Daugelis yra girdėję, kad žmonės gyvendavo o ir dabar gyvena urvuose, apleistose kasyklose ar požeminiuose tuneliuose. Literatūroje dažnai galima rasti istorijų apie žmones, gyvenančius po žeme. Tačiau požeminiai miestai egzistuoja ne tik romanuose ir filmuose.

Miestai po mūsų kojomis

Įvairenybės

Daugelis yra girdėję, kad žmonės gyvendavo o ir dabar gyvena urvuose, apleistose kasyklose ar požeminiuose tuneliuose. Literatūroje dažnai galima rasti istorijų apie žmones, gyvenančius po žeme. Tačiau požeminiai miestai egzistuoja ne tik romanuose ir filmuose.

Knygos „Požemis: žmonijos istorija pasauliuose po mūsų kojomis“ autorius Vilas Hantas mano, kad žmogaus kūnas nėra pritaikytas funkcionuoti tokiomis sąlygomis. Tačiau kartu jis pripažįsta, kad per visą istoriją žmonės iš tiesų buvo priversti kartkartėmis „išeiti į pogrindį“ – nusileisti gyventi po žeme. Mūsų planetoje vis dar egzistuoja požeminiai miestai, kuriuose yra butai, apstatyti baldais, parduotuvės ir restoranai. Šie pastatai buvo statomi ar, tiksliau, rausiami, siekiant apsisaugoti nuo priešų, laukinių gyvūnų, oro sąlygų ir netgi vykdyti neteisėtai veiklai.

Slaptas požeminis miestas Pekine, Kinijoje

Nuo 1969 m. beveik dešimtmetį Mao Dzedongo užsakymu Pekine buvo statoma požeminė vyriausybinė slėptuvė, ji driekiasi 30 kilometrų po Kinijos sostine. Milžiniškas miestas buvo pastatytas Kinijos ir Sovietų Sąjungos priešiškumo laikotarpiu, o vienintelis jo tikslas buvo apsiginti karo atveju.

Šiame požeminiame mieste buvo parduotuvių, restoranų, mokyklų, teatrų, kirpyklų ir net riedučių čiuožykla. Mieste galima rasti apie tūkstantį bombų slėptuvių, o karo atveju jame vienu metu galėtų būti apgyvendinti iki 40 procentų Pekino gyventojų.

Sklido gandai, kad kai kurie namai Pekine turėjo slaptus liukus, per kuriuos gyventojai pavojaus atveju galėtų greitai nusileisti į šį požeminį kompleksą. 2000 metais milžiniškas miestas po žeme buvo oficialiai atidarytas turistams, o kai kurios jo slėptuvės naudojamos kaip jaunimo nakvynės namai.

Požeminė Maskva, Rusija

Visi žino, kad Maskva išraizgyta požeminio metro, sovietmečiu laikyto gražiausiu, greičiausiu ir didžiausiu pasaulyje, tuneliais, perėjomis ir konstrukcijomis. Šiandien daug kas pasikeitė, tačiau žmonės vis dar kalba apie požeminio miesto, esančio po Maskva, paslaptis – SSSR laikais, o gal ir anksčiau, pastatytų požeminių bunkerių kompleksą.

Maskvos „slaptasis metro“ tikrai egzistuoja – juo naudotųsi kariuomenė ir vyriausybės nariai, jei kiltų branduolinis karas ar kitų pavojingų situacijų. Slaptos linijos jungia pagrindinius vyriausybės objektus, įskaitant Kremlių, Gynybos ministerijos pastatą ir pan. Tačiau, pasak kai kurių smalsių tyrinėtojų, jos niekuo nesiskiria nuo pagrindinių linijų. Kodėl tada neprijungus kai kurių šių linijų prie pagrindinių, atsižvelgiant į tai, koks šiandien yra apkrautas Maskvos metro? Matyt, yra priežasčių, kodėl to nedaroma, ir požeminis miestas laukia savo valandos.

Miestas uoloje Setenil de las Bodegas, Ispanija

Skirtingai nuo daugelio kitų požeminių miestų, šis Ispanijos miestas yra pilnas gyvybės ir jame gyvena apie 3 tūkst. žmonių. Kai kurie šio miesto namai nėra visiškai po žeme, bet iškalti uolose, todėl vaizdas tikrai įspūdingas – atrodo, kad namai įstrigę akmenyse.

Dėl tokių neįprastų pastatų miestas pritraukia daug turistų, kurie čia atvyksta pamatyti unikalių urvinių namų. Tolimais Senovės Romos laikais šis miestas tarnavo kaip tvirtovė.

Urvinis miestas Čufut Kalė, Ukraina

Šis olų miestas, esantis Kryme, buvo pastatytas ankstyvaisiais viduramžiais, ir nors didžioji jo dalis virto griuvėsiais, vis dėlto kai kurie senoviniai pastatai išliko: urvai, chano Tochtamyšo dukters mauzoliejus, vartai ir kiti.

Iš pradžių mieste gyveno alanai – iranietiškai kalbančios gentys, vėliau atsikraustė polovcai, o XIV amžiuje ėmė plūsti karaimai. Susikūrus Krymo chanatui, greičiausiai jie ir buvo pagrindiniai gyventojai. Vienu metu čia gyveno net nepriklausomo Krymo chanas. XIX amžiaus pabaigoje miestas buvo visiškai gyventojų apleistas.

Slaptieji Mis Džo gangsterių rūsiai, Kanada

Požeminiai miestai kartais buvo rausiami ne apsisaugoti karinių konfliktų metu, o pasislėpti nuo atšiaurių oro sąlygų. Pavyzdžiui, po miestu Mis Džo, esančiu centrinėje Kanados dalyje, yra daugybė tunelių ir požeminių perėjų, pastatytų tam, kad statybininkai galėtų ten pasišildyti. Tačiau baigus statybas, požeminės patalpos ėmė tarnauti nelegaliems tikslams.

Šiuos tunelius JAV sausojo įstatymo metu atrado ir pradėjo naudoti nusikaltėliai, kontrabandininkai ir banditai. Požeminis miestas virto mažu Las Vegasu – jame veikė nelegalios įstaigos, klestėjo kazino ir prostitucija. Sklido gandai, kad net garsusis Čikagos gangsteris Al Kaponė turėjo kažką bendro su šiais rūsiais, todėl jie pradėti vadinti „Čikagos ryšiu“.

Šiandien čia yra muziejus su šarvojimo kambariu, vyno rūsiu ir daug kitų įdomių dalykų iš gangsterių laikų.

Paslaptingas dievų miestas Egipte

Didžiosios Gizos piramidės yra vieninteliai senovės pasaulio stebuklai, kurie išliko iki šių laikų. Daugelis tyrinėtojų mano, kad po Gizos plokščiakalniu slypi kažkas neįtikėtino, būtent požeminių tunelių ir kamerų sistema.

Nuo 1978 m. tyrėjai pradėjo paišyti menamo požeminio komplekso, kuris gali būti didžiulis požeminis miestas, žemėlapio kontūrus. Hipotetinis statinys, žinomas kaip Dievų miestas, vis dar slepia daugybę paslapčių. Kadangi jis turėtų būti tiesiai po vienu svarbiausių pasaulio istorinių paminklų, kurio vientisumo ardyti niekas neleis, greičiausiai šio miesto paslaptys dar ilgai nebus atskleistos.

Reikia pripažinti, kad yra ir hipotezės priešininkų, kurie įsitikinę, kad po piramidėmis nėra jokio požeminio miesto, o yra tik gudriai sugalvota istorija turistams pritraukti.

Požeminis miestas Kyber Pedi, Australija

Šis miestas įsikūręs Australijos centrinės dalies dykumoje ir turi apie 1600 gyventojų. Kyber Pedi vadinamas opalo sostine, nes čia išgaunama daugiausia šio pusbrangio akmens nei bet kur kitur planetoje.

Mieste yra požeminiai namai – žeminės, kurios buvo iškastos siekiant apsisaugoti nuo deginančios dykumos saulės, o vaikus – paslėpti nuo laukinių šunų dingų ir vietinių aborigenų.

Šioje vietovėje opalo telkiniai pirmą kartą buvo aptikti 1915 m., ir nuo to laiko čia apsigyveno brangakmenių medžiotojai. Jei turite papuošalų iš opalo, tikėtina, kad šis akmuo buvo atvežtas iš Australijos, tiksliau, iš Kyber Pedi kasyklų.

Čia po žeme galite rasti ne tik vietinių gyventojų būstus, bet ir restoranų, parduotuvių, ir net bažnyčią bei kapines!

Burlingtono požeminis bunkeris, Anglija

Anglijoje taip pat yra slaptas požeminis miestas, pavadintas Burlingtonu. Šis miestas buvo pastatytas 1950-aisiais, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė galėtų išgyventi branduolinio karo atveju. Požemis nėra labai didelis – tik tūkstantis kvadratinių metrų, tačiau jame laisvai tilptų apie 4 tūkst. žmonių.

Miestas turėjo požeminius kelius, geležinkelio stotis, ligonines ir netgi požeminį ežerą geriamajam vandeniui laikyti. Mieste taip pat veikė BBC radijo stotis, kad premjeras galėtų kreiptis į tuos, kurie liko viršuje. Burlingtonas gyvavo budėjimo režimu iki 1991 m. Po to baigėsi šaltasis karas ir jis tapo nebereikalingas.

Kapadokija, Turkija

Kadaise tai buvo viena iš stotelių Šilko kelyje. 200 vadinamųjų požeminių Kapadokijos miestų – tankūs, įmantrūs tinklai, iškasti minkštoje šiuolaikinės Turkijos regiono uolienoje, galintys suteikti pastogę tūkstančiams žmonių – veikiausiai pradėti statyti dar VIII a. pr. Kr. Kad ir kas juos pastatė, nepaliko ant sienų savo inicialų, bet tai galėjo būti frygai. Yra žinoma, kad pirmieji krikščionys slėpėsi žmonių sukurtose olose, kai buvo persekiojami dėl savo tikėjimo.

Į 60 metrų gylį besitęsiantis Derinkujus, kurio pavadinimas gali būti išverstas kaip „gilus šulinys“, yra didžiausias toks miestas – kadaise jame gyveno 20 tūkst. žmonių, taip pat naminiai gyvuliai. Ši vieta buvo atrasta 1963 m., o po dvejų metų tapo prieinama turistams.

Šiuo metu mokslininkai ištyrė tik apie 15 procentų viso miesto ploto. Pirminiais duomenimis, jo dydis gali siekti 16 kv. km – tiek pat, kiek Biržų miestas.

Vulkaniniame tufe iškirstoje oloje yra gyvenamosios patalpos, ventiliacijos šachtos, šuliniai ir net bažnyčios. Remiantis kai kuriais duomenimis, Derinkujuje buvo net kapinės. Taikos metu įėjimai į miestą buvo atviri, tačiau artėjant priešams jie būdavo užstumiami didžiuliais rieduliais. Net jei priešai prasibraudavo į vidų, jie negalėdavo rasti išėjimo – mieste egzistavo sudėtinga koridorių sistema.

Ar mes lįsime po žeme?

Šiuolaikiniuose megapoliuose jau seniai diskutuojama apie oficialią požeminių būstų statybą. Pasak Notingemo universiteto psichologijos docentės Eun Hi Li, gyvenimas po žeme neturėtų daryti žmonėms neigiamo psichologinio poveikio. Bet su sąlyga, kad patalpų matmenys, apšvietimo lygis ir kitos aplinkos savybės būtų tokios pačios kaip ir paviršiuje. Tam pasiekti požeminiuose būstuose galima įrengti šulinius, per kuriuos į kambarius patektų saulės šviesa. Taip pat galima naudoti šviesą atspindinčius dažus, kurie teoriškai gali užkirsti kelią depresijai. Tačiau žmonės kol kas idėją gyventi požeminiuose būstuose vertina gan skeptiškai.

Šiuo metu mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kiek laiko žmonės praleisdavo po žeme. Kai kurie tyrinėtojai įsitikinę, kad gyventojai ten prabūdavo labai ilgai ir į paviršių išeidavo tik laukams įdirbti. Kita mokslininkų grupė mano, kad požeminiai miestai buvo naudojami tik užpuolimų ar karų atveju. Gali būti, kad tiesa slypi kažkur per vidurį. Tačiau ar mes pasinaudosime protėvių patirtimi?

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *