seniai dvelkė didžioji pasaulio dalis. Ir nenuostabu. Juk tame pačiame Niujorke 1900 metais buvo apie 200 000 arklių. Kažkokie entuziastai mokslininkai apskaičiavo, jog tai reiškė mažiausiai 5 000 000 svarų (arba apytiksliai 2 267 960 kilogramų) šviežio mėšlo kiekvieną mielą dieną. Mėšlo, kurio niekas dažniausiai nevalydavo – geriausiu atveju nušluodavo į gatvės pakraštį, kaip dabar sniegą.

Bet nepamirškime dar ir dvikojų gyvūnų. Mūsų protėviai (plačiąja – žmonijos prasme) neretai savo naktipuodžius ištuštindavo tiesiog išversdami jų turinį per langą. Laimė, kai kuriuose didmiesčiuose būdavo tūkstančiai specialių naktinių valytojų, kurių darbas buvo surinkti visas tas atliekas ir nugabenti į sąvartynus miesto pakraščiuose.

Bet pasitaikydavo, jog kartais tie valytojai imdavo ir viską suversdavo į upę, jeigu tokia mieste būdavo. Ir to pasekmės ilgainiui atsirūgdavo visiems miestiečiams.

Pavyzdžiui, Londone 1858-ųjų vasarą, patekusią į istoriją dėl alinančios kaitros, žmonių ekskrementai visiškai užkimšo Temzės upę. Kad parlamentas galėtų dirbti, visos pastato užuolaidos buvo išmirkytos chlore – dvokui nuslopinti. Deja, net tokios radikalios priemonės nepadėjo.

Ironiškiausia, kad prie tokios ekstremalios situacijos susidarymo smarkiai prisidėjo neseniai atsiradęs nuleidžiamas klozetas. Per šį išradimą Londono kanalizacija taip ištvino, jog viskas išsiliejo į upę.

Senaisiais amžiais miestai vertė iš kojų ore sklandančiais kvapais. Ir nieko nuostabaus, kai gatvės ir upės buvo naudojamos kaip kanalizacijos sistema, dergė ir
gyvuliai, o mėsininkai savo amatą praktikuodavo už mėsinės durų.

Mirties kvapas

Jis kadaise buvo persmelkęs viską. Pirmiausia dėl to, kad mėsininkai galvijus skersdavo ir mėsinėdavo čia pat, gatvėje. XIV amžiuje, taip pat Londone, paskerstų galvijų kraujas tekėdavo gatvėmis, o viduriai plūduriuodavo Temzėje, taigi mieste tvyrodavo toks dvokas, kad juo skundėsi net pats karalius Eduardas III. Raštu.

Monarchas net bandė uždrausti gyvulių skerdimą Londono centre, bet jo pasirašyto įstatymo nelabai kas paisė.

Be to, gyvuliai nebuvo vienintelė problema – dar buvo žmonių lavonai, dažnai taip ir likdavę voliotis gatvėje. O kartą viena bažnyčia Anglijoje savo rūsiuose sukaupė 12 000 nepalaidotų palaikų, nuo kurių dvoko parapijiečiai nuolat alpdavo per pamaldas. Kaip paaiškėjo, bažnyčios šventikas paimdavo iš mirusiojo artimųjų pinigus už laidotuves, tačiau jų taip ir nesurengdavo.

Nebuvo kur bėgti

Labiausiai žmoniją praeityje vis dėlto kamavo banalus kasdienio gyvenimo dvokas, tvyrojęs kiekvienuose namuose. Lempose deginami banginių taukai skleidė sunkiai nusakomą žuvies dvoką. Bažnyčios dvokė iš tolo nuo jose susirenkančių tikinčiųjų kūno tvaiko, dėl to atsirado tradicija gausiai deginti smilkalus. Teatruose irgi sklandė ne ką geresnis kvapas – ypač paskutinėse eilėse, kur bilietai būdavo pigiausi… Kaip visa tai išgyvendavo jautresnės uoslės žmonės? Tekdavo susigalvoti įvairių būdų. Vienas jų buvo „vinegretas“. Ne, ne mišrainė, nors kilęs iš to paties prancūziško žodžio vinaigrette, reiškiančio acto užpilą. Viktorijos laikais taip vadintos kiauraraščiu puoštos dėžutės, į kurias pridėdavo žolelių ir acte suvilgytą kempinėlę, ir uostydavo, kai dvokas tapdavo nebepakeliamas. Vis geriau nei nieko, – ar Ticho Brahės varinė nosis.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *