Argi ne keista, kad legendas apie vandenyje gyvenančias gražuoles su žuvies uodega pasakoja praktiškai visos pasaulio tautos?

Kitokios pasakos apie undines

Įvairenybės

Argi ne keista, kad legendas apie vandenyje gyvenančias gražuoles su žuvies uodega pasakoja praktiškai visos pasaulio tautos?

Tiesa, kai kuriuose padavimuose jūrų mergelės mosuoja ne žuvies, o gyvatės uodega, – arba net sparnais ir visai be uodegos, tačiau esmės tai nekeičia: pasakojimai apie undines gyvuoja jau daugybę amžių. Galbūt vadinamieji vandens žmonės visai nėra mitas?

Pasimatymas su Kolumbu

Liudijimų apie žmonių susidūrimus su dar nematytomis jūrų būtybėmis įvairių tautų rašytiniuose šaltiniuose ėmė rastis pradedant ankstyvaisiais viduramžiais. Ir ne tik liudijimų – yra muziejų, kuriuose lig šiol saugomos „undinių mumijos“. Tik išvaizda jos toli gražu neatitinka idealaus jūrų mergelės atvaizdo, kokį mums sukūrė tariamų liudininkų ar pasakininkų vaizduotė.

Pirmųjų užuominų apie žmones žuvis galima aptikti XII a. islandų kronikose. Pavyzdžiui, norvegų edukaciniame metraštyje (apie 1250uosius metus) „Speculum Regale“ – „Karaliaus veidrodis“, – teigiama, jog prie Grenlandijos krantų galima sutikti pabaisą, žmonių vadinamą „Margigr“. Ši pabaisa iki juosmens atrodo kaip moteris: „turi moterišką krūtinę, ilgas rankas ir švelnius plaukus; jos kaklas ir galva visais atžvilgiais tokie pat, kaip žmonių“. Tačiau žemiau juosmens būtybė jau panašesnė į žuvį – turi uodegą, žvynus ir pelekus.

XVIII a. medikas, fizikas, pedagogas ir rašytojas prancūzas Žozefas Ainjanas Sigo de Lafondas savo knygoje „Gamtos stebuklai“ perpasakojo istoriją, neva nutikusią XV a. Olandijoje. Pasak Ž. A. Sigo de Lafondo, 1403 metais po siaubingos audros žmonės pievoje rado „jūrų moterį“, susipainiojusią jūržolėse. „Ją išmokė dėvėti drabužius ir garbinti nukryžiuotąjį, – rašė mokslininkas. – Bemaž ketvirtį amžiaus undinė pragyveno krante kartu su žmonėmis, o tada numirė ir buvo palaidota pagal krikščionišką paprotį.“ Anot teksto autoriaus, vandenų būtybė taip ir neišmoko kalbėti, ir keliskart bandė pabėgti atgal į jūrą.

Užuominų apie undines galima rasti ir labai garsių keliautojų dienoraščiuose. Pavyzdžiui, Kristupas Kolumbas savo užrašuose apie pirmąjį plaukiojimą (1492–1493) lyg tarp kitko trumpai užsiminė prie Gvianos – dabartinės Gajanos krantų regėjęs tris undines (nors, šiuolaikinių mokslininkų nuomone, ten buvo paprasčiausi lamantinai).

XVII a. pradžios anglas jūrininkas, poliarinių kraštų tyrinėtojas Henris Hadsonas buvo labiau linkęs dalytis įspūdžiais. Štai ištrauka iš jo kelionių žurnalo: „Šįryt vienas mano komandos narys, pažiūrėjęs už borto, išvydo undinę. Jis pradėjo kviesti kitus, ir atėjo dar vienas jūrininkas. Undinė tuo metu priplaukė prie laivo visai arti ir ėmė atidžiai juos apžiūrinėti. Po kiek laiko banga ją apvertė. Aukščiau bambos jos krūtinė ir nugara buvo kaip moters… jos oda buvo labai balta, ilgi juodi plaukai krito ant nugaros. Kai ji panėrė, jie pamatė jos uodegą, panašią į delfino, išmargintą taškeliais, it skumbrės.“

Šis artimas kontaktas su undine buvo aprašytas 1608 metų liepos 15 dieną netoli Naujojo Pasaulio, tai yra Amerikos žemyno krantų.

Kito Anglijos laivyno kapitono – Ričardo Vitburno – memuaruose galima rasti tokį nutikimo 1610 metais aprašymą: „Anksti rytą, kai stovėjome Niufaundlande, Sent Džonso uoste, prie manęs labai sparčiai priplaukė nuostabi būtybė ir džiaugsmingai pažvelgė tiesiai man į veidą. Jos veidas buvo moters: akys, nosis, burna, smakras, ausys, kaklas ir kakta proporcingi ir labai gražūs. Ant jos galvos buvo daug mėlynų juostelių, primenančių plaukus, tačiau tai, be abejonės, buvo ne plaukai. Aš ir vienas žmogus iš mano ekipažo, tąsyk buvęs kartu su manimi ir kuris po šiai dienai yra gyvas, gana ilgai apžiūrinėjome tą padarą. Kai jis dar labiau prisiartino prie mūsų, aš, baimindamasis, kad ant manęs nepultų, žengiau atgal nutoldamas nuo jo per ieties ilgį…“

Deja, ne visi R. Vitburno ekipažo nariai buvo tokie taikūs: kai nežinomas gyvis pabandė įsiropšti į laivą, kažkuris tvojo viešniai per galvą irklu, taigi undinė suskubo panirti.

Buvo laikai, kai žmonės nė neabejojo, jog jūrų ir net upių gilumoje gyvena į mus panašios būtybės. Nuotraukoje – piešinys iš 1642 metais išleistos knygos „Monstrorum historia“, vaizduojantis neva Nilo pakrantėje pastebėtą porą pusiau žmonių, pusiau žuvų.

Undinėlių bumas

Itin daug pranešimų apie žmones žuvis pasirodė XVIII amžiuje.

1737 metais Londone leistas žurnalas „Gentleman’s magazine“ aprašė keistą būtybę, pagautą jūroje netoli Ekseterio pietvakarių Anglijoje. Esą kai žvejai traukė į krantą savo tinklą, iš jo iššoko 4 pėdų (maždaug 120 cm) ūgio į žmogų panašus padaras dviem kojomis ir leidosi bėgti. Matydami, jog nepavys, žvejai pradėjo mėtyti į būtybę pagalius ir pataikė. Kai persekiotojai pagaliau prisiartino prie humanoido, tas jau merdėjo ir, pasak liudytojų, „dejavo kaip žmogus“. Padaro pėdos buvo plėvėtos „kaip anties“, jis turėjo labai panašią į lašišos uodegą, bet akys, nosis bei burna atrodė žmogiškos – išskyrus tai, kad nosis buvo „kažkokia suplota“. Yra duomenų, kad kurį laiką jūros žmogaus kūnas buvo eksponuojamas Ekseterio muziejuje. Paskui, 1739 metais, kitame žurnale – „The Scots Magazine“ – buvo išspausdintas pranešimas apie įvykį, nutikusį laivo „Halifax“ įgulai. Prie Mauricijaus jūrininkai sugavo kelias undines. O tada iškepė ir suvalgė! Jų žodžiais, mėsos skonis buvo panašus į veršienos.

1809-aisiais jau „Times“ išspausdino mokyklos direktoriaus Viljamo M. Manro laišką apie tai, jog 1797ųjų vasarą pačioje Škotijos šiaurėje, Kaitne, vaikštinėdamas po paplūdimį Sendsaido įlankoje jis buvo susidūręs su undine. Būtybė, primenanti nuogą moterį, sėdėjo ant aukštos, į bangas nusidriekusios ir paprastam mirtingajam vargu ar pasiekiamos uolos ir, atrodė, šukavosi pečius gaubiančius šviesiai rudus plaukus. Mokytojas įžiūrėjo apvalią kaktą, putlų raudonskruostį veidą, visiškai žmogiškas mėlynas akis ir burną.

„Dantų nemačiau, nes burna buvo užčiaupta. Krūtinė, pilvas, rankos ir pirštai buvo kaip normalaus suaugusio žmogaus; sprendžiant iš to, kuo undinė užsiėmė, plėvių tarp jos rankų pirštų nebuvo, nors guldyti galvos negalėčiau, – rašė liudininkas. – Po to, kai ją pamačiau, ji prasėdėjo ant uolos dar 3–4 minutes – šukavosi plaukus, ilgus ir tankius, kuriais, atrodo, didžiavosi. O tada nėrė į jūrą ir daugiau nebepasirodė. Puikiai į ją įsižiūrėjau, nes stovėjau arti ir tiesiai virš tos uolos, ant kurios sėdėjo, o saulė švietė ryškiai.“

Tame pačiame laiške mokytojas pridūrė ne kartą girdėjęs pasakojimų apie „jūros karalaitę“, tačiau patikėjęs tik tuomet, kai savomis akimis pamatė.

Ilgainiui pranešimai apie žmones žuvis tapo tokie dažni, jog 1823 metais Danijoje buvo sudaryta karališkoji komisija jiems tyrinėti. Deja, atskleisti undinėlių paslapties ji taip ir nesugebėjo. Bet jūrų mergelėms tai buvo nė motais: jos ir toliau pasirodydavo tai vienoje, tai kitoje pasaulio vietoje, bet tik ne ten, kur jų tykodavo mokslininkai.

Škotų folkloristas Aleksandras Karmaiklas, XIX ir XX amžių sandūroje išleidęs išsamų galų folkloro rinkinį „Carmina Gadelica“, jame užsiminė, esą XIX a. 4-ajame dešimtmetyje Škotijos Benbekjulos saloje jaunuoliai kartą matė „kaip ir moterį, tik miniatiūrinę“, laigančią pakrantės vandenyse. Pabandė pagauti, bet paskui tiesiog paleido į ją akmenį. Prabėgo kelios dienos, ir į krantą jūra išmetė kūną. Vienas gyventojas jį aprašė taip: „Viršutinė to padaro dalis atrodė kaip gerai įmitusio 3–4 metų vaiko, tik su nenormaliai išsivysčiusiomis krūtimis. Plaukai – ilgi tamsūs ir blizgantys, oda – balta ir švelni. Apatinę kūno dalį sudarė uodega, kaip lašišos, tačiau be žvynų.“ Vietos šerifas nurodė skenduolę palaidoti laikantis visų papročių – su įkapėmis ir karste. Nors legendų apie undines entuziastai XX a. to kapo ilgai ieškojo, nerado.

Visagalio interneto era tikinčiųjų mitais apie undines nepamažino: pranešimų apie susidūrimus su jomis – gyvomis ar ne – tik padaugėjo. Štai vienas profesorius iš Bulgarijos pasiskelbė atkasęs neva per prieš 8 000 metų įvykusį tvaną žuvusios undinės griaučius. Nuotraukoje viduryje – viename interneto aukcione bandytas parduoti „undinės mažylis“. Dešinėje – po 2006-ųjų cunamio Malaizijoje tariamai rasti undinės palaikai.

Programuotojo gundymas

Pasakojimai apie pasimatymus su undinėlėmis nebuvo būdingi vien tik „seniems laikams“ – jų pakanka ir sąlygiškai nesenais laikais.

1992 metų liepą programuotojas iš Maskvos Igoris Peskovas pasiėmė savo šunį ir išvyko meškerioti į Tverės sritį. Kur buvo užpultas keistos būtybės.

„Staiga ežeras nušvito žydra šviesa, – vėliau prisiminė jaunas vyras. – Aiškiai mačiau viską aplinkui, suvokiau, kas vyksta, tačiau negalėjau valdyti savo kūno. Mane traukė į ežerą. Įžengiau į vandenį. Mane iškart apsivijo žolės ir ėmė traukti į dugną. Pradėjau skęsti ir negalėjau pasipriešinti.“

Į tikrovę I. Peskovą grąžino šuns lojimas. Atsipeikėjęs, jis pradėjo beviltiškai kovoti, ir kaip tik tada pamatė po vandeniu žmogišką siluetą. Staiga nematomi pančiai atsilaisvino ir vaikinas išsikapstė į krantą.

„Šaukiau šunį, kuris vis dar buvo vandenyje, – teigė jis. – Mano padedamas, jis išbrido. Visas jo kaklas buvo kruvinas.“

Atrodo, kad rusai su undinėmis susiduria dažniau nei tik tokiose kino komedijose, kaip „Nacionaliniai žūklės ypatumai“. Tokių istorijų apstu Juodosios jūros pakrantėse, bet ne tik.

1995-ųjų vasarą Krasnojarsko krašte žuvo trys vyrai – Nikolajus Kolosovas, Pavelas Papurinas ir Dmitrijus Zolotarevskis. Visų jų veiduose neva buvo sustingusi nežemiškos palaimos išraiška. Vietos gyventojai nė akimirkos nesuabejojo, jog tai pikti undinių pokštai, ir užmėtė ežerą, kuriame nuskendo vyrai, dinamitu. Kai tas liovėsi griaudėti, vandens paviršiuje liko plūduriuoti negyvos žuvys ir… dar vieno nežinomo vyriškio kūnas.

Po kurio laiko „prakeikto“ ežero pakrantėje vėl atsidūrė du jauni vyrai – ir vėl sutiko undines. Vienas jų, vardu Michailas Ivanovas, daug negalvojęs leidosi į kojas. Bet kai po poros valandų grįžo su pagalba, gelbėti jau nebebuvo ko – iš bičiulio teliko kepurė, plūduriuojanti ežero vandenyje. Kūną atrado tik kitą dieną.

Turbūt tai ir įdomiausia, jog nė vienas pasaulio kraštas legendų apie undines monopolijos neturi. Nors mitų apie jūrų mergeles lopšiu laikoma senovės Graikija. Vieną jų, kaip visi žinome, perpasakojo Homeras savo „Odisėjoje“, kur saldžiabalsės sirenos vos nepražudė pagrindinio herojaus.

Pagal padavimus, jūrų gražuolių dainoms neįmanoma atsispirti, juolab kad dainuoja jos apie tai, ką kiekvienas jūrininkas labiausiai nori išgirsti: vienam žada šlovę, kitam – meilę, trečiam – garbę ir valdžią… Išgirdę sirenas, jūreiviai neva nukreipdavo savo laivus tiesiai į aštrias uolas, ir tuo viskas baigdavosi.

Bet, kaip minėta, graikai ne vieni tikėjo jūrų mergelių egzistavimu – undinės minimos praktiškai visų pasaulio tautų folklore. Tik Vakarų Europoje legendos, katalikybės paveiktos, pasuko įdomesne linkme: manyta, kad tokios vandenų būtybės neturi sielos, taigi bando ją įgyti bendraudamos su žmonėmis. Vienas škotų padavimas kaip tik pasakojo apie undinę, kuri kiekvieną dieną atplaukdavo pas vienuolį ir kartu su juo melsdavosi. Tačiau gražuolė taip ir neįveikė savo meilės jūrai, todėl amžiams grįžo į gilumą.

Airių, škotų, valų tautosakoje esama tokių būtybių, kaip selkiai – žmonės ruoniai, arba ruontakiai. Išlipę iš jūros, jie nusimeta ruonio kailį. Jeigu pavyktų suspėti labai greitai tą kailį paslėpti, gražuolė ruontakė gali sutikti tapti tą padariusio žmogaus sutuoktine. (Neprimena jokios lietuviškos legendos?)

Bet jei ruontakė sugebės atrasti savo brangiausią turtą, vėl virs ruoniu ir jau visiems laikams išnyks jūros bangose.

Gėluose vandenyse taip pat visuomet užteko paslaptingų būtybių. Iš jų išsiskiria senovės germanų vandens dvasios niksai (švedams – nekai, suomiams – nakiai). Moteriškos lyties niksos susuka galvas žmonėms puikiais auksiniais plaukais ir nuostabiu balsu. Legendose jos kerinčiomis dainomis prisivilioja neatsargius jaunuolius ir… paskandina. Niksai taip pat ne ką geresni: grieždami smuiku, jie nusivilioja po vandeniu merginas, kur pasilieka jas visiems laikams. Atsispirti vandens dvasių apžavams neįmanoma – jie visi gražuoliai, išsipustę ir mandagūs. Atpažinti niksą įmanoma tik iš vandens, nuolat srūvančio nuo drabužių.

Beje, vandens lelijos Skandinavijoje nevadinamos kitaip kaip tik niksų rožėmis.

Pati žinomiausia germanų folkloro upės mergelė – Lorelei – stebėtinai primena graikų sirenas. Pasak legendų, ji sėdėdavo ant aukštos uolos dešiniajame Reino krante, šukuodavosi ilgas kasas ir savo dainomis viliodavo vyrus: vargetai ji dainuodavo apie karališkus turtus, riteriui – apie pergales ir šlovę, nuvargusiajam – apie poilsį, įsimylėjėliui – apie meilę. Kiekvienas Lorelei dainose girdėdavo tai, ko labiausiai trokšdavo širdis. Tai žmones ir pražudydavo: apkerėti undinės balso, jie leisdavosi įviliojami į galingą vandens sūkurį.

Dabar toji uola Reino pakrantėje, garsėjanti stipriu aidu, taip ir vadinama – Lorelei. Ir žvejai prisiekinėja, jog ji tebėra labai pavojinga praplaukiantiems laivams, nors upės vaga seniai išvalyta, dauguma povandeninių uolų kadais išsprogdintos.

Beždžionės niekuo dėtos?

Pasakojimų apie vandens žmones gausa paskatino daugybę mokslinių bei pseudomokslinių bandymų paaiškinti šį reiškinį.

Pirmoji hipotezė gimė dar viduramžiais, kai Bažnyčia nurodė laikyti undines puolusiais angelais. Vėliau kai kurie tyrinėtojai išsakė gana logišką prielaidą, jog visi liudininkai, pasakoję apie susidūrimus su undinėmis, iš tikrųjų matė vandens gyvūnus. Anot jų, jūržolėmis užkandžiaujanti jūros karvė (dabar jau, deja, išnykusi) iš didesnio nuotolio tikrai galėjo priminti pusiau žuvį, pusiau žmogų vėjyje plazdančiais žaliais plaukais.

Įgimtos deformacijos bei ligos irgi galėjo tapti derlinga terpe mitams. Juk žvyneline sergančio žmogaus oda tikrai gali panėšėti į žvynus. O Peru prieš maždaug dešimtmetį gimė mergaitė suaugusiomis kojytėmis – jai diagnozuota itin reta liga, taip ir vadinama „undinėlės sindromu“, arba sirenomelija. Tokių kūdikių gimsta panašiai tiek pat, kiek ir Siamo dvynių, tiesa, didžioji dauguma miršta per kelias pirmąsias valandas, kadangi paprastai neturi inkstų, be to, pasitaiko ir kitokių komplikacijų.

Dar sklando sunkiai patvirtinama informacija apie australo profesoriaus, genetiko Ričardo S. Stratono ekspedicijos į Tibetą metu kalnų urve aptiktas keturias į žmones panašių būtybių mumijas. Jei tikėtume ne visai patikimais atrodančiais šaltiniais, tyrimai neva parodė, kad palaikams mažiausiai 4 mln. metų! Vidutinis mumijų ūgis – apie 5 m, jų pėdos plokščios, panašios į plaukmenis ir plėvėtais tarpupirščiais. Be įprastų kvėpavimo organų, humanoidai dar turėjo ir žiaunas.

Dar viena staigmena mokslininkų atseit laukė pradėjus DNR tyrimus: sprendžiant iš genų, mumifikuotos būtybės turėjo būti tiesioginiai žmonių protėviai. Anot paties profesoriaus R. S. Stratono, antropologai ir iki tol buvo sukaupę užtektinai įrodymų, kad žmonės kilo ne iš beždžionių. Tačiau tik šiuolaikiniai genų identifikavimo metodai pagaliau leidžia iki galo išsiaiškinti, su kuriais iš atkasamų žmogaus „protėvių“ mus iš tikrųjų sieja kraujo ryšiai. Taigi šiandien galima drąsiai sakyti, jog žmogus ne iš medžio išlipo, o išbrido iš vandens.

Mokslininkai moja rankas į tariamų undinių mumijas kaip į klastotes. Tačiau įvairūs pasaulio muziejai mielai laiko tokius eksponatus, nes jie nepraranda populiarumo tarp lankytojų.

Džiovinti eksponatai

Kai kuriose šventyklose Japonijoje vis dar yra išlikusių nuostabą keliančių artefaktų – undinių mumijų. Viena tokių šventyklų yra Osakoje – į ją mumiją, kaip auką, 1682 metais atnešė kažkoks pirklys.

Dar vienos tariamos undinės palaikai saugomi Nijigatos prefektūroje Kašivadzakio mieste. Mumijos ilgis – apie 30 cm, rankos pakeltos prie skruostų. Undinėlės akys atmerktos, burnoje matyti daugybė aštrių dantų. Trumpai tariant, iki žvejus viliojančios jūrų gražuolės toli.

Labai panaši būtybė tebėra akylai saugoma ir Vakajamos prefektūros Hašimoto miesto vienoje šventykloje. Tik šios mumija didesnė – maždaug pusmetrio.

Galiausiai pati didžiausia „džiovinta undinė“ priklauso šintoistų šventyklai Fudžinomijos mieste, Fudžio kalno papėdėje: ši jūros mergelė bemaž 170 cm ūgio. Be to, seniausia tokia pasaulyje – mumijai, teigiama, apie 1 400 metų. Jos akys ir burna plačiai atvertos, tarp rankų pirštų matyti plėvės, taip pat į žvėries panašūs nagai ir trumpa žvynuota uodega. Jei tikėtume legenda, ši undinė kartą apsireiškė vienam garsiam princui ir papasakojo kadaise buvusi žmogumi. Anot jūrų pabaisos, žmogiškąjį pavidalą ji prarado nubausta už tai, jog nesilaikė papročių ir žudė šventus gyvūnus. Baigusi liūdną istoriją, undinė paprašė princo pastatyti šventyklą, kurioje pagrindine relikvija būtų jos kūnas – kad čia apsilankantys žmonės susimąstytų apie gyvybės šventumą ir neliečiamumą. Taip tarusi, undinė mirė, o princas įvykdė jos paskutinę valią…

Iš kur iš tikrųjų atsirasdavo ir vis dar atsiranda tokios mumijos, spręsti sudėtinga. Informacijos apie rimtus mokslinius jų tyrimus kol kas nėra. Tačiau tai, kad XVIII–XIX a. Japonijoje buvo populiarios keliaujančios mugės, kuriose viena pagrindinių atrakcijų buvo įvairiausių gamtos keistenybių demonstravimas, istorinis faktas. Ilgą laiką privalomu tokių mugių eksponatu buvo „undinės“.

Vėliau tokių keliaujančių ekspozicijų mada pasiekė ir Europą. Taigi Japonijos ir Vakarų Indijos žvejai susigalvojo neblogą verslą gaminti tariamų undinių iškamšas iš beždžionių gaišenų ir žuvų uodegų. Šiurpą keliančios pseudoundinės buvo tokios populiarios, jog pardavus vieną buvo galima kelis mėnesius išmaitinti šeimą.

Taigi egzistuoja vandens žmonės iš tikrųjų ar tai tėra tautosakos paveldas – turtingos mūsų protėvių vaizduotės vaisius? Vienareikšmiškai į šį klausimą kol kas neatsakys niekas. Nors atsižvelgiant į tai, kiek mokslininkų vis labiau yra linkę tikėti Homo sapiens atėjimo iš vandens versija, viskas gali netrukus pasikeisti. Šiaip ar taip, juk ir Troja iki XIX a. buvo laikoma tik legenda.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *