Ne visus vaismedžius bei vaiskrūmius patariama sodinti rudenį – kai kuriuos geriau pavasarį.

Kada sodinti vaismedžius: rudenį ar pavasarį

Sodas

Ne visus vaismedžius bei vaiskrūmius patariama sodinti rudenį – kai kuriuos geriau pavasarį.

Sodinimo laikas

Vaismedžiai ir vaiskrūmiai sodinami ir pavasarį, ir rudenį. Uogakrūmiai, tokie kaip serbentai, sausmedžiai, agrastai, avietės, pradeda augti anksti pavasarį, todėl juos geriausia sodinti rudenį – rugsėjo pabaigoje arba ne vėliau kaip likus 20–30 dienų iki įšąlant žemei. Sėklavaisius ir kaulavaisius vedančius vaismedžius mūsų klimato juostoje geriau sodinti anksti pavasarį. Jie gerai prigyja, o pavasarinės šalnos ir graužikai jiems nepakenkia, priešingai nei pasodinus rudenį. Dažniausiai dėl žiemos šalčių nukenčia kriaušės ir kaulavaisius vedantys vaismedžiai. Rudenį pasodintus vaismedžius reikia aprišti norint apsaugoti nuo šalčio ir graužikų, apšiltinti šaknų zoną.

Pavasarį geriau sodinti ir šaltalankius, šilauoges, aktinidijas, kininius citrinvyčius, japoninius svarainius. O štai šermukšnius, aronijas, putinus, gudobeles, medlievas, erškėčius, ievas, lazdynus, šeivamedžius, raugerškius galima sodinti tiek rudenį, tiek pavasarį. Sodinukus galima įsigyti rudenį ir ne pasodinti, o truputį užkasti šaknis – anksti pavasarį juos bus galima pasodinti į nuolatinę vietą.

Pavasarį vaismedžius reikia sodinti anksti – kol dar nespėjo išbrinkti pumpurai – apie balandžio mėnesį. Žemę geriausia pasiruošti rudenį: perkasti žemę, paberti trąšų, kalkių.

Perkame sodinukus

Sodinukus patariama pirkti tik iš patikimų augintojų, kad vėliau netektų nusivilti nekokybiškais augalais. Rudenį jie sodinami nuo spalio pradžios iki lapkričio mėnesio. Šiuo

metu daugelis sodinukų parduodami su lapais. Nusipirkus tokių sodinukų lapus reikia pašalinti. Iki rudens jie savo darbą atliko, o iš iškastų sodinukų tik šalina drėgmę ir yra infekcijos šaltinis.

Tinkamiausi kriaušių ir obelų sodinukai – dvejų arba vienerių metų, vedančių kaulavaisius vaismedžių – vienmečiai. Dvimetis obels sodinukas turi turėti tvirtą lygų kamieną ir 3–5 skirtingomis kryptimis augančias ne trumpesnes nei 20 centimetrų šakas. 5 centimetrų aukštyje nuo skiepo vietos kamieno storis turi būti ne mažesnis nei 1,5–1,8 centimetro. Šaknys kuokštinės, su 25–30 centimetrų ilgio 3–5 pagrindinėmis šaknimis, mechaniškai nepažeistos.

Serbentų ir agrastų sodinukai gali būti tiek vienmečiai, tiek dvimečiai. Standartinis sodinukas turi turėti 2–3 šakas, kurių storis ties pagrindu svyruoja nuo 0,8 iki 1 centimetro. Šaknys kuokštinės, ne trumpesnės nei 20–25 centimetrai. Tinkamiausi aviečių sodinukai – vienmečiai, su kuokštinėmis šaknimis ir subrendusia antžemine dalimi. Stiebo storis turi būti ne plonesnis nei 0,8–1 centimetro storio.

Pasiruošti pirkiniui

Prieš ruošiantis įsigyti sodinukų reikia pasiimti gabalą polietileno plėvelės, didelį maišą, virvę, lininio maišinio audinio, rašiklį ir popieriaus. Etiketę su veislės pavadinimu geriausia pritvirtinti prie augalo iškart, ypač jeigu perkami keli vaismedžiai arba vaiskrūmiai. Šaknys sudrėkinamos vandeniu, aprišamos maišiniu audiniu ir polietileno plėvele. Taip ilgiau išsilaikys drėgmė. Kad vežant nenulūžtų šakos, jos prispaudžiamos prie kamieno ir surišamos. Jeigu nusipirktų sodinukų nėra galimybės pasodinti iškart, tada jų šaknis reikėtų užkasti žemėmis paunksmėje arba iki sodinimo laikyti vėsiame rūsyje.

Sodinukų genėjimas

Rudenį pasodintų sodinukų lajos genėti nereikia. Šie darbai atidedami pavasariui. Nukerpamos tik nulaužtos šakos, palyginamos lūžių vietos. O štai šaknis reikia apipjauti būtent rudenį, prieš sodinant, dėl to, kad šiuo metu pjūvio vietose susiformuoja kalius – audinys, skatinantis žaizdų gijimą.

Pirmiausia išpjaunamos mechaniškai pažeistos, plokščiais galais šaknys. Taip pat iškerpamos augančiosios į viršų, patrumpinamos einančiosios į šaknų sistemos centrą. Pjūvio vieta turi būti kuo mažesnio ploto. Šalia jo turi būti mažų šaknelių. Pjauti geriau tiesiai nei skersai. Apgenėtomis šaknimis sodinukus galima prikasti žiemai.

Prikasimas rudenį

Kad sodinukai gerai išsilaikytų per žiemą, juos būtina tinkamai paruošti.

Jeigu jų šaknys padžiūvo, pirmiausia prieš imantis darbų jos 1–2 paras pamirkomos vandenyje. Ant sodinukų paliekamos etiketės su veislės pavadinimu. Jas geriausia suvynioti į foliją arba polietileno plėvelę ir pririšti prie sodinuko virve.

Prikasti parenkama aukšta vieta, kur nestovi vanduo. Iškasamas 50 centimetrų gylio kanalas, einantis nuo vakarų į rytus. Pietų pusė daroma nuožulni, o šiaurinė – vertikali. Jeigu vis dėlto baiminamasi užsistovinčio vandens, apie prikasimo vietą iškasamas griovelis vandeniui susibėgti.

Į griovelį sodinukai dedami po vieną (negalima sudėti viso ryšelio), palenkus 45 laipsnių kampu, viršūne į pietus. Šaknys ir pusė kamieno užžeriami puriomis žemėmis ir gerai palaistomi, kad vanduo gerai pribėgtų tarp šaknų. Tada užberiama dar žemių. Negalima ant šaknų užmesti stambių grumstų ir sumindyti. Taip galima pažeisti šaknis.

Prasidėjus nuolatiniams šalčiams šaknų vieta apiberiama durpėmis, perpuvusiu mėšlu arba derlinga žeme. Kad sodinukų neapgraužtų graužikai, ant viršaus uždedama eglišakių arba kadagio šakelių. Žiemą augalai turi būti po sniegu, o poros metrų spinduliu nuo jų sniegas nukasamas.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *