Kaip patirti kuo mažiau nuostolių ir per visą žiemą turėti savo sodo ir daržo gėrybių?

Kas išauginta – tebūnie išsaugota

Naudinga Sodas

Kaip patirti kuo mažiau nuostolių ir per visą žiemą turėti savo sodo ir daržo gėrybių?

Patyrę sodininkai žino, kada nuimti derlių ir kaip jį laikyti, kad būtų kuo ilgiau išsaugota daržovių ir vaisių maistinė vertė bei skonis. Tačiau ir jiems kartais koją pakiša skubėjimas arba delsimas. Be to, ir oras ne visada būna palankus neatidėliotiniems sodo darbams. Taigi kaip paruošti tai, kas išauginta savame sklype, šaltajam sezonui, kad visas pavasario ir vasaros triūsas nenueitų perniek.

Raunamos tik subrendusios

Greitai vartoti tinkamos dar nesubrendusios daržovės, bet laikyti skirtosios nuimamos tik sulaukusios brandos, kai turi veislei būdingą išvaizdą, spalvą ir skonį. Tokių sėklos turi lengvai atsiskirti nuo minkštimo. Nuimtų ir laikomų daržovių kinta cheminė sudėtis, mažėja cukraus, krakmolo, vitaminų ir kitų medžiagų. Be to, iš tokių daržovių audinių garuoja vanduo, todėl jos vysta, blogėja jų skonis.

Taigi juo vėliau nurausite vėlyvąsias daržoves (vėlyvųjų veislių baltagūžius, raudongūžius, briuselinius kopūstus, salierus, pastarnokus, šakniavaisines petražoles), tuo skanesnės ir sultingesnės jos bus žiemą. Šių daržovių derlių įprasta nuimti spalio pradžioje, bet esant šiltiems ir sausiems orams galite palaukti.

Tačiau klausykitės oro prognozių, kad delsimas neatneštų nuostolio.

Dalį šakniavaisinių petražolių, pastarnokų, gelteklių, porų galite palikti lysvėje, tik šias daržoves pridenkite durpėmis, šiaudais ar jau naudotos daržo plėvelės keliais sluoksniais. Tada žemė giliai neįšals, o per atodrėkį galėsite pasikasti ir gardžiuotis šviežiomis daržovėmis.

Kai kada skubėti neverta

Morkų neskubėkite nurauti – rudenį jose kaupiasi biologiškai vertingos medžiagos. Mažos morkos greitai vysta, nes nėra subrendusios. Nukastas šias daržoves tuoj pat išrūšiuokite, pažeistas ir mažas palikite greitai vartoti.

Visoms nuimtoms morkoms prie pat galvutės nupjaukite ar nusukite lapus, kad negarintų drėgmės, nes apvytusius šakniavaisius pažeidžia ligos. Su lapais elkitės atsargiai, kad nepažeistumėte morkų. Žemėtų morkų neplaukite – žemes nupurtykite ar nukrapštykite.

Laikyti per žiemą skirtas morkas tuoj pat dėkite į dėžes ar pintines sluoksniais su drėgnu (ne šlapiu!) smėliu ir neškite į nuolatinę vietą. Jeigu šakniavaisių nedaug, pakaks juos tik apipilti drėgnu smėliu. Jei nėra galimybės morkų tuoj pat paruošti žiemoti, jas galite sudėti į krūveles, apžerti žemėmis. Taip jos gali būti iki didesnių šalčių.

Tikriausiai efektyviausias būdas išlaikyti morkas – „apvilkti“ jas molio skiediniu. Molį sumaišykite su vandeniu, kad konsistencija būtų kaip tirštos grietinės. Toje tyrėje morkas palaikykite kelias minutes ir leiskite moliui sudžiūti. Tada sudėkite daržoves į dėžę ir nuneškite rūsin. Tvirtinama, kad laikomos su molio „drabužiu“ morkos sveikos ir skanios išbūna iki kito derliaus.

Ne tokie lepūs kaip morkos

Trečdalis burokėlių šakniavaisių yra virš žemės, o lapija vegetacijos pabaigoje būna menka, todėl šios daržovės gali apšalti. Tad jas nukaskite iki pirmųjų šalnų. Burokėliai nuimami pirmiausia iš visų šakniavaisių.

Gerai, jeigu juos rauti arba kasti pasitaikė tinkamas oras, tada darbas einasi sparčiai, nuimti burokėliai greitai apdžiūsta ir šakniavaisius galima nešti į rūsį. Jeigu drėgna, bet imti derlių nebegalima atidėlioti, tenka juos gabenti į patalpą, kad apdžiūtų, – šlapios daržovės ims pūti.

Burokėliai kur kas geriau išsilaiko per žiemą nei morkos. Jų lapkočius taip pat pašalinkite, tik, skirtingai nei morkų, palikite ne ilgesnius kaip dviejų centimetrų. Kai kurie daržininkai mėgėjai labai kruopščiai nuo burokėlių valo žemes. Tačiau jos, prilipusios prie šių šakniavaisių, padeda jiems geriau išsilaikyti, o kai nudžius, ir pačios nubyrės. Burokėlius galite laikyti susluoksniuotus su švariu smėliu arba durpėmis, galite juos sudėti į skylėtas dėžes, į tinklinius maišus, išdėlioti ant lentynos – sukrauti kaip piramidę. Idealu, jeigu rūsyje yra nuo vieno laipsnio šalčio iki dviejų laipsnių šilumos (nors neblogai ir keturių laipsnių šiluma), o drėgnumas nuo 90 iki 95 procentų.

Burokėlius galite laikyti su bulvėmis – jie, skirtingai nei morkos, vieni kitiems netrukdo.

Ilgiau laikosi su šaknimis

Briuseliniai kopūstai nebijo šalnų, pakenčia net dešimties laipsnių šaltį, todėl neskubėkite jų rauti. Šiuos kopūstus išraukite su šaknimis arba prie pat žemės nukirskite su visais stiebais, lapus nupjaukite. Laikykite sustatytus rūsyje, šaknis arba kotus galite įkasti į smėlį 10–15 cm gyliu.

Apšalusius baltuosius gūžinius kopūstus palaistykite šaltu vandeniu, ir gūžės atsigaus, bet tokios nebebus tinkamos laikyti žiemą, jas galite rauginti. Taigi norėdami kuo ilgiau valgyti šviežius kopūstus, juos nuimkite prieš šalčius.

Ilgiau laikosi išauti su šaknimis ir įkasti į drėgną žemę ar smėlį kopūstai. Galite juos laikyti ir be šaknų, tik svarbu palikti kuo ilgesnius kotus ir gūžę dengiančius du tris lapus. Laikyti išrinkite tik sveikus, neapšalusius, kenkėjų nepažeistus kopūstus. Gūžes galite sudėti ant lentynų dviem trimis eilėmis. Dar geriau, jeigu gūžes standžiai susuksite į popierių ir padėsite viena greta kitos sausoje ir vėsioje vietoje. Kai pastebėsite, kad popierius sudrėko ir patamsėjo, jį nuimkite ir nuplėškite gesti pradėjusius lapus. Gūžes vėl suvyniokite į kitą švarų popierių.

Vieni mėgsta vėsą, kiti – šilumą

Česnakų derlius imamas, kai laiškai ir vadinamasis kaklelis ima vysti, bet nelaukite, kol jie visiškai sudžius, nes tada viršutinis augalo lukštas sutrūksta, skiltelės apsinuogina ir atsidalija. Tokios galvutės blogai laikosi, todėl jas reikėtų suvartoti greičiau. Specialistai tvirtina, kad svogūnus ir česnakus reikia rauti tada, kai pagula apie 70 procentų laiškų.

Jeigu rudenį česnakų laiškai nenuvysta, juos nusukite arba suriškite. Kai kaklelis apdžiūsta, česnakus išraukite, nuvalykite žemes, nupjaukite šaknis ir laiškus, palikite tik dviejų centimetrų ilgio kaklelį.

Kad laikomi negestų, česnakus apdžiovinkite. Džiovinkite tol, kol kaklelis suplonėja, o lukštai ima čiužėti. Tada nupjaukite laiškų liekanas, pašalinkite nešvarius lukštus.

Nukastuose žieminiuose česnakuose gyvybiniai procesai – medžiagų apykaita, kvėpavimas – nebūna pasibaigę, jie tik sulėtėja. Todėl tokius česnakus laikykite vėsioje ir sausoje vietoje, 1–3 laipsnių temperatūros patalpoje. O vasariniai česnakai gerai išsilaiko ir esant 20 laipsnių šilumos temperatūrai. Todėl juos laikykite supintus į pynes, supiltus į medines dėžutes ar medžiaginius maišelius. Galite laikyti ir skylėtuose polietileno maišeliuose.

Nepastebima obuolių liga

Nuskynėte kvepiančius ir, atrodo, sveikus obuolius, bet prabėgus kelioms ar keliolikai savaičių suprastėjo jų išvaizda ir skonis? Galbūt vaisiai serga dėmėtlige. Jai sąlygos atsirasti ypač tinkamos buvo šią vasarą, nes dažnai lijo. O galbūt labai išgenėjote vaismedžius, juos gausiai tręšėte, nepagailėjote azoto trąšų? Gaunantys per daug azoto trąšų vaismedžiai skatinami augti, ir vešlūs metūgliai iš vaisių atima kalcį. Mažai kalcio vaismedžiai sukaupia, kai per vegetaciją būna daug kritulių, o oro temperatūra žema.

Kad vaisiai serga dėmėtlige, iš pradžių neįmanoma pastebėti. Tik juos laikant pamatoma, kad obuolių žievelėje, arčiau taurelės, atsirado apskritų, kiek įdubusių tamsių dėmių. Po jomis negiliai sukamštėja, paruduoja ir apkarsta minkštimas. Jeigu dėmių atsiranda labai daug, visas obuolys būna kartus.

Žinoma, tuo atveju nieko negalite pakeisti, bet reikėtų žinoti, kad pavasario šalnos, pramečiavimas, per didelis vaisių užuomazgų išretinimas, stiprus išgenėjimas, jaunas vaismedžių amžius, rūgšti dirva – tai sąlygos kalcio kiekiui vaisiuose mažėti ir dėmėtligei atsirasti.

Veiksmingiausias būdas vaisiuose padidinti kalcio kiekį – vaismedžius purkšti kalcio trąšomis, o rūgštų dirvožemį kalkinti. Be to, norėdami pasisodinti obelų sodinukų, rinkitės ligoms atsparias veisles.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.