Kas sakė, kad sutapimų nebūna?

Istorijos grimasos: keisčiau nei keista

Įvairenybės

Kas sakė, kad sutapimų nebūna?

Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas gimė 1835 metais tą pačią dieną, kai danguje pasirodė Halio kometa. Ir mirė tądien, kai ji pasirodė kitą kartą – 1910-aisiais. Tačiau net tokio stulbinamo sutapimo buvo maža: paaiškėjo, kad pats rašytojas išpranašavo šį liūdną įvykį…

1909-aisiais M. Tvenas pasakė: „Aš atėjau į pasaulį su Halio kometa 1835 metais. Ji grįžta kitąmet, ir aš tikiuosi iškeliauti su ja. Jei ne, tai bus didžiausias nusivylimas mano gyvenime.“

Kometa rašytojo nenuvylė…

Plagiatą išteisino

1979 metais Vokietijoje leistas žurnalas „Das Besteran“ paskelbė skaitytojų rašinių konkursą. Jie turėjo sukurti neįprastą istoriją, tačiau būtinai pagrįstą tikrais įvykiais. Konkurso nugalėtojas Valteris Kelneris iš Miuncheno parašė, kaip kartą skrido lėktuvu „Cessna 421“ ir kažkur pusiaukelėje tarp Sardinijos ir Sicilijos virš jūros sugedo variklis. Teko nusileisti ant vandens ir nemažai laiko praleisti gelbėjimosi valtelėje, kol atskubėjo pagalba.

Pasakojimą žurnale atsitiktinai perskaitė vienas austras. Neįtikėtina, tačiau jis taip pat buvo Valteris Kelneris. Ir šis Kelneris apkaltino kitą Kelnerį, kad šis esą nuplagijavo jo istoriją. Pradėjus narplioti „bylą“ paaiškėjo, kad austras taip pat kartą skrido virš tos pačios jūros ir taip pat „Cessna 421“, to lėktuvo taip pat sugedo variklis, todėl teko nusileisti Sardinijoje.

Ir vokiečio, ir austro pasakojimai buvo iš esmės identiški, išskyrus kiek skirtingą pabaigą. „Das Besteran“ leidėjai patikrino jas abi, ir abi pasirodė esančios gryniausia tiesa.

Mirtis beldžiasi du kartus

1900 metų liepos 28 dieną Italijos karalius Umbertas I pietavo restorane Moncos mieste. Kiek vėliau paaiškėjo, kad to restorano savininkas panašus į Jo Didenybę it brolis dvynys. Be to, jis taip pat buvo Umbertas, jo žmonos vardas buvo toks, kaip Italijos karalienės, – Margarita, o savo restoraną žmogelis buvo atidaręs tą pačią dieną, kai karalius buvo karūnuotas.

Kitą dieną po minėtų pietų restorano savininkas Umbertas buvo nušautas. Karalius Umbertas I irgi.

Atrodo, žmogžudystės taip pat „mėgsta“ keistus sutapimus kaip ir tragiškos mirtys bei katastrofos.

Prancūzas Klodas Volbonas 1872 metais nužudė baroną Rodemirą de Torazoną. Gal sutapimas, o gal šeimos prakeiksmas, bet prieš 21 metus barono tėvas taip pat buvo nužudytas žmogaus, kurio vardas buvo Klodas Volbonas.

1746 metų vasario 13 dieną prancūzui Žanui Mari Diubari buvo įvykdyta mirties bausmė už tėvažudystę. Lygiai po šimto metų, 1846-ųjų vasario 13ąją, kitas prancūzas, bet taip pat Žanas Mari Diubari, buvo nuteistas mirties bausme. Spėkite, už kokį nusikaltimą?

Ir, žinoma, dar buvo garsusis 1911 metų sutapimas. Lapkričio 26 dieną Londone, Grynberi Hile, buvo pakarti trys tipai už sero Edmundo Berio nužudymą. Jų pavardės buvo Grynas, Beris ir Hilas.

Tinkamu laiku, tinkamoje vietoje

Britų kino žvaigždė seras Entonis Hopkinsas gali pasigirti vienu smagiausių sutapimų, kokį tik teko patirti jo kolegoms.

1973-iaisiais aktorių pasiekė džiugi naujiena: jam pasiūlė pagrindinį vaidmenį Džordžo Feiferio romano „Mergina iš Petrovkos“ ekranizacijoje. E. Hopkinsas pasirašė kontraktą ir po kelių dienų išskrido į Londoną. Ten panoręs įsigyti knygą, apėjo kelis knygynus, bet nė viename romano neturėjo. Laukdamas metro traukinio važiuoti namo, nusivylęs aktorius ant gretimo suolelio pamatė kažkieno, matyt, pamirštą knygą. Galite įsivaizduoti, kokia buvo E. Hopkinso veido išraiška, kai pamatė, kad tai „Mergina iš Petrovkos“!

Vien šio sutapimo būtų pakakę, kad jis virstų legenda, tačiau tai, kaip paaiškėjo, tebuvo tik pradžia grandinės labai keistų įvykių.

Prabėgo dveji metai. E. Hopkinsas filmavosi Vienoje. Ten jį aplankė rašytojas Dž. Feiferis, „Merginos iš Petrovkos“ autorius. Vyrams maloniai besišnekučiuojant, rašytojas užsiminė neturintis savo knygos kopijos. Paskutinį egzempliorių su paraštėse paties ranka užrašytomis pastabomis Dž. Feiferis paskolino vienam bičiuliui, o tas pametęs knygą kažkur Londone. Amo netekęs E. Hopkinsas drebančiomis rankomis atkišo Dž. Feiferiui knygą, kurią buvo radęs Londono metro.

„Ar tai ta knyga? – išlemeno. – Su paraštėse prikeverzotomis paraštėmis?“

Žinoma, tai buvo ta pati knyga.

Kartais žaibas trenkia į tą pačią vietą antrąkart

Britų armijos majoras Samerfordas 1918 m. narsiai kovėsi kažkur Flandrijoje. Karininkui pasisekė – jo nepakirto priešo kulka. Bet pakirto žaibas. Išmetė vyrą tiesiai iš balno. Po šios nelaimės majoras Samerfordas liko paralyžiuotas nuo juosmens. Iš karo tarnybos teko atsistatydinti, ir buvęs karininkas išvyko gyventi į Kanadą, Vankuverį.

Vieną 1924 metų dieną atsargos majoras meškeriojo prie upės, ir staiga žaibas trenkė į medį, po kuriuo sėdėjo žvejys. Šįkart elektros iškrova paralyžiavo visą dešinę kūno pusę. Prabėgo dveji metai, kol nelaimėlis pasveiko tiek, kad vėl galėjo vaikščioti.

1930 metų vasarą vyras išėjo pasivaikščioti į parką prie savo namų – ir į jį vėl trenkė žaibas. Šįkart paralyžius buvo nepagydomas.

Majoras Samerfordas mirė dar po dvejų metų, bet žaibas sugebėjo susirasti jį dar kartą.

Praėjus ketveriems metams per didelę audrą žaibas smogė į vienas Vankuverio kapinaites. Žalos padaryta nedaug – suskaldytas vienas antkapis. Pastatytas ne kam kitam, o majorui Samerfordui.

Ir dar viena galimo šeimos prakeiksmo istorija nutiko Taranto mieste Italijoje. 1899 metais žaibas čia nužudė vietos gyventoją, stovintį savo namo kieme. Praėjus trims dešimtmečiams žuvo velionio sūnus – toje pačioje vietoje, tokiomis pat aplinkybėmis. O 1949 metų spalio 8ąją Rolas Primardas, pirmosios žaibo aukos anūkas ir antrosios sūnus, tapo trečiąja žaibo auka…

Dviejų prezidentų „byla“

Amerikiečiai labiausiai didžiuojasi dviem savo prezidentais – Abraomu Linkolnu ir Džonu Ficdžeraldu Kenedžiu. Bet šiuos du politikus sieja kur kas daugiau nei tik tautiečių pagarba. Kol tam nėra mokslinio paaiškinimo, tai galima pavadinti tik fantastiniais sutapimais.

Vienas gyvenimas dviem? Abiejų prezidentų pavardėse yra po septynias raides. Abu buvo aukšti vyrai – per 183 cm. Abu studijavo teisę. Abiem buvo diagnozuotas „tingios akies“ sindromas, dėl kurio viena akis kartais imdavo žvairuoti. Abu paveldėjo genetines ligas: A. Linkolnas, įtariama, sirgo Marfano sindromu, Dž. F. Kenedis – Adisono liga. Abu tarnavo armijoje: A. Linkolnas buvo žvalgų būrio kapitonas 1832-ųjų kare, o Dž. F. Kenedis, karinio jūrų laivyno leitenantas, dalyvavo Antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Abu vadovavo laivams: pirmasis trumpai dirbo Misisipe plaukiojančio garlaivio „Talismanas“ kapitono padėjėju, antrasis darbavosi torpednešyje PT 109.

Prezidentais abu buvo išrinkti 60-aisiais metais, tik skirtingais šimtmečiais. Nei vienas, nei kitas nebijojo mirties ir kiek galėjo kratėsi asmens sargybinių paslaugų. Be to, mėgdavo pašmaikštauti, kaip lengva esą būtų nušauti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Jei tikėtume legenda, A. Linkolnas yra pasakęs: „Jei kas nors panorės atimti man gyvybę, niekaip negalėsiu to išvengti.“ O ši frazė priskiriama Dž. F. Kenedžiui: „Jei kas nors panorės iššauti į mane iš šautuvo pro langą, jo negalės sustabdyti niekas.“ Abiejose šiose frazėse anglų kalboje yra po 16 žodžių.

„Bendra“ mirtis. Ir A. Linkolnas, ir Dž. F. Kenedis buvo nužudyti – abu penktadienį, abu šūviais į galvą. Šalia abiejų politikų tuo metu sėdėjo jų žmonos, bet nė viena nenukentėjo. Užtat abi ant kelių laikė kulkų sudarkytas vyrų galvas.

Abiem atvejais buvo sužeista po vieną greta buvusį žmogų, bet ne mirtinai. Šalia A. Linkolno sėdėjęs jaunas diplomatas majoras Henris Ratbounas buvo sunkiai sužalotas durklu į ranką ir galvą, o kartu su Kenedžiais tuo pačiu atviru automobiliu važiavusiam Teksaso gubernatoriui Džonui Konoliui kulka, kiaurai pervėrusi Dž. F. Kenedžio kaklą, pataikė į nugarą, paskui perskrodė ranką ir galiausiai sudraskė šlaunį.

Pasikėsinimo metu A. Linkolnas sėdėjo teatro septintoje ložėje. Dž. F. Kenedžio automobilis Dalase, automobilių vilkstinėje, buvo septintas.

A. Linkolnas buvo pašautas „Fordo“ teatre, Dž. F. Kenedis – „Ford“ limuzine „Lincoln“.

Žaklina Kenedi vargu ar sąmoningai, tačiau pareikalavo, kad jos vyro laidotuvės atkartotų prezidento A. Linkolno laidotuvių ceremoniją.

Žudikai. Abiejų prezidentų žudikai turėjo po du vardus – Džonas Vilksas Būtas ir Li Harvis Osvaldas, ir juos abu anglų kalboje sudaro po 15 raidžių.

Dž. V. Būtas buvo gimęs 1838 metais, L. H. Osvaldas – 1939-aisiais. Abu buvo anksti netekę tėvų: pirmojo mirė, kai sūnus buvo 13-os, o antrojo – jam dar negimus. Abu turėjo po du brolius, kuriems pavydėjo profesinio pasisekimo: Dž. V. Būto broliai buvo geresni aktoriai nei jis, o L. H. Osvaldas saviškiams pavydėjo karjeros armijoje. Tiesa, ir vienas, ir kitas žudikas tarnavo armijoje – abu eiliniais.

Dž. V. Būtas prezidentą nušovė teatre, o pats buvo galiausiai sučiuptas sandėlyje. L. H. Osvaldas į prezidentą Kenedį šovė pro sandėlio langą ir buvo suimtas teatre (tiesa, kino). Abu žudikus sulaikė pareigūnai, pavarde Beikeris. Dž. V. Būtą prie sienos prirėmusiems persekiotojams vadovavo leitenantas Liuteris B. Beikeris, o Dalaso motorizuotosios policijos patrulis Merionas L. Beikeris buvo trumpam sulaikęs Osvaldą knygų saugyklos pastato, iš kurio jis šovė, antrame aukšte. Bet paleido, kai žudikas jam parodė saugyklos darbuotojo pažymėjimą.

Patys prezidentų žudikai irgi mirė įtartinai panašiomis aplinkybėmis – buvo nušauti vieninteliu šūviu iš revolverio, kolto.

Įpėdiniai. Nužudytųjų prezidentų įpėdiniais tapo du Džonsonai: A. Linkolno – Endrius Džonsonas, Dž. F. Kenedžio – Lindonas Beinas Džonsonas.

E. Džonsonas buvo gimęs 1808 metais. L. Džonsonas – lygiai šimtmečiu vėliau. Abu vardus sudarė po šešias raides. Abu tarnavo armijoje: tiesa, E. Džonsonas Pilietiniame kare buvo užsitarnavęs brigados generolo antpečius, o L. Džonsonas Antrajame pasauliniame kare „tebuvo“ karinio jūrų laivyno komandoras.

Prieš padarydami svaiginamą karjerą Baltuosiuose rūmuose, abu Džonsonai buvo senatoriais. Abu kentė dėl šlapimtakių akmenligės – beje, vieninteliai JAV prezidentai, sirgę tokia liga. Abu nusprendė nebekandidatuoti antrajai kadencijai.

Šeimos. Ir A. Linkolnas, ir Dž. F. Kenedis buvo pavadinti savo senelių garbei. Abu buvo antri vaikai šeimoje. Abu vedė jau perkopę trisdešimt (Linkolnas – 33-ejų, Kenedis – 36erių). Abiejų išrinktosiomis tapo 24 metų tamsiaplaukės. Ir abi jos mirė sulaukusios 64-erių.

Tiek Merė Linkoln, tiek Žaklina Kenedi garsėjo stilingumu ir skoniu. Atsikrausčiusios paskui vyrus į Baltuosius rūmus, abi rado juos apleistus ir ėmėsi remonto.

Abiejų prezidentų šeimos susilaukė keturių vaikų, du iš jų mirė nesulaukę paauglystės. Abi gyvendamos Baltuosiuose rūmuose prarado po sūnų: Vilis Linkolnas mirė 1862 metais būdamas 12-os, Kenedžių sūnus Patrikas – 1963 metais, išgyvenęs vos dvi dienas.

Susiję straipsniai


Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *