Tioacetonas laikomas viena pavojingiausių medžiagų pasaulyje, nors nėra sprogus ar mirtinai nuodingas.

Kas pasaulyje labiausiai smirdi?

Įvairenybės

Tioacetonas laikomas viena pavojingiausių medžiagų pasaulyje, nors nėra sprogus ar mirtinai nuodingas.

Tačiau šis junginys gali sukelti spazminį, nekontroliuojamą vėmimą ar net sąmonės praradimą. Šis cheminis junginys yra labai lakus, greitai išgaruoja ore ir skleidžia baisią, su niekuo nesulyginamą smarvę.

Mokslininkai pirmą kartą tioacetoną išgavo XIX amžiaus pabaigoje ir beveik iškart nusprendė nutraukti savo mokslinį darbą – smarvė buvo nepakeliama ir pasklido po visą miestą.

Galima pagalvoti, kad ši medžiaga puikiai tinka naudoti kaip cheminis ginklas, tačiau iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta ir karinėje srityje ji praktiškai nenaudinga. Pasiaiškinkime, kaip mokslininkai pirmą kartą sukūrė tioacetoną, kokios buvo šio eksperimento pasekmės ir kokiuose kituose eksperimentuose jis buvo naudojamas? Kartu sužinosime, kodėl jo negalima naudoti kariniams tikslams.

Tioacetono formulė

Nesigilinsime ir tiesiog pasakysime, kad tioacetono formulė yra labai paprasta ir atrodo taip: CH3-CS-CH3. Junginys gaunamas skysto būvio, oranžinės, pereinančios į raudoną, spalvos, jo gamybai naudojamos trys sudedamosios dalys.

Išgaunant tioacetoną svarbu naudoti sandarius indus, nes skystis greitai išgaruoja ir šimtų (o gal ir tūkstančių) metrų spinduliu pasiekia žmonių uoslės organus. Niekas negali tiksliai apibūdinti tioacetono kvapo, nes jis beveik iškart sukelia vėmimą. Labiausiai tikėtina, kad nei skunkų, šeškų kvapas, nei „Rafflesia Arnold“ augalo „aromatai“, negali būti net iš tolo lyginami su šiuo kvapu.

Skunko smarvė, beje, panaši į supuvusių kiaušinių kvapą.

Tioacetono gavimas

Pirmą kartą tioacetonas buvo išgautas vokiečių chemikų E. Baumanno ir E. Frommo 1889 metais. Žinoma, jie užsiėmė dvokiančios medžiagos sinteze įprastoje laboratorijoje ir be izoliacinių medžiagų. Viskas vyko Vokietijos Freiburgo mieste, o išgavus medžiagą, gyvenvietėje pasklido nerealiai baisus kvapas. Jei tikėti istoriniais dokumentais, nuo šlykštaus kvapo žmonės vėmė net miesto pakraštyje, o jo plotas yra didesnis nei 150 kvadratinių kilometrų. Dėl prasidėjusios panikos valdžios institucijos evakavo gyventojus į užmiesčio vilas bei artimiausius kaimus, tačiau, laimei, medžiaga greitai išgaravo ir baisus kvapas dingo.

Kažkada Freiburgas buvo evakuotas dėl baisaus kvapo

Antras bandymas sukurti „kvapiausią“ pasaulyje skystį buvo atliktas 1967 m Anglijoje. Oksfordo tyrėjai nusprendė nedaryti pirmtakų klaidų ir gerai pasiruošė. Jų laboratorija buvo saugesnė, jie buvo apsirengę steriliais uždarais kombinezonais, o sintezė buvo atlikta kolboje su tvirtu kamščiu. Mokslininkai buvo tokie atsargūs, kad net jų rankų judesiai buvo labai lėti, kad netyčia ko nesudaužytų. Tačiau jie neatsižvelgė į tai, kad sintezavus tioacetoną slėgis inde gali padidėti ir išstumti kamštį. Būtent taip ir nutiko, todėl visi žmonės, esantys 300 metrų spinduliu nuo laboratorijos, pradėjo vemti.

Tioacetono pavojai

Kaip minėta šio straipsnio pradžioje, tioacetonas nekelia pavojaus gyvybei. Tačiau, kaip galima suprasti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, ši medžiaga gali priversti evakuoti visą miestą.

Norėdami patikrinti dvokiančio skysčio pavojingumą gyvybei, mokslininkai atliko eksperimentą užmiestyje. Jie laukuose pastatė stiklinį stalą su galingu ventiliatoriumi. Kelios savanorių grupės stovėjo 100–500 metrų atstumu nuo stalo. Po to ant stalo užlašino vieną lašą tioacetono, įjungė ventiliatorių ir ėmė laukti rezultatų. Jie netruko pasireikšti – po 6 sekundžių net žmonės, stovintys 500 metrų atstumu, pradėjo blaškytis po lauką nuo baisios smarvės. Ir tai buvo tik vienas medžiagos lašas!

Laimei, tioacetonas greitai susimaišo su oru ir praranda savo baisų kvapą. Štai kodėl šio skysčio neįmanomą naudoti kaip cheminio ginklo, nes iš jo tiesiog nėra jokios naudos.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *