Beveik 3000 metų mus žavi ir kiek gąsdina užburiančios žaibo savybės. Žaibas neretai vadinamas stebuklinga dangaus ugnimi. Tad nenuostabu, kad kai ankstyvieji žemės gyventojai ieškojo atsakymų apie gamtos pasaulį, žaibas tapo jo prietarų, mitų ir religijų dalimi.

Kirčiai iš dangaus

Įvairenybės Pasaulis

Beveik 3000 metų mus žavi ir kiek gąsdina užburiančios žaibo savybės. Žaibas neretai vadinamas stebuklinga dangaus ugnimi. Tad nenuostabu, kad kai ankstyvieji žemės gyventojai ieškojo atsakymų apie gamtos pasaulį, žaibas tapo jo prietarų, mitų ir religijų dalimi.

Senovėje perkūnija ir žaibai žmonėms buvo paslaptingas ir baimę keliantis reiškinys, tiesiogiai rodantis gamtos galią. Todėl ją įprasminantis dievas mitologijoje dažnai užima aukštą hierarchinę padėtį ir paprastai yra vyriškos giminės.

Perkūnas yra viena iš pačių ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų patriarchalinio panteono dievų, bet visgi neužėmė pagrindinės vietos ir buvo priklausomas nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės dievo. Legendos byloja, jog Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne (puikiuose rūmuose, esančiuose debesyse) ir pavedė valdyti orą. Perkūnas buvo jo valios vykdytojas, dar vadintas Dievo rykšte arba Dievo rikiu (Diveriks).

Tikruoju vardu – Perkūnu – jį vadinti tiesiog bijota, ypač tai drausta vaikams. Perkūno vardą galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus čia pat nepasirodytų.

Seniausiuose vaizdiniuose Perkūnas nebuvo personifikuotas. Vėlesniais laikais jis vaizduojamas kaip žvengiantis eržilas, baubiantis bulius, bliaunantis ožys. Jaučius, ožius aukodavo, kad audros neišmuštų javų, ožys buvo Perkūno palydovas. Perkūno oželis siųstas pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras (prieš audrą šis paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu, o pavasarį, kai pirmą kartą sumekena perkūno oželis, tikėta – greitai ateis Perkūnas.

Patriarchalinės santvarkos laikotarpiu Perkūnas vaizduojamas su ragais, šiurkščiais plaukais, baisaus veido, apsirengęs baltais ir juodais drabužiais, su juodu kirvuku rankose.

Dar vėliau Perkūnas – tai senis su ilga, balta, pražilusia barzda, sėdintis gintaro soste, ant galvos – vainikas, nupintas iš auksinių ievos žiedų, vienoje rankoje laiko eržilą, o kitoje auksinę lazdą.

Kitur Perkūnas vaizduotas kaip senas kalvis, kuriam Dievas liepęs daryti šovinius. Dar kitur jis – gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kartais – didelis griežtas vyras su garbanota barzda arba senis didumo iki debesų, juodas arba rudaplaukis žmogus, ugninis stulpo pavidalo milžinas, apsirengęs ugnies drabužiais, o galva apsupta liepsnos. Kitur pasirodydavo žmogumi žaliais drabužiais ir raudona kepure arba apsivilkęs raudonais ar rudais marškiniais, perjuostais juosta su žaibų sauja, su akmeniniu kirvuku pakeltoje dešinėje rankoje.

Žaibas – vienas destruktyviausių gamtos reiškinių. Bet nepaisant to, kad jis jau tūkstantmečius vienokia ar kitokia forma aprašomas folklore, iš tiesų apie jį žinome stebėtinai mažai.

Žaibas sukuria didesnį karštį nei saulė

Nors ekspertai nevieningi, jų preliminarios prognozės teigia, kad žaibas gali įkaisti iki 50 000 amperų. Jei tai sunku įsivaizduoti, galima palyginti, kad tai yra tris kartus karščiau nei saulės paviršius. Nenuostabu, kad žaibo kelyje esantis vanduo iškart garinamas.

Tiesioginis žaibo smūgis gali išlydyti elektros laidą ar įžiebti miško gaisrą – abiem šiems procesams labai svarbus žaibo karštis.

Tačiau techniškai pats žaibas neturi temperatūros. Tie 50 000 amperų iš tikrųjų yra oro ar kitų medžiagų temperatūra, kai žaibas pereina per juos.

Pasikartojantis reiškinys

Kasdien Žemėje sužaibuoja maždaug 100 000 kartų, bet šis reiškinys yra taip sunkiai prognozuojamas, kad mokslininkams labai sunku vykdyti efektyvius, sistemingus tyrimus. Viena aišku – į tą pačią vietą žaibas gali smogti du kartus ar net daugiau!

Mitas, kad žaibas niekada netrenkia toje pačioje vietoje du kartus. Negana to, kai kuriose vietose (pavyzdžiui, aukštuose pastatuose ar ypač palankiose topografinėse zonose) galima pamatyti dešimtis ar net šimtus žaibo smūgių. Pavyzdžiui, į „Empire State Building“ pastatą žaibas trenkia maždaug 23 kartus per metus.

Dar daugiau, žaibas ne tik trenkia į tas pačias vietas daugiau nei vieną kartą, bet vienas žaibas vienu metu gali trenkti daugiau nei į vieną vietą. Dvigubas ar net trigubas žaibo smūgis nėra retas atvejis. Pavyzdžiui, prieš porą metų vaizdo įraše užfiksuotas vienas žaibo smūgis, pataikantis į tris aukščiausius Čikagos pastatus: „Willis Tower“, Donaldo Trampo viešbutį ir Džono Henkoko centro pastatą.

Išskirtinė meilė

Tačiau 23 žaibo kirčiai per metus vieni niekai, palyginti su tuo, kaip aistringai žaibas „myluoja“ labiausiai įelektrintą vietą pasaulyje.

Venesueloje, ten, kur Katatumbos upė įteka į Marakaibo ežerą, audros šėlsta 260 dienų per metus. Vien tik į Marakaibo ežerą ir tik per vieną minutę trenkia 28 žaibai. Visa apylinkė per valandą čia pavaišinama tūkstančiais žaibo iškrovų. Unikalus atmosferos reiškinys per metus generuoja 1,2 mln. žaibų, o šviesų spektaklis matomas net ir už 400 kilometrų.

Yra keletas teorijų, aiškinančių, kodėl ežero apylinkes niokoja nesibaigiančios audros su perkūnija.

Viena jų – kone nuolat pučiantys stiprūs vėjai. Esą jų genami debesys atsiremia į čia pat stūksančius Andų kalnus, todėl prasideda tikra velniava su žaibais. Tiksliau, ji beveik niekada nesibaigia. Pagal kitą hipotetinę teoriją, beprotiškai dažną žaibavimą reikėtų sieti su metano dujomis, kurios kyla iš Marakaibo ežero. Ežero apylinkių topografija – unikali. Ežerą supa kalnai – jie virsta savotiškais spąstais iš Karibų pučiantiems šiltiems vėjams. Šių srautai įsirėžia į vėsias nuo Andų kalnų plūstančias oro mases.

Mokslininkai mano, kad kaip tik dėl tokios konfrontacijos ir susidaro audros, besitrankančios 28 žaibais per minutę. Beje, tiek elektros energijos pakaktų visoms Pietų Amerikos lemputėms ir šviestuvams!

Venesueliečiams audros ir žaibai jau tapę savotišku tautinio identiteto ir pasididžiavimo objektu, apdainuotu epinėje poemoje „La Dragontea“. Zulijos valstijos, kurioje ir tyvuliuoja Marakaibo ežeras, vėliavoje pavaizduotas saulę skrodžiantis žaibas, o audros ir žaibai apdainuojami valstijos himne.

Pasitaiko, kad žaibuoti Venesueloje liaujasi labai ilgam – net kelioms savaitėms. Pastarąjį kartą taip nutiko 2010 m. Vietos gyventojai krimtosi, kad tai galėjo sukelti ekstremaliai sausi orai. Tačiau po penkių savaičių tylos lyg nieko nebuvę pradėjo griaudėti ir svaidyti žaibai.

Beje, Katatumbo žaibai įtraukti į Gineso pasaulio rekordų knygą ir nuvainikavo Kongo miestą Kifuką – iki tol šis miestas buvo laikomas žemės vieta, kurioje žaibuoja labiausiai – į kvadratinį kilometrą kasmet trenkia 250 žaibų.

Kosminiai žaibai

Turbūt visi esate girdėję apie mistinį kamuolinį žaibą. Deja, dar niekam nėra pavykę jo deramai užfiksuoti. Tačiau,egzistuoja kur kas mistiškesni žaibai, nei kada galėjote įsivaizduoti.

Visą šimtmetį lėktuvų pilotai siųsdavo pranešimus, kad virš audrų mato keistus raudonos šviesos darinius, tarsi šmėklas keliaujančius į dangų. Tačiau mokslininkai jais netikėjo, kol prieš trisdešimt metų tos šmėklos buvo netyčia užfiksuotos. Pirmieji 1994 m. liepos 4 dieną tą padarė Minesotos universiteto mokslininkai.

Vėliau tokie žaibai buvo pavadinti „sprite“ (taip, kaip limonadas), o lietuviškai – dvasios ar kaukai.

Aišku, tuomet mokslininkai kosminiais žaibais labai susidomėjo – pradėti labai intensyvūs bandymai šias dvasias suprasti ir sugauti. Net ir iki šiol reiškinys nėra visiškai išaiškintas, tačiau niekas neabejoja, kad tai yra žaibo iškrova.

Tokie žaibai tiesiogine prasme yra kosminiai, nes šauna ne žemyn, o virš audros aukštyn. Nusitęsia 50 kilometrų ir gali pasiekti net 100 kilometrų aukštį!

Kėsinasi į vyrus

Dėl nepaaiškinamų priežasčių žaibas neproporcingai žudo tik vyrus. Bent jau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten vyrus žaibo iškrova nužudo kur kas dažniau nei moteris. Nacionalinės JAV meteorologinės tarnybos duomenimis, net 81 proc. 2006–2019 m. nuo žaibo mirusių žmonių buvo vyrai.

Net jei gyvenate JAV, jūsų šansai išgyventi žaibo smūgį yra stebėtinai dideli – apie 90 proc. Yra keletas priežasčių, kodėl išgyvenimo galimybė yra tokia didelė, įskaitant tai, kad tiesioginiai žaibo kirčiai į žmogų iš tikrųjų yra reti.

Parengta pagal bestlifeonline.com

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *